Antraštė/nuoroda

Autorius

Data

KAIP „LKB KRONIKA“ PAŽADINO IR ATKŪRĖ REZISTENCINĘ LIEPSNĄ VAKARUOSE

IRENA PETRAITIENĖ

2017.10.30

„LIETUVOS KATALIKŲ BAŽNYČIOS KRONIKOS“ 45-MEČIO PAMINĖJIMAS

 

2017.03.15

TIKROJI LAISVĖ YRA TARNYSTĖ LIETUVOS ŽMONĖMS

S. TAMKEVIČIUS

2017.03.11

LKB KRONIKA: „SUPRATOME, KAD BEDIEVIŠKOJO STABO KOJOS MOLINĖS“

IRENA PETRAITIENĖ

2016.03.18

LIETUVOS KATALIKŲ BAŽNYČIOS KRONIKOS STEBUKLAS

ANDRIUS NAVICKAS

2015.03.17

LIETUVOS KATALIKŲ BAŽNYČIOS KRONIKOS IŠŠŪKIS MELO IMPERIJAI

Andrius Navickas ir Kostas Kajėnas

2015.03.17

„LKB KRONIKA”: BYLA NR. 345

IRENA PETRAITIENĖ

2014.03.19

KO KATALIKIŠKA ŽINIASKLAIDA GALI IŠMOKTI IŠ LKB KRONIKOS?

TOMAS VILUCKAS

2012.03.20

1972 m. kovo 19-oji: “Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos” gimimas

Arvydas Kšanavičius.

2009.03.19

„Dievas buvo atkaklus, šaukdamas į kunigystę“

Vyskupas Jonas KAUNECKAS

2008.06.06

Buvo verta dėti pastangas dėl laisvos Lietuvos

Kun. Robertas Grigas

2008.06.06

„Reikia ne žodžiais, bet gyvenimu aiškiai apsispręsti, kokios yra tavo vertybės“

Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius SJ

2008.03.24

Petras Baguška ir „Katalikų Bažnyčios Kronika“

 

2008.01.24

„Ne tam mūrinę bažnyčią stačiau, kad gyvąją griaučiau“

Viktorija Jusytė

2007.10.30

„Amerikos lietuvio“ Interviu su Nijole Sadūnaite: Akys, kurios nieko nebijo

 

2007.07.13

Birštone paminėti tikrumo ir atsakomybės žadintojai

Genovaitė Mačiūtė

2007.05.12

Krikščioniškos vertybės tarp totalitarinės diktatūros ir liberalaus dekadanso

Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius

2007.03.21

Anuomet ir dabar                     

Vysk. Jonas Kauneckas

2007.01.11

Mūsų laikų herojai (III): nebylus skandalas

Andrius Navickas

2006.09.07

Mūsų laikų herojai (I). Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika meluoja? 

Andrius Navickas

2006.08.03

Dėl buvusių KGB darbuotojų apdovanojimų valstybiniais garbės žymenimis

Algirdas Patackas, Liudas Simutis

2006.07.23

Žurnalistų darbas brangus kaip kunigų darbas

S. Tamkevičius

2006.05.28

Laisvės kryžkelės (VI). LKB Kronika – išsaugoję viltį

 

2006.03.06

Gyvenimas po gyvenimo

Kun. Robertas Grigas

2006.02.03

Lietuvoje jaučiuosi kaip namie

Sergejus Kovaliovas

2005.12.13

Monsinjoro V. Mincevičiaus kolekcija pristatoma visuomenei

 

2005.10.26

Maldos gyvenimo riteris

Viktoras Trofimišinas

2005.10.19

 

Spalio 30 d.
Irena Petraitienė
Įvairūs „Kronikos“ siuntimo būdai. Nuotrauka iš „LKB kronikos“ ekspozicijos

Sukako 45-eri metai, kai 1972 m. kovo 19 d. pogrindyje išleista „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“ pasiekė Vakarus ir kai visuotinai buvo pripažinta, jog „LKB kronikos“ leidimas yra pasaulinio masto unikumas, kai mažos pavergtos tautos pogrindyje leidžiamas tiesos žodis taip plačiai pasklido pasaulyje. Nė viena SSRS okupuota valstybė tokių ir taip ilgai – iki komunizmo žlugimo – tveriančių bei dviem frontais – slapta pogrindyje ir viešai laisvajame pasaulyje – leidžiamų pogrindžio leidinių neturėjo. Lietuvių tautos išsivaduojamojoje iš komunizmo kovoje „LKB kronika“ užėmė garbingą vietą po 1944–1953 m. ginkluoto pasipriešinimo.

Plačiai sklindanti informacija – pats svarbiausias ginklas

Kai 1972 m. pavasarį dienos šviesą išvydo „ LKB kronika“, pasak jos leidėjo ir redaktoriaus arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus SJ, buvo tik pusė darbo: „Visi, su kuo tariausi, suprato, jog „Kronika“ tik tada atliks savo uždavinį, jeigu jos informacija pasklis ne tik Lietuvoje, bet ir laisvajame pasaulyje.“

Iškilo didžiausias uždavinys – kaip „Kronikai“ pasiekti Vakarus? Dėmesys vėl nukrypo į Maskvą. Atnaujinus ryšį su Sergejumi Kovaliovu, jam būdavo vežamas naujas „Kronikos“ numeris: „Maskviškiai Lietuvos draugai žinojo, ko mes labiausiai norime, – kad numeris patektų į Vakarus. Kartais laukdavome labai ilgai, kol pagaliau radijo stotis „Laisvė“ ar Vatikano radijas pranešdavo, kad Vakaruose gautas naujas „Kronikos“ numeris. Tada būdavo daug džiaugsmo. Su dideliu dėkingumu ir pagarba menu Lietuvos draugus Maskvoje. Ramus Sergejus Kovaliovas, visada besišypsantis Aleksandras Lavutas, labai dalykiška Tatjana Velikanova, energija kunkuliuojantis dvasininkas Glebas Jakuninas ir kt. Mus visus, labai skirtingų tautybių, religijų ir luomų žmones, siejo bendras uždavinys – informuoti pasaulį, kaip Sovietų Sąjungoje yra pažeidžiamos žmonių teisės. Mes buvome įsitikinę, kad ši informacija yra pats svarbiausias ginklas kovojant prieš totalitarinės sistemos nešamą vergovę.“

Kovo 15 d.

P. Petronio dauginta „LKB kronika“

Kauno arkivyskupijos muziejaus archyvo nuotrauka

Šiemet sukanka 45-eri metai, kai 1972 m. kovo 19 d. Simne buvo išleistas pirmasis „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ numeris. Jo redaktorius buvo (tuomet kunigas) arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius. Prie „LKB kronikos“ leidimo, platinimo prisidėjo daugybė žmonių, ypač seserų vienuolių.

Nuolat persekiojant sovietiniam KGB, per 1972–1989 metų laikotarpį pogrindžio sąlygomis buvo išleistas 81 numeris, atskleidęs tūkstančius Bažnyčios ir tikėjimo diskriminacijos faktų, o jo leidėjai dėl to patyrė skaudžią sovietinių kalėjimų ir tremčių tikrovę.

Kovo 11 d.

Evgenios Levin nuotrauka

Tikroji laisvė tai nėra neatsakingas savo norų tenkinimas, bet tarnystė Lietuvos žmonėms, sako arkivyskupas Sigitas Tamkevičius.

„Tikroji laisvė tai nėra neatsakingas savo norų tenkinimas, bet tarnavimas. Dievas mums padovanojo laisvę ne griauti, bet statyti, ne priešų ieškoti, bet juos paversti draugais. Nors laisvė suteikia galimybę rinktis tiesą ar melą, dorą ir nedorą elgesį, bet drauge ji įpareigoja mūru stovėti už tiesą ir teisingumą. Jei kas mąsto kitaip, tas nėra supratęs, kas yra laisvė“, - iškilmingame Kovo 11-osios minėjime Seime šeštadienį sakė dvasininkas.

Pasak jo, kam laisvė yra tik galimybė neatsakingai rinktis ir pataikauti savimeilei, tas dar nėra laisvas, nors Lietuva jau ketvirtį amžiaus yra laisva.

Kovo 18 d., 2016
Irena Petraitienė
„LKB kronikos“ ekspozicijoje, priekyje – arkiv. S. Tamkevičius.

Kovo 19-ąją sukanka 44 metai, kai 1972 m. išėjo „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ pirmas numeris. Kad per 17 metų KGB nesugebėjo likviduoti „Kronikos“, tai, pasak jos įkūrėjo ir redaktoriaus arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus SJ, yra stebuklas, žinant kiek ši represinė mašina turėjo etatinių darbuotojų ir informatorių. „Šitas stebuklas buvo galimas tik todėl, kad Lietuvoje buvo žmonių, apie kuriuos pasakyčiau tą patį žodį: „Stebuklas“.

1983 m. gegužės 6 d. kun. Alfonso Svarinsko teisme, skelbiant nuosprendį, buvo priimta atskiroji nutartis už antitarybinę propagandą baudžiamąją bylą iškelti kun. Sigitui Tamkevičiui: „Šalia stovėjęs saugumietis liepė eiti kartu į liudytojų kambarėlį, o iš čia, žmonėms išsiskirsčius, nuvežė į KGB požemius. Išrengė, padarė nuodugnią kratą, davė aliumininį puodelį, šaukštą ir apdaužytą dubenį košei, – mano laikrodis sustojo. Labai keista, dingo net nuolat lydėjęs nerimas: kas leis „Kroniką?“ Jei reikia, Viešpatie, pasirūpink!“

Kapitonas Rainys, kun. Sigitą pavadinęs „laimingu avantiūristu“, paprašytas paaiškinti pasakė: „Mokėjai pasirinkti gerus bendradarbius.“ „Tada aš jam nieko nepasakiau, bet iš tikrųjų pasirinktieji ir patys atėjusieji į talką buvo tikrai šaunūs darbininkai, taurios asmenybės.“

Kovo 17 d., 2015
Andrius Navickas

2015 metų kovo 19 dieną sukanka 43 metai, kai 1972 metais pogrindžio sąlygomis Lietuvoje buvo išleistas pirmasis žurnalo „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“ numeris. Leidinys, kurio tikslas buvo pramušti skylę sovietinėje propagandinės informacijos sienoje, parodyti tikrąją tikinčiųjų situaciją Lietuvoje.

Leidinio redaktoriumi pasiryžo būti kunigas Sigitas Tamkevičius. Jam teko veikti itin sudėtingomis sąlygomis, mokytis konspiracinės veiklos ir tikras stebuklas, kad saugumiečiams per vią ilgą LKBK leidybos istoriją nepavyko sunaikinti leidinio. Tiesa, buvo įkalinti daugelis aktyviausių leidinio bendradarbių ir talkininkų.

1988 m. pirmieji lankytojai Staro Sainakove. Iš kairės: tuomet dar kunigas Jonas Boruta, kunigas Sigitas Tamkevičius ir kunigas Antanas Gražulis. Nuotrauka iš asmeninio arkiv. S. Tamkevičiaus albumo

LKB Kronika buvo leidžiama iki 1989 m. kovo 19 d. Per 17 metų išleistas 81 numeris, paskelbta apie 5000 tikinčiųjų diskriminavimo atvejų ir kitų su žmogaus teisių pažeidimais susijusių faktų.

Kovo 17 d., 2015

Tęsiame laidas apie katalikišką disidentinį judėjimą sovietmečiu. 1972 metais pasirodžiusi ir be pertraukų iki pat 1989 metų pavasario leista Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika teisėtai vadinama šio judėjimo kulminacija. Ši laida apie svarbiausius Kronikos leidybos ypatumus.

Pirmasis Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos numeris pasirodė 1972 metų pavasarį, kovo 19 dieną. Šio pogrindinio leidinio neoficialiu redaktoriumi tapo Vilkaviškio vyskupijos kunigas Sigitas Tamkevičius, o jo svarbiausia atrama buvo pogrindžio vienuolės ir keli aktyvūs pasauliečiai. Netrukus Kronika tapo viena veiksmingiausių kovos su sovietine sistema, nepakenčiančia tiesos žodžio, priemonių. Kronika buvo leidžiama iki pat 1989 metų.

Minėdamas LKB kronikos 40-etį kunigas Arvydas Žygas rašė: „Mes esame palaiminti, nes turime žmonių, kurie parašė mums vadovėlį – Kroniką – apie tai, kaip turėtų elgtis žmonės, patekę į nelaisvę. Žmogus, nesimokantis iš istorijos, yra pasmerktas skaudžią istoriją pakartoti. Mes šį vadovėlį išleidome tomais, ir jo paprastoji fundamentinė pamoka tebėra kelrodis tautai, kuri keliauja į laisvę. O pamokos vis tos pačios: vienintelė laisvė yra vidinė laisvė, kai žmogus netarnauja ideologijai, materijai, asmeninei savanaudiškai prigimčiai. Šiandien aiškiai matome, kad tais sunkiais genocido metais laisvi buvo tie, kurie tarnavo Evangelijai, nepaisydami, kokią kainą teks už tai užmokėti."

Kovo 19 d., 2014
„Kronikos“ dauginimo vieta

Minint 42-ąsias metines, kai 1972 m. kovą išėjo pirmas ,,LKB Kronikos” numeris, pravartu prisiminti, jog sukanka 40 m. nuo pirmojo 1974 m. KGB bandymo susidoroti su ,,LKB Kronika”- pagal bylą Nr. 345 įvyko grupės žmonių teismas už jos dauginimą bei religinės literatūros platinimą.

Agentūrinių operatyvinių priemonių planas

Pradėjus eiti ,,LKB Kronikai”, daugelis pogrindinės religinės literatūros leidėjų aktyviai įsitraukė į jos leidybą: kas žinias rinko, kas spausdino, daugino, įrišinėjo, o kas platino. KGB apie ,,Kronikos” pasirodymą sužinojo labai greitai, nes jau 1972 m. birželio 23 d. kratos metu pas vienuolę G.J. Stanelytę rado pirmąjį leidinio numerį. Ir liepos 5 d. pradėjus baudžiamąją bylą Nr.345, parengiamas tardymo veiksmų ir agentūrinių operatyvinių priemonių planą. Pirmiausia jų akys nukrypsta į sekamus pogrindinės religinės literatūros leidėjus: P. Plumpą, J. Stašaitį, P. Petronį, J. Lumbienę, J. Urboną ir kitus.

Kovo 20 d., 2012

Praėjusią savaitę pradėtas minėti „LKB kronikos“ leidimo pradžios 40-metis. Sunku pervertinti jos indėlį į Lietuvos laisvės kovas. Visgi būtų labai paviršutiniška, jei į „Kroniką“ žiūrėtume tik kaip į praeities reiškinį, kovos už laisvę simbolį ir neklaustume kuo ji aktuali nūdien.

Šio aktualumo ypač turėtų ieškoti krikščioniškos žiniasklaidos leidėjai, jos bendradarbiai ir vartotojai. Tuo labiau, kad kai 1989 m. pavasarį išėjo paskutinis LKB kronikos numeris, – ją pakeitė oficialiai pradėtas leisti žurnalas „Katalikų pasaulis", beje, visų mūsų „sėkmingai“ nuvarytas į užmarštį. Tad dabartinės katalikiškos žiniasklaidos priemonės yra „Kronikos“ darbų tęsėjos. Pats gerą dešimtmetį būdamas katalikiškos žiniasklaidos bendradarbis drįstu klausti: ką mums vienu ar kitu būdu susijusiems su šiuo darbo lauku derėtų prisiminti pasižvalgius po „Kronikos“ archyvus?

Visų pirma „Kronika“ buvo labai informatyvi. Žinant, kokio slaptumo sąlygomis ji buvo leidžiama, tiesiog stulbina ten skelbtos informacijos ir naujienų kiekis. Suprantama, kad jos pagrindinis tikslas – informuoti pasaulį apie tikrąją padėtį Lietuvos Katalikų Bažnyčioje, ir šią užduotį ji su kaupu įvykdė, nors techninės ryšių galmybės buvo ribotos.

2009-03-19

Sovietų okupuotoje Lietuvoje, brežnevinės stagnacijos atmosferoje, 1972 m. kovo 19 d. pradėtas leisti pogrindinis žurnalas „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“ (toliau – „Kronika“). Šio, drąsiai galima sakyti, unikalaus savilaidos leidinio, kuris be pertraukos ėjo iki 1989 m. (išleistas 81 numeris), ilgametis redaktorius – anuometinis Simno kunigas Sigitas Tamkevičius (dabar - Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininkas, Kauno arkivyskupas metropolitas).

„Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ paskutiniame 10-ajame tome („Lietuvos Kronikos Sąjunga“, Chicago, 1992.) S. Tamkevičius rašo: „Lietuvoje septintame dešimtmetyje buvo gyvai diskutuojama, kaip su teisinga informacija prasiveržti pro geležinę uždangą? Kokiu būdu informacija apie Lietuvą paskleisti plačiai pasaulyje?“ Pasak „Kronikos“ redaktoriaus, nuo pat pogrindinio žurnalo gimimo 1972 m. kovo 19-ąją pradžios jis „tapo dokumentu, fiksuojančiu skaudžią Lietuvos dabartį. Vakarus pasiekusi Kronika leido pasauliui pažinti tikrąjį sovietijos veidą, nes nuplėšė melo uždangą, kuria buvo norima pridengti Tautos ir Bažnyčios dvasinį genocidą“.

2008-06-06

Nuo melioracijos inžinieriaus iki vieno iš Lietuvos  Katalikų Bažnyčios hierarchų – tokį sudėtingą gyvenimo kelią yra įveikęs Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas, šiandien, birželio 6-ąją, švenčiantis savo 70-metį. Visko pasitaikė ganytojo kelyje, tačiau jis išliko paprastas, visiems suprantamas ir mielas. Su vyskupu Jonu KAUNECKU jo 70-ojo gimtadienio išvakarėse bendravo „XXI amžiaus“ korespondentas Bronius VERTELKA.

 

Jūsų Ekscelencija, Jūsų kelias į kunigystę nebuvo lengvas. Kunigu tapote artėdamas  prie 40-mečio ribos. Esate turbūt vienintelis Lietuvoje, taip atkakliai siekęs kunigystės. Juk vargu ar dažnas tiek kartų būtų bandęs stoti į seminariją, kaip tą darėte Jūs. Papasakokite, iš kur buvo atkaklumas siekti kunigystės?

Ne, nesu vienintelis tik per 13 metų sovietiniais laikais įstojęs į Seminariją. Dabartinis Skuodo dekanas kan. Petras Merliūnas stojo 15 metų. Buvo ir kitų panašių atvejų. Žinoma, daugelis nesulaukdavo tos įstojimo teisės. Pavyzdžiui, kai stojau pirmą kartą iš Simno, tai kartu su manimi stojo dar du. Bet nepriimti jie vėliau pasuko kitu keliu. Kadangi tarybinė valdžia nustatė Seminarijos priėmimo limitą, tai sugalvodavo įvairiausių priežasčių. Pavyzdžiui, viena iš priežasčių buvo jau įsigyta specialybė. Buvo draudžiama priimti į seminariją specialistus. Atseit specialistas išlavintas už valstybės lėšas, turi dirbti pagal specialybę.

O manęs negalima vadinti atkakliu. Galėjau tapti klieriku ir kunigu žymiai anksčiau. Kun. Jonas Zubrus man siūlė mokytis pogrindžio seminarijoje. Bet atsisakydavau: „Jei Dievas nori, kad tapčiau kunigu, Jis gali man atidaryti kelią į viešą seminariją“... Ne kiekvienais metais bandydavau, bet praėjus keliems metams vis pasiteiraudavau, ar nepasikeitė reikalavimai. Ir vis būdavo neigiamas atsakymas. Žinojau, kad Seminarijos priėmimą valdžia tvarko per Religinių kultų įgaliotinio įstaigą. Sugalvojau gudrybę. Mano silpnas regėjimas (trumparegystė). Gydytojams skundžiausi, kad sunku dirbti  su optiniais geodeziniais prietaisais. Medicininė komisija nustatė invalidumą.  Su ta pažyma kreipiausi į Melioracijos ministeriją. Joje gavau pažymą, kad mane dėl invalidumo išleidžia iš melioracijos sistemos įstaigų. Nuvykau pas Religinių kultų įgaliotinį J. Anilionį. Prašiau leisti priimti į Seminariją. Jis veidmainiškai atsakė, kad Seminarija pati tvarkosi ir jis negali daryti įtakos priėmimui. Jis suvaidino net Katalikų Bažnyčios gynėją. Atseit tarybų valdžia turėjo daug išlaidų dėl mano specialybės.  O juk gali panašiai atsitikti ir su Bažnyčia: „Jinai išmokys tave, turės daug išlaidų ir vis tiek apakęs negalėsi dirbti“.

2008-06-06

Kunigo Roberto Grigo vardas daugeliui asocijuojasi su be galo svarbiais XX amžiaus pabaigos Lietuvos istorijos momentais – taikiu, tačiau drauge ir drąsiu pasipriešinimu sovietinei okupacijai, begaliniu troškimu pogrindžio spaudoje skleisti lietuvybę, 1987 metų rugpjūčio 23 d. Vilniuje, prie A. Mickevičiaus paminklo, įvykusiu Molotovo-Ribentropo pakto metinių minėjimo mitingu, 1991 m. sausio įvykiais, kai kunigas Robertas visas tas baisias dienas ir naktis buvo su Parlamento gynėjais, aukojo šv. Mišias ir teikė nuodėmių išrišimą apsisprendusiems ginti Lietuvos laisvę arba žūti. Šiandien kunigas Robertas Grigas vis dar darbuojasi atstumtųjų ir visų pamirštųjų labui – yra Lietuvos Carito generalinis direktorius.

Su kunigu Robertu dirbame toje pačioje organizacijoje, tačiau giliau pažinti šį puikų žmogų aš, kaip jaunosios kartos atstovė, iki šiol galėjau tik iš bendradarbių pasakojimų ar spaudos. Tačiau minint dvidešimties metų Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio sukaktį, buvo puiki galimybė pasikalbėti su kunigu Robertu apie jo vaikystę, apsisprendimą tapti kunigu, jo pogrindžio veiklą Sąjūdžio metais bei palyginti visai nesenus įvykius.

 

Lietuvybės pamatai dėti nuo ankstyvos vaikystės

„Mano kelias į kunigystę ir pilietinę veiklą formavosi daugelį metų, nuo pat vaikystės. Na, o Dievo karalystė, kaip sakė Kristus, jau yra tarp mūsų ir ateina nepastebimai. Mama Anelė buvo medicinos felčerė, tėtis Antanas - vokiečių kalbos mokytojas, turiu ir šešeriais metais jaunesnį brolį. Tėvai, kaip ir dauguma Lietuvos gyventojų, buvo patriotinių lietuviškų nuostatų, kaip išsilavinę žmonės sugebėjo neprimityviai patraukliai perduoti tikėjimo paveldą“, - paklaustas, kodėl pasirinko dvasininko kelią ir kaip buvo diegiamos lietuvybės idėjos, atsako kunigas Robertas.

2008-03-24

Jūsų Ekscelencija, esate gimęs Lazdijų rajone, Gudonių kaime. Papasakokite apie Jūsų artimuosius ir vaikystės metus.

Gimiau paprastų kaimo ūkininkų šeimoje. Vaikystė prabėgo kaime. Tėvai buvo uolūs katalikai. Ypač motina mus visus mokė būti dorais žmonėmis ir gerais tikinčiaisiais. Šeimoje augome keturi broliai, o aš buvau pats jauniausias. Buvo sunkūs pokario metai, nes vyko partizaninis pasipriešinimas. Aplink kiekvieną dieną aidėdavo šūviai, matėme nužudytus partizanus. Vaikui tai buvo slegianti aplinka. Laimei, turėjau tikrai gerus tėvus. Motina buvo ypač pamaldi ir jos pastangų dėka anksti pradėjau patarnauti šv. Mišioms. Anuometinio kaimo dvasia buvo sveika, todėl esu dėkingas Dievui, kad galėjau bręsti pakankamai dvasingoje atmosferoje. Visa tai turėjo įtakos mano tolimesniam gyvenimui. Man teko patarnauti šv. Mišioms saleziečiui kunigui Kelčiui, besislapstančiam nuo čekistų. Jis man daug pasakojo apie Turino miestą ir jame veikiantį saleziečių ordiną ir kunigą Joną Bosko. Dažnai gaudavau iš jo paskaityti visokių įdomių knygelių. Jis buvo puikaus dvasininko pavyzdys, padaręs didelę įtaką mano apsisprendimui tapti kunigu. Nors neagitavo rinktis šį kelią, bet dažnai daugiau yra pasakoma be žodžių.

Motina labai anksti mirė, tai šeimoje buvome vieni vyrai. Visa kuo patys rūpinomės. Na, o aš, kaip jauniausias, ėjau į mokslus. Vidurinę mokyklą lankiau Seirijuose. Man atrodo, kad mūsų mokytojai buvo tikrai geri, nors mes, žinoma, matėme, kaip jie darė kompromisus su savo sąžine. Matydavome, kaip naujai paskirtas mokytojas į klasę ateidavo jau su komjaunimo ženkleliu. Toks elgesys, mums, kaimo vaikams, atrodė kaip išdavystė. Visi buvome persiėmę pasipriešinimo dvasia. Nenorėjome iš okupantų priimti nei paaukštinimų, nei ženklų, nei stoti į kokias nors organizacijas. Tiesą sakant, manęs per daug ir neprievartavo. Gal kokį kartą paragino stoti į komjaunimą, bet pamatė, kad nieko iš to neišeis. Vėliau supratau, kad jie žino, jog patarnauju šv. Mišioms. Tarybinės mokyklos laikotarpis praėjo gana ramiai. Tiesa, į charakteristiką įrašė, kad mano pasaulėžiūra nėra dar susiformavusi, nors buvau skaitęs ir ateistinių knygų. Gavęs tokią charakteristiką, pagalvojau, kad ji man tikriausiai nesutrukdys stojant į kunigų seminariją.

2008-01-24

Šiandien, kai dideliais tiražais skelbiami sovietinių veikėjų „atsiminimai“,  neretai kyla klausimas, kuris politinio gyvenimo veteranų veidas tikras: ar andainykštis, kai jie liaupsino okupacinę valdžią, uoliai vykdė šios valdžios nurodymus, ar dabartinis, kai jie pašiepia sovietinę santvarką ir tvirtina visada dirbę savo Tėvynei?  Kiek nuoširdūs dabartinių politikų reveransai krikščioniškoms vertybėms, kurių išpažinėjus ne tiek seniai griežtai „auklėjo“?

Kiekvienas žmogus keičiasi, neretai gana radikaliai keičiasi ir jo pažiūros. Stiprios dvasios žmogus yra ne tas, kuris neklysta, bet tas, kuris randa drąsos pripažinti klaidas, nebijo kalbėti apie jas. Kita vertus,  jei žmogus paprasčiausiai keičia kaukes, derindamasis prie politinės konjunktūros, sunku tokiu žmogumi pasitikėti.

Tokio pobūdžio samprotavimus paskatino unikalaus sovietmečio metraščio – „Katalikų Bažnyčios Kronikos“ skaitymas. Sovietmečiu „Kronika“ skelbdavo apie persekiojimus ir kartu saugodavo nuo jų. Ne vieną sovietinį veikėją nuo radikalių žingsnių sulaikė baimė, jog jie bus aprašyti „Kronikoje“. Šiandien „Kronika“ išlieka ne tik laisvės žygdarbio liudijimu, bet ir tikrai įdomių faktų rinkiniu. Faktų, kuriuos ne visiems dabarties politikams malonu prisiminti.

2007-10-30

  Doras, sąžiningas, tolerantiškas, darbštus, energingas, drąsus, visus mylintis, ypač vaikus... Šį kunigo Broniaus Laurinavičiaus savybių sąrašą būtų galima ilgai tęsti ir prie kiekvienos savybės papasakoti istoriją iš kunigo gyvenimo, nes jis dar ir šiandien gyvas Švenčionėlių miestelio žmonių širdyse. Julius Gerojimas lygino kleboną su kankiniu surištomis rankomis, bet drąsiai žiūrinčiu į priekį. 

  Kun. Br. Laurinavičius prieš okupantų valdžios mėginimus varžyti jo kunigiškąją tarnystę protesto balsą pakėlė dar 1953 metais, dirbdamas Kalesninkų parapijoje, kai vietos valdžia dėl gyvulių ligos uždraudė tikintiesiems rinktis sekmadieniais į bažnyčią. O toliau kunigas rašė sovietinei valdžiai raštus, pareiškimus, protestus ir memorandumus dėl tikinčiųjų teisių, lietuviško žodžio gynimo. Kova dėl tikinčiųjų teisių buvo kovos dėl žmogaus teisių sudedamoji dalis. Nuo 1979 metų kunigas Br. Laurinavičius buvo aktyvus Lietuvos Helsinkio grupės narys, drąsiai publikuodavo savo parašytus dokumentus ir raštus Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikoje. Nors kunigo veiklą sekė NKGB, MGB, KGB, bet jis nebijojo viešumos. Slaptuose dokumentuose kunigas Br. Laurinavičius buvo vadinamas objektu „Intrigantas“. Pirmą kartą paėmusi Vido Spenglos knygą „Objektas „Intrigantas“, negalėjau patikėti, kad taip buvo vadinamas kunigas.

2007-07-13

Kaip jau rašėme, Čikagoje neseniai lankėsi dvi garsios asmenybės, turėjusios didelės įtakos Lietuvos išsilaisvinimui – prelatas Alfonsas Svarinskas ir vienuolė sesuo Nijolė Sadūnaitė. Visame pasaulyje žinomi mūsų tautos disidentai, daugybę metų kovoję už Lietuvos bei tikėjimo laisvę, kalėję lageriuose, kankinti bei persekioti sovietų represinių struktūrų, šįsyk Lietuvos Vyskupų Konferencijos siuntimu dalyvavo Memorialo komunizmo aukoms atminti atidengimo iškilmėse Vašingtone, o vėliau keletui dienų atvyko ir į Amerikos lietuvių sostine vadinamą Vėjų miestą. Kadangi “Amerikos lietuvyje” jau esame pateikę platesnę pažintį su prieš keletą metų JAV viešėjusiu monsinjoru A. Svarinsku, šįsyk mūsų dėmesys nukrypo į seselę N. Sadūnaitę.

Ši su prancūzų kovotoja Žana d’Ark (Joan of Arc) lyginama lietuvė stebėtinai garsi užsienyje – dar gerokai prieš Atgimimą, kurio pirmųjų mitingų rengime ji aktyviai dalyvavo, į daugelį užsienio kalbų išverstų jos knygų dėka N. Sadūnaitės vardas pasaulyje tapo Lietuvos laisvės sinonimu, o 1987 m. jos gyvenimo motyvais Paryžiuje netgi buvo pastatytas spektaklis. Todėl nekeista, kad apie ją užklausus interneto paieškos sistemose galima rasti šimtus nuorodų, kurių tik labai maža dalis – lietuviškai; kitos - anglų, vokiečių, lenkų, suomių, danų ir kitomis kalbomis. Kaip vėliau išgirstame iš pokalbio su sesele Nijole, jai pačiai buvo nuostabu sužinoti, kad jos knygas apie KGB persekiojimus ir Sibiro lagerį buvo skaitę daugybė kelionių po užsienį metu sutiktų žmonių, tarp jų – ir kitų šalių diplomatai, ir net popiežius Jonas Paulius II, Ispanijoje pats paprašęs susitikimo su “Sadūnaitis” (tuomet ją taip pavadino). Beje, tąsyk popiežiui paklausus apie Sibirą, N. Sadūnaitė su jai būdingu optimizmu ir humoro jausmu atsakė: “O, ten – romantika!”…

2007-05-12

Birštono viešojoje bibliotekoje paminėtos „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ 35-osios ir pogrindinio religinio leidinio „Rūpintojėlis“ 30-osios metinės. Šiai sukakčiai skirta ir literatūros paroda „Tamsoje įsiplieskęs švyturys“. Renginio iniciatorė birštoniškė, kurorto Carito pirmininkė, viena iš „Rūpintojėlio“ platintojų, Stasė Belickienė sukvietė gražų būrį sovietmečiu draustų leidinių rengėjų bei platintojų ir priminė, jog tų knygų, žurnalų reikėjo pirmiausia jiems patiems - kad turėtų į ką atsiremti ir sovietinio melo apsuptyje pajėgtų ne vien išlikti - auginti, oriais žmonėmis ugdyti savo vaikus.

„Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ tikslus, rengimo ir platinimo istoriją minėjime išsamiai apžvelgė jos sumanytojas ir redaktorius Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius. Buvo prisiminti leidinio rengėjai, žmonės padėję jį spausdinti ir platinti Lietuvoje bei užsienyje. Alė Počiulpaitė dalijosi mintimis apie „Rūpintojėlio“ reikšmę, sovietmečiu skleidžiant tikėjimo, doros tiesas, atkreipė dėmesį į jų svarbumą šiandienos žmogui ir padėkojo drąsiai, darbščiai leidinio redaktorei seseriai Adai Benvenutai. Kunigas Vytautas Vaičiūnas, prisiminęs keletą epizodų iš savo kalėjimo laikų, susirinkusiųjų patriotinę dvasią kurstė eilėmis.

2007-03-21

Š. m. kovo 13 – 15 d. Lietuvos Vyskupų konferencijos pirmininkas Sigitas Tamkevičius ir Lietuvos Caritas generalinis direktorius kun. Robertas Grigas Šlezvigo-Holšteino žemės (Vokietija) parlamento kvietimu lankėsi Kylio (Kiel) mieste. Šlezvigo-Holšteino žemės politinio švietimo centro, forumo „Bažnyčia ir visuomenė”, Vokiečių-Lietuvių draugijos surengtame susitikime pagrindinės Kylio katalikų Šv. Mikalojaus (St. Nikolaus) parapijos namuose arkivyskupas S. Tamkevičius skaitė paskaitą „Krikščioniškosios vertybės tarp totalitarinės diktatūros  ir liberalaus dekadanso”, kurią pristatome Bernardinai.lt skaitytojams.

I.Totalitarinės diktatūros metai

 

Carinės Rusijos okupacija, nors ir paliko skaudžių pasekmių Lietuvos gyvenime, tačiau dauguma žmonių išliko giliai tikintys krikščionys – katalikai ir protestantai. Nepriklausomos Lietuvos Respublikos metai (1918-1940) įėjo į Lietuvos istoriją kaip spartaus religinio ir dorinio augimo metai, todėl naują okupaciją Lietuva pasitiko, moraliai būdama pakankamai tvirta.  

Sovietinės okupacijos išskirtinis bruožas buvo prievarta ir represijos, siekusios sunaikinti šviesiausią ir atspariausią Lietuvos žmonių dalį. Tai paliudija visiškai nekaltų inteligentų žudynės Rainių miškelyje 1941 metais. Jų tikslas - įbauginti žmones, kad niekas nedrįstų priešintis okupantams.

2007-01-11

Gerbiamasis Redaktoriau, ilgai brandinau Jūsų pasiūlytą temą, skaitinėjau Jūsų pateiktus klausimus. Peržiūrėjau ta tema straipsnius LKMA Metraščiuose. Anksčiau esu skaitęs knygas „Akiplėša”, „Atlikę pareigą” ir kitas, kuriose įtikinamai įrodomi kolaboravimo faktai. Ir vis dėlto jaučiu: svetima tai man.

Svetima man toji tema ir, man regis, niekam nebereikalinga. Esu pažadėjęs sau: niekada nežiūrėsiu į KGB vestą mano sekimo bylą. Nes ką tai duos man? Gal tik pagiežą kam nors dėl kokio menkniekio, ko gero, beveik nekaltam, suklaidintam ar priverstam žmogui, pakliuvusiam į sovietinės prievartos krumpliaračius. Kokia nauda, jei bus įvardyti visi agentai bei kolaborantai? Ar padės tai sustiprėti Lietuvos Katalikų Bažnyčiai? Veikiau tik labiau pakirs jos autoritetą.

Tik prašomas „Naujojo Židinio-Aidų” redakcijos sutikau į viską pažvelgti, daugiausia remdamasis savo asmenine patirtimi. Esu giliai įsitikinęs, kad palyginti nedidelis kunigų skaičius bendradarbiavo su sovietų valdžia. Garbė ištvermingajai Lietuvos dvasininkijai. Labai daug pasako vien toks faktas: į Vatikano II Susirinkimą sovietų valdžia neišleido nė vieno Lietuvos vyskupo. Tai reiškia, jog nė vienas neatrodė pakankamai lojalus anuometei valdžiai, neatitiko jos reikalavimų. Šis faktas akivaizdžiai liudija Lietuvos aukštosios dvasininkijos nekompromisinę būklę. Taip pat ir kitas faktas: daugumą pokario vyskupų ir kurijų darbuotojų sovietų valdžia išsiuntė lagerių keliais. Tokius faktus labiausiai reikėtų nagrinėti ir išryškinti. O knaisiojimasis po negausius kolaboravimo faktus iškreipia taurų mūsų dvasininkijos veidą.

2006-09-07

Kaip ir žadėjome, toliau stebime naujų šių laikų herojų iškilimo detales. Prieš kurį laiką buvome priversti klausti: ar Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika meluoja? Primename, šis klausimas iškilo, svarstant prokuroro Antano Stepučinsko profesinę patirtį. A. Stepučinskas 2006 metų liepos 7 dieną Respublikos Prezidento dekretu Nr. 648 buvo apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordinu. Šis Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotojas buvo apdovanotas jo darbovietės teikimu ir, regis, Valstybės saugumo departamentui laiminimu.

Tikrai nesiimame vertinti dabartinės A. Stepučinsko veiklos. Taip pat suprantame, kad Prezidentas turi pasitikėti solidžiomis valstybės įstaigomis, siūlančiomis, ką vertėtų apdovanoti. Tačiau šiuo atveju, regis, Generalinė prokuratūra gerokai perlenkė lazdą.  Nėra paprasta atsakyti į klausimą, ar Generalinės prokuratūros atstovai šiuo atveju nesuprato darantys „meškos paslaugą“ kolegai? O gal tikėjosi, kad visuomenė tokia apatiška, jog nebereaguos į melą, klaidinimą?

2006-08-03

Prieš kurį laiką „Bernardinai.lt“ jau skelbė Eigmino Eidminausko samprotavimus apie tai, kokie nuopelnai leidžia tikėtis Vyčio Kryžiaus kavalieriaus vardo. Šiuos samprotavimus galite rasti Sankirtų archyve. Mes nutarėme pasidomėti, kaip sekasi sklaidyti įtarimų debesis, jog kai kurie Prezidento apdovanoti asmenys nebuvo to verti.

2006 metų liepos 7 dieną Respublikos Prezidentas dekretu Nr. 648 apdovanojo Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotoją Antaną Stepučinską Vyčio Kryžiaus ordino medaliu. Ką gi, Prezidentas paprasčiausiai pasinaudojo konstitucine teise. Diskutuotinas klausimas, ar garbingi Lietuvos valstybės apdovanojimai nėra nuvertinami, kai dalijami tiek gausiai, tačiau tai jau kitos diskusijos tema. Dabar mus domina konkretus apdovanojimą gavęs asmuo.

Iš kelių bičiulių esu girdėjęs, kad A. Stepučinskas yra „geras bičas“ ir esą nėra ko prie jo kabinėtis. Tačiau Vyčio kryžiaus apdovanojimas teikiamas už konkrečius nuopelnus Lietuvos valstybei. Todėl tikrai kyla klausimas: ar tai, kad A. Stepučinskas yra buvęs SSSR KGB - oficialiai nusikalstama organizacija pripažįstamos organizacijos kadrinis darbuotojas nėra neįveikiama kliūtis tokiam apdovanojimui gauti? Toks klausimas kilo ir kai kuriems Seimo nariams. Tėvynės sąjungos frakcijos narys Saulius Pečeliūnas raštiškai kreipėsi į Generalinę prokuratūrą, abejodamas ne tik dėl apdovanojimo, bet ir dėl to, ar apskritai A. Stepučinskas gali dirbti šioje įstaigoje.

2006-07-23

Buvęs KGB tardytojas, dabar LR Generalinės prokuratūros ONKT departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotojas Antanas Stepučinskas Valstybės dieną buvo apdovanotas Vyčio kryžiaus ordino medaliu. Generalinio prokuroro pavaduotojas V. Barakauskas, remdamasis LGGRT ir VS departamento duomenimis teigia, kad dirbdamas KGB, Antanas Stepučinskas tyrė tik kriminalines bylas, ir jam netaikomi apribojimai dirbti valstybės tarnyboje.

Pareiškiame, kad A. Stepučinskas dirbo kaip KGB tardytojas, tiriant A. Patackui 1986.07.29iškeltą bylą Nr. 09-2-012-86 (1986.09.27 išskirtą bylą Nr. 129) pagal LTSR BK 1991 straipsnį  (“Antitarybinė propaganda ir agitacija”). Taigi, byla buvo toli gražu ne kriminalinė. A. Stepučinskas tardė tuomet jau suimtą A. Patacką ir jo žmoną Nijolę Patackienę bei atliko kitus tardyminius veiksmus. Tad LGGRT centro ir VSD išvada yra netiksli. Jo, kaip tardytojo, pavardę ne kartą galima aptikti ir “LKB kronikos” pavardžių sąvade.

Tai – juridinė reikalo pusė. Nekvestionuojame aukštų institucijų sprendimo leisti A. Stepučinskui dirbti valstybės tarnyboje. Manome, kad juo daugiau gabių žmonių gali dirbti valstybės labui, tuo valstybei ir jos piliečiams geriau. Tikime jo bendradarbių prokurorų teigimais, kad A. Stepučinskas pavyzdingai atlieka pareigas, turi neeilinių nuopelnų tiriant svarbias kriminalines bylas. Manome, kad 16 nepriklausomybės metų yra pakankamas laiko tarpas susikurti naujai biografijai.

2006-05-28

„Aš asmeniškai noriu atkreipti dėmesį, kad žurnalistų darbas yra panašiai brangus kaip ir labai gerų kunigų darbas. Šiandien Lietuvai labai reikia gero žurnalistų darbo. Šviesa reikalinga panašiai, kaip ji buvo reikalinga sovietiniais metais: ji reikalinga parodyti ne tik esamą blogį, bet ir nušviesti kelią, kuriuo turi eiti Lietuva“, - penktadienį sakė arkivyskupas Sigitas Tamkevičius.

Taip jis kalbėjo spaudos konferencijos Kauno arkivyskupijos kurijoje metu, įteikdamas Bažnyčios kronikos fondo apdovanojimus už krikščioniškų vertybių puoselėjimą per visuomenės komunikavimo priemones ir sąžiningos žurnalistikos pavyzdį.

Šiais metais Bažnyčios kronikos vardu, minint 40-ąją Pasaulinę visuomenės komunikavimo dieną, ark. S. Tamkevičius apdovanojimus įteikė Vandai Ibianskai už „ilgametį kantrų bei kūrybišką krikščioniškosios žiniasklaidos plėtojimą ir už sėkmingai įgyvendintą tvarią iniciatyvą leisti katalikų mėnraštį šeimai. Redaktorės ir žurnalistės kūryboje ypač vertingas evangelizacijos užmojis, įgyvendinamas globėjiškai skatinant kultūrinę bei visuomeninę katalikų pasauliečių raišką“.

2006-03-06

Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika – bene šviesiausias nesmurtinio pasipriešinimo puslapis XX a. Lietuvos istorijoje.

Ričardas Čekutis, Dalius Žygelis.

 

„LKB Kronika“ buvo ilgiausiai leistas ir plačiausiai pasklidęs pogrindinis žurnalas, kurį 1972–1989 m. leido Lietuvos kunigai bei disidentai. Joje registruoti ir skelbti Bažnyčios veiklos varžymo, tikinčiųjų persekiojimo ir žmogaus teisių pažeidimo faktai, juos įrodantys dokumentai. Slapčia siunčiama į Vakarus ir susilaukusi plataus atgarsio pasaulio žiniasklaidoje, „LKB Kronika“ griovė sovietų propagandos kuriamą mitą apie komunistinės sistemos humaniškumą ir tariamą Bažnyčios laisvę Sovietų Sąjungoje. Pavergtoje Lietuvoje „LKB Kronika“ drąsino tikinčiuosius, drausmino linkusiuosius kolaboruoti, skatino Bažnyčios vadovybės ištvermę. Nepaisant KGB persekiojimų bei represijų „LKB Kronika“ buvo reguliariai leidžiama, kol atgauta laisvė. Iki Atgimimo išėjo 81 „LKB Kronikos“ numeris (paskutinis pasirodė 1989 m. kovo 19 d.).

 

 

 

 

Titulinis LKB Kronikos puslapis

Jau nuo 1966 m. visoje Lietuvoje vykdavo slapti įvairių vyskupijų kunigų susirinkimai. Čia ypač aktyvūs buvo Vilkaviškio vyskupijos kunigai. Tuose susirinkimuose būdavo svarstomi Bažnyčios padėties, veiklos perspektyvų, taip pat represijų bei pasipriešinimo klausimai. 1968 m. kilo sumanymas pamėginti informuoti laisvąjį pasaulį apie Bažnyčios persekiojimą. Vėliau prieita išvados, kad labai reikalingas leidinys, kuris atspindėtų katalikų gyvenimo sunkumus. Šią mintį palaikė dauguma šiuose susirinkimuose dalyvavusių kunigų.

2006-02-03

 

Prieš 20 metų žuvo kunigas Juozas Zdebskis (1929-1986)

1986 m. balandžio 23–iąja datuotas pogrindžio leidinio Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos Nr. 70 vedamajame straipsnyje rašė:

Vasario 5 d. autoavarijoje žuvo Rudaminos klebonas, vienas iš Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto steigėjų, kun. Juozapas Zdebskis. Vasario 10 d. Lietuvos valstybinė autoinspekcija laidoje “Keliai, mašinos, žmonės” pranešė, kad kelyje Varėna - Eišiškės, ties Valkininkų sankryža, J. Zdebskiui priklausantys “Žiguliai”, vairuojami A. Sabaliausko, išvažiavo į kairę kelio pusę ir susidūrė su pienovežiu. Avarijos metu žuvo trys “Žigulių” keleiviai, ketvirtas – R. Žemaitis sužalotas. Avarijos priežastys tiriamos.

TASS’as, informuodamas užsienį, pateikė naują avarijos versiją: J. Zdebskio “Žiguliai”, vairuojami A. Sabaliausko, lenkė automobilį ir, išvažiavę į kairę kelio pusę, susidūrė su pienovežiu. Avarijos metu buvo mirtinai sužalotas J. Zdebskis, vairuotojas Algis Sabaliauskas ir keleivė, kurios pavardė neskelbiama. R. Žemaitis nuvežtas į ligoninę. Pienovežio vairuotojas nesunkiai sužeistas nugabentas į ligoninę.

2005-12-13

Antradienio vakarą Vilniaus mokytojų namuose vyko žymaus Rusijos žmogaus teisių gynėjo, disidento Sergejaus Kovaliovo susitikimas su Lietuvos visuomene. Šis Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro organizuotas susitikimas buvo skirtas kaip tik lygiai prieš tris dešimtmečius Vilniuje įvykusiam teismo procesui, kurio metu S. Kovaliovas už antisovietinę veiklą buvo nuteistas septynerius metus kalėti griežto režimo lageriuose ir dar trejiems metams tremties Tolimuosiuose Rytuose, Kolymoje.

Renginys simboliškai prasidėjo autentišku įrašu iš prieš tris dešimtmečius vykusio teismo proceso. Žymus disidentas šiame teismo procese pademonstravo didžiulę dvasinę jėgą.  Ne, jis nesakė ugningų kalbų, bet paprasčiausiai nuosekliai ir kantriai aiškino, kodėl atsisako dalyvauti jam primestame teismo farse, atsakinėti į oficialius klausimus, žaisti pagal KGB taisykles.

Teismo procesui KGB neatsitikinai pasirinko tokią datą ir vietą – viena vertus, kaip tik tuo metu akademikui Andrejui Sacharovui turėjo būti įteikta Nobelio premija, kita vertus – Vilnius buvo ta vieta, kur užsienio šalių žurnalistų nė kvapo nebuvo. Tokiu būdu buvo mėginta šį procesą paversti niekiniu, lyg jo išvis nė nebūta. Tačiau tąkart KGB gerokai apsiskaičiavo. Akademikas A. Sacharovas vyko ne atsiimti Nobelio premijos, bet į Vilnių paremti savo bičiulį ir bendražygį S. Kovaliovą. Apie tai paskelbė ir pasaulinė žiniasklaida. Vietoj tylaus susidorojimo įvyko garsiai nuskambėjusi sovietinio Dovydo dvikova su disidentiniu Galiotu.

2005-10-26

Italų kultūros institutas Vilniuje ir Vilniaus universiteto biblioteka visuomenei pristato Italijoje gyvenusio kunigo, žurnalisto, vertėjo ir kolekcininko monsinjoro Vinco Mincevičiaus (1915-1992) senuosius rinkinius.

Vilniaus universiteto Baltojoje salėje pirmadienį atidaroma paroda "Turinas-Roma-Aosta. Su Lietuva širdyje..." supažindina su į Lietuvą pargabentais V. Mincevičiaus sukauptais senaisiais žemėlapiais, knygomis bei paties monsinjoro parengtais ir italų kalba išleistais leidiniais.


Gimęs Vokietijoje, V. Mincevičius augo ir mokėsi Liudvinave, Marijampolės apskrityje. Nuo 1934 m. gyveno Italijoje, studijavo Turino universiteto Filosofijos ir teologijos fakultete, Tarptautiniame socialinių mokslų universitete Romoje studijavo žurnalistiką. 1946 m. įstojo į Popiežiškąjį Grigaliaus universitetą Romoje, 1949 m. buvo įšventintas kunigu, 1951 m. gavo teologijos licenciato laipsnį. 1963 m. V. Mincevičiui suteiktas monsinjoro garbės titulas.

1952 metais įkūrus Italijos lietuvių bendruomenę, V. Mincevičius buvo išrinktas pirmuoju valdybos pirmininku ir ilgus metus jai vadovavo. Taip pat V. Mincevičius daug metų buvo oficialiai Italijoje įregistruotos žinių agentūros ELTA-Press italų kalba redaktorius. Kas mėnesį leidžiamas biuletenis teikė politines, kultūrines ir religines žinias italams apie Lietuvą nuo 1954 iki 1984 metų.

Prelato V. Mincevičiaus pastangomis italų kalba išleista Lietuvos Katalikų bažnyčios kronika, skelbusi apie lietuvių tautos kančią ir persekiojimus sovietmečiu. V. Mincevičius ilgai dirbo kardinolo Antonio Samorės, buvusio Vatikano diplomato prieškario Lietuvoje, asmeniniu sekretoriumi.

2005-10-19

 

 

Kunigas Jonas Lauriūnas - vienas aktyviausių pogrindinės „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ talkininkų 

Raudondvaryje nerasime žmogaus Lauriūno pavarde, nerasime šios pavardės nė Raudondvario parapijos metrikų knygose. Ir pirmaisiais Atgimimo metais, kai dvasininkų jau nepersekiojo už dalyvavimą visuomeninėje veikloje, kai pradėjo atgimti katalikų spauda, vis dažniau girdima kunigo Jono Lauriūno pavardė nedaugeliui raudondvariečių buvo pažįstama. Tik tiems vyresniosios kartos kraštiečiams, kurie palaikė tvirtą ryšį su Bažnyčia, buvo žinoma pogrindinės „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ talkininko, vieno iš pogrindinio religinio leidinio „Rūpintojėlis“ bendraautorių pavardė. Tikrąją jėzuito Jono Lauriūno pavardę – Laurusevičius – imta minėti po jo mirties (1991 m.) spausdintuose nekrologuose, nurodant ir gimimo vietą – Šilelio kaimą prie Raudondvario. Senosiose miestelio kapinėse jo tėvų kapai, Raudondvaryje ir šiandien gyvena jo sesuo Ieva Laurusevičiūtė.

Ji pasakojo, kad brolio sumanymas keisti pavardę buvo susijęs su paskyrimu vikaru į Valkininkų parapiją, aplenkėjusį kraštą. Tobulai mokėjo anglų, prancūzų, vokiečių kalbas, o lenkų kalba buvo ne iš tų, kuria Jonas laisvai kalbėjo. Per jo pamokslus lenkų kalba būdavę nesusipratimų, nes vis kokį žodį pavartodavo netinkama prasme. Vietiniai priekaištavo, esą pavardė lenkiška, o kalbos nemoka. Kartą atvykęs į Raudondvarį pasakė, kad galvoja keisti pavardę, būsiąs Lauriūnas. Taip ir padarė, pakeitė pasą.

Jonas Lauriūnas gimė 1924 m. Buvo pirmas vaikas Adomo ir Teofilės (Jankūnaitės) Laurusevičių šeimoje. Po metų gimė Ieva, dar po dvejų – Balys. Šilelio kaime Laurusevičiai turėjo 14 ha ūkį. Ieva Laurusevičiūtė su ilgesiu pasakoja apie vaikystę, prabėgusią ant Nemuno kranto, netoli Nemuno ir Nevėžio santakos. Didelis džiaugsmas buvo vaikams stebėti upe plaukiančius garlaivius, žinojo jų vardus („Aušrelė“, „Kęstutis“, „Smetona“), atvykimo laiką, atpažindavo iš ūkimo.