1988 m 4 nr.

Parašė VYTAUTAS SKUODIS  

15 metų bendroji apžvalga

Sovietų 1968-jų metų intervencija j Čekoslovakiją sukėlė didelį pasipiktinimą ir pačios Sovietų sąjungos visuomenėje. Tas pasipiktinimas iššaukė disidentinį judėjimą, kuris įvairiomis formomis pradėjo reikštis Maskvoje, kituose Rusijos miestuose, kai kuriose sovietinėse respublikose. Viena iš to judėjimo formų buvo pogrindžio spaudos atsiradimas ir jos augimas bei stiprėjimas.

Vėl atsirado pogrindžio spauda ir Lietuvoje. Pirmąja jos kregžde buvo "Lietuvos katalikų Bažnyčios kronika". Dingstimi pradėti ją leisti buvo 1970 - 1971 metais Lietuvoje įvykę teismai, kuriuose buvo nuteisti kalėti trys katalikų kunigai: Juozas Zdebskis, Prosperas Bubnys ir Antanas Šeškevičius vien už tai, kad jie katekizavo vaikus, juos ruošė pirmajai išpažinčiai ir komunijai.

Kada Lietuvoje pasirodė pirmieji "LKB Kronikos" numeriai, jie sukėlė didelį susidomėjimą ir įvertinimą. Šis leidinys pradėjo registruoti ateistinės valdžios ir jos pataikūnų nusikaltimus, daromus Bažnyčiai, nors ir atskirtai nuo valstybės. Ji kaupė tikinčiųjų persekiojimo faktus, skelbė Bažnyčios ir tikinčiųjų teises ginančius dokumentus ir kitokią panašią medžiagą.

1988 m  2 nr.

Parašė Saulius Pašilis  

Pedro Ramet: CROSS & COMMISSAR. Bloomington, University of Indiana Press, 1987; Gerald Buss: THE BEARS HUG. London, Hodder & Stoughton, 1987.

1987 metais užderėjo mokslinės studijos apie bažnyčios ir valstybės santykius komunistų valdomose rytų - vidurio Europos šalyse. Šiose knygose rašoma ir apie Lietuvą, jos tikinčiųjų kovą už savo teises.

Knygos "Kryžius ir komisaras"' (The Cross & the Commissar) autorius — Vašingtono universiteto profesorius Pedro Ramet — naudojasi gausia literatūra apie religiją Lietuvoje ir dažnai cituoja "Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką". Jo nuomone, religija yra ir politinė apraiška — ji negali nesirūpinti viešąja dorove, papročiais, valdžios veiksmais, kultūra ar tautine tapatybe. Komunistinės valdžios tačiau žiūri į religiją kaip į praeities atgyveną ir nori kuo labiau sumažinti jos vaidmenį visuomenėje.

1984 m. 1 sausis-vasaris

Parašė KĘSTUTIS K. GIRNIUS

Per pastaruosius dvejus metus įvyko kai kurie gana reikšmingi pasikeitimai Katalikų Bažnyčios ir valstybės santykiuose Lietuvoje. Bažnyčios atžvilgiu, nauji poslinkiai nėra vienalyčiai, nes Maskva pagerino oficialius santykius su Vatikanu, tuo pačiu metu imdamasi griežtesnių priemonių katalikų pasipriešinimo sąjūdžiui nuslopinti. Bažnyčios hierarchija šiek tiek sutvarkyta, tačiau po daugiau negu dešimtmetį trukusio laikotarpio kunigai vėl suimami.

Du įvykiai turi ypatingą reikšmę Lietuvos Katalikų Bažnyčiai — naujų vyskupų paskyrimas bei Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto išsklaidymas ir jo veiklos sutrikdymas.
1982 metais liepos 15 dieną Vatikanas paskelbė, kad Vincentas Sladkevičius pradės eiti Kaišiadorių vyskupijos apaštalinio administratoriaus pareigas, o Antanas Vaičius paskirtas Telšių vyskupijos apaštaliniu administratorium. Jų paskyrimas reiškė šiokią tokią Maskvos nuolaidą, ir ne vienintelę. 1983 m. keturiems Lietuvos vyskupams buvo leista atvykti į Romą ad limina apostolorum — pirmasis toks Lietuvos vyskupų apsilankymas nuo 1938 metų. Be to, per šią viešnagę popiežius Jonas Paulius II nurodė Panevėžio vyskupijos apaštaliniam valdytojui vysk. Romualdui Krikščiūnui pasitraukti iš pareigų. Pažymėtina, kad didžioji dauguma Lietuvos kunigų negerbė Krikščiūno ir jį laikė per daug uoliu valdžios nurodymų vykdytoju. Taigi, jei 1981 metų pradžioje valdžia leido tik dviem vyskupam eiti savo pareigas, o vienas iš jų neturėjo tikinčiųjų pasitikėjimo, tai, artėjant 1983 metų pabaigai, savo pareigas galėjo vykdyti trys vyskupai, kurių veikimu aplamai buvo patenkinti kunigai ir pasauliečiai.

Jei per pastaruosius dvejus metus pagerėjo Lietuvos Bažnyčios hierarchijos padėtis, tai gerokai nukentėjo Katalikų komitetas. Kai valdžia galutinai nutarė komiteto veikimą sustabdyti, saugumo organai ėmėsi ryžtingų priemonių, kurios neliko be poveikio. 1983 m. sausio 26 d. buvo suimtas komiteto narys - steigėjas kun. Alfonsas Svarinskas, o gegužės 6 dieną jis buvo nuteistas septyneriems metams griežto režimo lagerio ir trejiems metams tremties. Tą pačią dieną kitas komiteto narys kun. Sigitas Tamkevičius buvo įleistas į teismo salę neva išklausyti nuosprendžio Svarinskui ir buvo tuojau suimtas. Prasidėjo kitų komiteto narių tardymai ir šantažavimai, kurie padarė savo. Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos 59 numeryje pranešta, kad po kelių tardymų komiteto narys kunigas Algimantas Keina pasitraukė iš komiteto, pareikšdamas, kad dabartinėmis sąlygomis komitetas negalįs vykdyti savo užduoties. Pranešta, kad ir kitas komiteto narys, kunigas Kazimieras Žilys, kuris į komitetą įstojo po Svarinsko arešto, pasižadėjo pasitraukti su sąlyga, kad valdžia leis jam dirbti ganytojišką darbą Moldavijoje ar Ukrainoje. Dar kitas komiteto narys kun. Leonas Kalinkauskas irgi buvo šantažuojamas iš komiteto išstoti. Likusieji laisvėje komiteto nariai pasidarė nebūdingai tylūs. Negalima atmesti galimybės, kad komiteto veikimas gal ir visam laikui sustabdytas.

1983 m. 3 gegužė-birželis

Parašė KĘSTUTIS K. GIRNIUS

  Lietuvoje tautiškumas ir katalikybė yra glaudžiai susieti. Kartais net teigiama, kad katalikybės ir lietuviško tautiškumo reikalai yra beveik neišskiriami, kad lietuvių patriotų veiklos pagrindinis tikslas yra Katalikų Bažnyčios ir tikinčiųjų teisių gynimas. Šitokį katalikybės ir tautiškumo kone sutapatinimą sukelia įvairūs reiškiniai. Lietuva yra arba kadaise buvo katalikiška šalis. Katalikai kunigai ir pasauliečiai turėjo vyraujantį vaidmenį, atnaujinant lietuvių pasipriešinimo sąjūdį, jame itin aktyviai dalyvauja. Lietuvos katalikų bažnyčios kronika buvo pirmasis ir tebėra svarbiausias pogrindžio leidinys. Kompartija daug kartų yra apkaltinusi Bažnyčią šovinizmu ir nacionalizmo kurstymu bei mėginimu save vaizduoti tautos kultūrinio paveldėjimo sergėtoja.1 Savo ruožtu kai kurie katalikai teigia, kad esą tik katalikai gali būti tikri Lietuvos patriotai.

Tamprių katalikybės ir tautiškumo saitų negalima paneigti, bet vis dėlto jų tarpusavio ryšiai yra labiau sudėtingi ir sąlyginiai negu kartais manoma. Laikydama katalikybę ir tautiškumą pavojingomis buržuazinėmis atgyvenomis, kurias reikia nedelsiant panaikinti, komunistų partija savo jėga, propagandos aparatu bei informacijos šaltinių valdymu privertė jas užimti gynybines pozicijas. Lietuvių kitaminčių tarpe nėra originalių mąstytojų, kurie būtų išvystę savas teologines pažiūras ar naują tautiškumo sampratą, bent kūrybiškai pritaikę senas teorijas dabartinėms sąlygoms. Šitokie teoriniai užsiėmimai yra prabanga ir veikiausiai viršija disidentų sugebėjimus. Tuo tarpu partijos malonę tebeturintys intelektualai puikiai supranta šių temų neliečiamybę. Lietuvių pasipriešinimo sąjūdžio dalyviai nuvokia, kad jų pagrindinis uždavinys yra sulaikyti tolesnius valdžios bandymus suvaržyti religines ir tautines teises bei pakeisti tautinį sąmoningumą. Lietuviai katalikai ir patriotai yra kovingi, tačiau tik gindami ribotą skaičių minimalinių teisių ir gyvybinių interesų, kurių išlaikymas, jų nuomone, yra būtina sąlyga tolesniam Bažnyčios ir tautos gyvastingumui. Užimtos gynybinės pozicijos yra nemaža dalimi atsakingos už tuos tarpusavio ryšius bei bendrų interesų supratimą, kuris būdingas dabartiniams katalikų ir nacionalistų santykiams.2 Lietuvos katalikų ir nacionalistų galutiniai tikslai nėra visai tapatūs, ir galima juos aptarti vienus nepriklausomai nuo kitų. Bet dabartinėmis sąlygomis katalikų ir nacionalistų siekiai tampa vis panašesni dėl interesų bendrumo, ypač dėl abipusio reikalo turėti draugų ir sąjungininkų kovoje su valdžios kėslais. Tūlas nacionalistas remia Bažnyčią ne dėl įsitikinimo, kad katalikybę ir tautiškumą jungia kokie nors vidiniai ir kone amžini saitai, bet dėl Bažnyčios veiklos, kuri tiesiog ar netiesiog padeda tautiškumo reikalui. O katalikai pritaria nacionalistų norui išlaikyti lietuvių istorinį sąmoningumą bei tradicijas, nes, mėginant įgyvendinti šį tikslą, dažnai pabrėžiamas katalikybės vaidmuo tautos gyvenime. Galima net teigti, kad partijos priešiškumas nacionalizmui ir katalikybei nemaža dalimi atsakingas už šiuolaikinį katalikų ir nacionalistų interesų suartėjimą.

Šiame straipsnyje pirmiausia pažvelgsiu į kai kurias problemas, surištas su katalikybės ir tautiškumo sampratų aptarimu. Tada nurodysiu dalį priežasčių, dėl kurių Katalikų Bažnyčia tapo tautinio paveldėjimo sergėtoja, pabrėždamas, jog šitokio vaidmens pasisavinimas yra šiuolaikinis reiškinys. Aptaręs pagrindines kultūrinio tautiškumo savybes, kurios skatina patriotų ir katalikų bendradarbiavimą, nurodysiu dvi skirtingas katalikybės ir tautiškumo saitų sampratas.

1982 5 rugsėjis-spalis

Kodėl atsirado "LKB Kronika?
Lygiai prieš 10 metų, t. y. 1972 m. kovo 19 d. pasirodė pirmasis "LKB Kronikos" numeris. Tai buvo labai kuklus leidinėlis, nutaręs informuoti Tėvynę ir pasaulį apie Lietuvos tikinčiųjų diskriminaciją ir pastangas išsikovoti religinės laisvės minimumą. Kodėl ji pasirodė 1972 metais?

Stalino represijos prieš Katalikų Bažnyčią ilgam laikui sukūrė pasyvumo atmosferą kunigijos tarpe. Bažnytinė hierarchija buvo įsitikinusi, kad "prieš vėją nepapūsi", ir klusniai vykdė visus sovietinės valdžios reikalavimus, o partijos viršūnės planavo vis greitesnį Bažnyčios likvidavimą. Septintame dešimtmetyje už menkiausią "prasižengimą" prieš slaptas sovietinės valdžios instrukcijas kunigams būdavo uždraudžiama eiti pareigas; Kunigų seminarija buvo tiek suvaržyta, jog kasmet galėdavo priimti vos 5 kandidatus. Religijų reikalų taryboje įgaliotinis jautėsi esąs "caras ir dievas", galįs terorizuoti kunigus ir ordinarus.

Tuo pačiu metu Lietuvos kunigų tarpe vis labiau brendo mintis, jog negalima sėdėti, susidėjus rankas, nes sovietinė valdžia visus uždusins. Ką daryti? Atsakymą davė Maskvos disidentai, drąsiai išstodami su savo idėjomis, pareiškimais, knygomis ir leidiniais. Tai buvo pirmas prisikėlimo varpo dūžis, pažadinęs daugelį iš baimės letargo ir šaukiantis: gana tamsos ir miego! Reikia kovoti, reikia sovietinės valdžios nusikaltimus prieš Bažnyčią ir tikinčiuosius išvilkti į šviesą, — tegul visas pasaulis pamato tironiją, o gal šviesoje bus nepatogu daryti niekšybes. 1968 m. kunigai pradėjo protestuoti prieš Kauno Kunigų seminarijos suvaržymą. Sovietinė valdžia į kunigų pareiškimus reagavo tik represijomis: KGB tardymais, pašalinimais iš kunigiško darbo ir net teismais. Vienas po kito už kunigiškų pareigų atlikimą (vaikų katekizaciją) buvo nubausti kunigai — kun. Antanas Šeškevičius, kun. Juozas Zdebskis ir kun. Prosperas Bubnys. Šie teismai buvo paskutinis ir svarbiausias impulsas kuo greičiau pradėti leisti pogrindinį leidinį.

Parašė: R. G. Toleikis 

Vilniaus krašto mažutės Ceikinių parapijos klebonas jėzuitas kun. Karolis Garuckas buvo tapęs simboline figūra Lietuvos katalikų kovoje už sąžinės laisvę, žmogaus teises, Bažnyčios misijos vykdymą pasaulyje. Sovietinėje sistemoje valstybės atskyrimas nuo Bažnyčios iš tikrųjų reiškia ne "atskyrimą" (t. y. valstybės pasaulėžiūrinį neutralumą ir todėl pakantumą), bet, priešingai, siekimą prijungti Bažnyčią savo kontrolei, kad tuo būdu sėkmingiau vyktų totaliai ateistinės valstybės sukūrimas. Tokiomis priespaudos sąlygomis natūralu, kad didesnį poveikį daro ne valdžiai paklusnieji, jos įbaugintieji autoritetai, bet į užkampius nugrūstieji kunigai, plačiai spinduliuojantieji savo dvasine stiprybe. Toks buvo ir kun. Karolis Garuckas, palikęs šį pasaulį balandžio 5, baigdamas 71 amžiaus metus. Kaip prieš penkerius metus (1974) atskiru nekrologu paminėjome kun. Petrą Raudą, taip dabar atsisveikiname su kun. Karoliu Garucku.

Karolis Garuckas gimė 1908 gegužės 1 Igno ir Rozalijos (Šaparnytės) šeimoje, Užkalnių kaime, Ramygalos parapijoj, Panevėžio apskrityje. Kilmė neturtinga — tėvų ūkelis tebuvo 7 ha. Tėvas mirė, Karoliui tesant ketverių metų. Su keturiais našlaičiais (trimis berniukais ir viena mergaite) likusiai motinai, aišku, buvo sunku verstis. Vargą dar padidino po dvejų metų prasidėjęs karas. Ir Karolis pradėjo mokytis sulaukęs dešimties metų. Iš Barklainių pradžios mokyklos stojo į Ramygalos progimnaziją. Kadangi šioj pastarojoj nebuvo lotynų kalbos ir dėl to negalėjo stoti į gimnaziją. Pasirinko Panevėžio mokytojų seminariją. Nors ir padėjo iš Amerikos motinos brolis Petras Pašakarnis, Karoliui mokymosi sąlygos buvo sunkios. "Neturtingas, prastai apsirengęs, tai jautėsi nesmagiai, buvo tylus, nedrąsus".

1978 m. 8 spalis

Parašė VYTAUTAS VARDYS

(Tęsinys iš š. m. Aidų Nr. 7)

Katalikiškoji rezistencija Lietuvoje

Nenuostabu, kad Lietuvos katalikai, laikui bėgant, reagavo į šitokią Maskvos politiką. Negalėdami viešai skleisti Dievo žodžio jaunimui, kunigai ir pasauliečiai ėmė vaikus mokyti slapta. Pagal oficialius, t.y. sovietinius duomenis, pusė visų pirmų skyrių vaikų mokosi katekizmo. Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika nurodo 70 ir didesnį tokių besimokančių vaikų procentą. Šalia privačiai ar slaptai tęsiamos katekizacijos, pasauliečiai susiorganizavo į religinių diskusijų bei maldos būrelius, pvz., į Eucharistijos bičiulių sąjūdį, kuris nešaukia susirinkimų, bet skatina individualinį religingumą, kasdieninę kontempliaciją, bažnyčios lankymą, taip pat skatindamas ir sekuliarines dorybes, kaip, pvz., Lietuvoje labai reikalingą blaivybę. Plito vyrų, o ypač moterų vienuolijos. LKBK duomenimis, moterų vienuolių Lietuvoje dabar yra daugiau nei 1,500, kitaip tariant du su puse karto daugiau nei buvo nepriklausomybės metais.25 Kai režimas visiškai susiaurino viešą teologijos studijavimą seminarijoje — apribojo studentų skaičių, jauni vyrai mokėsi slaptai, slaptai net šventinosi, nors, atrodo, ne Lietuvoje. Ir KGB žino vieną ar kitą tokį atvejį, bet šitaip įšventintiems kunigams valdžia neleidžia dirbti pastoracijoje. Išsivystė slapta ar pusiau slapta devocionalijų ir maldaknygių gamyba. Paulius Petronis, nuteistas pirmojoje (Nr. 345) LKBK byloje 1974 metais, teisme sakėsi vienas pats išspausdinęs 20,000 maldaknygės egz. ir išplatinęs 16,000. Tuo pat metu buvo suimti keli kiti vien tik maldaknygių gamyba pakaltinti lietuviai. Slapta imta nurašinėti ir platinti religiniai bei filosofiniai tekstai; jų tarpe buvo skleidžiami kai kurie Antano Maceinos ir Juozo Girniaus darbai. Žodžiu, buvo pradėta dalį religinės ir bažnytinės veiklos perkelti į pogrindį. Viešumoje laiškais imta kreiptis į spaudą, siūlant atnaujinti tikybos dėstymą mokyklose (kun. Vladas Šlevas), ginant nuo klastojimo Bažnyčios istoriją (A. Markaitis, S.J.), stengiantis spaudoje atitaisyti viešai skelbiamą melą apie kunigus.

1978 m. 7 rugsėjis

Parašė VYTAUTAS VARDYS

Paskutiniojo dešimtmečio įvykiai, ypačiai Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos vedama kova už tikėjimo teises ir Lietuvos jaunimo kalan-tiškas angažavimasis, iš naujo iškelia katalikybės ir tautiškumo santykio klausimą Lietuvoje. Nors dažnai šis sąryšis laikomas savaime suprantamu arba bent aiškiu, tikrovėje jisai nėra taip gerai pažįstamas nei saviškiams, nei svetimiesiems. Maskva, pavyzdžiui, iki šiol įsitikinusi, kad marksizmas-leninizmas įgalina pilnai suvokti katalikybės ir tautiškumo ryšį bei kontroliuoti jų sąveiką, po paskutiniųjų Lietuvos rezistencijos pasireiškimų iš naujo pasimetė. Nei katalikybės, nei tautiškumo pasidarė nebeįmanoma išaiškinti kaip vien socialinės kilmės reiškinių, sukontroliuojamų ar net sunaikinamų, pašalinus tas eko-nomines-politines priežastis, kurios neva tas jėgas pagaminančios. J. Minkevičius, vienas svarbiausių Lietuvos autorių religiniais klausimais, jau atsisako net pagrindinio marksistų teiginio, būtent, kad religija prieštaraujanti mokslui.1 Kitas autorius, pvz., Vladas Balkevičius, randa, kad tikėjimas nesąs tiesiogine prasme socialistinių priežasčių, bet žmogaus psichologijos padaras, tiesiogiau — tikėjimas kyląs iš žmogaus psichologinio poreikio.2 Panašiai ir su tautiškumu. Jis jau nebelaikomas vien tik buržuazinės sistemos produktu. Tautiškumo — tenai vadinamo nacio-
-----------
* Su atitinkamais mažais pakeitimais spaudai perredaguota paskaita, skaityta jubiliejiniame Ateitininkų Federacijos kongrese Clevelande 1977 rugsėjo 2 d.
------------
nalizmo vardu, — pasak Komunisto redaktoriaus Genriko Zimano, randama net ir tarybinėse šeimose, net komunistų partijos eilėse.3 Konstatavę, kad nei tikėjimas, nei tautiškumas nėra mirę, kaip tai buvo manyta atsitiksią sovietinės santvarkos sąlygomis, nei šie rašytojai, nei Maskva nebelaukia greito jų išnykimo. Dabar jau religijos, tautiškumo bei tautybės sunykimas yra atidėtas iki laukiamo komunistinės visuomenės susidarymo pasaulyje,4 vadinasi, ad calendas Gra-?cas. Tačiau tuo pačiu metu Maskva ėmė gąsdintis Lietuvoje vykstančios, anot Vilniaus un-to dėstytojo Antano Balsio, katalikybės ir tautiškumo konvergencijos. Lietuvoje, pasak Balsį, dabar einanti "nacionalizmo klerikalizacija iš vienos pusės ir nacionalizmo įvedimas į religinę žmonių sąmonę iš kitos."5 Kitaip tariant, Balsys baiminasi katalikybės ir lietuvybės sutapimo.

1976 m. 3 kovas

Parašė Dr. J. Labutis  

Šiemet kovo 19 sukanka lygiai ketveri metai, kai pasirodė "Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika". 1975-jų pabaigoje Vakarus pasiekė dvidešimtasis jos numeris. Tenka pabrėžti šio nepaprasto leidinio reikšmę, atsižvelgiant į ypatingas, didelių aukų reikalaujančias leidimo sąlygas, kuriomis kronika iki šiol išsilaikė, o ypač dėl jos didžiulio poveikio kovojančiai Lietuvai ir plačiojo pasaulio visuomenei.

Režisierius Jonas Jurašas, liudydamas Tarptautinėje Sacharovo apklausoje Kopenhagoje, plačiai rėmėsi kronikos medžiaga, o pačią kroniką pavadino "maksimalaus objektyvumo ir nūdienos dokumentu, išreiškiančiu totalistinio režimo smarkiai varžomos tautos dvasią ir nuotaikas".

Kitas neseniai Vakaruose atsidūręs asmuo, gerai pažįstąs nūdienes Lietuvos gyvenimo sąlygas, dr. A. Saunoris, paklaustas, kokią įtaką Lietuvoje turi kronika, spaudos atstovui taip atsakė: "Jos nesu skaitęs, bet, žinodamas sąlygas Lietuvoje, stebiuosi. Juk ten veikia nepaprastai didelis ir tankus slaptosios policijos tinklas. Pralįsti pro jį yra nepaprastai sunku. "LKB Kronika" atlieka didelį vaidmenį — cementuoja tautą".

1975 m. 10 gruodis

Parašė JULIUS DRAUGELIS

Pastaruoju metu Lietuvoje labai išryškėjo trys dalykai:
1. Sustiprintas Bažnyčios gyvenimo, dvasiškijos veiklos ir tikinčiųjų persekiojimas.
2. Įžūli ir melaginga propaganda krašte ir užsienyje apie tariamą Lietuvoje sąžinės ir religijos laisvę.
3. Tikinčiųjų reakcija ir gynimasis. — apie šiuos reiškinius čia ir bus kalbama.

I
Nors komunistai, persekiodami religiją ir Bažnyčią Lietuvoje, keitė metodus, tačiau pagrindinis tikslas pasiliko tas pats — bet kokia kaina sunaikinti Bažnyčią.

Stalino laikais (1945-53 m.) norėta Bažnyčią sunaikinti fiziškai. Vyskupų suėmimai, trečdalio kunigų ištrėmimas į Sibirą, bažnyčių uždarinėjimas ir kitos teroro priemonės parodė, kad represijomis katalikų Bažnyčia nebus palaužta. 1956-57 m. iš Sibiro gyvi likę kunigai sugrįžę įsijungė į pastoracinį darbą. Sibiro stovyklose žuvusieji buvo laikomi kankiniais, netgi šventaisiais (prof. Pr. Dovydaitis, vysk. V. Borisevičius, jėzuitas B. Andruška ir kt.).

Chruščiovo laikais 1957-58 m. vėl virš 10 kunigų atsidūrė Sibire antrą, o kai kurie (jėzuitas Markaitis) net trečią kartą. Ištremtieji Sibire apaštalavo, o grįžę tęsė apaštalavimo darbą.

1974 m. 5 gegužė


Parašė Jokūbas Balčiūnas 

Maždaug prieš dešimtmetį Vakaruose buvo dar galvojama, kad Katalikų Bažnyčia okupuotoje Lietuvoje rusiško ateizmo teroro neatlaikys ir turės pasitraukti į pogrindį. Gi viešumoje pasilikusiai Bažnyčios daliai teksią nusilenkti jėgai, ką seniai jau yra padarę Rusijos ortodoksai. Tačiau Lietuvos Bažnyčia atsilaikė. Palikta vienų viena, porą pirmųjų okupacijos dešimtmečių laikėsi ištvermingoje tyloje, kol pilnai susiorientavo naujose prievartos sąlygose, o paskui vis drąsiau ir viešiau ėmė priešintis jėgai ir ginti tikėjimo teises.

Lietuvos Katalikų Bažnyčios didžiosios dramos visai pilnai dar nei įsivaizduoti, nei suprasti negalima, nors dokumentuotos medžiagos jau yra labai daug. Teks palaukti pasikeitusių politiniu sąlygų, kuriose laisvas žmogus tiesiog iš autentiškų šaltinių tos dramos fragmentus ir atskiras scenas galės susintetinti, sujungti į veiksmus ir galiausiai apjungti viso to Lietuvos istorijos laikotarpio rėmuose. Tai būsimųjų Lietuvos istorijos tyrinėtojų darbas, kuriam jaunieji Lietuvos istorikai užsienyje dabar jau visu rimtumu turėtų pradėti ruoštis. O kai įvykių detalėms ir epizodams gyvybę įkvėps ir jų prasmę išryškins beletristai, dramaturgai, poetai ir kiti dailiojo meno kūrėjai, tada atsivers tikroji istorinė panorama, savo didingumu prilygstanti ankstyvesniam partizaninių kovų laikotarpiui.