Kardinolo įžengimo iškilmės Šv. Angelės Meriči bažnyčioje Romoje – su lietuvių ir italų sveikinimais (2020 01 26)
Paskelbta: 2020-01-27 10:24:14

Pirmąkart Bažnyčioje švenčiant Dievo Žodžio sekmadienį, Romoje įvyko kardinolo Sigito Tamkevičiaus SJ iškilmingas įžengimas į popiežiaus Pranciškaus jo globai skirtą Romos vyskupijos Šv. Angelės Meriči bažnyčią. Dar iš vakaro, sausio 25 d., kaip garbės svečias, pakviestas į klasikinės sakralinės muzikos koncertą šioje bažnyčioje >>, sausio 26-ąją jos prieigose kardinolas buvo džiaugsmingai sutiktas ir pasveikintas parapijos ganytojų, Romos gyventojų, tarp jų ir lietuvių bendruomenės. Iškilmėse, kuriose paskelbta popiežiaus Pranciškaus skyrimo bulė, gausiai dalyvavo lietuviai dvasininkai, kitų Lietuvos piligrimų grupė.

Sausio 26-ąją, artėjant vidudieniui, popiežiaus ceremonijarijus mons. Marco Agostini, kuris rūpinosi liturgine apeigų tvarka, palydėjo kardinolą Sigitą Tamkevičių link Šv. Angelės Meriči bažnyčios durų, kur jį sutiko klebonas kun. Danilo Spagnoletti.

Pabučiavęs kryžių ir pasišlakstęs švęstu vandeniu, kardinolas klebono buvo įvesdintas į šventovę, pagarbino Švč. Sakramentą ir atsisėdo į liturgijos vadovo vietą. Tuomet prelatas Lucio Bonora perskaitė popiežiaus Pranciškaus bulę, kuria Šventasis Tėvas paskyrė arkivyskupą Sigitą Tamkevičių kardinolu skirdamas jo globai Šv. Angelės Meriči bažnyčią Romoje. Sveikinimo žodį >>  tarė šios parapijos klebonas kun. Spagnoletti.  

Vėliau zakristijoje kardinolas, laikydamasis senosios tradicijos, prieš rengdamasis liturginius drabužius, nusiėmė žiedą, nusiplovė rankas, o rengdamasis liturginiais drabužiais kalbėjo tam skirtas maldas. Tarp kitų įprastų liturginių drabužių kardinolas dėvėjo ir dalmatiką – diakono liturginį drabužį. Taip buvo priminta, kad hierarchinė kunigystė yra tarnavimas Dievo tautai.

Kardinolo vadovaujamose Mišiose koncelebravo vyskupas A. Jurevičius, mons. Rolandas Makrickas, mons. Vytautas Grigaravičius ir keliasdešimt lietuvių bei svečių kunigų. Piligrimai iš Lietuvos bei Romos lietuvių bendruomenė pasirūpino, kad bažnyčioje plazdėtų didesnės ir mažesnės lietuviškos trispalvės. 

Kardinolas prašnekino susirinkusiųjų širdis prabildamas itališkai homilijos žodžiais. Dievo Žodžio sekmadienio homilijoje ganytojas paliudijo Dievo žodžio svarbą savo gyvenime. Paragino atsiliepti, kai Dievas mus kalbina per savo Žodį, kaip tai padarė Evangelijoje minimi žvejai, kurie, išgirdę Mokytojo kvietimą, paliko savo tinklus ir nusekė paskui Jėzų. Dievo žodis kviečia kiekvieną iš mūsų drąsiai sudėti savo gyvenimą į Dievo rankas ir leisti, kad Jis mus vestų (visą homiliją kviečiame skaityti čia >>).

Po šv. Mišių Romos lietuvių bendruomenės nariai parapijiečiams trumpai pristatė pagrindinius kardinolo biografijos faktus (kardinolo gyvenimą pristatė ir šiai progai rengti bei parapijai dovanoti Kauno arkivyskupijos lankstinukai). Vargonininkė Vita Liaudanskaitė-Vaitkevičienė su kunigais Vincentu Lizdeniu ir Donatu Litvinu atliko keletą lietuviškų giesmių. Kardinolas nuoširdžiai padėkojo visiems susirinkusiems, o parapijos klebonui įteikė lietuvišką dovaną – medinį menišką kryžių.

Zakristijoje ceremonijarijus perskaitė parapijos perėmimo aktą ir paprašė visų dalyvaujančių dvasininkų jį patvirtinti savo parašais. Nusirengęs liturginius drabužius kardinolas grįžo į bažnyčią, kur bendravo su tikinčiaisiais, davė interviu žurnalistams. Šventė tęsėsi prie agapės stalo. Ten buvo aptartos tolesnės parapijos bendravimo su kardinolu galimybės.

Parengta pagal vyskupo Algirdo Jurevičiaus informaciją, Vatikano naujienų tarnybų fotografijos

Romos Šv. Angelės Meriči bažnyčios klebono kun. Danilo Spagnoletti sveikinimas kardinolui (2020 01 26)
Paskelbta: 2020-01-27 16:06:44

Garbusis Eminencija Sigitai Tamkevičiau,

kai sužinojome, kad mūsiškė Šv. Angelei Meriči dedikuota parapija paskirta tituline kardinoliškąja bažnyčia, pasistengiau tuoj pat susisiekti su Jumis ir trumpai apibūdinti mūsų bendruomenės istoriją bei dabartinę tikrovę.

Atsimenu, kad paprastai, išreikšdamas Jums didžiulę pagarbą, iš karto perteikiau šios parapijos tikrovei ypač būdingą, išskirtinį bruožą.

Esame labai maža bendruomenė, veikiausiai viena iš mažiausių Romos parapijų. „Neturime nei aukso, nei sidabro“ (plg. Apd 3, 6), tačiau rūpestingai puoselėjame tai, ką šiandien laikome viena iš didžiausių saugotinų ir brangintinų vertybių: tai šeimyninė meilė, kurią perduodame savo artimiesiems; šia meile apgaubiame savo vaikus ir visus parapijoje besilankančius jaunuolius, dalyvaujančius įvairiopoje katechetikos ar laisvalaikio veikloje; tai ypatingas dėmesys, kuriuo stengiamės apdovanoti mūsų teritorijoje gyvenančius senelius ir ligonius.

Eminencija, štai kodėl sakiau, kad mūsų bendruomenė tegali Jus priimti tik su šiuo paprastumu. Šiandien, kai šie namai tapo taip pat Jūsų namais, tegalime Jus pasveikinti žodžiais: „Sveiki atvykę namo.“ Čia rasite paprastus ir geranorius žmones; rasite mane, prieš keletą metų paskirtą šios parapijos klebonu; čia yra ir daugybė žmonių, trokštančių Jūsų pasiklausyti, taip pat drauge pasidalyti savo gyvenimo ir pašaukimo istorijomis.

Šventasis Tėvas pažymėjo Jūsų liudijimą ir įtraukdamas Jus į Kardinolų kolegiją panorėjo, kad jis taptų dovana visai Bažnyčiai; esu tikras, kad šis liudijimas įkvėps mus apmąstyti ir prisiminti, kad mūsų mylimos Europos laisvėjimo ir emancipacijos procesas vyko ir per konkrečius žmones, mokėjusius ginti tikėjimą, taip pat kiekvienos tautos vertybes bei tradicijas.

Eminencija, suprantame, kad šios vertybės šiandien perduodamos naujoms kartoms žmonių, nepažinusių kančios ir konfliktų laikų, – žinoma, tai daroma ne dėl bauginimo, bet siekiant dovanoti jiems viltį ir ateities augimo galimybę.

Dėkoju visiems iš Lietuvos atvykusiems konfratrams, valdžios atstovams ir pasauliečiams. Prieš keletą metų man teko galimybė aplankyti šią šalį, su tvirtybe ir pasiaukojimu gynusią savo krikščioniškąsias šaknis. Užkopęs į netoli Šiaulių esantį Kryžių kalną, kuris buvo daug kartų nugriautas ir atkaklia tikinčiųjų valia vėl atstatytas, galėjau suvokti, kad mūsų užduotis yra visada sėti, „neturint pretenzijų“, žinant, kad šioje tarnystėje niekuomet nesame vieni.

Telydi Viešpats mūsų tautas, kad jos rūpintųsi ne vien ekonomine gerove, beje, ir mūsų žmonių dvasiniu augimu.

Nuo šiandien, taip pat dėl šios mūsų draugystės, dar labiau suartėsime su Europa ir Lietuva.

Dėkoju, Eminencija!

Kardinolo įžengimo iškilmės Šv. Angelės Meriči bažnyčioje Romos vyskupijoje (foto akimirkos) (2020 01 26)
Paskelbta: 2020-01-26 12:39:59

Nuotraukos – Dianos Karvelienės, Vitos Liaudanskaitės-Vaitkevičienės

 

Kard. S. Tamkevičius: kardinolystė – kvietimas dar ištikimiau tarnauti Evangelijai

Po konsistorijos šeštadienio vakarą visus trylika naujų kardinolų Vatikane sveikino pažįstami ir bičiuliai, šia proga atvykę Romą, taip pat visi, kas norėjo juos pagerbti.
Trys Romos kurijoje tarnaujantys nauji kardinolai juos pasveikinti atėjusius žmones priėmė Apaštališkųjų rūmų menėse; kiti kardinolai sveikinančiuosius priėmė Vatikano audiencijų salėje. Kardinolą Sigitą Tamkevičių sveikino iš Lietuvos atvykę vyskupai, kunigai ir artimieji. Lietuvos valstybės vardu naująjį kardinolą pasveikino ambasadorius prie Šventojo Sosto Petras Zapolskas. Kardinolo pagerbimas sekmadienį surengtas ir Popiežiškojoje Šv. Kazimiero lietuvių kolegijoje

 

Prieš mėnesį mūsų radijui kalbėjote apie aplinkybes, kuriomis Jus pasiekė žinia apie popiežiaus sprendimą Jus paskirti kardinolu, apie nustebimą ir džiaugsmą. Tai buvo pirma spontaniška reakcija. Su kokiomis mintimis ir jausmais dabar atvykote į Romą?

Turbūt nuotaika šiek tiek panaši kaip pirmą žinią išgirdus: ten buvo nustebimas, o atvykus į Romą – laukimas; šį tą žinai, kai ko nežinai. Tai irgi įdomus, mielas laukimas, kadangi žmogus jau toks esi, kai muša, tai bėgi, kai pagiria, tai žmogiškai pasidžiaugi. Žodžiu, širdy ramybė. Popiežius Pranciškus priminė, kad kardinolystė nėra kažkoks įsijungimas į garbės žmonių bendriją, bet pašaukimas, dar ištikimesnė tarnystė. Tai su tomis mintimis ir gyvenu.

Šventasis Tėvas su Jumis susipažino lankydamasis Lietuvoje. Ar galima sakyti, kad Jūsų pagerbimas kardinolo titulu tam tikra prasme vainikuoja popiežiaus Pranciškaus vizitą Lietuvoje?

Be jokios abejonės, popiežiui Pranciškui apsilankymas KGB kalėjime paliko didelį įspūdį. Aš mačiau, kaip jis susikaupęs lankė kameras ten, kur vyskupai, kunigai, pasauliečiai kalėjo. Mačiau kaip jis meldėsi. Mąstau, kad jo pasirinkimas mane paskirti kardinolu turbūt labai natūraliai išplaukė iš jo nusistatymo – jis pastebi tuos, kurie yra maži, kurie kenčia, kurie yra pakraščiuose. Popiežius Pranciškus lankydamasis Lietuvoje, be abejo, labai gerai susipažino su mūsų ir tautos, ir Bažnyčios istorija. Penkiasdešimt metų ėjome kryžiaus kelią ir jis tam tikra prasme mūsų tautos kryžiaus keliui uždėjo antspaudą paskirdamas mane kardinolu, nes aš buvau vienas iš tų paskutinių Lietuvos vaikų, kuriems tuo kryžiaus keliu šiek tiek teko eiti.

Jau trisdešimt metų praėjo gyvenant laisvės laikais. Ar Jums teko kada nors susidurti su tais asmenimis, kurie tada sėdėjo anoj pusėj, Jus teisė, su tais, kurių parašus matėte po dokumentais? Ar buvo koks kontaktas? Atleisti – tai yra krikščioniška dorybė, bet kaip tai atrodo praktiškai?

Buvo prieš dvejus metus. Pasiprašė priimamas vienas KGB pareigūnas, 1980 m. vadovavęs kratai Kybartuose. Jis pasakė: „Per mane tu gavai 10 metų“, – atsiprašė. Žinoma, man buvo beveik taip pat netikėta kaip ir žinia apie kardinolystę, nes tokių saugumiečių, kurie pasakytų „Atsiprašau už tai, ką dariau“, – tik vieną sutikau. Tų kolaborantų, kurie liudijo prieš mane, buvo daugiau. Bet iš anos barikadų pusės toks, kuris išdrįso atsiprašyti, – šis buvo vienintelis. Buvo iš tikrųjų labai gera girdėti apie tokį žmogaus pasikeitimą ir likome draugais.

Kaip kardinolystė pakeis jūsų kasdienį gyvenimą? Gal turite kokių konkrečių naujų planų?

Nemanau, kad kardinolystė mano kasdienį gyvenimą pakeistų, nebent popiežius pakviestų į vieną ar kitą tarnystę. Bet pagrindinis popiežiaus pakvietimas suteikiant kardinolo tarnystę – dar ištikimiau tarnauti ir liudyti Evangeliją, liudyti Kristų ten, kur gyvensiu. Mano metuose popiežius Pranciškus labai didelių planų man tikrai neturi.

Sykį, po nominacijos, jau sakėte, kad niekada nesitikėjote sulaukti tokios dienos, kad gautumėte paskyrimą kardinolu, tačiau ar galėjote įsivaizduoti, kad ateis diena, kai vėl bus toks didelis dėmesys jūsų nueitam kryžiaus keliui?

Tikrai aš to nesitikėjau, už tai kad laikas daug ką ištrina. 30 metų pakankamas laiko tarpas, kad ištrintų tai, kas buvo praeity. Aš tokio dėmesio nesitikėjau, nesapnavau, viskas daugiau nei netikėta.

POPIEŽIUS PRIĖMĖ ARKIVYSK. L. VIRBALO ATSISTATYDINIMĄ

Kovo 1 d. popiežius Pranciškus priėmė arkivyskupo Liongino Virbalo atsistatydinimą iš Kauno arkivyskupo metropolito pareigų. Tuo pat metu popiežius paskyrė šios arkivyskupijos apaštaliniu administratoriumi Jo Ekscelenciją vyskupą Algirdą Jurevičių, iki šiol ėjusį Kauno arkivyskupijos vyskupo augziliaro pareigas.

Popiežius Pranciškus 2013 metų birželio 6 dieną kunigą Lionginą Virbalą paskyrė Panevėžio vyskupu. 2015 metų birželio 11 d. Lionginas Virbalas buvo paskirtas Kauno arkivyskupu metropolitu.

Pats L. Virbalas socialiniame tinkle Facebook pasidalino tokia žinute: 

„Brangieji,

popiežiaus Pranciškaus valia praėjusį laikotarpį skyręs vyskupo tarnystei, nuo kovo 1 d. jo leidimu grįžtu darbuotis pagal mano vienuolinį kunigišką pašaukimą. Iškylant sveikatos problemoms, o ypač matydamas vienuolinio pašaukimo prasmę ir reikšmę, tikiuosi, kad taip galėsiu geriau tarnauti Dievui ir žmonėms.

Nuoširdžiai visiems dėkoju už laiką, kurį galėjau praleisti su Jumis Kauno arkivyskupijoje. Tai, kas buvo padaryta gero – tik dėka daugelio Evangelijai pasišventusių ir ištikimai Bažnyčioje tarnaujančių kunigų ir pasauliečių. 
Prašau atleisti už mano trūkumus. Visada liksite mano maldose.

Su meile Kristuje –
arkivysk. Lionginas Virbalas, SJ“

 LVK Pasiruošimo Popiežiaus vizitui komitetas surinko įvairius skaičius ir statistinius duomenis, susijusius su Popiežiaus Pranciškaus vizitu Lietuvoje.

20 – kilometrų tvorelių Vilniuje ir Kaune.

– papamobiliai.

70 – metų vyriausiai dalyvavusiai savanorei.

10 – „Sveika Marija“ maldų sukalbėta balsu drauge su popiežiumi Aušros Vartuose.

5 193 – renginio organizatoriams, atlikėjams, savanoriams bei aptarnaujančiam personalui pagaminta akreditacijų.

1 497 – savanoriai, kurie prisidėjo ruošiantis vizitui ir vizito metu.

300 – kilogramų obuolių, kuriuos dovanojo ūkininkas iš Panevėžio, o suvalgė savanoriai.

1 421 – laišką gavo ir atsakė registracijos-informacijos komanda.

22 – Bažnyčios išplatinti pranešimai lietuvių k. žiniasklaidai vizito Baltijos šalyse metu.

14 517 – žodžių parengto teksto apie susitikimų su popiežiumi programas Televizijos ir radijo komentatoriams.

Apie 15 000 – litrai kuro elektros generatoriams Kaune ir Vilniuje.

397 – akredituoti žurnalistai, 175 iš užsienio žiniasklaidos priemonių ir agentūrų.

Apie 60 000 – atvyko į Popiežiaus susitikimą su jaunimu Vilniuje, Katedros a.

260 giesmininkų chore šv. Mišiose (vyriausiai – 73-eji, jauniausiam – 10).

Virš 100 000 – susirinko Kauno Santakoje į šv. Mišias.

Apie 200 000 – žmonių, atvykusių susitikti su popiežiumi Vilniuje ir Kaune, skaičius.

24 – ekranai vaizdo transliacijoms Vilniuje ir Kaune.

Apie 50 000 – varžtų, statant scenas.

Apie 50 – sunkiasvorių transporto priemonių, kurios suvežė būtiną įrangą.

2 – savaites buvo įrenginėjamos scenos ir susitikimų vietos.

56 727 – pirmos popiežiaus vizito dienos unikalūs vartotojai www.popieziausvizitas.lttinklalapyje.

Apie 1 000 000 – žmonių, mačiusių „Popiežiaus vizitas“ Feisbuko pranešimus.

Per 1 650 000 žiūrovų stebėjo vizitą Lietuvoje per LRT.

Jubiliejinė Stasio Lozoraičio premija – iškart dviem laureatams

Lietuvos žurnalistų draugija (LŽD) tradiciškai per Trijų Karalių šventę paskelbė, kam atiteks aukščiausias LŽD apdovanojimas už žurnalistinę veiklą –  Stasio Lozoraičio premija „Kelyje į Vilties Prezidento Lietuvą 2018“.  Simboliška, kad  Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio jubiliejiniais metais pirmą kartą per premijos dviejų dešimtmečių istoriją kandidatų vertinimo komisija  nutarė apdovanoti  du  laureatus – sovietų okupacijos laikais leistos  pogrindinės „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ redaktorių, Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto, kurio 40-metį pernai minėjome, įkūrėją, Kauno arkivyskupą emeritą Sigitą Tamkevičių ir ilgametę LŽD narę, laikraščio Gudijos lietuviams „Lietuvių godos“ vyriausiąją redaktorę Marijoną Šaknienę (Žarkauskaitę).

„LIETUVOJE DAR LABAI DAUG YRA OKUPACINIŲ ŠIUKŠLIŲ IR PUVĖSIŲ GRYBO“

Jonas Kadžionis.

Nuotraukos autorius Irmantas Gelūnas/BFL 
© Baltijos fotografijos linija

2018 m. Laisvės premija apdovanotojo Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio partizano Jono Kadžionio kalba.

Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidente, gerbiamasis Seimo Pirmininke, Ministre Pirmininke, ministrai, Seimo nariai, Laisvės gynėjai, Bažnyčios atstovai ir visi čia esantys žmonės, kalbėsiu taip, kaip diktuoja tikinčiojo sąžinė ir partizanų garbė. Bedieviška bolševikinė okupacija Lietuvai buvo tragiška, ji žudė ne tik tautos kūną, bet ir sielą, griovė kryžius, tautos paminklus, šventoves. Šventoves griovė mūsų vaikelių ir jaunimo širdyse. Lietuva priešinosi, pasaulis nežino analogų, kad tokia maža tautelė dešimt metų būtų vedusi ginkluotą kovą su tokia brutalia ir su niekuo nesiskaitančia blogio imperija. Tačiau ypač didvyriškai gynėsi krikščioniškai išauklėtas Lietuvos kaimas, artojų sūnūs (šį kartą ir dukros) ir Lietuvos Katalikų bažnyčia.

Antraštė / nuoroda

Autorius

Data

Svetainė

KARDINOLO JUOZAPO BERNARDIN ŽODIS APIE L K. B. KRONIKĄ

 

1986m. 4 Balandis

laiskailietuviams.lt

"LKB kronika": nenugalėta tiesa

Aras LUKŠAS

2012 03 23

lzinios.lt

Laisvo žodžio jėga: Lietuvos katalikų bažnyčios kronika

Arūnas Streikus

2017-04-16

lrt.lt

Kun. Arvydas Žygas. LKB Kronikos pamokos

 

2016.11.15

8diena.lt

Disidentinis judėjimas ir pasipriešinimas sovietizacijai

Tomas Vaiseta

 

šaltiniai.info

Laisvės kovotoja Nijolė Sadūnaitė: „Tai ne politika, o artimo meilė“

 

 

valstietis.lt

Pogrindinė knyga Telšiuose sovietmečiu

J. Švėgždavičienė

 

spaudos.lt

Niekada nesuabejojau, kad laimėsime

Nijolė Sadūnaitė

 

punskas.pl

Kronika šiandien

Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius

1997 m. Liepos mėn.

baznycioszinios.lt

LKB Kronikai 25 metai

Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius

1997 m. balandžio 5 diena.

baznycioszinios.lt

Lietuvių Katalikų Bažnyčios kronika ir pogrindžio Lietuva

Kun. Robertas Grigas

 

ateitis.org

“Mes buvome visiškai laisvi”

Julius Sasnauskas

 

alietuvis.com

Lietuvos katalikų bažnyčios kronika

 

 

Wikipedia.org

LIETUVOS KATALIKŲ BAŽNYČIOS KRONIKA

Kun. Robertas Grigas

1994m. liepos 1 d.

partizanai.org

Fotografijų paroda „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikai – 45 metai“

 

2017-03-16

Voruta.lt

Gyvenimas, pranokstantis aštraus siužeto filmą

Ieva URBONAITĖ-VAINIENĖ

2013-11-07

Voruta.lt

„Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ keturiasdešimtmetės sukakties paženklinimas

Algimanatas ZOLUBAS

2013-08-26

Voruta.lt

V. Savukynas: „Katalikų Bažnyčios Kronika“ yra greta „Aušros“ ir „Varpo“

Jurgita KUZMICKAITĖ

2013-03-11

Voruta.lt

Sovietinės valdžios nekontroliuojama spauda – savilaida

 

2010-01-10

Voruta.lt

Pogrindžio kunigai: kelyje į pašaukimą

 

2010-01-10

Voruta.lt

Kokios vertybės padėjo tautai išlikti sovietmečiu?

Indrė Jurčenkaitė

 

2013 m. gegužės 29 d.

Delfi.lt

Dokumentinis filmas apie Katalikų bažnyčios kroniką – unikali KGB filmuota medžiaga ir neįtikėtinos istorijos

Jurgita Kuzmickaitė

 

2013 m. kovo 11 d.

Delfi.lt

Prokuroras: tyrimas dėl Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos persekiojimo gali trukti iki metų pabaigos

 

2012 m. rugpjūčio 2 d.

Delfi.lt

„Įžvalgos“: apie dantų pastoje Vakarus pasiekdavusią „Lietuvos katalikų Bažnyčios kroniką“ ir bičiulystę su rusų disidentais

 

2012 m. kovo 17 d

Delfi.lt

S.Tamkevičius: Lietuvai prikelti reikia žmonių, panašių į Katalikų Bažnyčios Kronikos darbininkus

 

2012 m. kovo 16 d.

Delfi.lt

KGB kontržvalgyba 1984-aisiais Lietuvoje turėjo šimtus bendradarbių

 

2011 m. gegužės 21 d.

Delfi.lt

I. Degutienė: „Be Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos tautinis atgimimas būtų buvęs kitoks“

 

2012-03-16

lrytas.lt

1972 m. kovo 19-oji: “Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos” gimimas

Arvydas Kšanavičius

2009-03-19

lrytas.lt

 

1977 m. rugpjūčio mėn. išėjo LKB Kronikos 29 nr. ir Aušros 7 (47) nr.  Nuo 1974 m. iki 1977 m. Kroniką į rusų kalbą vertė Stirnių parapijos (Kaišiadorių vyskupija) klebonas kan. Stanislovas Kiškis. Šis kunigas jau buvo kalėjęs sovietiniuose lageriuose, todėl jam reikėjo neeilinės drąsos ryžtis pavojingam darbui. Kokių šaunių kunigų turėjo Lietuva!

 

 

 

   Evangelija pasakoja kaip „moterys greitai paliko kapą, apimtos didelio išgąsčio ir džiaugsmo ir bėgo pranešti mokiniams“ (Mt 28,8). Panašų džiaugsmą išgyveno Marija Magdalietė, kai prisikėlęs Jėzus ištarė jos vardą: „Marija!" (Jn 20,16). Džiaugsmu virpėjo Galilėjos ežero žvejų širdys, kai jie prie laužo gaudė kiekvieną prisikėlusiojo Jėzaus žodį. O šiandien ir mūsų širdys yra kupinos džiaugsmo, nes  švenčiame Jėzaus prisikėlimą.

   Švęsdami Velykas, mes švenčiame Jėzaus pergalę prieš nuodėmę ir mirtį; drauge švenčiame ir mums padovanotą būsimąjį prisikėlimą. Pergalę prieš nuodėmę taip pat galime pasiekti su Prisikėlusiojo Jėzaus pagalba. Dėl to šv. Velykos yra sklidinos džiaugsmo,- mes, tikintieji į Jėzų Kristų, esame prisikėlimo vaikai, pašaukti į laimingą amžinąjį gyvenimą.

   Švęsdami Velykas, mes atnaujiname pasiryžimą eiti per gyvenimą drauge su prisikėlusiuoju Kristumi. Būtų labai liūdna, jei iškilmingai paminėję Velykas, po jų užmirštume savo krikščioniškąją tapatybę ir gyventume taip, tarsi prisikėlęs Kristus per Krikštą nebūtų ištaręs mūsų vardo.

   Eiti su prisikėlusiuoju Jėzumi reiškia priimti jo žodžius ir juos padaryti savo gyvenimo tikrove. Pirmas ir esminis reikalavimas –  tai aiškus apsisprendimas už tiesą, teisingumą bei meilę, ir be kompromisinis nusistatymas prieš nuodėmę bei visokios rūšies stabus, kurių yra apstu šių dienų pasaulyje. Vieni iš žymiausių moderniųjų laikų stabų yra materializmas ir žmogaus teisės be pareigų. Jei truktų aiškaus krikščioniško apsisprendimo, mes nebūtume ištikimi Jėzaus bendrakeleiviai ir tik vaidintume esą Jo sekėjai.

   Sekti paskui prisikėlusįjį Jėzų – reiškia aiškiai suvokti, kad ne kartą savo gyvenimo kelionėje reikės prisiimti ir kryžiaus dalią. Kas šito bijotų, vargu ar galėtų būti  ištikimas Jėzaus draugas. Geriausi Jėzaus draugai, kartais bijodavo Jėzaus kryžiaus, bet vėliau pažinę Prisikėlusįjį drąsiai sekė paskui Jėzų net iki kankinystės. Tokie buvo Petras, Jokūbas ir kiti apaštalai.

   Eiti per gyvenimą su Kristumi – reiškia visas viltis sudėti ne į savo gabumus, išsimokslinimą ar užimamas reikšmingas pareigas, bet visiškai pasivesti Jėzaus vadovavimui. Visada ieškoti ne savo, bet Dievo valios. Neįmanoma sekti paskui Kristų ir save laikyti pasaulio centru. Tuo centru yra tik mirtį nugalėjęs Kristus.

   Sekti paskui Prisikėlusįjį – reiškia būti nepalaužiamu optimistu. Jei žmogaus gyvenimo dangumi plaukia tik tamsūs nusivylimo debesys, jei žmogus neturi vilties, tuomet jis dar nesutiko prisikėlusiojo Kristaus. Pažinusieji Jėzų teigė gyvenimą bei viltį net kryžiaus akivaizdoje. Net mirties artumoje jie likdavo ramūs, nes žinojo į kieno rankas atiduoda savo sielą.  

   Tikėti į prisikėlusįjį Jėzų – reiškia prisiimti atsakomybę už Bažnyčios ir Tėvynės dabartį bei ateitį ir į kiekvieną žmogų žvelgti, kaip į brolį, kurį nevalia išnaudoti savo interesams, bet kuriam reikia  pasitarnauti, kai jis būna silpnas ar kenčia.

   Prisikėlęs Kristus ieškojo išsigandusiųjų ir išsibėgiojusiųjų ir visus juos apglėbė savo gailestingąja meile. Magdalietei paliepė nešti mokiniams prisikėlimo žinią, abejojančiam Tomui leido paliesti savo žaizdas, bėgantiems mokiniams į Emausą apsireiškė valgant vakarienę, o Petrui pavedė vadovauti Bažnyčiai -  „Ganyk mano avis!“ (Jn 21, 17).

   Šv. Velykų proga džiaugsmingai sveikinkime vieni kitus ir būkime tikėjimo, meilės, vilties bei džiaugsmo nešėjais.

  2016 m.                                                            Arkivysk. S.Tamkevičius

 

 

   Dievo Gailestingumo metų proga Didžiojo Penktadienio liturgija yra išskirtinai svarbi. Jos metu skaitomas išsamus Kristaus kančios aprašymas ir dėmesys koncentruojamas į Nukryžiuotąjį.  

   Judas atvedė kareivius suimti Jėzų.Jis buvo patyręs iš savo Mokytojo meilės tiek pat, kiek ir kiti mokiniai. Kas užkietino Judo širdį, jei jis ryžosi išdavystei? Koks pyktis turėjo būti Judo širdyje, jei jis ryžosi tokiai niekšybei? Dievo gailestingumu pasinaudos prie kryžiaus prikaltas plėšikas, o Judas pasikars. Tai baisus įspėjimas, kas gali nutikti net arti Jėzaus esančiam žmogui, tai yra, kiekvienam tikinčiajam, jei jis nesirūpina rimtai sekti paskui Kristų, o pinigus ar dar kai ką pradeda branginti labiau už Dievą.

1975 m. spalio mėn. vienu metu išvydo Kronikos 19 – asis numeris ir atgaivintos Aušros 1 – asis numeris. Dr. Basanavičiaus „Aušra“  19 amžiaus pabaigoje gaivino tautos dvasią tuo metu, kai Lietuva buvo pavergta carinės Rusijos.Šios Aušros išėjo 40 numerių.

Panašaus rūpesčio vedini Lietuvos kunigai atgaivino Aušrą ir užsibrėžė tikslą padėti žmonėms išsaugoti lietuvybę ir tikėjimą. Pradžią Aušrai davė Kronikos redakcija, vėliau rūpestį šiuo leidiniu patikėjo kun. Lionginui Kunevičiui. Šis tvirtas Dzūkijos žemės sūnus Aušra rūpinosi nuo 6 – ojo numerio iki Lietuvos nepriklausomybės atgavimo.

1972 m. rugpiūčio 12 d. laikraštyje „Sovietskaja Litva" pasirodė Rimaičio straipsnis „Bažnytininkai prisitaiko". Jame rašoma, kad kovojant su religija, „nepataisomą žalą gali padaryti administraciniai išpuoliai, visoks tikinčiųjų jausmų įžeidinėjimas. Neteisingi kovos su religija metodai ne tik nesugriauna tikėjimo plitimo pagrindo, bet, priešingai, veda į religinio fanatizmo sustiprėjimą, į apeigų ir kulto slaptas formas, sukelia tikinčiųjų nepasitikėjimą, nepasitenkinimą ir juos kiršina."

Rimaitis pakartojo seną ateistų principą, reikalaujantį bekompromisinės kovos su religija. Šis principas, kilus tikinčiųjų smarkiai reakcijai, leidžia atsitraukti, leisti tikintiesiems nurimti ir paieškojus geriausio kovos būdo, vėl smogti.

1968 m. vasarą prasidėjus Lietuvos kunigų ir tikinčiųjų reakcija prieš religinės laisvės varžymus savo kulminaciją pasiekė 1972 m. pradžioje. Areštavus kunigus Juozą Zdebskį ir Prosperą Bubnį, pasipylė tikinčiųjų protestai, kuriuose buvo aprašyti tikinčiųjų persekiojimai. Tarybinė vyriausybė šių liaudies protestų nepaisė ir į juos nereagavo panašiai, kaip pasielgė ir su 1968 - 1971 m. kunigų protestais.

Pirmas ryškesnis tikinčiųjų konfliktas su valdžios pareigūnais įvyko kun. J. Zdebskio teismo dieną Kaune, Ožeškienės gatvėje. Milicininkai tik jėga išvaikė minią, susitelkusią prie teismo rūmų pagerbti teisiamą kunigą.

Pokategorės

knygos ir rašiniai apie sovietmetį, apie Kroniką etc.

knygos ir rašiniai apie sovietmetį, apie Kroniką etc.

Video filmai apie Kroniką

Straipsniai apie Kroniką įvairiuose interneto svetainėse