Penktasis Lietuvos pogrindyje leidžiamo žurnalo AUŠROS rinkinys apima 21, 22, 23, 24 ir 25 numerius, pasirodžiusius Lietuvoje su 1980 m. kovo — 1980 m. gruodžio datomis.
Šio rinkinio puslapiuose, aišku, vyrauja Lietuvos pogrindžio duomenimis aktualūs klausimai: 1) okupanto remiamo alkoholizmo siautėjimas, 2) Lietuvos rusinimo didėjimas, nutautėjimo pavojai ir Lietuvos demografinių duomenų analizė, 3) Lietuvos laisvės kovotojų bei jų artimųjų persekiojimas ir kalinamųjų lietuvių gyvenimo nuotrupos, 4) Lietuvos praeities niekinimas, 5) lietuvių-lenkų santykiai ir religinė lietuvių padėtis Seinuose, 6) lietuvių padėtis Gudijoje ir t.t.
Okupuotos Lietuvos gyvenimo ryškus vaizdas pateikiamas 21/61 numerio įvadiniame rašinyje „Pražūties srauto versmės". — Primenant Afrikos, Amerikos bei Sibiro mažų tautelių sunaikinimą degtinės pagalba, praeitame šimtmetyje Airijoje paplitusį alkoholizmą ir apžvelgiant senosios Lietuvos valstybės nykimo ir žlugimo laikus, kada ne tik baudžiauninkai, bet ir visa visuomenė grimzdo alkoholyje, pereinama prie caristinės, ypač XIX š. okupacijos palyginimo su dabartine okupacija: „. . . Girtuokliavimas yra savotiškas žmonių pavergimo ir jų bejėgiškumo koeficientas. Juo blogesnė, nenormalesnė padėtis, tuo daugiau geriama, o kuo daugiau geriama — tuo padėtis darosi beviltiškesnė. Tai žino visi pavergėjai, prispaudėjai ir išnaudotojai . . . Girtuoklių ir moralinių ištižėlių tauta nebūtų galėjusi pasinaudoti Pirmajame pasauliniame kare susidariusia situacija, nebūtų pajėgusi atkurti ir juo labiau apginti savos valstybės. Nepriklausomybės šaknų reikia ieškoti ne tik Basanavičiaus laikų tautiniame atbudime, bet ir Valančiaus laikų blaivybės sąjūdyje . . . Alkoholizmo paplitimas Lietuvoje sutapo su Nepriklausomybės praradimu, karo meto sunkumais, o ypač su besitęsiančia rusų okupacija. Dabartinė lietuvių tautos padėtis daug kuo panaši į carinės Rusijos okupacijos laikus, tik ši priespauda yra dar sunkesnė, žiauresnė ir rafinuotesnė. Raudonieji carai naudojasi moderniškesnėmis kontrolės ir prievartos priemonėmis. Pats pavergimas yra totalitariškesnis, apimąs ne tik išorinį gyvenimą, politinę, ekonominę ir visuomeninę sritį, bet ir žmogaus dvasią, jo vidaus pasaulį . . . tarybinis pilietis panašus į baudžiauninką: anas buvo priklausomas savo ponui, šis — valstybei; baudžiauninkas negalėjo palikti savo pono, o tarybinis pilietis negali palikti valstybės; anas turėjo eiti „gvoltus" ir „šarvarkas", o šiandieninis eina į talkas, susirinkimus ir demonstracijas. O daugybė pačių darbingiausių vyrų kiekvieną vasarą per karinius komisariatus surenkami ir kaip tikriausi lažininkai pasiunčiami dirbti laukų valstybiniuose dvaruose Kazachstane . . . Visur ir visi vykdo ne savo, bet savo pono — „išmintingosios" partijos valią ir norus. Visur ir visi priklauso nuo valdžios numetamo duonos kąsnio, nors ši duona jo, bet ne valdžios uždirbta. Visur ir visi vadovaujasi ne savo, bet svetima, iš viršaus primetama nuomone ir nurodymu, sako ne tai, ką norėtų, bet tai, ką „reikia" pasakyti . . . Alkoholizmas lyg vėžys ėda tautos kūną ir dvasią, o jos pavergėjai iš džiaugsmo trina rankas. Juk ne juokas valdyti ir engti dešimtys tautų ir milijonus žmonių. Bet jei šie vergai apsvaigę, apduję, nemato tikros savo padėties, nejaučia laisvės troškimo — valdyti daug lengviau ir saugiau. Milijonas girtuoklių mažiau pavojingas už tūkstantį ar net šimtą šviesių, blaivių, sveikai galvojančių ir savo vertę žinančių žmonių . . . Alkoholikai ne tik paklusnūs valdiniai, bet ir stipriausi valstybės ekonomikos rėmėjai . . . girtuokliai valstybei atiduoda milijonus rublių, pragerdami ne tik savo uždarbį, bet neretai ir savo vaikų duonos kąsnį . . . naivu būtų tikėti, kad valdžia kada nors organizuos ar bent leis laisvą ir tikrą blaivybės sąjūdį, tokį sąjūdį, kuris būtų reikalingas ir naudingas žūstančiai tautai, ne jos pavergėjui. Tauta turi gelbėtis pati. Gelbėtis ne juokais, nes pavojus daugiau negu rimtas . . .".
Greta tų įspėjančių, pesimistinių žodžių randame ir optimistinių, pasitikėjimu savimi persunktų pareiškimų. 22/62 numerio vedamajame „Dar daug galime" pabrėžiama: „. . . Totalitarinė diktatūra nori mus pavergti iki kaulo smegenų, iki nuošaliausios sąmonės ir širdies kertelės. Ir štai čia, šioje dvasinėje srityje okupantas pasirodė silpnas ir net bejėgis. Čia jam reikalinga parama, būtini talkininkai . . . Reikalinga, kad čia jam talkininkautų patys pavergiamieji . . . Priversti vykdyti įsakymus daug lengviau, nei priversti tikėti jų teisingumu ir teisėtumu. Tikėti mus negali priversti! . . . Mes galime neteršti savo kalbos svetimais žodžiais, o savo vaikų sąmonės svetimomis mintimis ir idėjomis; nevartoti svetimos kalbos ten, kur teisėtai turi būti vartojama gimtoji kalba; nepadėti tyčiotis iš mūsų tautos ir jos praeities . . .".
24/64 numerio rašinyje „Padėkite mums!" Gudijos lietuviai pakartotinai pasakoja apie savo vargus ir 4 puslapių rašinį baigia šitaip: „. . . Mes Baltarusijos lietuviai, kreipiamės ne tik į mūsų brolius lietuvius, bet ir į visus pasaulio geros valios žmones, prašydami ištiesti mums pagalbos ranką. Prašome protestuoti prieš kultūrinį ir tautinį genocidą . . .". Lietuviai, nuo amžių gyvenantieji žemėse, dabar priskirtose t.v. Baltarusijos TSRespublikai, nežiūrint į Minską, Maskvą siųstus prašymus su tūkstančiais parašų, neturi jokių mokyklų lietuvių kalba, o už lietuvių kalbos viešą vartojimą, savo vaikų siuntimą, į Lietuvos mokyklas įvairiai persekiojami, niekinami ir net baudžiami.
Peržiūrint tų numerių vardų rodyklę randame, jau daug metų pogrindžio spaudoje besikartojančias pavardes lietuvių, kalinamų 25-30 ir daugiau metų už pastangas atgauti laisvę Lietuvai. Aišku, joks reportažas, faktų atpasakojimas negali perduoti tų kalinių bei jų artimųjų kančios gilumos, bet mes turime apie tai ne tik patys žinoti, bet ir kuo plačiau kitiems pasakyti.
Akademinės Skautijos Leidykla
|
