Vidmanto Valiušaičio atsakymas Rūtai Vanagaitei: „Išsigimėliai nėra mūsiškiai“

Vidmanto Valiušaičio atsakymas Rūtai Vanagaitei: „Išsigimėliai nėra mūsiškiai“lrytas.lt

Rūta Vanagaitė greta vaidybinių, režisierinių, viešųjų ryšių gebėjimų atskleidė naują savo talentą – Holokausto ekspertės. Šiomis dienomis ji pristatė knygą „Mūsiškiai“.

Padarė įspūdį informacinis palaikymas. Pagrindiniai žiniasklaidos kanalai teikėsi ne tik atverti savo erdvę ilgiems pasikalbėjimams su knygos autore, bet ir pradėjo tiesioginę knygos reklamos kampaniją – skelbti jos ištraukas. Net ir labai gerai perkamiems autoriams toks matomumas retai būna įkandamas.

Kur tokio neeilinio populiarumo paslaptis?

Knygos autorė apie tai nekalba. Bet pateikia detalių: „Pavasarį rengiau konferenciją, visi istorikai sakė nekviesti E.Zuroffo – esą jei jis bus, mes nedalyvausime, nes jis gali pravirkti, pradėti muštis.“ Tai autorę suintrigavo. Susitikusi žinomą svečią, pateikė jam radikalų pasiūlymą: „Puolate Lietuvą, tai gal atsisėskime į mano automobilį ir pervažiuokime Lietuvą, pakalbinkime žmones, pažiūrėkime, kas teisūs. Nes aš nežinau.“

...Sunkus buvo tankas, kuris ant tavęs užvažiavo,
Plieniniai ir aštrūs vikšrai, kurie draskė susmigę.
Ar spėjai sušukti – ir ką? – dangui, rytdienai, mamai? –
Tėvynė! Ir laisvės – šviesos – kupina begalybė!

Bet tavąjį kūną į žemę įspaudė metalas,
Į taurę suliejo drauge su krauju savanorių.
O siela pakilo, ir vėl – antrą kartą – pastojo jiems kelią
Nematomu milžinu. Ir tankai sustojo.

Laisvės kaina

Prieš dvidešimt penkerius metus sausio 13 - ąją dieną, 12 val. su kun. Robertu Grigu aukojome Mišias prie atviro Seimo lango. Žemai, aikštėje prieš Seimą, tyvuliavo didžiulė minia žmonių, atvykusių ginti Aukščiausiąją Tarybą. Visi žinojo apie naktį įvykdytas žudynes prie televizijos bokšto, tačiau niekas nepajudėjo iš vietos, nors tvyrojo sunkiai pakeliama įtampa. Meldžiantis įtampa šiek tiek atslūgdavo ir įsižiebdavo viltis, o gal tankai ir neatriedės.

Nemenu kito tokio atvejo, kur žmonės būtų taip nuoširdžiai meldęsi Mišių metu. Visi žinojome, kad tik vienas Dievas gali šią valandą padėti. Su malda lūpose, su Viešpačiu širdyje žmonės buvo stiprūs ir laimėjo.

Prie Seimo rūmų galima pamatyti anų laikų barikadų likučius ir tarp jų nedidelę Švč. M. Marijos statulėlę. Žmonės kalbėjo rožinį ir meldė stebuklo, tikėdami, kad toji, kurios prašymu Jėzus Kanoje padarė pirmąjį stebuklą, gali padaryti stebuklą ir dabar. Tas stebuklas įvyko: Omono tankai neatriedėjo ir Lietuva galėjo keltis laisvam gyvenimui.

PanoteriaiEvangelijoje  girdėjome pasakojimą apie Betliejaus kūdikių išžudymą. Išminčių apgautas Erodas baisiai įtūžo ir išžudė visus Betliejaus berniukus ik dviejų metų amžiaus. „Pasigirdo šauksmas, raudos ir aimanos: tai Rachelė rauda savo vaikų; ir niekas jau jos nepaguos, nes jų nebėra“ (Mt 2,17-18).

Ne kiekvienos laidotuvės yra vienodai skaudžios. Šiandien laidojame nužudytus du vaikelius, labai panašius į tuos Betliejaus kūdikius. Nors žiniasklaida mus pripratino prie žudynių vaizdų ir mus nelabai sujaudina žinios apie girtų vairuotojų suvėžintus žmones, apie plėšikų nužudytus senukus ir panašios, tačiau šių vaikelių nužudymas sukrėtė Lietuvą. Politikai, valdžios žmonės ir žurnalistai plačiai komentavo žiaurų įvykį, reikšdami pasipiktinimą dėl to, kas įvyko ir ieškodami nusikaltimo priežasčių. Ne kurie, įsivaizduodami Dievą, kaip vergų prižiūrėtoją, klausė: kur gi buvo jūsų Dievas, kai buvo vykdomas šis nusikaltimas?

Mes, tikintieji žmonės, negalime abejingai praeiti pro šį nusikaltimą, tačiau neskubame su pasmerkimais, ypač šiais Dievo Gailestingumo metais. Visai protingai pasakė vienas politikas: „Dėl šio įvykio mes visi esame kalti“. Taip, beveik visi. Nebent būtume šventieji ir su kiekvienu žmogumi elgtumėmės taip, tarsi jis būtų pats Jėzus.

Naujieji Metai yra ne tik pasaulietinė, bet ir bažnytinė šventė.  Prie stalo, koncertų salėse ar miestų aikštėse žmonės laukė Naujųjų Metų, gėrė šampaną, triukšmingai linksminosi, todėl pirmąją metų dieną daugelis ilsisi. Tik ištikimiausieji katalikai ateina padėkoti Dievui už praėjusius metus ir paprašyti palaimos naujiesiems. Naujųjų metų pirmoji diena yra skirti Švč. Mergelei Marijai, Dievo Gimdytojai. Tai tarsi nuoroda, kieno globai turime patikėti visus metus. Sveikinu atėjusius pagerbti Švč. Mergelę Mariją ir jos Kūdikį, pasaulio Gelbėtoją ir linkiu ateinančiais metais patirti Dievo gerumą ir Dievo Gimdytojos globą.

Naujųjų Metų proga žmonės, sveikindami vieni kitus, linki sveikatos, pinigų  ir sėkmės gyvenime. Reklama juos įtikino, kad nuo pinigų, sveikatos ir sėkmės  priklauso jų laimė. Tai netiesa. Yra daugybė sveikų, turtingų, sėkmingai  savo verslą sukančių žmonių, kurie nėra laimingi. Tačiau yra daug žmonių, stokojančių sveikatos, pinigų ir patiriančių įvairiausių išmėginimų, bet laikančių save laimingais žmonėmis.

               

      Kai XIX amžiaus pabaigoje šeimos pradėjo byrėti, popiežius Leonas XIII įvedė Šventosios Šeimos šventę, tuo paskatindamas tikinčiuosius atidžiau įsižiūrėti į šią gražią šeimą ir apmąstyti, kas joje buvo esminga. Tai Dievas ir jo reikalai. Visa kita buvo antraeiliai dalykai. Kai ateidavo šabo metas, niekam nekildavo mintis, kad galima dirbti ir nenueiti į sinagogą. Kai trūkdavo sotesnio duonos kąsnio, niekam neateidavo net mintis, kad kažką reikia kaltinti; tiesiog dėkodavo Dievui už tai, ką turėjo. Šventoje šeimoje nekildavo nesutarimų, kas už ką atsako, kas ko klauso ir kas ką dirba. Kai Dievo reikalai buvo centre, visi kiti – atsidurdavo savo vietoje. Ir to darnaus sugyvenimo vaisus buvo gražiai bręstantis vaikelis. Evangelistas Lukas pažymi:  „O Jėzus augo išmintimi, metais ir malone Dievo ir žmonių akyse“ (Lk 2,52).

 

Septyni šimtmečiai prieš Kristų parašytoje pranašo Izaijo knygoje skaitome: „Štai Viešpats paskelbė iki pat žemės pakraščių: „Sakykite Ziono dukrai: 'Štai tavo Gelbėtojas ateina!'(Iz 62,11). O tuojau po Kristaus gyvenimo Šventojoje Žemėje apaštalas Paulius parašys: „Pasirodė mūsų Gelbėtojo Dievo gerumas ir meilė žmonėms. Jis išgelbėjo mus <...> per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų“ (Tit 3, 4).

Krikščioniškasis pasaulis, švęsdamas pasaulio Gelbėtojo Jėzaus Kristaus Gimimą, džiūgauja ir su dangaus angelais gieda: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms“ (Lk 2,14).

Evangelija pasakoja apie pirmuosius žmones, aplankiusius tik ką gimusį Gelbėtoją. Tai buvo paprasti Betliejaus piemenys, kurie išgirdę angelo žinią apie Dovydo mieste gimusį Mesiją, ragino vieni kitus: „Bėkime į Betliejų pažiūrėti, kas ten įvyko, ką Viešpats mums paskelbė“ (Lk 2,15). Nubėgę jie rado ėdžiose paguldytą Kūdikį ir šalia jo Mariją, Juozapą. Piemenys tapo pirmaisiais Gerosios Naujienos skelbėjais; žmonės įdėmiai klausėsi jų pasakojimo apie šventosios nakties įvykius.

 Katalikų, Stačiatikių ir Evangelikų liuteronų bažnyčių Lietuvoje kreipimasis dėl Dirbtinio apvaisinimo reglamentavimo

Vėl atnaujinus Dirbtinio apvaisinimo įstatymo projekto svarstymą Lietuvos Respublikos Seime, norime išsakyti mūsų nesikeičiančią poziciją, išreikštą dar 2011 metų gegužės mėn. 17 d. komunikate.

Ir toliau solidarizuodamiesi su nevaisingais sutuoktiniais norime priminti, kad pagalba nevaisingumo atveju negali peržengti pagarbos žmogaus gyvybei, orumui bei šeimai ribų.    Krikščioniškoji etika atliepia šiandienos medicinos mokslo įrodytą tiesą, kad žmogaus gyvybė atsiranda nuo prasidėjimo momento. Jau nuo zigotos susidarymo savo egzistavimą pradėjusiam unikaliam asmeniui privalo būti užtikrinta prigimtinė teisė į gyvybę. Raginame nepritarti siūlomam perteklinių embrionų sukūrimui, jų šaldymui ir – prisidengiant “išėmimo iš apyvartos” terminu – jų sunaikinimui, pasibaigus saugojimo užšaldžius laikui.

LKB Kronikos leidybos metai sutapo su skaudžia Bažnyčios priespauda. Ji ypač buvo sunki dėl to, kad mes, tikintieji žmonės, kentėjome, o laisvasis pasaulis buvo užsiėmęs savomis problemomis ir beveik niekam nebuvo įdomu, kas dedasi už "geležinės uždangos“. Juolab, kad apie tą gyvenimą laisvasis pasaulis beveik neturėjo informacijos.

Dabar mes turime daug žiniasklaidos priemonių, tame tarpe ir katalikiškų, turime žodžio,  tikėjimo ir sąžinės laisvę. Galime būti krikščionys ir pagonys, budistai ar ateistai, ir, atrodo, tuo galime tik džiaugtis.  Visuomenės informavimo priemonės tiesiog išnarsto mus supančių įvykių visus kaulelius. Tačiau šitame informacijos sraute yra daug tamsos - negatyvizmo ir netiesos. Labai dažnai  pinigai nulemia tai, kad kai kurie faktai beveik nutylimi, o kiti iškraipomi. Pakankamai daug yra tendencingos informacijos  apie Bažnyčią, Lietuvos laisvę ir vertybinius dalykus.