gototopgototop
    
 
     
 
 
 
   
 
     
 
 
AUŠRA Nr. 35 Spausdinti El. paštas
Tegul meilė Lietuvos
Dega mūsų širdyse, 
Vardan tos Lietuvos 
Vienybė težydi!      

AUŠRA
Nr. 35 [75]


    Turinys:
    1. Tautos kelias į vasario 16-ąją
    2. Iš užsienio radijo laidų (Už Lietuvos nepriklausomybę).
    3. „Aušrai" šimtas metų.
    4. SOS! SOS! SOS! (Saugumo rankose kun. Alf. Svarinskas).
    5. Lietuviai Mordovijos 385/3-5 zonoje ir kt.
    6. Keturiasdešimt metų (1904—1944) (Tęsinys).

Lietuva
1983 m. vasaris
228

TAUTOS KELIAS Į VASARIO 16-ąją

    Pavergtai ir norinčiai išsivaduoti tautai būtinos dvi sąlygos: išlaikyti gyvą tautinę sąmonę bei fizines jėgas ir mokėti „pagauti" momentą. To pavyzdžių istorijoje rasime ne vieną, bet šj kartą pažvelgsime, kaip prieita prie Vasario Šešioliktosios.

    1795 m. įvyko trečias ir paskutinis Žečpospolitos padalinimas. Lietuvos-Lenkijos karalystę prarijo galingesnieji kaimynai: Austrija, Prūsija ir Rusija. Mažne visa etnografinė Lietuva pateko Rusijos vergijon, vien Užnemunė kurį laiką (ligi 1815 m.) buvo Prūsijos valdžioje. Užėmę lietuvių žemę, rusai išbraukė Lietuvos vardą („Sievero zapadnyj kraj") ir pasiryžo lietuvius paversti rusais. Tam turėjo pagelbėti ir rusiškoji pravoslavija.

    Tačiau tautos sąmonė tebebuvo gyva. Skirtumą lietuvio nuo ruso ypač žymėjo lietuvio katalikybė. Kad tauta gyva, rodė sukilimai prieš pavergėją. 1831 metai — pirmasis sukilimas neminint Kosciuškos sukilimo 1794 m. prieš paskutinį valstybės padalinimą). Sukilimą rusas užgniaužė karine jėga, o priespaudą pagriežtino: žmones ginė į Sibirą, uždarė Lietuvos aukštąją mokyklą — Vilniaus Universitetą. Lietuvis turėjo tenkintis lietuviška savo parapijos mokykla, kurią ypač išpopuliarino ir išplėtė didysis švietėjas ir kovotojas už lietuvybę vysk. M. Valančius. Lietuvio tvirtybė nepalūžo. Tai parodė antrasis 1863 m. sukilimas. Po jo vėl represijos, Muravjovas ir kartuvės, vėl katorga Sibire. Uždarė lietuviškas parapijines mokyklas, užgynė lietuvišką žodį lotynų raidėmis. Pripratintas prie rusiškos graždankos, lietuvis turėjo veikiau rusėti ir pravoslavėti. Taip
gniaužė, jog, rodės, nė kvapo lietuvis nebeatgaus. Bet kai buvo
a sąmonė, atsirado kelių ir atsikvėpti. Nebėra viešos lietuviškos mokyklos — atsiranda slapta prie motinos ratelio ir „su daraktorium"; nebėra spausdinto žodžio Lietuvoj — ateina jis slapta iš prūsų. Prašvinta „Aušra", gimsta kiti laikraščiai. Neša, gabena juos per sieną knygnešiai, rizikuodami laisve ir gyvybe. Lietuvis skaito ir šviečiasi.
229

    Tuo tarpu lietuviai inteligentai klibina caro duris, prašydami grąžinti spaudą. Kova už lotyniškas raides vyksta 40 metų.

    Rusas griežtas ir nesukalbamas, kol jam sekasi su kaimynais. Bet štai susikivirčija su japonais ir karą pralaimi (1904 m.). Imperijos viduj bręsta nepasitenkinimas, artėja revoliucija (1905 m.). Tuomet paaiškėja, kad „nė spaudos draudimo nebuvę", caras tokio įstatymo neišleidęs . . .

    Spauda grąžinta. Petras Vileišis leidžia „Vilniaus žinias", paskui jas eina kiti laikraščiai jau viešai. 1905 m. revoliucija imperijos sostą sudrebina dar labiau. Tuo pasinaudoja lietuviai ir 1905 m. sušaukia gausingą Suvažiavimą Vilniuje. Dėl atstovų gausumo (per 2000) ir priimtųjų rezoliucijų svarbumo jis vadinamas Didžiuoju Vilniaus seimu. Seimui pirmininkavo po 25 metų ištrėmimo grįžęs dr. Jonas Basanavičius.

    Seimas priėmė rezoliuciją, kuria visai etnografinei Lietuvai reikalavo autonomijos su visuotinio balsavimo renkamu seimu Vilniuje; ragino žmones nemokėti rusų valdžiai jokių mokesčių, uždaryti degtinės monopolius, neleisti vaikų į rusiškas mokyklas, neiti į kariuomenę, nesikreipti į jokias buvusias valdžios įstaigas. Be to, reikalavo, kad mokyklose visi dalykai būtų dėstomi lietuviškai, o, valsčiuose visi reikalai taip pat būtų atliekami lietuvių kalba.

    Caras buvo priverstas įkurti savotišką parlamentą, kuris vadinosi Valstybės dūma. Jos atstovų buvo ir lietuvių.

    Revoliucijos bangai atslūgus, kilo valdžios reakcija, vėl buvo stengiamasi varžyti duotąsias laisves. Tačiau lietuvių kultūros kilimo ji nebesustabdė. Jį sulaikė tik I pasaulinis karas (1914— 1918).

    Vokiečių kariuomenei veržiantis į rytus, minios pabėgėlių užplūdo Vilniaus apylinkes ir miestą. Jos buvo be pastogės ir lėšų, todėl lietuvių visuomenės atstovai ėmė ieškoti pagalbos. Tam tikslui 1914 m. pabaigoj Vilniuje buvo įkurtas Centralinis Komitetas nukentėjusiems dėl karo šelpti. Lėšas jis gavo iš rusų vyriausybės ir visuomenės aukų. Ilgainiui Komitetas, kaip vienintelė tada pastovi ir veikli lietuvių organizacija, atliko didelį valstybės kuriamąjį darbą. Komiteto pirmininkas buvo Rusijos Dūmos atstovas Martynas Yčas. Kai 1915 m. rugsėjo mėn. vokiečiai paėmė Vilnių, dalis Komiteto pasiliko Vilniuje, o kita
230

dalis pasitraukė į Rusiją. Tuo būdu ši organizacija viena atstovavo to meto lietuvių reikalams tiek vokiečių okupuotoje Lietuvoje, tiek Rusijoje. Vilniuje likusio Komiteto pirmininkas buvo Antanas Smetona, o Rusijoj toliau pirmininkavo M. Yčas.

    Politinius lietuvių siekimus karo pradžioj pareiškė mūsų atstovai Dūmoje. Jie sakėsi norį, kad Mažoji ir Didžioji Lietuva būtų sujungta Rusijos imperijos ribose. Bet susidarė ir slaptas vadinamasis Lietuvių centras Vilniuje, kuris galvojo apie laisvos ir nepriklausomos Lietuvos atkūrimą, tačiau tuo tarpu tenkinosi lietuvių tautos savarankiškumo propagavimu ir pabrėžė lietuvių skirtingumą nuo lenkų.

    Į Petrapilį persikėlęs lietuvių Komitetas organizavo ne vien tremtinių šelpimą, bet ir jaunuomenės mokymą, ypač Voroneže įsteigtose lietuviškose gimnazijose. Ir anksčiau išblaškyti po plačią Rusiją inteligentai lietuviai buvo suburti dirbti būsimajai Lietuvai. Per savo atstovus Skandinavijoje ir Šveicarijoje Komitetas rūpinosi ir lietuviais belaisviais Vokietijoje. Nusiųsti į šiaurės Ameriką Komiteto įgaliotiniai skatino ten gyvenančius lietuvius rinkti aukas. JAV prezidentas Vilsonas paskyrė net specialią dieną rinkliavai. Buvo taip pat išsirūpinta ir iš popiežiaus Benedikto XV tokia diena rinkliavai visose pasaulio bažnyčiose.

    Komitetas darė visa, ką tik galėjo. Tačiau viešasis politinis darbas Rusijoj prasidėjo tik po 1917 m. vasario revoliucijos.

    1917 m. kovo mėn. iš visokių srovių buvo sudaryta Lietuvių Tautos Taryba, kuri, norėdama sustiprinti savo autoritetą, sušaukė visų Rusijoj išblaškytų lietuvių seimą (Petrapily 1917 m. biržely). Tačiau svarbiausiuoju būsimosios Lietuvos klausimu jame nebuvo vienybės. Didesnioji seimo dalis pasisakė už Nepriklausomos Lietuvos kūrimą, o beveik visi kairieji atstovai siūlė Lietuvą sujungti autonomijos arba federacijos pagrindais su Rusijos tautomis. Nesutarimas buvo toks griežtas, jog kairioji mažuma išėjo ir seimą išardė. Iširo ir bendroji Tautos Taryba.

    Nepriklausomybės šūkį toliau skelbė Voroneže naujai sukurtoji Aukščiausioji visos Rusijos lietuvių Taryba, kurią sudarė įvairių partijų atstovai, kuriuos į suvažiavimą sušaukė trys pasižymėję vyrai: Pr. Mašiotas, J. Jablonskis ir dr. K. Grinius. Socialdemokratai  nedalyvavo. Tačiau greitai įvykęs bolševikų
231

perversmas (Spalio revoliucija) pertraukė Komiteto ir šios Tarybos darbą.

    Pasilikusioji Vilniuje Komiteto dalis ieškojo būdų, kaip palengvinti sunkią, kraštą alinančią vokiečių okupacijos naštą. Vokiečiai suardė visą ekonominį ir kultūrinį lietuvių gyvenimą. Buvo uždaryti visi laikraščiai. Tik armijos štabas leido lietuvišką laikraštį „Dabartis", reiškiantį vokiečių interesus. Su vargu 1917 m. buvo gautas leidimas leisti griežtai cenzūruojamą „Lietuvos Aidą".

    Kiek leido aplinkybės, Komitetas atstovavo lietuvių politiniams reikalams. Pirmoji proga viešai prabilti pasitaikė 1916 m. gegužės mėn., kai Rusijos pavergtosios tautos kreipėsi į JAV prezidentą Vilsoną. Kiek vėliau trys Komiteto delegatai išvyko į Lozaną Šveicarijoje, kur tų pavergtųjų tautų kongresas pareikalavo nepriklausomos Lietuvos atkūrimo. Tokiu reikalavimu nepatenkinta, okupacinė valdžia bandė pati organizuoti vietinę lietuvių atstovybę, pavadintą Vertrauensrat („pasitikėjimo taryba"), kuri tarnautų vokiečių interesams. Tačiau į tokią tarybą nesutiko įeiti nė vienas lietuvis.

    Vokietija ir Austro Vengrija 1916 m. lapkričio 5 d. paskelbė Lenkijos valstybės atstatymą iš Rusijai priklausiusių žemių. Naujoji Lenkijos valstybės Taryba netrukus pareiškė savo pretenzijas į Lietuvą. Vilniaus lenkų būrys taip pat kreipėsi į Vokietijos kanclerį, prašydamas mūsų kraštą prijungti prie Lenkijos. Lietuvių veikėjai tada kreipėsi su savo memorandumu į tą patį kanclerį ir, atremdami lenkų argumentus bei klaidingus tvirtinimus, iškėlė Lietuvos nepriklausomybės reikalavimą. Kad šitoks politinis nusistatymas įgytų didesnį svorį, Vilniaus veikėjai nutarė sušaukti platesnę šviesuomenės konferenciją. Pavyko sušaukti negausų susirinkimą iš 5 vilniečių ir 16 provincijos atstovų. Tačiau karo administracija griežtai pareiškė, kad negalėsią būti jokios kalbos apie bet kokį tolesnį politinį veikimą, jei nebūsią sutikta prisijungti prie Vokietijos. Susirinkimas, pasivadinęs Organizaciniu Komitetu, nenorėdamas nutraukti savo politinės veiklos, atsižvelgė į tą žiaurų reikalavimą ir pareiškė, jog būsią galima glaudžiau santykiauti su Vokietija. Vykdomasis Komiteto biuras išsirūpino leidimą sušaukti platesnei konferencijai. Iš Organizacinio Komiteto pateiktų kandidatų,
232

priklausiusių įvairioms politinėms pakraipoms ir luomams, biuras sudarė Konferencijos atstovų sąrašą — po 5-8 atstovus iš kiekvienos apskrities (jų buvo 33). Iš 264 kviestųjų atstovų 1917 m. rugsėjo 18 d. į Vilnių atvažiavo 214 ir posėdžiavo ligi rugsėjo 22 d. Pirmininkavo dr. Jonas Basanavičius. Konferencijos sudarytai programai vykdyti buvo išrinkta Taryba iš 20 asmenų, kuriai ir buvo lemta pasirašyti Nepriklausomos Lietuvos skelbiamąjį Aktą.

    Tačiau kol buvo prieita prie šio Akto, Tarybai reikėjo vesti ilgas ir sunkias derybas su Vokietijos vyriausybe ir karo administracija. Buvo eita į kompromisą ir sutarta vieną Vokietijos kunigaikščių kviesti Lietuvos karalium. Vokiečiai reikalavo amžinų Lietuvos ryšių su Vokietija. Nei Vilniaus Konferencijos nutarimų, nei Akto skelbti jie neleido. Paskelbti jie buvo vien lietuvių apsukrumu ir gudrumu. Aktas skambėjo taip:

Nutarimas

    Lietuvos Taryba savo posėdyje vasario 16 d. 1918 m. vienu balsu nutarė kreiptis: į Rusijos, Vokietijos ir kitų valstybių vyriausybes šiuo pareiškimu:

    Lietuvos Taryba, kaipo vienintelė lietuvių tautos atstovybė, remdamos pripažintąja tautų apsisprendimo teise ir lietuvių Vilniaus Konferencijos nutarimu rugsėjo mėn. 18— 23 d. 1917 metais, skelbia atstatanti nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis.

    Drauge Lietuvos Taryba pareiškia, kad Lietuvos valstybės pamatus ir jos santykius su kitomis valstybėmis privalo galutinai nustatyti kiek galima greičiau sušauktas steigiamasis seimas, demokratiniu būdu visų jos gyventojų išrinktas.
Lietuvos Taryba, pranešdama apie tai . . . vyriausybei, prašo pripažinti nepriklausomą Lietuvos valstybę.
    Vilniuje, vasario 16 d. 1918 m.
    Dr. J. Basanavičius, S. Banaitis, M. Biržiška, K. Bizauskas, Pr. Dovydaitis, S. Kairys, P. Klimas, Donatas Malinauskas, VI. Mironas, S. Narutowicz, Alfonsas Petrulis, K. šaulys, dr. J. šaulys, J. šernas, A. Smetona, J. Smilgevičius, J. Staugaitis, A. Stulginskis, J. Vailokaitis, J. Vileišis.
233

    Nepriklausomybės Akto paskelbimas — dalykas svarbus ir didelis. Tačiau žodį reikėjo paversti kūnu, reikėjo didžio budrumo ir daug pastangų, kad valstybė būtų kitų kraštų pripažinta ir kad iš jos žemių būtų išvaryti priešai. Reikia pažymėti, jog kairiųjų pažiūrų inteligentai lietuviai ir tuo momentu stojo prieš Nepriklausomybe, norėdami dėtis draugėn su rusais. Patį Aktą savajai visuomenei paskelbti „Lietuvos Aide" pavyko tik su rizika apeinant vokiečių cenzūrą.

    Tautos dvasia buvo gyva ir sąmonė budri visus tuos šimtą dvidešimt penkerius vergijos metus. Buvo gyva, budėjo ir laukė momento. Neveltui Kaune Karo muziejaus sodely stovėjusiame Laisvės paminkle buvo įrašyta: „Amžiais budėję/ Laisvę laimėjom per aukas ir pasišventimą". Paminklas buvo sukrautas iš lauko akmenų tų vietų, kur buvo vykusios kautynės už laisvę.

    Lietuvos iš savo nagų paleisti nenorėjo po Spalio revoliucijos bolševikais virtę rusai. Jų Raudonąją armiją reikėjo atremti ir išmušti iš krašto. Vokiečiai okupantai taip pat neskubėjo trauktis, nors karą laimėjusi Antantė juos spyrė. Caro armijų likučiai, vokiečių palaikomi, taip pat siaubė Lietuvą. Tai Bermonto-Avalovo gaujos. Pagaliau prisijungti Lietuvą troško ir lenkai. Taigi ne su vienu priešu reikėjo atkakliai kovoti.

    Reguliarios lietuvių kariuomenės dar nebuvo. Jos organizavimo pradžia laikoma 1918 m. lapkričio 23 d., kada buvo išleistas pirmasis tuo reikalu įsakymas, o pirmasis naujokų šaukimas paskelbtas tik 1919 m. kovo 5 d. Tuo tarpu priešai nelaukė ir juos atremti turėjo lietuviai savanoriai, prastai aprengti (kas kuo turėjo) ir ne geriau ginkluoti. Tačiau laisvės dvasia viską nugalėjo. Prisimintini vieno sunkiai sužeisto savanorio žodžiai: „Niekai gyvybė, jei šalis vėl būtų priešų pavergta".

    Diplomatų fronte vyko grumtynės už Lietuvos valstybės pripažinimą de jure. Pirmoji pripažino ją Vokietija (1918 m. kovo 29 d.). Tarybų Rusija tai padarė, kai, bolševikų dalinius iš Lietuvos išvarius, buvo daroma taika. Šia sutartimi, pasirašyta 1920 m. liepos 12 d., Rusija pripažino Lietuvos atsiskyrimą nuo jos visiems laikams ir nepriklausomybę lietuvių gyvenamoje teritorijoje su sostine Vilniuje ir Gardinu. Kitos valstybės Lietuvos nepriklausomybę pripažino vėliau.
234

    1921 m. rugsėjo 22 d. Lietuva pilnateisiu nariu priimta į Tautų Sąjungą.

    Laisve džiaugėmės neilgai, vos dvidešimt dvejus metus. Eina jau penkta dešimtmetis, kai mes vėl rusų pavergti. Kairiosios mūsų jėgos visą laiką stojo prieš Nepriklausomybę; ir šiandien jos eina išvien su okupantu. Tačiau jie sudaro tautos mažumą. Todėl aišku, kad ir rusiškoji okupacija mūsų krašte išsilaiko ne kairiųjų mūsų tautiečių dėka, bet gigantiška pačių okupantų karine jėga.

    Kiekvienais metais Vasario 16-oji mūsų paklausia: ar lietuvio dvasia tebėra gyva ir sąmonė budri?

    Amerikos lietuvių dovanotame Laisvės varpe buvo įrašyta:

    „Skambink per amžius vaikams Lietuvos,
    Jog laisvės nevertas, kas negina jos".

    Laisvės varpą iš Kauno Karo muziejaus bokšto nukabino okupantai vokiečiai 1943 m. Bet jokie okupantai negali pagrobti iš žmogaus sielos laisvės ilgesio, nepriklausomybės troškimo — to gyvojo Laisvės varpo. Jis šiandien ypač garsiai aidi iš lietuvių širdžių visame pasaulyje. Tik reikia, kad žodžius, kurie buvo įrašyti aname Laisvės varpe — „. . . laisvės nevertas, kas negina jos" — kiekvienas lietuvis įsirašytų savo širdyje. Reikia, kad savo darbais, gyvenimu būtume verti tų, kurie praeity kovojo, aukojosi ir dabar kovoja ar kenčia už tautos laisvę, kad galėtų Tėvynė ateity ja džiaugtis.
*    *    *
Iš užsienio radijo laidų
UŽ LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBĘ

MUMS KALBA POPIEŽIUS JONAS POVILAS II
    1980 m. Birželio 2 d. SNO Junesko centre Paryžiuje pop. Jonas Paulius II kalbėjo:
„Saugokite visomis turimomis priemonėmis tą pagrindinį suverenumą, tą laisvę, kurią kiekvienai tautai suteikia jos kultūra.
235

Ginkite ją kaip savo akies vyzdį, nes nuo jos priklauso žmonijos ateitis. Ginkite ją, neleiskite, kad šia pagrindine laisve būtų piktnaudžiaujama siekiant politinių ar ekonominių interesų, neleiskite, kad ji taptų totalitarizmo, imperializmo ar hegemonijos auka. Juk tokiu atveju žmogus yra vertinamas tiktai kaip dominavimo objektas, o ne kaip subjektas, turįs savo gyvenimo tikslą. Visokio totalitarizmo, imperializmo ir hegemonijos atveju ir tauta yra vertinama tik kaip dominavimo objektas, o ne kaip subjektas, ne kaip suvereninių teisių subjektas, kurios suverenumas yra kilęs iš savo kultūros. Argi nėra Europos ir pasaulio žemėlapyje tautų, kurios yra išsiugdžiusios nuostabų istorinį suverenumą, bet tas tikras suverenumas joms yra atimtas ar apribotas. Argi tai nėra svarbus dalykas žmonijos kultūrai, svarbus ypač mūsų laikais, kurie reikalauja kuo skubiausiai pašalinti kolonializmo liekanas. Genus humanum arte et ratione vivit. Žmogus gali gyventi, gali būti pilnutiniu žmogumi, gali pilnai realizuoti pats save tiktai remdamasis tiesa. Žmogus gali tobulėti, pasiekti aukštesnį žmogiškumo laipsnį tiktai vis pilniau ir tobuliau pažindamas tiesą."

    1982 m. gegužės 13 d. kreipdamasis į diplomatinį korpusą Portugalijos sostinėje Lisabonoje, pop. Jonas Paulius II kalbėjo:

    „Visų pirma, reikia leisti tautoms susikurti politinę nepriklausomybę, kuri sudarytų sąlygas teisėtiems tautų atstovams laisvai spręsti savo krašto problemas, remiantis krašto gyventojų interesais ir visų bendra atsakomybe. Reikia, kad tai būtų tikra laisvė, be kitų tautų įsikišimo prisidengiant kraštui svetimomis ideologijomis. Juk politinė valdžia turi prasmę ir yra pateisinama tik tada, kai ji siekia visuotinės piliečių gerovės. Kiekviena politinė valdžia susiduria su savo ribomis. Ją apriboja tarptautinės sutartys ir pagarba žmogaus asmens pagrindinėms teisėms, kurias nevalia pažeisti, nes jas garantuoja žmogiškoji sąžinė, o tikintiesiems pats sąžinės autorius, žmogaus Kūrėjas Dievas."

    1979 m. spalio 2 d. SNO Generalinėje Asamblėjoje Niujorke pop. Jonas Paulius II kalbėjo:

    „Linkiu, kad visos tautos, net pačios mažiausios, ir tos, kurios dar nesinaudoja pilna laisve, ir tos, kuriom laisvė buvo jėga atimta, kad visos tautos pilnoje lygybėje su kitomis, galėtų atrasti savo vietą Jungtinių Tautų organizacijoje. Linkiu, kad Jungtinių
236

Tautų organizacija visada liktų aukščiausias taikos, teisingumo forumas, tikrasis tautų ir žmonių laisvės židinys, siekiant geresnės ateities.
EUROPOS PARLAMENTAS

    Pirmą kartą po Europos Parlamento įkūrimo, dešimties jį sudarančių Ekonominės Bendruomenės kraštų — Airijos, Belgijos, Danijos, Didžiosios Britanijos, Graikijos, Italijos, Liuksemburgo, Olandijos, Prancūzijos ir Federatyvinės Vokietijos — atstovai svarstė pabaltijo kraštų klausimą.

    Tų svarstymų pagrindą sudarė 45 pabaltiečių (37 lietuvių, 4 estų ir 4 latvių) 1979 m. rugpjūčio 29 d. pasirašytas Memorandumas, reikalaujantis, kad SNO pripažintų Pabaltijo tautom apsisprendimo ir nepriklausomybės teisę. Deputatai, iškėlę šį klausimą Europos Parlamente, nurodė, kad dauguma Europos valstybių iki šiai dienai formaliai nepripažino Sovietų Sąjungos įvykdytos trijų Pabaltijo valstybių aneksijos. Europos Parlamentas sausio 13 d. priėmė nutarimą, raginantį panaikinti Pabaltijo kraštų kolonijinę padėtį ir sudaryti tų kraštų gyventojams galimybę laisvai apsispręsti.

    Už rezoliucijos priėmimą visų pirma kalbėjo jos autorius Vokietijos krikščionių demokratų atstovas Otto von Habsburg. Jis pažymėjo: „Jungtinių Tautų organizacija, kuri rūpinasi kolonijų panaikinimu pasaulyje, kolonijalizmu supranta tokią padėtį, kai tautą prieš jos valią valdo kita tauta, išnaudodama savo naudai jos darbo jėgą ir gamtos turtus, negerbiama engiamos tautos kultūra ir slopinama jos tautinė sąmonė. Klasiškas kolonializmo pavyzdys — Pabaltijo valstybės, iš kurių Sovietų Sąjunga išplėšė nepriklausomybę ir demokratines teises, veda kolonialinę išnaudojimo politiką ir sistemingai vykdo rusinimą. Pabaltijo tautos ginasi, ypač religinės jėgos yra pasiryžusios neleisti, kad būtų sunaikintas jų tikėjimas".

    Už rezoliuciją kalbėjo ir Federatyvinės Vokietijos socialdemokratas Filer (?). Jis pažymėjo, kad rezoliucijai pritaria Vokietijos parlamento socialdemokratų frakcija, nes žmogaus teisių klausimas pasaulyje yra nedalomas. Pabaltijo valstybės lygiai taip pat priklauso Europos tautų kultūrai, kaip Lenkija, Vengrija ir kiti Rytų bei Centro Europos kraštai.
237

    Vakarų Vokietijos krikščionis demokratas Vedekeris iš savo pusės iškėlė Hitlerio ir Stalino Pabaltijo kraštams padarytą niekšybę.

    Britų konservatorius Saimunds pasveikino Pabaltijo atstovus ir stebėtojus ir ragino Europos Parlamentą parodyti Pabaltijo tautoms solidarumą. Jų laisvės bylą, pažymėjo Saimunds, turi remti visų partijų nariai ir visų kraštų žmonės.

    Lenkų kilmės italų respublikonų deputatas Gavronski pareiškė, kad pastarųjų 40 m. laikotarpyje pabaltijiečiai nesiliovė priešinęsi sovietinei priespaudai, nežiūrint visų politinio persekiojimo priemonių. Negalima pamiršti skriaudų vien tik dėl to, kad jos padarytos prieš daugelį metų.

    Kitas italas Romualdi pažymėjo, jog negalima būti abejingiem žmonių teisių ir politinių laisvų slopinimui, kur jis bebūtų vykdomas ir negalima nepareikšti broliško solidarumo pavergtiesiems.

    Per balsavimą Pabaltijo kraštus liečiančių klausimų Europos Parlamente buvo 112 narių. Iš jų 98 balsavo už rezoliuciją, 8 prieš ir 6 susilaikė. Taigi, rezoliucija buvo priimta beveik vienbalsiai.

    Europos Parlamento rezoliucijoje yra pasmerkiama sovietų ir vokiečių nacių susitarimo pagrindu įvykdyta Pabaltijo kraštų okupacija, primenamas Helsinkio konferencijos Baigiamojo Akto nuostatas, kuriuo kiekvienai tautai yra užtikrinama teisė į laisvą apsisprendimą ir teisė laisvai pasirinkti vidaus politinę santvarką.

    Europos bendruomenės užsienio reikalų ministrai kviečiami iškelti Pabaltijo tautų klausimą Jungtinių Tautų dekolonizavimo komisijoje ir tarptautinėse konferencijose, kuriose yra tikrinama, kaip yra vykdomi Helsinkio susitarimai. Užsienio reikalų ministrai taip pat yra raginami imtis visų kitų reikiamų žingsnių, siekiant padėti pabaltiečiams įgyvendinti jų trokštamą valdymosi formą.
(Vatikano radijas, 1983.11.19)
JUNGTINIŲ VALSTYBIŲ KONGRESAS

    Jungtinių Valstybių Kongresas pareitą savaitę paminėjo Lietuvos nepriklausomybės atsteigimo 65-ąsias metines. „Amerikos balso" bendradarbis rašytojas Antanas Vaičiulaitis iš Kongreso paruošė tokį pranešimą:
238

    „Senate sukaktis paminėta tą pačią — vasario 16-tą — dieną. Minėjime dalyvavo Užsienio santykių komisijos pirmininkas Čarls Pirsi. Kongreso Atstovų Rūmai Lietuvos švente paminėjo ketvirtadienį. Prieš posėdžio atidarymą lietuvių delegaciją priėmė Atstovų Rūmų pirmininko pavaduotojas Džim Wrait. Atstovų Rūmų posėdžiai paprastai pradedami malda, kurią ketvirtadienį sukalbėjo kun. kleb. Antanas Zakarauskas iš Čikagos. Su juo į minėjimą atskrido iš Čikagos Amerikos lietuvių tarybos delegacija. į ją įsijungė ir Lietuvos atstovas Vašingtone dr. Stasys Bačkis. Lietuvai paminėti skirta posėdžių dalimi rūpinosi Atstovų Rūmų narys Frenk Anuncijo iš Ilinojaus valstijos. Savo kalboje jis plačiau palietė religijos padėtį Lietuvoje, įvardindamas skaudžiai nukentėjusius vyskupus: Vincentą Borisevičių, Praną Ramanauską, Teofilį Matulionį ir Mečislovą Reinį, mirusįVladimiro kalėjime. Anuncijo po to savo žodyje palietė Lietuvoje brukamą rusinimo politiką. Lietuva yra viena iš tų aukų — grubiuose bandymuose primesti rusų kalbą ir rusišką valdžią nerusiškom tautom, — pareiškė jisai dar pridūręs, kad paskiausia tokia auka tapo Afganistanas.

    Atstovų Rūmų respublikonų lyderis Robert Maikel iš Ilinojaus valstijos pavadino tragiška Lietuvos istoriją per pastaruosius 42-jis metus. Kiekvienas, kas tik matė leidinį apie žmogaus teisių pažeidimus sovietų okupuotoje Lietuvoje, sakė Maikel, žino sovietų darbus paneigiant žmogaus teises, slopinant religijos laisvę, atsisakant duoti lietuvių tautai laisvės teisę. Savo kalboje jis lietė ir senąją Lietuvos istoriją, primindamas, kad prieš "30 metų Mindaugas buvo vainikuotas Lietuvos karaliumi.

    Atstovų Rūmų narys Leri Vin parodė, kad kai Lietuva tapo nepriklausoma po I pasaulinio karo, bolševikai bandė ją pasigle-tačiau lietuviai apsigynė ir Sovietų Sąjunga turėjo pasirašyti sutartį, kuria Maskva pripažino Lietuvos suverenumą ir nepriklausomybę bei visiem laikams atsižadėjo bet kokių pretenzijų į Lietuvos teritoriją.

    Sovietų okupacija Lietuvoje pažeidžia ko ne visus tarptautinės teisės nuostatus, pareiškė Atstovų Rūmų narys Ričard Otingen iš Niujorko.

    Atstovas   Den  Longrin  iš  Kalifornijos  pažymėjo  Sovietų Sąjungą paneigiant savo pačios konstituciją ir Helsinkio susitari-
239

mus, užngiauždama pagrindines žmogaus teises Baltijos valstybėse, Rytų Europoje, Azijoje, o taip pat ir pas save.

    Kongreso narys Džosef Adabo iš Niujorko nurodė, kad Jungtinės Valstybės nepripažino Lietuvos inkorporavimo Sovietų Sąjungon ir palaiko diplomatinius santykius su nepriklausomos Lietuvos pareigūnais Amerikoje.

    Atstovas Viljam Klinger iš Pensilvanijos pareiškė: „Nors Sovietų Sąjunga įtikinėja, kad Lietuva buvo įjungta pagal krašto gyventojų pageidavimą, iš tikrųjų tai buvo nelegalus veiksmas, aiškus lietuvių tautos teisių pažeidimas".

    Kongreso Atstovų Rūmų užsienio reikalų komisijos pirmininkas Klemens Zablockis iš Viskonseno valstijos taip pasisakė: „Jungtinės Valstybės pasilieka įsipareigojusios žmogaus teisių principams, Lietuvai ir visiems kraštams. Mes stovime už laisvę, laisvo apsisprendimo teisę ir gerbiame pagrindines paskiro asmens teises visur. Lietuviai, kaip ir kitos prislėgtos tautybės, siekia teisės išreikšti savo nuomonę, džiaugtis sava kultūra ir literatūra, ir nustatyti savo ateities kelius".

    Atstovų Rūmų narys Ričardas Dik Durbin, kurio motina lietuvė iš Jurbarko, taip kalbėjo: „Aš esu buvęs Lietuvoje ir savo akimis mačiau rusų užmačias išrauti tautiškumą, varžyti laisves ir atgrasinti nuo tikėjimo. Bet tai jiems nesiseka. Lietuvoje, kaip ir kitose Baltijos šalyse sovietų pajungtose ar sovietų satelitinėse valstybėse, kaip Lenkija, žmonės nori būti laisvi". Ta proga jis papasakojo įspūdžių iš apsilankymo 79-aisiais metais savo motinos žemėje Lietuvoje. Kongresmensas Ričardas Durbinas taip kalbėjo: „Kai aš Vilniuje ankstų sekmadienio rytą atvykau į Mišias šv. Petro ir Povilo bažnyčioje ir pamačiau, kaip motinos ir tėvai, atsivedę savo vaikus į bažnyčią, dengia juos taip, kad nereikalingos akys jų nepastebėtų, įsitikinau, kad tikėjimas Lietuvoje tebėra gyvas ir stiprus. Taip, laisvės lūkesčiai tebebuvo gyvi ir Kaune. Mačiau kaip ten jaunos poros ėjo į civilinės metrikacjos įstaigą atlikti santuokos, o po to tos pačios jaunųjų poros keliavo į kitapus aikštės esančią silpnai viduje apšviestą bažnyčią, kad jų santuokos būtų Bažnyčios palaimintos".
240

LIETUVIAI IŠEIVIAI

    Išeivijos lietuvių laikraščiai paskelbė vedamuosius straipsnius Lietuvos nepriklausomybės šventės proga.
Savaitraštis „Darbininkas" taip rašo: „Peržvelgę praėjusius metus matome, kad ten būta daug budrumo, lietuviškų reikalų supratimo. Lietuvos byla vis buvo keliama, skardenama įvairiose tarptautinėse konferencijose, suvažiavimuose. Lietuva nebuvo užmiršta. Priešingai, ji buvo daug labiau priminta, negu kitais metais. Europos parlamentas Strasburge net reikalauja atstatyti nepriklausomybę trijose Baltijos valstybėse. Lietuvių atstovai dalyvavo tarptautinėse konferencijose, pvz. Madride, ir ten sėkmingai veikė, Lietuvos bylą judino, palaikė gyvą".

    Dienraštis „Draugas" vedamajame pastebi: „Išeivija savo tautai šiandien atiduoda ne ašaras tartum prie lavono, kurio prikelti negalima, bet gyvos tautos stiprinimą savo darbų ištekliais, kultūrine kūryba, šauksmu už nutildytuosius ir nuolatiniu pasaulio sąžinės budinimu."

    O žurnalas „Pasaulio lietuvis" Lietuvos nepriklausomybės šventęs proga taip rašo: „Bet mes tikime į tą mūsų pogrindžio kovotoją, šių laikų lietuvių tautos didvyrį, nebijantį nei kalėjimo, nei ištrėmimo, nei, pagaliau, mirties. Ir mums nepaprastai rūpi ir svarbu, kad jo balsas nenutiltų, nenutiltų tol, kol tik mūsų tauta bus vėl laisva ir nepriklausoma, todėl ši Vasario 16-ta tegu paskatina mus vieningai jungtis prie to balso, kaip galima garsiau skelbti jį visam pasauliui ir rodyti, kad už Lietuvos laisvę ir mes, išeiviai, esame vienybėje su kovojančia tauta". (. . .)

    Vasario 10 d. Pabaltijo „Laisvės" žymuo buvo įteiktas buvusiam JAV prezidentui Džeraldui Fordui. Žymenį skyrė jungtinis Baltų amerikiečių nacionalinis komitetas. Žymens įteikimo iškilmėse dalyvavo lietuvių, latvių ir estų atstovai. Lietuvių atstovas dr. Jonas Genys pasveikino Fordą ir padėkojo jam už pagalbą išvaduojant iš sovietų kalėjimo sąžinės kalinį Simą Kudirką. Fordas atsakė, jog jis Kudirkos klausimu asmeniškai kalbėjosi su sovietų vadovu Brežnevu ir buvo patenkintas sužinojęs, kad sovietai leido Kudirkai su šeima emigruoti į Vakarus.

    Dienraštis „Draugas" praneša, kad įtakingas prancūzų dienraštis „Liu mon" sausio 28 d. laidoje paskelbė ilgą žinią apie
241

Viduklės klebonui kun. Alf. Svarinskui teismo iškeltus sunkius kaltinimus ir pranešimą, kad jam yra užvesta teisminė byla. Dienraštis „Liu mon" nurodęs prieš kun. Svarinską paskelbtus svarbesnius kaltinimus, kaip pvz., priešvalstybinė veikla, pažymi, kad iš tikrųjų prieš kun. Svarinską yra keliami kaltinimai todėl, kad jis priklauso 1978 m. Lietuvoje įsisteigusiam Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetui, šis Komitetas, — rašo dienraštis „Liu mon", — teturi 8 narius, tačiau jo veiklą remia daugiau negu 500 Lietuvos kunigų iš bendro 700 kunigų skaičiaus. Prancūzijos dienraštis atkreipia dėmesį į tai, jog keistu sutapimu žinia apie kun. Svarinskui užvestą bylą pasiekė Vakarus kaip tik tuo metu, kai Vatikane lankėsi du aukšti Pabaltijo kraštų atstovai.
„Amerikos balsas", 1983.11.20

AMERIKOS VALSTYBĖS SEKRETORIUS

    Vasario 16-osios — Lietuvos nepriklausomybės atstatymo 65-ųjų metinių proga Amerikos Valstybės Sekretorius Džordž Šule oficialiu raštu amerikiečių Vyriausybės ir Tautos vardu pasveikino Lietuvos diplomatinį atstovą Vašingtone ministrą dr. Stasį Bačkį ir per jį visą lietuvių tautą:

    „1918 m. vasario 16 d. lietuvių tauta pasiskelbė nepriklausoma nuo svetimųjų valdžios ir po to sekusius 22 metus pašventė demokratinės valstybės kūrimui Baltijos jūros pakraščiuose. Kaip istoriniai įvykiai liudija, šį kilnų lietuvių tautos atsiekimą tragiškai sužlugdė Sovietų Sąjunga 1940 m. birželio mėnesį okupuodama Lietuvą ir ją neteisėtai prisijungdama.

    JAV labai aiškiai pasmerkė 1940 m. įvykdytą Lietuvos aneksiją ir ją tebesmerkia šiandien. Amerikiečių vyriausybė nebepripažįsta jėga įvykdytos Lietuvos inkorporacijos į Sovietų Sąjungą.

    Amerikiečių vyriausybė kaip praeityje taip ir dabar su pagarba stebi lietuvių kovą už laisvę, būdama tvirtai įsitikinusi, kad tai, kas įvyko Lietuvoje prieš daugiau negu 40 metų, neišblės iš žmonių atminties, ir kad padarytosios neteisybės vieną dieną bus atitaisytos".
(Vatikano radijas, 1983.11.23)
242

        ŠILUVOS MARIJAI

    Nenuženk nuo akmens, o Marija,
    Pušinėly žaliam Šiluvos,
    Nes krauju ten ir ašarom lyja —
    Nepalik, nepalik Lietuvos!

     Tas akmuo, — tai tvirtovė po kojų —
    Nėr jėgos, kas pajudintų jį.
    Ten atšvęsim mes laisvės rytojų,
    Apraudosim skriaudas ten visi.

    Nenuženk nuo akmens, o Marija,
    Piemenėliams pravirkus kadais.
    Mes išpuošim šventoves lelijom.
    Ir nevystančių rožių žiedais.

        LIETUVA ANT KRYŽIAUS

    Aš tėviškėj keleivis, tartum svetimas
    Savam krašte užguitas tremtinys.
    Nyku, kai spaudžia širdį priešo letena,
    Kai sielą gaivina nuožmus šiaurys.

    Aš nebylus kaip žiemą Nemunas,
    Sukaustytas ledų grandinėmis tvirtai.
    Tai toks likimas, toks gyvenimas . . .
    Už ką, kareivį, tu kritai

    Ir prie Radviliškio, ir prie Širvintų,
    Ir prie Kėdainių karžygio mirtim? . . .
    Tikėjome, kad laisvė amžiams švinta,
    Kad niekas jos nebegalės atimt. —

    O išplėšė ją mums kaip gyvą širdį,
    Sušaudė ją prie žydinčios obels.
    Ir vėl actu ir tulžimi pagirdė,
    Ir šaukė, klykė: niekad nesikeis!
243

    O, Viešpatie! Nejau tiek kraujo veltui?!
    Nejau, nejaugi veltui tiek aukų?!
    Regiu prie kryžiaus Lietuvą prikaltą
    Ir papuoštą erškėčių vainiku.

    Nejau į laisvę keltis nebelemta?
    Nejau sunykt kaip žiedui po padu?
    Išvesk mus, Viešpatie, į laisvės krantą,
    Pašauk į laisvę mus vardu!
(Vatikano radijas, 1983.11.19)
*    *    *
„AUŠRAI" ŠIMTAS METŲ

    Anei rašto, anei druko
    Mums turėt neduoda,
    Tegul, sako, bus Lietuva
    Ir tamsi, ir juoda.
            A. Baranauskas

    Pirmieji lietuviški laikraščiai pasirodė Mažojoj, arba Prūsų, Lietuvoj. Buvęs Kretingalės mokytojas Pričkus (Fridrichas) Kelkis 1832 m. Karaliaučiuje pradėjo leisti „Nusidavimus apie Evangelijos prasiplėtinimą tarp žydų ir pagonių", kuriuose be tikybinės informacijos būdavo ir kiek žinučių iš Prūsų krašto lietuvių gyvenimo. Kiek vėliau Fridrikas Kuršaitis, kaizerio valdžios šelpiamas, taip pat iš Karaliaučiaus leido savaitinį „Keleivį", kurį, iš Kuršaičio atpirkęs, Adomas Einaras pavadino „Naujuoju keleiviu". Klaipėdoj Martynas šernius leido „Lituvišką Ceitungą". Visi šie laikraščiai buvo spausdinami gotiškomis raidėmis ir žiūrėjo, kaip įtikti vokiečių valdžiai. Lietuviškumo reikalai, ypač Didžioji Lietuva, mažai jiems terūpėjo.

    O kad laikraščio ilgesys gyvas ir Didžiojoj Lietuvoj, vyskupo M. Valančiaus ir jo skatinamųjų parapinių mokyklų išmokytoj skaityti, — rodė nuo 1846 ligi 1865 m. Lauryno Ivinskio leistieji „Mestkaitliai", arba kalendoriai, kurie turėjo milžinišką pasisekimą ir tarsi pavadavo laikraštį ar žurnalą. Sėkmės padrąsintas, Ivinskis buvo galvojęs leisti mėnesinį „Aitvarą", tačiau, rusų
244

valdžios leidimo negavus, laikraštis liko neišėjęs. Toks pat likimas ištiko ir Mykalojaus Akelaičio (Valančiui remiant) leidinį „Pakeleivingas" — ir tą rusai uždraudė.

    Lietuviško laikraščio pasiilgimą rodo ir Petrapilio lietuvių studentų 1875—1876 m. šapirografu leistasis „Kalvis Melagis", kurio išėję 10 ar 12 numerių. Jį sumanė ir redagavo Petras Vileišis.

    1880-81 m. Maskvos studentai lietuviai leido savo hektografuotą laikraštėlį „Aušra". Tuo vardu, matyt, pasinaudojo ir 1883 metų „Aušros" leidėjai.

    Laikraščio reikalingumas aiškus. Bet kur jį leisti? Patogiausia vieta atrodė Prūsų Lietuva. Iš ten per knygnešius nesunku buvo palaikyti ryšius su Didžiąja Lietuva. Taigi kai tarp savęs susižinojo iniciatoriai — dr. Jonas Basanavičius, Jurgis Miksas ir Andrius Vištalius (Višteliauskas)-Lietuvis, buvo imtasi darbo.

    Sunku buvo su lėšomis. Tuo metu Bulgarijoj gyvenęs dr. J. Basanavičius, kaip matyti iš jo laiško J. Mikšui, paėmęs pieštuką, visus sunkumus teoriškai iškart išsprendė: „Spausdinant sykį ant mėnesio, reiktų išdavinėti formate in 8o majoris, nedaugiau kaip 500, prekė knygutės 10-15 pfenigių, todėl prenumerata ant metų 1,80 markių su persiuntimu. Jei pirmo numerio išparduota bus 100 egz., turėsime pelno 15 markių, ir tai gana. Toliau minusų rasit ir nebus.Jei ir nepasisektų toliau, bet 2-3 knygutes tik galima ištesėti. Aš ant pirmos knygutės duodu 10 markių. Prikalbink dr. Sauerveiną, aš nurašysiu šiandien in Lietuvį (Vištalių). Keturiese susidėję išleisim pirmą knygutę. Sumetę kokį 100 markių, galėsim jau ką pradėti. Aš turiu dar kelis artikulus parengęs. Pirmoj knygutėj galima bus spausdinti dalį „Pilių", žinoma, nuog pradžios! Sužengimo artikulą ir mūsų laiškelį aš parašysiu — kiek išmanant karštai. Tu vėl apsiimti turi ant savęs redakcijos atsakymą (būti atsakinguoju redaktorium prieš kaizerio valdžią). Išmintingai vesdami ir ant zokono pamato stovėdami, neturim nieko bijotis".

    Keliais žodžiais išreikšti visi leidimo ir redagavimo klausimai! U to matyti, jog „Aušros" sumanytojų turėta tik labai miglotas supratimas, kaip laikraštis tvarkomas, kokie jam atsidaro galimumai ir kokio pasisekimo gali jis laukti. Tačiau reikia pripažinti ir tai, kad vargu ar būtų jie ėmęsi leisti „Aušrą", jei tikrai būtų
245

numanę, kokių sunkumų ji sutiks ir kaip nevienodai priims ją susipratusi lietuvių visuomenė. Galbūt tik šis fantastinis kelias statyti laikraštį ant smėlio su keliom dešimtim markių rankose, nenumatant toliau pastovių pajamų nei tikrų kelių, kaip laikraštis platinti, turint vos vieną parašytą straipsnį, — gal tik toks kelias ir buvo geriausias darbui pradėti. Tolimesnis visuomeninis lietuvių gyvenimas parodė, jog kai vienas ar kitas viešojo darbo sumanymas buvo perdaug rūpestingai svarstomas, kai buvo stengiamasi numatyti visas galimas kliūtis — tuomet iš sumanymo dažniausiai nieko neišeidavo. Bet šį kartą ryžtas ir gera valia paėmė viršų prieš proto apskaičiavimus, ir kliūtys buvo įveikiamos darbą bedirbant.

    Pinigų pirmajam „Aušros" numeriui sudėjo Martynas Šernius 150 markių, Vištalius — 100 markių ir J. Basanavičius — 100 frankų. Gyvendamas svetur be tarnybos ir pajamų iš kelerių metų santaupų Bulgarijoj daugiau dėti jų negalėjo.
Pirmasis „Aušros" numeris, pažymėtas 1883 metų (po 19-kos m. uždraudus spaudą!) kovo mėnesiu, pasirodė balandžio mėnesį. Iki rugsėjo mėnesio ėjo reguliariai po knygutę (24 psul.) kas mėnesį, iš viso 7 numeriai. Toliau darbas sulėtėjo, ir išėjo trigubas 8-9-10 nr. Taigi pirmaisiais metais išėjo aštuonios knygutės. 1884 m., kada „Aušra" jau ėjo 12 mėnesių, atskirų numerių buvo dar mažiau, tik septyni: 1-3, 5-6, 7-8, ir 10-11 buvo jungtiniai. 1885 m. — viso labo aštuoni numeriai: 2-3, 4-5, 7-8 ir 10-11 vėl jungtiniai. Tik paskutiniais ėjimo metais, kada „Aušros" likimas buvo jau nulemtas, ji ėjo tvarkingai — išėjo šeši atskiri numeriai. Taigi vietoje 40 knygučių per pusketvirtų metų išėjo 29. Leidinys išeidavo nepunktualiai, keli numeriai būdavo sujungiami į vieną. Tad sunkumai buvo nesvetimi „Aušrai".

    Didžiausias vargas buvo su redagavimu. Kol mažne visą laikraštį straipsniais aprūpindavo vienas Basanavičius, tol redagavimas iš tolo, iš kitos valstybės, dar buvo įmanomas. Pirmasis numeris išėjo Basanavičiaus, kaip leidėjo, vardu („Auszra, Laik-rasztis, iszleidziamas per Dra. Bassanawicziu."). Toliau leidėjais rašėsi „Lietuvos mylėtojai". Toks retai einantis ir vieno žmogaus prirašomas laikraštis iš tiesų nė nebuvo tikras laikraštis. Kai „Aušra" paplito Lietuvoje ir Rusijoje, pradėjo straipsniai jai plaukti ir iš ten. Reikėjo juos peržiūrėti ir pataisyti. Vietoj
246

gyvenusieji J. Miksas ir M. Jankus to padaryti nesugebėjo. Siuntinėjimas dr. Basanavičiui darbą suvilkindavo ir aktualesnė medžiaga (korespondencija) nustodavo reikšmės. Tačiau darbas negalėjo būti paliktas savieigai. Kai „Aušra" pasidarė nebe jo vieno, o plačios lietuvių visuomenės reikalas, dr. Basanavičiui pritrūko energijos viską padaryti pačiam.

    Nuo šeštojo numerio Basanavičius redagavimą pavedė M. Jankui, kuris, nepajėgdamas to darbo pats, kreipėsi į neseniai Ženevon pabėgusį Joną Šliūpą. Šis atvažiavo pagalbon ir nuo septintojo numerio tapo „Aušros" redaktorium. Iš pradžių Aušra" buvo spausdinama Ragainėje (Albano ir Kibelkos spaustuvėje), o nuo šešto numerio — Tilžėje (Otto von Mauderodės spaustuvėj).

    J. Šliūpas „Aušrą" redagavo ligi 1884 m. balandžio mėnesio, kada, Prūsų policijos vejamas, turėjo bėgti pradžioj į Lietuvą, o vėliau į Ameriką. Tuomet atsakinguoju „Aušros" redaktorium rašėsi M. Jankus, o Basanavičiaus pagelbstimas, redagavo J. Miksas. Nuo 1885 m. 9-10 numerio J. Miksas laikraštį perkėlė į savo įkurtąją spaustuvę Tilžėje. Paskutinius 1886 m. „Aušros" numerius redagavo Juozas Andziulaitis.

    Nuo pat pradžių „Aušros" buvo spausdinama 1000 egz., o platinama ir paštu uždaruose vokuose, per knygnešius ir visokiais kitais būdais. Kurį laiką vienas kitas Lietuvoj gyvenęs žmogus (pvz., M. Davainis-Silvestraitis) rinko ir prenumeratą, žadėdamas laikraštį tvarkingai pristatyti. Tačiau dėl sunkumų nelegaliai gabenti per sieną, ilgainiui prenumeratorių skaičius sumažėjo. 1883 m. Lietuvoj buvo jų 64, Prūsuose — 5; 1884 m. apie 300— 400, 1885 m. — 250, 1886 m. — 175. Tačiau tie skaičiai nedaug ką pasako apie „Aušros" paplitimą. Dažnai numeris ėjo iš rankų į rankas, dar daugiau parduodavo knygnešiai. Nors ne vienas "Aušra" buvo nepatenkintas, tačiau tuo metu Lietuvoje ar Rusijoje nebuvo lietuvio inteligento, kuris nebūtų reguliariai skaitęs „Aušros".

    Apie „Aušros" įtaką galime spręsti ir iš nuolat daugėjančių jos bendradarbių   skaičiaus.   1883   m.   pirmame   numeryje   buvo išspausdinti  užsieny  gyvenusių   straipsniai:  J.   Basanavičiaus ."nekalba", „Apie senovės Lietuvos pilis"), A. Vištaliaus („Į lietuviškąją kalbą: O brangi lietuviškojo, šventa kalba prigimto-
247

ji . . .") ir tilžiškio Jurgio Mikšo. Antano Baranausko eilės (Dainų dainelę, savo giesmelę . . .) buvo įdėtos be autoriaus žinios ir sutikimo. Baranauskas dėl to užsirūstino ir nuo „Aušros" nusigręžė.

    Pirmųjų metų „Aušros" bendradarbių tarpe 28 pavardės, nors rašinių jų vardai šiandien ne visi žinomi. 1884 m. buvo 43, 1885 m. — 51 bendradarbis. 1886 m. jų skaičius sumažėjo iki 35 ir mažiau atsirado naujų. Taigi bendras ketverių metų laikraščio bendradarbių skaičius siekė 80 žmonių. Jų tarpe yra vėliau didžiai pagarsėjusių vardų: dr. J. Basanavičius, Andrius Višteliauskas-Vištalius-Lietuvis, Jurgis Miksas, Antanas Baranauskas, G. Baltramaitis, Jonas šliupas, dr. Jurgis Sauerveinas (giesmės „Lietuviais esame mes gimę" autorius). Juozapas Miliauskas-Miglovara, Mečislovas Davainis Silvestraitis, Liudvika Malinauskaitė-Šliūpienė-Eglė, Jonas Rimkevičius, Ksaveras Sakalauskas-Vanagėlis, kun. Aleksandras Burba, M. Slančauskas, A. Sketeris, Petras Arminas-Trupinėlis, Jonas Jablonskis, J. Spudulis, Mikalojus Akelaitis, Juozas Andziulaitis-Kalnėnas, Stanislovas Dagilis, kun. Aleksandras Dambrauskas-Jakštas, A. Fromas-Gužutis, Silvestras Gimžauskas, A. Kriščiukaitis-Aišbė, Pranas Mašiotas-Ašakaitis, St. Matulaitis, St. Šliūpas, Petras Vileišis, Tomas Žičkauskas-Linkis, J. Adomaitis-Šernas, Vilius Bruožis, Vincas Kudirka, Jonas Mačiulis-Maironis, Jonas Mačys-Kėkštas, Mikalojus Katkus, Juozas Bagdonas. . .

    Tai buvo įvairios socialinės padėties, įvairių profesijų ir dar įvaresnių, kad ir nevisuomet nusistovėjusių socialinių ir ideologinių pažiūrų žmonės: inteligentai, kunigai, dvarininkai, ūkininkai; ortodoksiniai katalikai, įvairių atspalvių tautininkai, liberalai ir net socialistai; tikintieji ir bedieviai.

    Pirmoji vieta iš jų priklauso dr. J. Basanavičiui. Jis „Aušrai" ir raštų yra davęs daugiausia. 1883 m. prirašė visą trečdalį (85 psl. iš 300), 1884 m. — šeštadalį (67 psl. iš 424), 1885 m. — devintą dalį (47 psl. iš 415), 1886 m. — penkioliktą dalį (15 psl. iš 192). Basanavičius ir kryptį „Aušrai" nustatė, ir gaires jai nužymėjo. Jis „inžengimo artikulą bei mūsų laiškelį" parašė ir parašė „išmanančiai ir karštai". Tai garsioji „Priekalba", kuriai epigrafu buvo įrašyta: „Homines historiarum ignari semper sunt pueri — Žmonės, nusidavimų nepažinstantieji, vis yra vaikai". O joje rašė:
248

„Mūsų ypatingiausias ir didžiausias rūpestis bus — duoti pažinti mūsų broliams Lietuvoj nusidavimus senovės gadynės ir veikalus mūsų garbingų sentėvių, kurių darbus ir tėviškės meilę užmiršę, nežinome mes patys, kurių tėvų esame sūnūs bei nepočiai (anūkai, vaikų vaikai). Jei kožnas geras ir patogus sūnus godoja savo tėvus ir tėvų tėvus, tai ir mes, lietuviai šios gadynės, turime sekti pavyzdį gerų sūnų senovės Lietuvos; todėlei pirmų pirmiausiai turime pažinti jųjų senovišką gyvenimą, būdą, dabą ir tikybą, jųjų darbus ir rūpesčius, nes jų gyvenimą pažinę, pažinsime geriau juos, o juos pažinę ir patys pasižinsime.

    Toliaus apie darbą „Aušros" kalbėdami, turime paminėti ir tai, jog mes neužmiršime rinkti ir aprašinėti visokius lietuviškus senovės paminklus ir liekanas (kas liko), iš kurių galima pažinti gyvenimą, būdą, dabą, senovišką tikybą mūsų senelių. Todėl rinkėjai dainų, pasakų ir 1.1, paminklų pagal vertybę ir svarbumą ras mūsų laikraštyje vietos savo darbams.

    Pasakodami apie praeitinę senovės, mes nepraleisime progą nepasikalbėję su skaitytojais apie reikalus mūsų tautos šioje gadynėje. Naudingi vėl pamokinimai ir žinės ar tai iš notūros arba prigimties mokslo, ar tai iš ūkio vedimo (agronomijos), ar tai iš vaistijimo (daktarystės) ir 1.1, ras mūsų „Aušroj" visuomet patalpos ir vietą".

    Labai svarbus yra mokyklos vaidmuo. Dėl jos „Aušra" sakosi reikalausianti, kad „Lietuvoje lietuviai mokslą ir apšvietimą lietuviškose mokslinyčiose gautų. Šiandien mes visi gana gerai numanome, jog (mokyklose) su svetimomis mokslo kalbomis daugiausia lietuvių paverčia į svetimus ir atskiria vaikelius nuo jų gimdytojų".

    Žinoma, „Aušrai" rūpėjo ir kiti tautos reikalai, kaip antai: spauda lotyniškomis raidėmis, lietuvių kalba bažnyčioje, teisme, valsčių raštinėse; taip pat kultūros ir labdarybės darbas — ligoninės, bankai, keliai. Apie politiką atsargiai pasakyta, kad „mes nekliudysime iš pradžios ir užrubežiškos politikos", ir šitam savo nusistatymui „Aušra" pasiliko visą laiką ištikima, nes anuomet tik ramiu būdu tebuvo galima eiti prie užsibrėžtojo tikslo ir tik tuo keliu šį tą pasiekti.

    „Aušros" reikšmė lietuvių tautai yra milžiniška. Ji — lietuvių atgimimo pradžia, pirmas sąmoningas žingsnis į savo ateitį. Tai,
249

anot prof. Mykolo Biržiškos, didžiausia pasauly revoliucija, kokią istorija težinanti — sukilimas vos pradedančios susiprasti tautelės prieš didžiulę rusų-vokiečių-lenkų santarvę. Ir ji tą kovą sunkiausiomis aplinkybėmis laimėjo: iš bekalbės ir beteisės vergijos per 35 metus išaugo į nepriklausomą valstybę.

    Dar nuostabiau, kad „Aušra" rodėsi politikos visai neliečianti. Ji tik ragino turėti savo „lietuviškas mokslinyčias", būti tuo, kas esame — lietuviais, siekti gryninti, valyti nuo svetimų apnašų kalbą, gaivinti ją ir tobulinti, rinko senovės padavimus, tautosaką, stengėsi kurti meno židinį, duodama originalios ir verstinės poezijos. (Juozas Petrulis yra išleidęs knygą „Aušros poezija" 1928 m.). Norėdama prasiskinti sau kelią į liaudį, „Aušra" rašė apie ūkį ir gamtą, dėjo iš įvairių vietų korespondencijas. Ir tai buvo ne kokie mokslo kūriniai, o bendra visiems Lietuvos sluoksniams idėja, tikras jos gyvenimo veidrodis.

    Kalbą „Aušra" ne tik valo nuo svetimų apnašų ir dulkių, bet jai duoda naują kryptį. Ligi jos Lietuvoj viešpatavo žemaičių tarmė su Valančium priešaky. Daugumas „Aušros" bendradarbių buvo suvalkiečiai. Jie kėlė savo tarmės ypatybes, ir jos paėmė viršų, juoba, kad ir kalbininkai, derindami viso krašto tarmes bei šnektas, padarė išvadą aukštaičių vakariečių tarmės naudai.

    Kaip savitas, atbundančios tautos gyvybės ženklas, „Aušra" neliko nepastebėta Lietuvos ir lietuvio priešų. Vokiečiai ją laikė „slaviška propaganda" ir dėl to vijo iš savo žemės jos redaktorius ir leidėjus. Lenkai vadino ją „carizmo įrankiu". Rusai jos neįsileido į Lietuvą, baudė rašančiuosius ir skaitytojus, kam jie trukdo rusinimo darbą Lietuvoj. Ir šitoje milžinų kovoje „Aušra" buvo neįveikiama. Tai geriausias įrodymas, kad „Aušros" idėja buvo visos Lietuvos idėja, kuri prikėlė tautą mažne iš numirusių.

    Kokią įtaką darė „Aušra" skaitytojams, ypač studentams, pasako vienas jaunesniųjų aušrininkų — Jonas Jablonskis: „Basanavičiaus ,Aušra', jo mintys, kalba ir žodžiai kaip perkūnas trenkė pasirodžiusi mūsų tarpe (studentų lietuvių Maskvoj) ir tuoj išblaškė visus abejojimus ir svyravimus. Man toji naujojo mūsų Gyvenimo pradžia didžiausią padarė įspūdį ir aiškiai pastūmėjo mane, kaip ir mano draugus, į naująjį darbo kelią. Vėliau gyvenimo aplinkybės mane ir vieną kitą mano draugą vėl buvo kurį laiką iš vagos išvariusios, bet vis dėlto tas didysis J.
250

Basanavičiaus Aušros' pastūmėjimas, padrąsinimas ir suragini-mas buvo mums per visą mūsų amžių reikalingas, reikšmingas".

    Dar gražiau rašo V. Kudirka, kurį, aplenkėjusį, „Aušra" grąžino į lietuvystę: „Gavau Nr. 1 ,Aušros'. Žiūriu, ant pirmutinio puslapio stovi Basanavičius. ,Pranašas' — pamislijau tada apie Basanavičių jau lietuviškai. Ėmiau skubiai vartyti ir . . . atsistojau, nuleidau galvą, nedrįsdamas pakelti akių. Rodos, girdėjau Lietuvos balsą, sykiu apkaltinusį, sykiu ir atleidžiantį: O, tu paklydėli, kur iki šiol buvai? Paskui pasidarė man taip graudu, kad apsikniaubęs ant stalo apsiverkiau. Gaila man buvo tų valandų, kurios nesugrąžintinai išbrauktos tapo iš mano gyvenimo, kaip lietuvio, ir gėda, kad taip ilgai buvau apgailėtinas pagedėlis. Potam pripildė mano krūtinę rami, smagi šiluma ir, rodos, naujos pajėgos pradėjo rastis. Rodos, užaugau išsyk, ir ta pasaulė jau man per ankšta. Pajutau save didžiu, galingu: pasijutau lietuviu esąs. Neužilgo susižiedavau su Lietuvos literatūra ir iki šiai dienai savo sužadėtinės neapleidžiu" (V. Kudirkos raštai II, 213-214 psl.).

    „Kaip aušrai auštant nyksta ant žemės nakties tamsybė, o kad taip jau prašvistų ir Lietuvos dvasia! Toks mūsų geidavimas ir noras", šitais žodžiais baigė J. Basanavičius savo „Priekalbą".

    „Aušra" buvo pirmasis lietuvių laikraštis. Jį skaitė ir jo bendradarbiais būti šovėsi, kaip minėjome, visokių pažiūrų ir visokių įsitikinimų žmonės. Iš pradžių darbas ėjo sklandžiai. Kunigai ir pasauliečiai inteligentai ėjo petys į petį, dėjo, ką turėjo galvoje ir kišenėje. Tačiau ilgainiui atsirado pasaulėžiūros nesutarimų, ypač kai redaktorium tapo J. Šliūpas ir ėmė rodytis šiurkščia savo bedievybe. Ortodoksiškiau nusiteikusiems nepatiko ir „Aušros" kraštutiniškas romantizmas, be atodairos šlovinęs pagoniškosios senovės laikus. Sakysim, kai kam užgavo širdį „Aušros" recenzentas, į padanges keldamas Višteliausko išverstą Kraševskio „Vitolio raudą" ir tvirtindamas, kad ta knyga lietuviui esanti tai, kas žydui Senasis Testamentas ir krikščioniui Naujasis. Lietuvių tauta labai sena, kaip ir jos kalba, iš kurios kilusios mažne visos kitos kalbos. Adomas ir Ieva — vardai lietuviški ir rojuj abu kalbėję lietuviškai. Pasaulio kalnų ir kitų geografinių vietų pavadinimai esą lietuviški. Pagoniškoji lietuvių kultūra
251

buvusi aukšta, tik ją sugriovusi krikščionybė . . . Toks „romantizmas" buvo graži pasaka.

    Dėl tokių ir panašių išvedžiojimų ir tvirtinimų suskilo pirmykštis vieningumas. Vieni pasuko į dešinę, kiti į kairę. „Aušra" suteikė vietą išryškėti ir išsiskirti ideologinėms lietuvių inteligentų pažiūroms. O tai buvo viena svarbiausių priežasčių „Aušrai" užgęsti. 1886 m. vidury ji nustojo ėjusi.

    Nepasisekė Martyno Jankaus mėginimas po metų atgaivinti ją kitu, Tilžėje Vejerio spaustuvėje imto spausdinti „Garso" vardu. Tas gerų norų žmogus buvo mažamokslis, menkai tenusimanęs apie spaudos reikalus, kuriais gyveno Lietuva, nesugebėjo laikraščiui duoti deramą lygį ir sutelkti daugiau bendradarbių. O ir skilimas buvo per daug gilus, kad senojo bendradarbiavimo atgarsis galėtų ką patraukti. Todėl „Garsas" sklido tol, kol atsirado Didžiosios Lietuvos jėgomis sukurtoji „Šviesa", o po jos — radikalioji „Žemaičių ir Lietuvos Apžvalga".

    Prabėgo šimtas metų. Per tą laiko tarpą Lietuvai buvo švystelėję skaisčių pragiedrulių. 1904 m. buvo grąžinta spauda. Dešimtį metų po to, ligi Pirmojo pasaulinio karo, dygo laikraščiai ir augo, klestėjo kultūrinis gyvenimas. O karui pasibaigus Lietuva atsikovojo nepriklausomybę. Deja, su antruoju pasauliniu karu vėl užgriuvo tamsybė, kokios nebuvo pravoslaviškos Maskolijos laikais.

    Anuomet gynė mums žodį, bet mes turėjome Prūsus, iš kur tas žodis ėjo atviras ir drąsus. Anuomet dauguma mokslus išėjusių lietuvių laikė save lietuviais ir nebijojo dirbti Lietuvai. Retas jų virsdavo muraška ar botyrium, atseit, pravoslavu, dirbančiu maskolių naudai. Buvo Valančiaus laikais vienas pravoslavijon perėjęs kunigas, Petkevičius, kurį maskoliai pastatė lietuviškų raštų cenzorium, ir jis kenkė, kiek galėjo. Tokių buvo labai nedaug. O šiandien mokslo nėjusį sunku rasti, o aničų ir stuinų — pilna kiekvienam žingsny. Pravoslavijos vietą užėmė bedievybė, vadinama „mokslišku" ateizmo vardu. Stuinos ir aničai — tos bedievybės gaminys.

    Anuomet lietuvišką maldaknygę atėminėjo prie šventoriaus vartų stovintis žandaras maskolius, o šiandien bažnyčioj vaiką gaudo ir iš jos gena (net nuo tėvo ar motinos karsto) vadinamoji mokytoja lietuvė. Geriau „laisvas plotas", tik ne bažnyčia.
252

    Anuomet „Aušra" galėjai siųsti paštu uždarame voke, rinkti jai prenumeratą ir straipsnį pasirašyti tikrąja savo pavarde. O šiandien pamėgink! Šiandien melas teikiamas „tiesos" vardu, o priespauda vadinama „laisve" . . .

    Ir šios tamsybės skraistę nublokšti begali padėti mums vien Apvaizda. Mes tikime, kad Ji Lietuvą dar globoja.
    Apsaugok, Aukščiausias, tą mylimą šalį!
S. Vilminas

SOS! SOS! SOS!
SAUGUMO RANKOSE KUN. ALFONSAS SVARINSKAS

    Vėl naujas smūgis ištiko Lietuvos Katalikų Bažnyčią, lietuvių tautą ir visus tiesą mylinčius žmones. 1983 m. sausio 26 d. suimtas Lietuvos Tikinčiųjų teisių gynimo komiteto narys, Viduklės parapijos klebonas, kun. Alfonsas Svarinskas. Tai viena tauriausių ir ryškiausių asmenybių, pasišventusi ir pasiaukojusi bažnyčios ir tautos labui.

    Kun. A. Svarinskui keliami labai sunkūs kaltinimai: priešvalstybinė ir antivisuomeninė veikla, šmeižtai ir siekimas griauti Tarybų valdžios pagrindus. Jam gresia sunki bausmė. O iš tikrųjų — tai eilinis susidorojimas su dar vienu Bažnyčios ir žmogaus teisių gynėju, kokių šiandien nemažas būrys neša nelaisvės pančius pačiose „įžymiausiose" Gulago vietose: Permėje, Mordovijoje, Magadane ir kt.

    Koks tasai „pavojingas" kun. A Svarinsko nusikaltimas, gali paliudyti tūkstančiai Lietuvos tikinčiųjų, kunigai, daugelis brolių k sesių, su kuriais jis jau du kartus dalinosi broliška meile ir duona Tolimojoje šiaurėje bei Mordovijoje.

    Pagaliau labai daug ką gražaus pasakė per Vatikano radiją kun. A. Svarinsko bendražygis ir nelaisvės brolis ukrainiečių kardinolas Slypij.

    Tačiau tarybiniam teisingumui tokie liudininkai nereikalingi ir nei vienas iš jų niekada nebus apklaustas, nes jie visi liudytų tik apie kun. A. Svarinsko kilnumą ir taurumą, drąsą ir ryžtą ginant tiesą, ginant Kristaus reikalą.
253

    Ateizmas su visom prievartos priemonėm kaskart darosi vis įžūlesnis, vis labiau ryškėja jo tikrieji kėslai: išrauti su šaknimis iš žmonių tikėjimą, užgniaužti priešinimąsi tarybiniam blogiui ir neteisybei. Tai rodo ir eilinių tikinčiųjų areštai, ir 1983 m. sausio 6 d. Rygoje masiškai įvykdytos kratos bei suėmimai buvusių politkalinių ir tikinčiųjų. 1982 m. spalio pabaigoje areštuota viena uoliausių Kauno raj. Garliavos tikinčiųjų — Jadvyga Bieliauskienė, buvusi Stalino represijų auka. šitokiai ateistų galybei tapo pavojinga ligota ir silpna moteriškė, kurios gyvenimo siūlas kiekvienu momentu gali nutrūkti! . . . Negi ateistų baimė yra didesnė už jų jėgą, jei bijomasi kunigo prie altoriaus ar prie ligos patalo prikaustyto žmogaus?

    Tuo pačiu jie ir įrodo, kokia didžiulė ir galinga yra tikinčiųjų ir visų tiesos mylėtojų dvasia, kokie nepalaužiami siekiai apginti savo įsitikinimus, savo idėjas. Tai apie juos kalbėjo Kristus: „Palaiminti esate, kai žmonės jūsų nekenčia, atstumia, niekina ir atmeta kaip blogą jūsų vardą dėl Žmogaus Sūnaus".

    O didysis tautos Varpininkas V. Kudirka rašė:

    „Jeigu audra ištikus verstų stulpą vieną
    Iš tų, kurie prilaiko jūsų namo sieną,
    Namas negrius, iš baimės jūs neišlaikstykit,
    Bet vietoj ano stulpo tąją pačią dieną
    Tuoj kitą statykit".

    Tad ir mūsų tautietis, Kristaus Bažnyčios sūnus neturi sustoti pusiaukelėje, neturi sudrebėti prieš bet kokias blogio užmačias. Kelias jau pramintas. Pramintas aukos ir kančios kaina visų Gulago belaisvių ir kankinių. Kelias tiesus, tikslas aiškus, prieky — Didžioji Tiesa — Kristus, kuris ir kviečia, ir moko, ir suramina.

    šiandien mes turėtume prisiminti kai kurių didžių asmenybių išreikštas mintis:

    „Didi ir nemirštanti yra tauta, kurioje vis atsiranda kankinių".
    „Kas šiandien sudrebės prieš blogio sauvalę, tas tegu daro sąžinės sąskaitą".

    Iš tikrųjų, juk nėra patikimesnio laido pergalei, kaip kankinystė, o drąsų ir tiesų net ir priešas (žinoma, garbingas) gerbia.
Vienminčiai
*    *    *
254

LIETUVIAI MORDOVIJOS 385/3-5 ZONOJE

    Tai vienintelė politkalinių griežto režimo zona Mordovijoje; 385/3-4 zonoje — moterys.

    1. Algimantas Andreika, g. 1950, gyv. Vilniuje, suimtas 1981.V. Nuteistas 4 m. g. r. lagerio ir 5 m. tremties už nelegalios literatūros laikymą ir platinimą (?). Laisvėje buvo susipainiojęs su VSK.

    2. Klemensas Čepulis, 62 m., kilęs iš Ignalinos, nuteistas 12 m. už įstojimą karo metais į policijos batalioną, kurį netrukus įjungė į Vermachtą. Dalyvavo mūšiuose prieš Raudonąją armiją. Bausmė baigiasi 1986.XI.4.

    3. Kazimieras Gruzdys, 72 m., kilęs iš Tytuvėnų apyl., nuteistas 15 m. už tarnybą karo metais policijoje. Bausmė baigiasi 1983.1.

    4. Anastazijus Janulis, 65 m., vienuolis-jėzuitas, pirmą kartą kalėjo 1944-55 už dienoraštyje parašytas patriotines mintis ir savo kūrybos eilėraščius; antrą kartą nuteistas 3,5 m. už nelegalią literatūrą ir jos dauginimą, siekiant Lietuvos Katalikų Bažnyčiai ir lietuvių tautai laisvės. Bausmė baigiasi 1983.VII.

    5. Antanas Korsakas, 74 m., kilęs iš Viduklės apyl., pirmą kartą nuteistas už partizanų rėmimą. Kalėjo Vorkutoje 1945-53; antrą kartą nuteistas 15 m. už gynimą karo metais savo ir gretimų kaimų nuo plėšikaujančių svetimtaučių, besislapstančių miškuose kaip sovietiniai partizanai. Bausmė baigiasi 1983.V.

    6. Jonas Leikus, 67 m., iš Mažeikių, nuteistas 15 m. už dalyvavimą 1941 m. prasidėjus karui Lietuvos savisaugos — „baltaraiščių" būriuose. Bausmė baigiasi 1986 m. pabaigoje.

    7. Henrikas Selelionis, 62 m., kaunietis. Už dalyvavimą karo metais Lietuvos savisaugos batalione pirmą kartą be teismo kalintas 1,5 m. 1945-46) antrą kartą nuteistas už tą patį ir to meto spaudoje skelbtus eilėraščius.
8. Vytautas Skuodis, g. 1929 m., nuteistas 1980.XII. — 7 m. kalėti ir 5 m. tremties už dalyvavimą lietuvių nelegalioje spaudoje, už žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių gynimą.

    9. Antanas Vaivada, 81 m., kilęs iš Seredžiaus, Lietuvos savanoris-kūrėjas, Nepriklausomybės kovų dalyvis. Nuteistas 15 m. už įstojimą savanoriu į Lietuvos savisaugos kariuomenę
255

(Plechavičiaus armiją). Bausmė baigiasi 1983.IX. Reikalingas materialinės paramos, nes neturi pas ką sugrįžti. Prieš areštą gyveno Permėje.

    10. Jonas Vilutis, 67 m., kilęs nuo Linkuvos. Po karo apsigyveno Vakarų Ukrainoje. Nuteistas 15 m. už dalyvavimą 1941 m. Lietuvos savisaugos būriuose. Bausmė baigiasi 1986 m. rudenį.
*    *    *
 
UKRAINIEČIAI SĄŽINĖS KALINIAI
n/ja žx 385/3-5
Mordovskaja ASSR

    Jurij Badzio ir Vosilij Strilciv 1982.XII.30 badavo ir įteikė TSRS AT Prezidiumui protestus dėl Ukrainos būklės Tarybų Sąjungos sudėty, reikalavo paleisti visus politinius kalinius, kalinamus Tarybų Sąjungos kalėjimuose ir lageriuose, reikalavo, kad jų nelygiateisiškumas Aukščiausioje Taryboje būtų apsvarstytas dalyvaujant politiniams kaliniams.
*    *    *
 
NUŽUDYTAS PRANAS PEMPĖ

    Kaunas. 1980 m. gruodžio 2 d. dingo tėvynės patriotas dailininkas Pranas Pempė. Savo darbuose Pempė vaizdavo garbingą Lietuvos praeitį. Nesvetima jam buvo ir religinė tematika. Už savo tautines mintis jis ne kartą buvo perspėtas. Ieškant dingusiojo, buvo atsiradę trys liudininkai, kurie matė, kaip po darbo, apie 18-19 vai. Pranas iš gatvės buvo nutemptas į milicijos mašiną.

    1981 m. balandžio mėnesį Pempės lavonas buvo rastas Pažaislio miškelyje. Ekspertų išvada — dėl kūno sugedimo mirimo aplinybės neaiškios. Ieškantys akivaizdžių nusikaltimo pėdsakų buvo visaip gąsdinami ir perspėti liautis ieškojus.
*    *    *
256

NUŽUDYTAS JUOZAPAS KRASUCKAS

    Kaunas. 1981 m. gruodžio 31 d. buvo nužudytas uolus katalikas, Kauno žemės ūkio akademijos darbuotojas Juozapas Krasuckas. Jo kūnas rastas po kelių dienų vonioje. Ekspertų išvada — jį ištikęs širdies smūgis, nors vonia buvo atkimšta, o lavonas gulėjo kniūpsčias su žymiais užsmaugimo požymiais.

    Savo bendradarbių tarpe Juozas Krasuckas aktyviai pasisakydavo už tautos blaivumą, kėlė mintis, kad reikia leisti literatūrą kovai su girtuokliavimu, už ką civilinės valdžios buvo ne kartą perspėtas.
*    *    *

IŠLEISTAS ALGIRDAS ŽYPRĖ

    1983 m. sausio 14 d. po dvidešimt penkerių metų kalinimo iš Vilniaus KGB izoliatoriaus buvo išleistas politkalinys Algirdas Žyprė.

    1983 m. sausio 3 d. Žyprė iš Mordovijos lagerio 385/3-5 buvo atvežtas į Saranską, o iš čia — „paskutiniam smegenų praplovimui" į Vilniaus KGB. Čia Algirdui pareiškė, kad apsigyventi Lietuvoje draudžiama. „Keturiolika respublikų tavo, o penkioliktoji mūsų ..." — tyčiojosi čekistai.

    Panevėžyje, kur Algirdas laikinai apsistojo pas savo giminaičius, vidaus reikalų skyriaus darbuotojai, remdamiesi gautomis instrukcijomis „iš aukščiau", atsisakė ne tik jį priregistruoti, bet ir pasą išduoti.

    Kokius naujus diskriminacijos būdus KGB sugalvos Algirdo Zyprės atžvilgiu, parodys ateitis. Politkalinių persekiojimas ir terorizavimas sovietinėje santvarkoje nesibaigia bausmės atlikimu, ir veltui sovietų atstovai Madride skelbia pasauliui apie pilnai užtikrintas pagrindines žmogaus teises bei laisves.
257

Tomas Žemaitis
KETURIASDEŠIMT METŲ
(1904—1944)

Vilnius, 1981 m.
(Tęsinys. Pradžia Nr. 34)
EKONOMINIS GYVENIMAS LIETUVOJE PO 1905 M.
Žemės ūkis

    Kartu su švietimo pakilimu po 1905 m. gerėjo ir ekonominė būklė. 1905 m. panaikintas draudimas lietuviams pirkti žemę Lietuvoje, panaikinti žemės išperkamieji mokesčiai, o 1906 m. buvo palengvintas skirstymasis į vienkiemius. Intensyvesnis kėlimasis į vienkiemius Kauno ir Vilniaus gubernijose prasidėjo tik 1911 m. (Suvalkijoje jau XIX a. pradžioje pradėta kaimai skirstyti į vienkiemius). Keliantis į vienkiemius ėmė nykti trilaukė ūkio sistema, tapusi stabdžiu pažanginiam ūkininkavimui. Greta grūdų ūkio ėmė plėtotis gyvulių ūkis. Ūkininkai mokėjo užauginti gerus arklius ir pelningai juos parduoti. Arklių pareikalavimas buvo didelis. Buvo auginama daug linų.

    Lietuvoje žemės ūkis buvo pakilęs aukščiau negu Rusijoje. Lietuvoje buvo panaikinta baudžiava (1865), kas nebuvo padaryta Rusijoje. Baudžiava Lietuvoje buvo panaikinta dėka Muravjovo pastangų, nes jis norėjo susilpninti Lietuvos dvarininkus, kurių dauguma buvo prisidėję prie 1863 m. sukilimo. Rusijoje baudžiavos nenaikino, nes tai kenkė dvarininkų interesams, o Rusijos dvarininkai su caro valdžia gerai sugyveno. Baudžiavos panaikinimas Lietuvoje prisidėjo prie žemės ūkio pakilimo ir sustiprino valstiečių luomą.

    Lietuviai lenkė rusus geresniu žemės įdirbimo. Žemės ūkio pažangai Lietuvoje padėjo vartojimas geresnių darbo įrankių: medinius arklus pakeitė geležiniai, atsirado kuliamųjų mašinų ir 1.1. Visa tai stengdavosi parūpinti savos vartotojų bendrovės.

    Leidus valstiečiams steigti ekonomines organizacijas, 1906 m. Marijampolės apskrity buvo įsteigta pirmoji lietuvių žemės ūkio draugija „Žagrė". Ji prekiavo žemės ūkio mašinomis, mineralinė-
258
 

mis trąšomis, išlaikė du agronomus kurie skaitydavo paskaitas ūkio klausimais. Per paskaitas ir kursus ūkininkai buvo mokomi geriau žemę dirbti, gausiau ją tręšti ir 1.1. Draugijos skyriai buvo Vilkaviškyje, Pilviškiuose, Kalvarijoj ir kt. Be skyrių draugija steigė žemės ūkio ratelius ir leido savo laikraštį „Artoją" (prie „šaltinio"). „Žagrė" buvo katalikų rankose.

    1907 m. buvo įsteigta antra žemės ūkio draugija — Marijampolės ūkininkų draugovė, ją suorganizavo kairiųjų pažiūrų veikėjai. Ši draugija irgi samdė vieną agronomą, rengė paskaitas ir prie „Lietuvos žinių" leido draugijos organą „Žemę". Taip pat ir Kauno gubernijoje po 1905 m. įsisteigė žemės ūkio draugijų. Vilniaus gubernijoje iki I pasaulinio karo tokių draugijų dar nebuvo.

    Gamybinių kooperatyvų, išskyrus keletą pieninių, tuo metu Lietuvoje nebuvo.

    Ūkio parodos. 1911 m. buvo surengtos dvi ūkio parodos: Marijampolėje ir Šiauliuose. Marijampolėje parodą rengė lietuviai ūkininkai, Šiauliuose — dvarininkai, bet čia dalyvavo ir lietuviai. Anksčiau ūkio parodas Lietuvoje ruošdavo tik dvarininkai. Marijampolės ir Šiaulių parodos „parodė, kad lietuvis ūkininkas šiandie yra praturtėjęs pilietis, kuriam žinomos ir geresnės gyvulių veislės, ir pagerinti įrankiai žemei dirbti, ir nauji išdirbimo būdai, ir trąšos. Pavyzdingas lietuvis ūkininkas gali drąsiai stoti šalia dvarininko, o ne kartą ir aukščiau už jį. Tai ypač paaiškėjo Marijampolės parodoje. (. . .) „Svečiai" lietuviai Šiaulių parodoje elgėsi rimtai ir laisvai, tartum sakydami dvarininkams: „netrukus apsieisime be jūsų globos". Marijampolės parodoj šeimininkais buvo lietuviai ūkininkai, dvarininkai šią parodą boikotavo" („Šaltinis" 1911, Nr. 45 ir 46, p. 529, 541).
Pramonė

    XIX a. pabaigoje Rusija pradėjo smarkiai pramonėti, 1908— 1914 m. jos pramonė paaugo dvigubai. Kartu pradėjo augti ir Lietuvos pramonė, ir jos augimas buvo nemenkesnis negu Rusijoje.

    Vilnius buvo svarbiausias Lietuvos amatų, pramonės ir prekybos centras. XIX a. pabaigoje Vilnius garsėjo odų bei kailių išdirbimo dirbtuvėmis, odinių pirštinių ir avalynės gamyba, auksakalyste ir 1.1. Lietuvoje prekyba ir pramonė buvo daugiausia
259

žydų rankose. Tik 1902 m. pirmasis lietuvis inž. Petras Vileišis įsteigė Vilniuje metalo apdirbimo įmonę, joje dirbo beveik išimtinai lietuviai.

    Po Vilniaus antras pramonės didumu centras buvo Kaunas. XIX a. pabaigoje Kaune ėmė steigtis įvairios gamyklos: mašinų gamybos, metalo apdirbimo, miško medžiagos apdirbimo, poligrafijos ir kt. Nuo 1900 iki 1913 m. Kauno įmonių produkcija išaugo daugiau negu dvigubai (1, p. 444).

    Trečias pagal pramonės dydį Lietuvoje miestas buvo Šiauliai. Jame įsisteigė trys odų fabrikai, ketaus liejykla, veikė saldainių ir šokolado fabrikas, alaus bravoras. 1911 m. Šiauliuose įsisteigė saldainių fabrikas „Birutė" ir 1913 m. saldainių fabrikas „Rūta", jų savininkai buvo lietuviai.

    Buvo pramonės įmonių ir kituose miestuose: Panevėžy (tabako, mielių gamyba), Jonavoj (baldų dirbtuvės), N./Vilnioj (geležies dirbiniai — gamino pasagas ir kt.).
Prekyba

    Lietuvoje prekyba buvo daugiausia kitataučių (žydų) rankose ir jų reikalams tarnavo. Iš Lietuvos buvo eksportuojama daugiausia žemės ūkio produktai (grūdai, linai, sėmenys, gyvuliai (arkliai), paukščiai, miško medžiaga), o importuojama druska, žibalas, silkės, manufaktūros bei galanterijos prekės, chemikalai, arbata, cukrus ir kt.

    Lietuviai į savo rankas prekybą paėmė tik po I pasaulinio karo.

Darbininkų organizacijos

    Kaimo (žemės ūkio) ir miesto darbininkų organizacijos Lietuvoje pradėjo steigtis tik po 1905 m. įvykių ir vėliau, valdžiai leidus steigti įvairias organizacijas.

    Pirmą slaptą Lietuvos žemės ūkio darbininkų bežemių ir mažažemių organizaciją vidurio Lietuvoje įsteigė V. Požėla ir J. Paknys, kurie 1905 m. vadovavo žemės ūkio darbininkų streikams Šiaulių apskrity (1, p. 450).

    1906 m. kun. K. Olšauskas, tuometinis Karmelitų par. klebonas, gavo iš valdžios leidimą įsteigti šv. Juozapo darbininkų draugiją; ji jungė lietuvius ir daugelį lenkų. 1908 m. lenkai iš šios draugijos pasitraukė, ši draugija turėjo savo skyrius Šiauliuose ir
260

Panevėžyje. Draugija rūpinosi ne tik kultūrine veikla, bet ir susirgusių narių bei jų šeimų šalpa.

    1905 m. Vilniuje buvo įsteigta slapta tarnaičių šv. Zitos draugija, ji buvo legalizuota 1913 m. Turėjo apie 800 nariu. Kadangi rusų valdžia leisdavo steigti draugijas dažniausiai vienos gubernijos ribose, tai kun. P. Dogelis 1907 m. įsteigė šv. Zitos draugija Kaune, kuri 1912 m. turėjo apie 600 narių. šv. Zitos draugija buvo įsteigta ir Panevėžy, bet valdžia 1912 m. ją uždarė; tuomet jos vietoje įsisteigė Lietuvių katalikų darbo draugija. 1910 m. šv. Zitos draugijos skyrius įsisteigė Rygoj, o 1914 m. — Petrapily. Šv. Zitos draugija šelpė savo narius nedarbo ir ligos atveju, steigė skalbyklas, verpyklas ir kt., kad jos narės gautų darbo (1, p. 451).

    1908 m. Marijampolėje buvo įsteigta Savitarpinės pašalpos darbininkų draugija, kurioje galėjo dalyvauti kaimo ir miesto darbininkai be religijos ir tautybės skirtumo. Nariai mokėjo nario mokestį ir už tai gaudavo pašalpą ligos, nedarbo ir nelaimingų atsitikimų atveju. Kita panašių tikslų — Krikščionių darbininkų draugija veikė 1909—1914 m. Marijampolės apskrity; ji turėjo 10 skyrių įvairiose Suvalkijos vietovėse. Be darbininkų ir mažažemių į ją galėjo įstoti ir kitų luomų asmenys.

    Po 1905.X.17 manifesto buvo legalizuotos slaptai veikusios darbininkų profesinės sąjungos. Stolypino, ministro pirmininko 1906—1911 m. valdymo metu jos buvo uždarytos, tad veikė slaptai. 1912 m. profsąjungoms vėl leista veikti.

Tautiškojo susipratimo pakilimas po 1904 m.

    Tautiškas lietuvių atgimimas, prasidėjęs su „Aušra" 1883 m., atgavus spaudą smarkiai žengė pirmyn. Tautiškas susipratimas kilo, augo. Lietuviai pasijuto atskira tauta, skirtinga ne tik nuo rusų, nuo kurių juos skyrė kalba ir tikyba, bet ir nuo lenkų, su kuriais kelias šimtus metų gyveno vienoje valstybėje ir su kuriais juos jungė bendra katalikų tikyba.

    Lietuvių tautiniam atgimimui stojo skersai kelio ne tik Lietuvos rusintojai, rusų valdžia, bet ir Lietuvos lenkintojai. Lietuviai turėjo vesti kovą ne tik su rusintojais, bet ir su lenkintojais, kurie buvo įsitaisę Lietuvos dvaruose ir bažnyčiose. Po 1904 m. kaip tik iš lenkų pusės lietuvių tautinis atgimimas
261

susilaukė didžiausių priešų ir visokių trukdymų. Po nelaimingų Lietuvai unijų, po bendros Lietuvos-Lenkijos valstybės likvidavimo lenkai neatsisakė savo kėslų lietuvius nutautinti, paversti juos lenkais. Lenkams jau buvo pavykę sulenkinti didelę Lietuvos dalį pietuose ir rytuose. Ir centrinėje Lituvos dalyje, kur lietuviai buvo išlaikę savo kalbą, XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje lenkai su įnirtimu varė toliau lenkinimo darbą.

    Tarp lenkų buvo įsigalėjusi stipri endekų (nacionalistų) partija, kuriai priklausė ir dauguma Lietuvoje gyvenančių sulenkėjusių ar tikrų lenkų kunigų. Nors lietuvių tautiškas atgimimas, prasidėjęs su „Aušra", po 1904 m. nesulaikomai žengė pirmyn, ir lenkai tai matė, bet lenkų endekai ir jų šalininkai ryžosi su tuo atgimimu kovoti ir varyti toliau Lietuvos lenkinimo darbą. Ypač skaudu, kad prie šio lenkinimo darbo prisidėjo Lietuvos aukštesnysis sulenkėjęs visuomenės sluoksnis — bajorija. Tik vienas kitas iš bajorų tarpo ėjo kartu su tautiniu lietuvių atgimimu.

    Lietuvių veikėjus lenkintojai apšaukė šovinistais, litvomanais, lenkų ėdikais; esą tų litvomanų tik saujelė, reikią tik pavaryti lenkišką agitaciją, ir po keleto dešimtmečių visi lietuviai kalbėsią lenkiškai (A. Šapoka, Lietuvos istorija, K. 1936, p. 525). Tačiau lietuviai neišsigando lenkiškos propagandos, primaišytos melo ir jų naudojamų nekultūringų, amoralių kovos priemonių bei daromų kliūčių ir kovoje už savo tautines, religines ir kultūrines teises nesustojo pusiaukely. Kova su Lietuvos lenkinimu po 1904 m. buvo lengvesnė dėl to, kad lietuviai dabar turėjo savo spaudą, kuri kėlė viešumon lietuviams daromas neteisybes; taip pat turėjo savo lietuviškas organizacijas. Kokiomis priemonėmis lenkai kovojo su lietuvių tautiniu darbu, gali parodyti Kauno įvykis.

    Lietuvių mokytojų parengimui Kaune buvo atidaryta mokykla „Saulės" draugijos rūpesčiu. Mokyklą lankė per 20 asmenų. 1907.IV.12, kai mokiniai ramiai sau mokinosi, visai netikėtai užpuolė juos apie 40 lenkų su keliais sulenkėjusiais lietuviais. Užpuolikai, įsiveržę į mokyklą, ėmė varyti lauk lietuvius, šaukdami: „šalin litvomanai! Chlopai! šalin su savo chamiška, pagoniška kalba!" Lietuviai turėjo išsiskirstyti („šaltinis", 1907, Nr. 16, p. 287).

    Kova dėl lietuviškų pamaldų bažnyčiose. Daugumoje Lietuvos bažnyčių ne tik sulenkintame Vilniaus krašte, bet ir visoje
262
 

Lietuvoje, buvo kunigų, kurie laikydavo lenkiškas pamaldas ir lenkiškai mokė katalikų tikėjimo tiesų, nors parapijiečiai lenkų kalbos nemokėjo. Lietuvių spauda kėlė tokių kunigų lietuviams daromas neteisybes, kai jie užuot skelbę Dievo žodį ir mokę tikėjimo tiesų „iš sakyklos užsiima lenkų kalbos gramatikos dėstymu" (3, p. 225).

    Lenkinimo padariniai religijos mokymui buvo liūdni. Mykolas Romeris, vėliau Lietuvos universiteto rektorius, savo knygoje, išleistoje 1908 m. Lvove, aprašo įvykį, kai Zarasų apskrities kunigas, lankydamas parapijiečius, tikrino vaikų mokėjimą poterių. Vaikas, kalbėdamas „Tikiu", tarė: „Wierzė Boga trucicia-la ziemi į nieba". Kunigas, nustebęs, liepė pakartoti. Ir vaikas vėl, užuot Dievą vadinęs tvvorzicieliu (sutvėrėju), vadino jį trucicieliu 1 nuodytoju). „Šaltinio" 1907 m. Nr. 40 korespondentas rašo:

    Ant Vilkaviškio bažnyčios vartų didelėmis geležies raidėmis buvo įmūrytas parašas: DAJCIE CZESC PANU! Keleiviai iš to parašo spręsdavo, kad Vilkaviškio parapija esanti grynai lenkiška, arba kad bent visi lenkų kalbą supranta. Aš, kuomet belaukdami pamaldų kalbėdavosi sustoję pas bažnyčią žmonės, persiliudijau, kad maža kas tuos žodžius supranta. Ir iš tų, ką neva suprato, vieni vienaip, kiti kitaip aiškino tų žodžių reikšmę. Ir taip vieni sakydavo, kad parašas raginęs garbinti Dievą, kiti gi atvirkščiai, samprotavo, kad apie Dievą čion nieko nesą, tik, girdi, skatinama garbinti „poną", bet kokį poną, nepasakyta, o kadangi per lenkus kitokių ponų pas mus nesą, tai, sulig jų nuomone, parašas liepiąs atiduoti garbę lenkams. Kiti dar kitaip tą parašą skaitė, būtent: ..atiduokit dalį ponui". Tas parašas dabar pašalintas (1907 m.)

    Prasidėjus tautiniam atgimimui, atsirado susipratusių lietuvių kunigų, kurie ėmė sakyti pamokslus ir mokyti vaikus katekizmo lietuviškai, įvesdavo bažnyčiose lietuviškas pamaldas. Sulenkėjusi dvasinė vyresnybė tokius kunigus persekiodavo, Vilniaus krašte
- keldavo į gudiškas parapijas. Tačiau nežiūrint trukdymų, kuriuos darė dvasinė vyresnybė ir lenkiškai nusiteikusi visuomene, į lietuviškas parapijas palengva pavyko įvesti lietuviškas pamaldas. Seinų vyskupijoje (kuriai priklausė Suvalkija) Veisiejų parapija pirmoji iškovojo lietuviškas pamaldas dar 1870 m. Po jos «ekė kitos parapijos: K. Naumiesčio, Seirijų, Prienų ir kt. (1, p. To paties susilaukė ir Žemaičių vyskupija, kuriai priklausė
263

visa šiaurinė Lietuva. Blogiau buvo Vilniaus vyskupijoje, — kova už savo teises bažnyčiose lietuviams čia sunkiai sekėsi, nes vyskupai ir kapitulos nariai čia buvo lenkai. Lietuviai čia ir toliau buvo lenkinami per bažnyčią. Nors Vilniaus vyskupijos valdytojas Michalkevičius leido įvesti pridedamas lietuviškas pamaldas, bet praktiškai tas nebuvo įvykdyta. Trūko kunigų. Kapitula ir kunigų seminarija buvo lenkiškos. Lietuviui į kunigų seminariją Vilniuje patekti buvo sunku. Vilniaus vyskupijos lietuvių būklė pagerėjo tik nuo 1918 m., kai Vilniaus vyskupu buvo paskirtas Jurgis Matulaitis, bet 1925 m. lenkams pavyko jį pašalinti, ir lietuvių lenkinimas per bažnyčias vyko toliau.

    Lietuvių iškovota teisė turėti lietuviškas pamaldas labai nepatiko lenkų šovinistams. Gyvu žodžiu ir spaudoje jie pradėjo varyti smarkią agitaciją prieš lietuviškas pamaldas, šios agitacijos sukurstyti kai kurių parapijų lenkomanai ėmė trukdyti lietuviškas pamaldas, jų metu kelti triukšmą bažnyčiose, o kai kur prieita net prie kruvinų muštynių.

    Seinų vyskupijos valdytojo prel. Antanavičiaus patvarkymu Kalvarijoje ir kitose Suvalkijos bažnyčiose buvo įvestos lietuviškos pamaldos greta lenkiškų. Lietuviai ir lenkai turėjo pamaldoms savo laiką. Bet Kalvarijos miesčionys lenkai valdytojo nurodymo nepaklausė ir per lietuvių pamaldas imdavo lenkiškai giedoti. (Lenkų ir lenkuojančių Kalvarijos parapijoje buvo apie 500, o lietuvių virš 11.000).

    Lenkų riaušės Kalvarijos bažnyčioje (Suvalkų gub.) 1906 m. rugsėjo 9 d. per mišparą Marijos vardo atlaiduose buvo pilna bažnyčia žmonių. Giesmininkai miestiečiai (lenkai) ir lietuviai buvo susispietę prie didžiojo altoriaus. Begiedant vargonininkui pirmutinę mišparų psalmę, esą giesmininkai prie altoriaus lyg susistumdė. Žinomas miesčionių vadovas Radkevičius, pasakęs „Juž čas", iškėlė lazdą aukštyn ir smogė šalia stovinčiam lietuviui. Miestietės (lenkės) giesmininkės pradėjo klykti, visa bažnyčia subruzdo (. . .) Bematant įeina į bažnyčią keletas ginkluotų kareivių. Miestiečiai padavė jiems vieną jau sukruvintą lietuvį Kajauską. Išvedę jį laukan, iššovė kelis kartus į orą ir vėl buvo begrįžtą į bažnyčią, bet vikaras kun. Naujokaitis sustabdė juos (. . .) Žmonės pasipylė į šventorių. Miesčionių papirkti kareiviai ėmė mušti žmones, o atlėkę jiems į pagalbą dragūnai šventoriuje
264

ėmė mindžioti arkliais. Kada kareiviai lietuviams pėrė kailį, miestiečiai ramiai sau giedojo bažnyčioje, o paskui kareivių saugomi ir lydimi išsiskirstė namo. Bažnyčią reikėję uždaryti, nes grindys buvo sukruvintos. (Kareiviai ir policija buvo lenkų papirkti ir nugirdyti). („Šaltinis" 1906, Nr. 25, p. 394).

    Byla atsidūrė Suvalkų teisme, bet triukšmadariai-mušeikos liko nenubausti.

    Panašus įvykis buvo Jonišky (Vilniaus aps.). Joniškio bažnyčioje pamaldos buvo lietuviškos ir lenkiškos. Dvarininkas Zajančkauskas ir dvaro nuomininkas Ivanauskas su vietiniais lenkoma-nais 1911 m. sukėlė muštynes, norėdami panaikinti lietuviškas pamaldas. Bet čia mušeikoms baigėsi blogiau. Teismas už tai nubaudė Zajančkauską vienais metais kalėjimo, o Ivanauską — 8 mėn., kitus mažesnėmis bausmėmis, („šaltinis", 1912, Nr. 17).

    Tokių muštynių buvo daugelyje parapijų. Jonišky ir Giedraičiuose triukšmadariai buvo nubausti. Bet lenkų spaudos padrąsinti ir vietos dvarininkų pakurstyti, jie neišsigando. Po muštynių Nečios bažnyčioje (Vilniaus vysk.) triukšmadariai net viešai paskelbė lenkų laikraštyje („Kurjer Wilenski") raštą, kuriuo pasižadėjo kalbų klausimą bažnyčiose spręsti tiktai kumštimi ir nepaisyti nei teismo, nei bažnyčios vyresnybės grasinimų (A. Šapoka, Lietuvos istorija, p. 529).

Lietuvių kultūrinė veikla
Draugijos

    Kilus rusų-japonų karui rusų administracija sušvelnėjo, tarp kitko leido steigti lietuviškas draugijas. (.Anksčiau Lietuvoje ir kitur Rusijoje veikė įvairios slaptos lietuvių draugijos.) Pirmoji legali lietuvių draugija leista įsteigti 1904.III.14 — tai Vilniaus lietuvių savišalpos draugija. Be šelpimo ji rūpinosi ir kitais reikalais: prašė Vilniaus vyskupą patvarkyti, kad kunigai Vilniaus bažnyčiose skaitytų evangeliją ir lietuviškai, kad kunigų seminarijoje būtų mokoma lietuvių kalbos.

    1905 m. Vilniuje įsisteigė lietuviškų knygynėlių draugija. Jos tikslas — steigti Lietuvos miestuose ir kaimuose knygynėlius, kad žmonės turėtų ką skaityti. Netrukus draugija jau turėjo visoje Lietuvoje 39 knygynėlius, kurių dauguma buvo kaimuose. Kilus reakcijai, ši draugija buvo uždaryta ir knygynėliai likviduoti.
265

    Uždarius šią draugiją, 1907 m. Vilniuje buvo įsteigta „Aušros" draugija. Joje dalyvavo įvairių pažiūrų lietuviai. Tikslas — plėsti švietimą lietuvių tarpe. Pagal įstatus draugija galėjo steigti ir laikyti pradžios ir aukštąsias mokyklas, mokytojų seminarijas, prieglaudas, suaugusiems kursus, liaudies knygynus, rengti koncertus, paskaitas ir t.tt. Per trumpą laiką buvo įsteigta 19 draugijos apylinkių įvairiose Lietuvos vietose. Ne tik dėl rusų administracijos trukdymų, bet ir dėl ideologinių nesutarimų draugijos valdyboje, ji platesnė veiklos neišvystė. 1908 m. rugsėjo mėn. draugija buvo uždaryta.

    1907 . II. mėn. daugiausia dr. J. Basanavičiaus rūpesčiu valdžia leido įsteigti Lietuvių Mokslo draugiją. Draugija buvo grynai mokslinė, palaikė ryšius su užsienio mokslo draugijoms ir mokslininkais. Jos įsteigta biblioteka 1915 m. turėjo 2o\000 tomų knygų ir atskirų rankraščių skyrių. Draugija turėjo savo muziejų su etnografijos, archeologijos bei numizmatikos skyriais. Draugija kiekvienais metais rengdavo suvažiavimus. 1914 m. suvažiavimo metu Vilniuje surengė lietuviškų knygų parodą, bet joje nebuvo JAV išleistų leidinių; taip pat valdžia neleido išstatyti socialistinio turinio leidinių. Draugija leido savo organą — „Lietuvių Tautą", kuriame bendradarbiavo daug tuomet dar jaunų mokslininkų (K. Būga, J. Jablonskis, A. Janulaitis, B. Volteris ir kt.). Narių 1908 m. buvo 144, o 1918 m. — jau 846, bet lenkams okupavus Vilniaus kraštą, sumažėjo iki 120. Vokiečių okupacijos metu ir kiek vėliau (1915-1920) draugija išspausdino Lietuvos mokykloms 115 pavadinimų įvairiausių vadovėlių dešimtimis tūkstančių egzempliorių. Be jų Lietuvos mokyklos nebūtų galėję dirbti (1, p. 470).

    Po 1905 m. Lietuvoje veikė „Žiburio", „Saulės", „šviesos" ir „Ryto" draugijos, apie kurias jau buvo kalbėta.

    1908 m. Kaune įsteigta Lietuvių katalikų blaivybės draugija, ši draugija turėjo 191 skyrių ir apie 40.000 narių. Blaivybės idėjas skleidė ne tik periodinėje spaudoje, bet ir atskiromis knygelėmis. Jos iniciatyva buvo uždaryta daug degtinės parduotuvių ir karčiamų.

    1908 m. įsteigta Lietuvių katalikių moterų draugija. Ji išlaikė namų ruošos mokyklą. 1910-1914 m. leido laikraštį „Lietuvaitę". 1906.VII.20 A. Dambrausko-Jakšto iniciatyva Kaune įkurta šv.
266

Kazimiero draugija. Tikslas — platinti geras knygas. Turėjo savo spaustuvę.

    1911.XII.16 Marijampolėje įsteigta „Gabija" — muzikos, literatūros, dramos draugija. Turėjo apie 300 narių. „Gabijos" skyriai buvo K. Naumiesty, Kalvarijoje, Kybartuose ir kt. Turėjo chorą, orkestrą, dramos artistų trupę, knygyną ir skaityklą.

Teatras

    XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje lietuviški vaidinimai, vadinami lietuviški Vakarai, turėjo ne vien meno tikslų, bet tarnavo ir lietuvių tautiniam sąjūdžiui. Lietuviškų vakarų teatras prieš I pasaulinį karą suvaidino žymų vaidmenį mūsų tautos atgimimui, „galbūt nedaug temažesnį už literatūros vaidmenį. Tai buvo pirmiausia tautinis darbas" (B. Sruoga. „Lietuva 1918-1938". K., 1938, p. 212). Ligi 1905 m. vaidinimai buvo rengiami slaptai, nes valdžia viešų vaidinimų neleido.

    Latviams rusų valdžia neperdaug trukdė kultūrinę veiklą, todėl ten ir lietuvių veiklą mažiau varžė. Kadangi Palanga priklausė Kuršo gubernijai, tai 1899.VIII.20 valdžia leido Palangoje surengti pirmą viešą lietuvišką vakarą. Buvo suvaidinta A. Vilkutaičio-Keturakio „Amerika pirtyje". 1900 m. šis vaidinimas pakartotas Liepojoje. Rygoje įsisteigusi Lietuvių pašalpos draugija 1898 m. irgi suvaidino „Ameriką pirtyje", vėliau ir kitus veikalus. Latvijoje ir Rusijos miestuose lietuviai galėjo legaliai steigti draugijas dar prieš 1905 m.). „Kai trūko bilietų, lietuviai darbininkai Rygoje su ašaromis akyse prašė, kad juos įleistų į vaidinimą („Amerika pirtyje") (3, p. 206).

    Po 1905 m. Rygos lietuvių veikla labai pagyvėjo; ten buvo gausi lietuvių kolonija. Rygoje prieš I pasaulinį karą gyveno apie 40.000 lietuvių. Ėjo lietuviški savaitiniai laikraščiai: „Rygos garsas" (katalikų) ir „Rygos naujienos" (laisvamanių). 1907 m. sausio mėn. pasirodė mėnesinis satyros laikraštis „Juokdarys". Veikė švietimo draugija „Žvaigždė", kuri išlaikė 5 mokyklas, Lietuvių savišalpos draugiją, dvi blaivybės draugijas, klubas ..Žaislas", studentų draugija „Viltis". 1910 m. įsisteigė šv. Zitos draugijos skyrius. Rygoje gyveno daug lietuvių inteligentų.

    Rygoje veikė net kelios vaidintojų trupės: „Kanklių", „Žaislo", ..Giedros". „Kanklių" trupėje buvo apie 100 vaidintojų. 1906 m. ji
267

pastatė M. Petrausko operetę „Pabaigtuvės", vėliau „Kaminkrėtį" ir „Malūnininką" ir kitus veikalus. „Giedros" draugija irgi rengdavo lietuviškus vakarus, turėjo savo chorą, kvartetą ir tautinių šokių rateli.

    Be Rygos didesnės lietuvių kolonijos buvo Liepojoje ir Mintaujoje. Jų gimnazijose mokėsi daug lietuvių (rusų valdžia nedarė ypatingų kliūčių lietuviams įstoti į Latvijos gimnazijas). 1911 m. Liepojoje susiorganizavo Artistų mylėtojų būrelis, kuris veikė ir vokiečių okupacijos metu (1915-1918).

    Kaip Latvijoje, taip ir Rusijos didžiuosiuose miestuose valdžia leisdavo steigti lietuvių savišalpos draugijas, joms leisdavo per metus surengti 4 vakarus. Petrapily prieš I pasaulinį karą gyveno apie 20.000 lietuvių: paprasti darbininkai, amatininkai, tarnaitės. Buvo nemaža šviesuomenės. Iki 1901 m. Petrapily kiekvienam vaidinimui artistai buvo parenkami atsitiktinai, bet tais metais ten buvo įsteigtas nuolatinis vaidintojų būrelis — Lošikų būrelis. 1905-1907 m. šio būrelio dalyviai Lietuvoje daugely vietų rengė vaidinimus ir steigė mėgėjų vaidintojų kuopas (1, p. 483). Nuo 1911 m., vadovaujant režisieriui K. Glinskiui, Petrapilio lietuvių vaidinimai iš mėgėjiškų virto profesinio lygio vaidinimais.

    Maskvoje 1903 m. įsisteigė legali Lietuvių šelpimo draugija, jai kelis metus pirmininkavo poetas J. Baltrušaitis. Pirmasis lietuvių spektaklis Maskvoje „Amerika pirtyje" įvyko 1907 m. Vėliau Maskvoje buvo suorganizuoti net trys lietuvių chorai. 1912 m. įsisteigė lietuvių dramos kuopelė, kurioje dalyvavo daug studentų. Karo metu Maskvos lietuvių kolonija pagausėjo. 1916 m. ten susiorganizavo artistai, kurie ruošdavo vaidinimus.

    Ir kitose lietuvių kolonijose (Odesoje ir kt.) lietuviai ruošdavo vaidinimus.

    Tačiau vienas svarbiausių lietuvių teatro veiklos centrų buvo Vilnius, kur jau 1898 m. lietuviai pradėjo rengti slaptus vaidinimus. 1904 m. valdžia leido įsteigti Lietuvių savišalpos draugiją, kuri gavo teisę, kaip buvo įprasta rusams valdant, surengti per metus 4 vaidinimus. 1905 m. Vilniuje įsteigta draugija „Kanklės", kurios tikslas buvo parengti ir pastatyti dramos bei muzikos kūrinių. 1908 m. Vilniuje įsteigtas „Rūtos" klubas, kurio tikslas kultūriškai šviesti Vilniaus ir Vilniaus krašto lietuvius. „Rūtos" vaidintojai ir choras važinėjo gastroliuoti į
268

tolimus Vilnijos užkampius. Klubas buvo suorganizavęs tautinių šokių mėgėjų ir deklamuotojų ratelius. 1911-1914 m. „Rūta" leido „Teatro žurnalą", kuriame buvo spausdinami originalūs ir verstiniai dramos veikalai.

    Vokiečių okupacijos (1915-1918) metu valdžia retai leisdavo surengti vieną kitą vaidinimą. 1917 m. buvo pastatyta M. Petrausko opera „Eglė žalčių karalienė".

    Kauno lietuviškų slaptų vakarų pradininke laikoma 1899-1904 m. veikusi „Dainos" draugija, legalizuota 1905 m. pabaigoje. 1900 m. Veršvų miške, netoli Kauno, buvo pirmas pasirodymas — surengta gegužinė-koncertas be valdžios leidimo. 1905 m. vasario mėn. Kauno teatre jau vaidino „Ameriką pirtyje". „Dainos" draugija turėjo apie 500 narių, nuosavą salę, apie 100 vaidintojų ir chorą, kuriam vadovavo J. Naujalis ir kt. Vasaros metu važinėjo į provinciją. 1911 m. „Dainos" ir „šv. Juozapo" darbininkų draugijos artistų rateliai suorganizavo bendrą skrajojančią teatro trupę, kuri kelerius metus gastroliavo įvairiose Lietuvos vietose (1, p. 487).

    Po Vilniaus ir Kauno teatrų Lietuvoje trečioje vietoje buvo Šiauliai, kur 1900 m. buvo įsteigtas slaptas vaidintojų būrelis, šis būrelis vaidindavo Zubovų dvaruose, ten kasmet įvykstančiose gegužinėse. 1908 m. Šiauliuose įsisteigė jau legali teatro draugija „Varpas", kuri vykdavo gastrolių į įvairias Lietuvos vietas.

    Panevėžy 1906 m. įsteigta dramos, muzikos ir dainos draugija „Aidas". 1912 m. Panevėžio teatralai susibūrė į Artistų kuopą ir pradėjo rengti vaidinimus profesinio teatro pagrindais.

    Taigi prieš I pasaulinį karą jau buvo mėginta steigti nuolatinį profesinį teatrą (Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje). Dėl karo aplinkybių visuose miestuose teatrinės grupės iširo ir tik Vilniuje 1915 m. prie Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti veikė vaidintojų ratelis; jis paremdavo nuo karo nukentėjusius. Vokiečių okupacijos metu (1915-1918) visos visuomeninės ir politinės organizacijos, išskyrus labdaros ir profesinės, buvo uždarytos. Tik 1917 m., Rusijos revoliucijai turint įtakos, vokiečiai padarė kai kurių lengvatų — leido atgaivinti „Rūtos" draugiją, kuri vėl pradėjo rengti lietuviškus vakarus. Vilnių pasekė ir kiti Lietuvos miestai ir miesteliai bei kaimai: visur buvo rengiami vaidinimai su chorais bei deklamacijomis.
269

Muzika

    Aprašomajame laikotarpyje gyveno ir kūrė genialus lietuvis muzikas ir dailininkas, pirma laiko miręs, M.K. Čiurlionis. Gimęs Varėnoje 1875 m. lietuvio vargonininko šeimoje, jau 7 metų būdamas gana sklandžiai skambino iš gaidų. 1900 m. baigęs Varšuvos muzikos institutą, 1901-1902 m. kunigaikščio M. Oginskio remiamas, dar tobulinosi Leipcigo konservatorijoje. 1903-1905 m. gyvendamas Varšuvoje, studijavo piešimą ir tapybą. Varšuvoje gyvendamas vadovavo Lietuvių savišalpos draugijai, o persikėlęs į Vilnių 1907 m. — Vilniaus „Kanklių" chorui. Vilniuje padėjo suorganizuoti pirmąją Lietuvių dailės parodą (1907 m.), buvo vienas iš steigėjų Lietuvių dailės draugijos. 1909 m. pradžioje persikėlė į Petrapilį, kur įsijungė į lietuvių visuomenės gyvenimą. 1909 m. lapkričio mėn. susirgo nervų liga, gydėsi. 1911 m. pradžioje buvo pradėjęs sveikti, bet staiga mirė plaučių uždegimu balandžio 10 d.

    Čiurlionis yra pirmasis lietuvis kompozitorius profesionalas. Jis yra laikomas lietuvių simfoninės muzikos pradininku. Yra parašęs per 250 įvairių muzikos kūrinių, tarp jų dvi simfoninės poemos — „Miške" ir „Jūra", simfoninė uvertiūra „Kęstutis", kantata „De profundis", apie 200 kūrinių fortepijonui, apie 40 harmonizuotų lietuvių liaudies dainų ir kt.

    Kaune muzikos srity daugiausia veikė J. Naujalis, baigęs Varšuvos konservatoriją ir ilgus metus vargonininkavęs Kauno katedroje. Jo vadovaujama nuo 1897 m. veikė vargonininkų mokykla, kurioje mokėsi St. Šimkus ir kiti būsimieji muzikai. Naujalis sukūrė daug solo ir choro dainų, daugiausia Maironio eilėraščių tekstams (Lietuva brangi ir kt.) Harmonizavo daug liaudies dainų, parašė daug kantatų ir įvairių religinės muzikos kūrinių. I pasaulinio karo metu Naujalis darbavosi Vilniuje.

    1905 m. Vilniuje apsigyveno muzikas M. Petrauskas ir tais pat metais čia suorganizavo didelį chorą, surengė miesto salėje viešą koncertą. Taip pat 1905 m. Vilniuje jis pastatė operetę „Kamink-rėtis" ir malūnininkas". 1906 m. jis pirmą kartą Vilniuje pastatė savo paties parašytą operą „Birutę". 1907 m. emigravo į JAV. M. Petrauskas yra parašęs apie 20 operečių ir dvi operas: „Birutę" ir 1918 m. „Eglę žalčių karalienę". Be to, yra sukūręs choro dainų ir harmonizavęs daug liaudies dainų.
270

    Prieš I pasaulinį karą Rygoje gyveno kompozitorius A. Kačanauskas, vadovavęs „Kanklių" chorui, sukomponavęs daug dainų chorams, daugiausia pagal Maironio ir A. Vienažinskio eilėraščių tekstus.

    Česlovas Sasnauskas, baigęs Petrapilio konservatoriją, vargoninkavęs šv. Kotrynos bažnyčioje Petrapilyje, sukomponavo daug dainų chorui, bažnytinių giesmių, parašė kantatą „Broliai" (M. Gustaičio žodžiai) ir daug kitokių muzikos kūrinių.

    Prieš I pasaulinį karą ir jo metu ėmė garsėti keletas jaunesniųjų kompozitorių: St. Šimkus, J. Tallat-Kelpša, J. Bendorius. St. Šimkus sukūrė dainas: „Kur bakūžė samanota" ir .Lietuviais esame mes gimę" (Zauerveino žodžiai), kurią Kauno gubernatorius 1911 m. uždraudė chorams dainuoti, laikydamas ją pavojingesne negu marseljetė. Aplamai Šimkus pasižymėjo kaip liaudies dainų harmonizuotojas bei chorų dirigentas (1, p. 501). Tallat-Kelpša vadovavo lietuvių chorams, sukūrė nemaža dainų. J. Bendorius, vargoninkaudamas Marijampolėje, vadovavo „Gabijos" draugijai.

Dailė

    Ligi 1905 m. lietuviams visose gyvenimo srityse buvo užkirstas kelias organizuotis bei kolektyvinį kultūros darbą dirbti, šis draudimas buvo taikomas ir lietuviams menininkams. Tik 1906 m. dailininkas P. Rimša pirmasis spaudoje iškėlė mintį, kad lietuviams dailininkams reikalinga organizacija, ir kad būtina surengti lietuvių dailininkų parodą. į šį kvietimą atsiliepė lietuviai dailininkai gyveną ne tik Rusijoje, bet ir kitur Europoje.

    Paroda įvyko 1907 m. sausio mėn. Vilniuje Petro Vileišio namuose. Parodoje dalyvavo 23 dailininkai su 213 kūrinių ir 68 asmenys su 448 tautodailės eksponatais. Dailininkai atsiuntė paveikslų, skulptūros darbų bei architektūros projektų. Čiurlionis parodai davė kūrinius: Pasaulio sutvėrimas — 13 paveikslų, Rex — triptikas ir Audra. K. Stabrauskas, Varšuvos meno mokyklos direktorius, jau tada išgarsėjęs dailininkas, kuriam 1900 m. už jo darbus Paryžiaus tarptautinėje parodoje buvo suteiktas aukso medalis, atsiuntė 4 paveiklsus: Vilniaus katedros varpinė, Ruduo ir du kitus. Pažymėtina dar parodoje Zikaro skulptūra iš Tilžės, vėliau  virtusi  Knygnešiu,  ir  P.  Rimšos  skulptūra  Lietuvos
271

mokykla arba Vargo mokykla, kurios išreiškia turinį lietuvių kovos buvusioje epochoje (1864-1904).

    Nors paroda buvo gausi, bet gana daug lietuvių dailininkų dėl vienos ar kitos priežasties joje nedalyvavo. Parodos paskatinti lietuviai dailininkai nutarė susiburti į organizaciją. 1907 m. gegužės mėn. buvo patvirtinti lietuvių dailės draugijos įstatai. Valdybon buvo išrinkti: A. Žmuidzinavičius pirm., nariai M.K. Čiurlionis ir kt.

    Antroji dailės paroda atidaryta Vilniuje 1908 m. vasario 28 d. Joje dalyvavo 16 dailininkų su 110 kūrinių. Čiurlionis parodai davė Zodiako ženklus, Bičiulystę, P. Rimša — skulptūrą Artojas, šioje parodoje be kitų dalyvavo nauji dailininkai: A. Varnas, K. Šklėrius ir K. Ulianskas. ši paroda buvo perkelta į Kauną. Čia jos atidarymo proga buvo surengtas koncertas, kuriame savo kūrinius skambino Čiurlionis, dainavo solistas K. Petrauskas ir „Dainos" choras.

    Trečioje dailės parodoje, atidarytoje Vilniuje 1909.IV.12 savo kūriniais vyravo Čiurlionis. Joje vėl dalyvavo du nauji dailininkai — J. Mackevičius ir J. Šileika. Tai buvo paskutinė paroda, kurioje dar gyvas būdamas dalyvavo Čiurlionis.

    Dailė sudaro žymiausią Čiurlionio kūrybinio palikimo dalį. Čia jis pasireiškė kaip originalus, lakios fantazijos, gilių minčių ir stipraus jausmo dailininkas. „Čiurlionio kūryba pasižymi nepaprastų formos originalumu, harmonijos ir grožio giliu pajautimu, kolorito švelnumu ir grakštumu (. . .) Savo kūriniuose Čiurlionis nekartą iškilo į kūrybos aukščiausias viršūnes, rodos, norėdamas su visata susilieti. Bet tie jo pasikėlimai kaip tik stipriausiai riša jį su Lietuva, jos gamta, pilka padange, lietuvių tautos sielos lyrika, liūdesiais ir viltimis, ką jis taip gražiai išreiškė Preliude-Vytyje ir Karalių pasakoje" (P. Galaunė, Lietuviškoji encikl., Vt., K. 1937, p. 1219).

    Po to dailės parodos Vilniuje buvo ruošiamos kasmet. Jos būdavo perkeliamos iš Vilniaus į kitus miestus: Kauną, Rygą, net Petrapilį ir Maskvą. Įsidėmėtina šeštoji lietuvių dailės paroda, atidaryta 1912.V.24. Parodoje tarp kitų kūrinių buvo išstatyta P. Rimšos skulptūra Kova: Lietuvos Vytis kerta įsikibusi į jo arklį lenkų Baltąjį Erelį. Lenkams tai labai nepatiko. „Atsirado, deja, ir lietuvių pačių dailininkų tarpe, kurie verste vertė Rimšą atsiimti
272

Kovą iš parodos. Sis taip įsierzino, kad parodos salėje sudaužė Kovą ir dar porą savo skulptūrų" („šaltinis" 1912, Nr. 23). „P. Rimša, sudaužydamas savo Kovą, sujudino lietuvių širdis (. . .) Užgauti lietuviai vienijosi, karščiau ėmėsi darbo, kad greičiau išsipildytų Kovos pranešavimas — kad greičiau Lietuvos Vytis nukirstų lenkų Arui galvą. Tuo tikslu sumanyta: arba kad Rimša nulipdytų kitą Kovą (beje, viena buvo Kaune pas Adv. Leoną), arba sulipdytų tą pačią ir pastatytų Lietuvių Mokslo draugijos muziejuje (šalia Joniškio parapijos lietuvio marškinių, sukruvintų ir sudraskytų mūšyje su lenkomanais). Be to, „Draugijoje" Druskius (kun. A. Dambrauskas) davė sumanymą, kad būtų prilieta iš bronzos Kovos miniatiūrų ir pardavinėjama" („šaltinis" 1912, Nr. 26, p. 404).

    Dailės parodose buvo ne tik garsinamas lietuvių menas, bet dailininkai iš jų gaudavo ir materialinės naudos, būdavo parduodama paveikslų už kelis tūkstančius rublių. Be rengiamų Lietuvoje parodų dailininkai K. Šklėrius, A. Žmuidzinavičius, P. Kalpokas ir kiti dar rengė parodas užsieny.

    I pasaulinio karo metu lietuviai dailininkai buvo išblokšti iš Lietuvos ir neturėjo sąlygų rengti savo darbų parodas. Po karo daugelis jų įsikūrė Vilniuje. A. Varnas čia įsteigė tapybos kursus, o J. Vienožinskis — piešimo kursus. 1919 m. lenkams užėmus Vilnių, šiuos kursus jie perkėlė į Kauną, iš kurių išaugo Kauno Meno Mokykla.
Literatūra

    Spaudą atgavus lietuvių kultūrinio gyvenimo centras buvo Vilnius. Čia buvo spausdinami lietuvių laikraščiai, įsisteigė knygų leidyklų ir knygynų. Vėliau Kaune, Seinuose ir Rygoje irgi buvo pradėta leisti lietuviški laikraščiai ir spausdinti grožinės literatūros veikalai, steigti knygynai ir t.t.

    Spaudą atgavus lietuvių kultūrinio gyvenimo centras buvo Vilnius. Čia buvo spausdinami lietuvių laikraščiai, įsisteigė knygų leidyklų ir knygynų. Vėliau Kaune, Seinuose ir Rygoje irgi buvo pradėta leisti lietuviški laikraščiai ir spausdinti grožinės literatūros veikalai, steigti knygynai ir t.t.

    „Vilniaus žiniose", vėliau „Lietuvos žiniose" ir jų priede Aušrinėje" reiškėsi naujos kartos rašytojai: beletristai — A.
273

Žukauskas-Vienuolis, J. Jurkūnas-Šeinius, J. Savickis, poetai — Z. Gaidamavičius-Gėlė, Ad. Ląstas, B. Sruoga, K. Binkis, J. Janonis ir kt. V. Krėvė-Mickevičius pirmuosius savo kūrinius — „Šarūną", „Skerdžių", „bobulės vargus" — išspausdino „Vilty". 1907 m. Kaune A. Jakštas-Dambrauskas pradėjo leisti žurnalą „Draugiją" ir nuo 1911 m. moksleiviams skirtą jos priedą „Ateitį", kuriuose spausdino savo kūrinius beletristai Lazdynų Pelėda, Šatrijos Ragana, Kazys Puida, poetai — M. Gustaitis, M. Vaitkus, Edmundas Steponaitis (mirė 1908 m., vos sulaukęs 16 metų amžiaus), Margalis (J. Šnapštys), F. Kirša, V. Mykolaitis-Putinas ir kt. Rašytoja Žemaitė savo kūrinius spausdino „Lietuvos ūkininke" ir kitoje liberalinės-socialistinės pakraipos spaudoje.

    Rašytojai, poetai savo kūrinius leido ir atskiromis knygomis.
    Maironio poema „Jaunoji Lietuva" išėjo 1907 m. Maironis 1895 m. parašė poemą „Tarp skausmų į garbę", kuri daugelio kritikų buvo sutikta nepalankiai. Jis perdirbo ją ir pavadino „Jaunoji Lietuva" — geriausias Maironio epinis kūrinys. Be to, Maironis 1909 m. išspausdino naują poemą „Raseinių Magdė".

    Vydūno „Prabočių šešėliai" išleista 1907 m. Tilžėje, „Amžinoji ugnis" 1913 m. irgi Tilžėje.

    Lazdynų Pelėdos apysakaitės „Motulė paviliojo", „Stebuklingoji tošelė" ir kitos išleista 1908 m. Vilniuje, o 1909Lm. išėjo jos apysaka „Klaida" (vaizduoja 1905 m. revoliucijos įvykius).

    Šatrijos Raganos apysaka „Vincas Stonis" išelista 1906 m. Vilniuje.
    V. Krėvė išleido atskira knyga „Gilšę" ir „Bobulės vargus". 1913 m. išleista „Dainavos šalies senų žmonių padavimai".
    L. Giros eilių rinkiniai „Žalioji pievelė" išėjo 1911 M., O „Tėvynės keliais" — 1912 m.

    A. Jakšto eilių rinkinys „Rudens aidai" išleista 1911 m.

    Pasirodė ir pirmieji grynai literatūrai skirti almanachai ir žurnalai. Krokuvoje 1907 m. J. Herbačiauskas išleido vien literatūrai skirtą almanachą „Gabiją". 1911-1912 m. išėjo literatūros žurnalo „švyturio" du numeriai, redaguoti L. Giros, „švytury" bendradarbiavo M. Gustaitis, V. Krėvė, J. Mikuckis, L. Pelėda, K. Puida, P. P.leirytė-Puidienė, J. šeinius, M. Vaitkus ir A. Vienuolis. 1913-1914 m. literatūros žurnalo „Vaivorykštėje" bendardarbiavo K. Binkis, M. Gustaitis, P. Kirša, V. Krėvė, J.
274

Maironis, B. Sruoga, Vaižgantas, J. Šeinius, M. Vaitkus ir K. Jurgelionis.

    Kilus karui literatūros žurnalai sustojo ėję; juos pakeitė almanachai: „Nauju taku" išėjo 1914 m., o „Pirmasis baras" — 1915 m.

    Kuo skyrėsi anuometinė rusų okupacija nuo dabartinės
    Caro valdžia paisė teisėtumo, ko dabar nėra.
Rusijos teismai — jų aukščiausias buvo senatas — laikėsi įstatymų. Senatas panaikindavo neteisėtus veiksmus, nežiūrint kas juos būtų padaręs — eiliniai piliečiai valdininkai ar policija (viešoji ar slaptoji). Nevisada teismai apgindavo pilietį nuo neteisėtų administracijos ar policijos veiksmų, nuo teisės pažeidimų, bet jei reikalas iškildavo viešumon, teismai nedrįsdavo viešą įstatymo pažeidimą ignoruoti (nepaisyti). Ir politinio pobūdžio bylas teisme buvo galima laimėti (ko dabar nėra). Ne visada teismai bausdavo nusikaltėlį, būdavo atsitikimų, kad politinėse bylose kaltinamuosius išteisindavo.

    Pora pavyzdžių. Vienu metu vysk. A. Baranauskui lankant parapijas, Suvalkų gubernatorius uždraudė ruošti vyskupui iškilmingus sutikimus. To nepaisydami klebonai ruošė iškilmes. Gubernatorius už tai baudė klebonus piniginėmis baudomis. Nubaustieji pasiskundė teismui, byla nuėjo iki senato. Byla buvo vilkinama, bet galų gale senatas, jau vysk. Baranauskui mirus, baudas panaikino.

    Marijampolės gimnazijos mokiniai 1912 m. leido slaptą laikraštėlį. Policija susekė, leidėjus areštavo ir atidavė teismui. Suvalkų teismas visus mokinius išteisino.

    Caras buvo diktatorius, absoliutus valdovas. Bet jis buvo krikščionis, ir krikščionybė švelnino diktatūrą. Pravoslavų Bažnyčia buvo proteguojama, Katalikų Bažnyčia persekiojama, buvo norima katalikus paversti pravoslavais. Bet buvo leidžiama katalikų spauda, katalikiškos organizacijos (po 1905 m.). Buvo leista veikti blaivybės draugijoms, esančioms kunigų įtakoje.

    Privačiame ir viešame gyvenime buvo respektuojami (pripažįstami) krikščioniškos moralės dėsniai. Buvo respektuojamas Dekalogas (10 Dievo įsakymų). Galiojo Dekalogo įsakymai: nevok, nemeluok, nepaleistuvauk, nežudyk, gerbk savo tėvą ir motiną. Nors pažeidimų buvo, ko jokia visuomenė neišvengia, bet
275

šie įsakymai bent viešai buvo gerbiami ir saugomi. O dabar praktiškai einama prie šių įsakymų visiško paneigimo.

    Krikščioniškos moralės saugotoja ir įkvėpėja Lietuvoje buvo Katalikų Bažnyčia. Jos dėka Lietuvos kaimas moraliai išliko sveikas, nežiūrint baudžiavų, karų ir svetimųjų viešpatavimo. O kadangi Lietuvos gyventojų daugumą sudarė lietuviai kaimiečiai, tai jie buvo sveikas tautos pagrindas. Užtat kaimas galėjo tautiškai atbusti ir sukurti nepriklausomą valstybę.

    Lietuvoje veikė trys kunigų seminarijos — Kaune, Seinuose ir Vilniuje, kuriose mokėsi didelis skaičius lietuvių (Vilniaus kunigų seminarija buvo sulenkinta, lietuviams į ją sunku buvo patekti). Petrapily veikė Dvasinė Katalikų akademija. Kunigų seminarijos paruošė lietuvių kunigų, kurie buvo ne tik katalikybės apaštalai, bet ir lietuvių tautinio atgimimo pionieriai.

    Religinės institucijos (bet kokios konfesijos) ir religinio kulto atstovai buvo gerbiami, valstybės palaikomi ar bent toleruojami. Dabar religija ir jos atstovai yra niekinami. Religija griaunama išorinėmis prievartos priemonėmis ir iš vidaus, stengiamasi užverbuoti jos atstovus religijos griovimo darbui pagal taisyklę „medį kirminas turi suėsti iš vidaus". į religijos griovimo darbą yra įjungtas visas partinis ir valstybinis aparatas, o svarbiausia saugumas.

    Caro valdžia norėjo Lietuvą surusinti, bet nenorėjo, kad ji lenkėtų, lenkų pastangų lenkinti Lietuvą nerėmė. Buvo leidžiama lietuvių spaudoje prieš lenkintojus varyti propagandą, priešintis lenkinimui, nes ir lenkai buvo Rusijos priešai. Užtat Seinuose rusų valdžia nepageidavo lenkų vyskupo, ir du paskutiniai Seinų vyskupai buvo lietuviai (Baranauskas ir Karosas).

    Dabar Maskva palaiko lenkus Lietuvoje ir ypač Baltarusijos TSR, kur ir toliau varomas lietuvių lenkinimo darbas per bažnyčias. Lietuvoje ir Baltarusijos TSR rusiškas ir lenkiškas nacionalizmas sudarė koaliciją, susivienijo prieš lietuvius, ir Maskva tokią politiką remia.

    Maskva mano, kad dabar Lietuvos ir Baltarusijos TSR lenkai jai nepavojingi, nes jų nedaug, o lietuviai trukdo rusams kolonizuoti Pabaltijį. Kad Maskva Lietuvoje proteguoja lenkus, rodo lenkiškų mokyklų laikymas Vilniaus krašte ir 1980 m. lenkiškų pamaldų įvedimas Kaune. (Religinių reikalų įgaliotinis P. Anilionis liepęs
276

vysk. Labukui-Matulaičiui įvesti lenkiškas pamaldas Kauno Karmelitų bažnyčioje, ir vyskupas tai padarė). Lietuviai kunigai į Baltarusijos TSR lietuviškas parapijas neįsileidžiami. į Gervėčius 1979 m. paskirtas lenkas, baigęs „pogrindžio" kunigų seminariją ir įšventintas į kunigus Lenkijoje. Gervėčiai buvo likusi vienintelė vieta Baltarusijos TSR, kur iki 1978 m. buvo lietuviškos pamaldos, o šis naujai paskirtas kunigas (Zanievski) jas panaikino.

    Caro valdžia nekliudė ūkininkų luomo, net leido jam sustiprėti. Tai sudarė ekonominį pagrindą tautiniam lietuvių atgimimui. Kolūkių įvedimas Lietuvoje po II pasaulinio karo sunaikino lietuviškąjį kaimą ir tuo giliai pažeidė lietuvių tautos gyvybines šaknis.

    Prieš I pasaulinį karą lietuviai gyveno didesniame etniniame plote negu dabar. Vakaruose lietuviški plotai ėjo toli už Nemuno ir apėmė didelę Rytprūsių dalį (beveik visą dabartinę Kaliningrado sritį). Lietuvos rytuose ir pietuose irgi buvo didesnis lietuviškai kalbančių plotas negu dabar. Zietelos, Lazdūnų ir kitose tolimose nuo Vilniaus vietose lietuvybė buvo gyva, dabar ji ten baigia nykti.

    Lietuvos kaimynystėje buvo Vokietija. Siena tarp Lietuvos ir Vokietijos nebuvo ypatingai saugoma, buvo lengvai pereinama. Anapus pasieny gyveno tie patys lietuviai, taigi perėjęs sieną lietuvis, nemokąs vokiškai, galėjo bent kelio pasiklausti. Kam Lietuvoje grėsė pavojus, lengvai galėjo per sieną pasprukti ir pakliūti į Ameriką ar kitur. Dabar vietoje Rytprūsių (Vokietijos) atsirado ištisai surusintas Kaliningrado sritis.

    Tai buvo teigiamybės, kurių mes dabar, vėl atsidūrę rusų valdžioje, neturime. Bet reikia atsiminti, kad dabartinėje okupacijoje yra ir teigiamų dalykų, kurių anuomet nebuvo. Dabar visiems, kas nori mokytis, yra prieinamas mokslas. Visuotinis apmokymas, nors jis yra ir labai žemo lygio, yra mums naudingas. Kas gauna mokslo šviesą, tasai, jei norės, atras ir tiesą (atskirs pelus nuo grūdų), jei jo nesuvilios karjera ar nesulaužys gyvenimas, kaip daugelį sulaužė pirmalaikis ragavimas „uždrausto vaisiaus", alkoholizmas ir kiti iškrypimai.

    Nors Lietuvos supramoninimas yra Trojos arklys, su kurio pagalba norima į Lietuvą privaryti kuo daugiau rusų ir Lietuvą surusinti, bet dėka to lietuviams dabar nereikia vykti iš savo
277

krašto ieškoti darbo kitur, kaip buvo caro laikais. Darbo ir duonos Lietuvoje visiems kol kas užtenka.

    Lietuvoje, kaip ir visoje Tarybų Sąjungoje, veikia nemokamas gydymas. Nors nemokamas gydymas faktinai yra mokamas, nes už vaistus reikia mokėti. Mokama už dantų gydymą. Be to, ir nuo visų kitų ligų gydymas mokamas, nes „niekam nematant" gydytojui reikia primokėti, kitaip jis tave gali pagydyti tik formaliai. Vardan tiesos reikia pasakyti, kad yra gydytojų, kurie visuomet gydo sąžiningai, nežiūrint, ar jam primokama, ar ne. Viena iš priežasčių, kodėl gydytojai ima kyšius, yra maži atlyginimai (bet mažus atlyginimus gauna ir visi kiti eiliniai tarybiniai darbuotojai, todėl daugelis jų ne iš algos gyvena). Nežiūrint tokių nenormalumų gydymo praktikoje, medicinos tinklas Lietuvoje yra platus, nepalyginsi su tuo, kas buvo caro laikais. Gydytojo pagalbos galima prisišaukti. Medicinos mokslui ištobulėjus, ypač pažymėtinas vaikų mirtingumo sumažėjimas.

    Dėka radijo ir kitų komunikacijos priemonių sužinome, kas vyksta pasaulyje, ir užsienis žino, kas dedasi Tarybų Sąjungoje ir Lietuvoje. Lietuva nėra atskirta nuo pasaulio. Visos blogybės ir visos niekšybės, kurias mūsų tautai daro komunistinė valdžia, išeina aikštėn, o tas neina Tarybų valdžiai į sveikatą. Iš faktų, gaunamų iš Lietuvos ir kitų Rusijos pavergtų kraštų, formuojasi viešoji pasaulio nuomonė. O Maskvos valdovai labai nenori, kad toji nuomonė apie juos būtų bloga, nes juk „komunistai yra geriausi žmonės pasaulyje".

    Dar vienas dalykas. II-jo pasaulinio karo metu ir pirmaisiais pokario metais užsienis buvo klaidinamas, esą Pabaltijo valstybės laisvanoriškai įsijungusios į Tarybų Sąjungą. Dabar šis melas galutinai visiems tapo aiškus, ir visas pasaulis žino, kad Pabaltijo valstybės prieš 1940 m. buvo laisvos, ir kad Maskva jas okupavo, turi sprogdinamos reikšmės. Pasaulis negali susitaikyti su ta mintimi, kad XX a. gale, kai subyrėjus kolonijoms susikūrė keliasdešimt naujų nepriklausomų valstybių, — liko tik viena kolonijinė valstybė — Tarybų Sąjunga, kuri ne tik neleido jos anksčiau pavergtoms tautoms sukurti savas valstybes (ukrainiečiams, armėnams, gruzinams ir kt.), bet dar užgrobė tris naujas buvusias laisvas valstybes: Estiją, Latviją ir Lietuvą.
278

(B.d.)
 
 
  Sukurta padedant Arkivyskupui S.Tamkevičiui SJ & windows vista forum