1974 rugpiūčio 30 Jūs Adutiškio parapijiečiams: P. Burokui, V. Trečiokui, C. Burokienei ir B. Steponienei sakėte: „Perauklėkite kleboną!" Reiškia, paveikite jį, kad jis neklausytų Bažnyčios ir savo sąžinės, o tik ateistų. Jei patarėte eiliniams Adutiškio tarybinio ūkio darbininkams mane perauklėti, tai leiskite paklausti, ar gali Jus perauklėti Jūsų gatvės šlavėjas ir darbo kabineto valytoja?
Mane mokė ir auklėjo aukštos moralės ir kultūros mokytojai ir profesoriai. Jie, formuodami mano pasaulėžiūrą, leisdavo, o kartais net įsakydavo, susipažinti su marksistų - komunistų idėjomis. Mano pasaulėžiūra formavosi ne pagal diktatą, bet laisvai. Teko skaityti ir laisvamanių leidinius. O ar yra galimybė šiandien, formuojantiems savo pasaulėžiūrą, skaityti nekomunistiškai galvojančių žmonių knygas?
1966 paprašiau Maskvos knygyne šv. Rašto. Pardavėjas nuoširdžiai atsakė: „Mes niekuomet šv. Rašto neturėjome. Jei jūs norite paskaityti šv. Raštą, eikite į biblioteką, bet ir ten jums duos tik su spec. leidimu."
Jei šv. Raštą bibliotekoje skolina tik su spec. leidimu, tai apie kitaip galvojančių, negu komunistai, veikalų gavimą ir skaitymą negalima nė galvoti. Tačiau kiekvienas formuojantis savo pasaulėžiūrą turi susipažinti su įvairiai mąstančiais. Molotovas teisingai pasakė: „Tik tarp dviejų priešingų nuomonių yra tiesa."
Tolimoje praeityje žavėjausi komunistų idėjomis ir šūkiais, bet gyvenimas įtikino, kad visa, ką jie sako ir rašo, yra tik negyva raidė, o gyvenimas nukrypsta priešinga kryptimi.
1.
Lenkų okupacijos metu, kai buvo uždarinėjamos lietuviškos mokyklos, kai periodiniai leidiniai buvo konfiskuojami, mes žavėjomės valstybe, kurioje tautinės mažumos turi savo spaudą, mokyklas, kur vaikučiai mokomi gimtąja kalba. Sunkūs buvo laikai, bet mes turėjome savo lietuvišką spaudą. Likvidavus periodinę spaudą, buvo leidžiami vienkartiniai leidiniai. Kai netekome lietuviškų mokyklų, mus gimtosios kalbos mokė privačiai, be to, veikė skaityklos.
O kaip dabar ten, kur gyvena vien lietuviai, mano tėviškėje, Gėliūnų kaime (Baltarusijos TSR, Astravo raj.)? Ten vaikai, negirdėję nei gudų, nei rusų kalbos, nuėję į mokyklą privalo mokytis gudiškai ir rusiškai. Net ir per pertraukas jiems draudžiama lietuviškai kalbėti.
124 Tarybų Sąjungos Konstitucijos straipsnis užtikrina religinių kultų atlikimo laisvę. Bet ar gali kunigas ir tikintieji laisvai melstis, jei ne tik užsimaskavę sekliai juos seka, bet ir kiti, maną turį tam teisę? Š. m. sausio 19 Adutiškio apylinkės pirmininkas A. Laurinavičius, Adutiškio lietuvių vidurinės mokyklos direktorius J. Navikas ir mokyt. A. Baužys, atėję į bažnyčią, klasifikavo tikinčius, kurie turi teisę melstis, o kurie neturi. Prieš tokį grubų ir įžūlų kišimąsi aš, parapijos klebonas, protestuoju ir prašau, kad tai daugiau nepasikartotų.
Konstitucijos 125 str. garantuoja spaudos laisvę. Jei laisvė būtų tikra, tai šiandien tikintieji Lietuvoje už maldaknygę („Maldyną" — Red.) nesiūlytų 60 rub.
Jūsų kalba, pasakyta per Vilniaus televiziją 1974 rugpiūčio 28, ir straipsnio „Sąžinės laisvė ir tarybiniai įstatymai" mintimis („Tiesa", Nr. 273) susižavėjo tie, kurie nežino tikros Lietuvos Bažnyčios padėties. Jūs rašote: „Lietuvoje veikia religiniai centrai, kaip katalikų vyskupijų kurijos". Kokia jų paskirtis? Jos vegetuoja tiek, kiek reikalingos tarybiniams organams. Visiems žinoma, kad kurijos kunigus patikėjo Jums, o Jūs — rajonų vykdomųjų komitetų pirmininkų pavaduotojams, o šitie — apylinkių pirmininkams. 1973 sausio 25 Švenčionių rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas V. Laurinavičiui įsakė: „Turi peržiūrėti klebono veiklą!" Kunigo ganytojinis darbas, ramybė ir remontai priklauso nuo rajonų pirmininkų pavaduotojų ir nuo apylinkių pirmininkų, o vadinami religiniai centrai palikti tik užsienio turistams priiminėti, jiems interviu teikti, parodyti savo vilas... Religiniai centrai įmoka solidžias sumas į „taikos" fondą, nusiunčia atstovus, lyg artistus, į konferencijas, kurios nieko bendro neturi su bažnyčia, ir, įgaliotiniui reikalaujant, be jokio pagrindo šalina iš pareigų kunigą.
Jūs rašote: „Kiekvienas dvasininkas dirba toje religinėje bendruomenėje, kurioje yra įregistruotas." Kokiu įstatymu remdamiesi siaurinate ir paneigiate kunigų teises? Jei pripažįstate religinį centrą, tai tuo pačiu turite pripažinti ir jo nuostatus. Vilniaus arkivyskupijos sinodo 390 str. sako, kad kiekvienas kunigas turi teisę aukoti šv. Mišias, sakyti pamokslus ir klausyti išpažinčių visoje vyskupijoje.
Savo straipsnyje Jūs rašote: „Valstybė nesikiša į religinių susivienijimų vidaus veiklą..." O kiek žemiau teigiate: „Kiekvienas dvasininkas dirba toje religinėje bendruomenėje, kurioje yra įregistruotas..." Koks didelis prieštaravimas! Jei valstybė nesikiša į vidaus veiklą, tai kam reikalingi „suderinimai su vietiniais valdžios organais"? Gyvenimas įrodė, kad- tie organai tik diktuoja. Šiandien tikintieji su skausmu ir liūdesiu stebi tarybinių organų įžūliausį kišimąsi į vidinį Bažnyčios gyvenimą, o ateinančios kartos juoksis iš šių laikų tragikomedijų, kurias režisuoja ateistai, kaip mes juokiamės iš Austrijos karaliaus Juozapo II, kuris klebonams nurodinėjo net kiek jie per Mišias turi uždegti žvakių.
Kaip įžūliai vietiniai valdžios organai kišasi į Bažnyčios vidaus gyvenimą, liudija tik faktas. 1974 spalio 3 Adutiškio apylinkės pirmininkas man surašė protokolą už tai, kad rugsėjo 28 - 29 buvo atvažiavę kunigai klausyti išpažinčių.
Didžiausia nelaimė, kad jis patikėjo „tvarkyti ir derinti" vietiniams valdžios organams, kurie elgiasi pagal dėsnį: „Man taip patinka" ir neatsako net už neišmintingiausius suderinimus.
2.
1974 spalio 30 Jūs Skyrelienei sakėte: „Klebonas suagitavo" (kad jos sūnus stotų į Kunigų seminariją — Red.).
J. Skyrelis labai gerai supranta, kad šiandien būti kunigu „ne pyragai". Visiems, taip pat ir jaunuoliui, žinoma, kad ateistai kunigą visaip niekina — vadina „bažnytininku", į pasą įrašo „kulto tarnautojas". Iš beteisio kunigo fanatiški ateistai drąsiai tyčiojasi, be jokio pagrindo rašo skundus ir protokolus, nes žino, kad už tai tik bus pagirti ir pakils karjeros laipsnis. Jeigu jaunuolis, matydamas kunigams daromus nemalonumus, jau nuo 1970 bando stoti į kunigų seminariją, tai jam jokios agitacijos nereikia. Jaunuoliui prašant, aš parašiau reikiamą liudijimą, o Jūs, suradę „kliūtis", neleidote įstoti į Seminariją. 1973 jaunuolio motinai Jūs pažadėjote 1974-tais priimti, bet pažado neišpildėte.
Adutiškio parapijiečiai pas mane teiravosi, kodėl jaunuolis nepriimtas. Pasiteirauti jie turi teisę, nes kasmet siunčia aukas Seminarijos išlaikymui. Nežinodamas, ką žmonėms atsakyti, patariau nuvažiuoti ir pasiteirauti.
Girdime, kad kai kas džiūgauja — nebėra norinčių stoti į Seminariją. Tai netiesa. Būtų kam senelius klebonus pavaduoti ir užpildyti atsiradusias spragas, bet Jūs daugeliui pastojate kelią. Apie jaunuolio pašaukimą sprendžia ne tie, kurie turėtų spręsti, bet ateistai. Kaip mes, kunigai, neturime teisės rekomenduoti kandidatus į komjaunimą ar komunistų partiją, taip ir Jūs neturite teisės spręsti apie jaunuolio tinkamumą į kunigų luomą. Bažnyčios istorijoje negirdėta, kad ateistai spręstų apie kandidatų tinkamumą į kunigus.
Jūs adutiškiečiams atsakėte: „Jaunuolis pats žino, kodėl jo nepriima." Jūs vengiate aiškaus atsakymo, todėl suprantama, kad kažką slepiate.
1974 lapkričio 27 Kunigų seminarijos atstovas adutiškiečiams aiškino, jog jaunuolis nepriimamas į Seminariją, nes, baigęs žemės ūkio technikumą, neatidirbo valstybei dvejų metų, susipyko su ūkio vadovais, susikivirčijo su viršininkais, be to, reikalavo, kad jį išleistų į užsienį.
Seminarijos vadovai, nepatikrinę šmeižtų, neišklausę priešingos pusės, negali padaryti teisingos išvados. Krikščioniškoji moralė mane įpareigoja skriaudžiamąjį ginti.
Jaunuolis galėjo ir norėjo atidirbti dvejus metus, bet už tai, kad eidavo į bažnyčią, iš darbo buvo pašalintas. Atleistas iš agronomo pareigų, .jaunuolis nuvyko į „Liudo Giros" kolūkį ir buvo pasiryžęs grąžinti valstybei skolą, bedirbdamas eiliniu darbininku, tačiau atvykęs iš rajono kažkoks pareigūnas įsakė jį pašalinti iš darbo.
Ūkio vadovai nuolatos pyko, tyčiojosi iš jo ir išmetinėjo: „Kokį pavyzdą duodi mokiniams, jei, būdamas agronomu, eini į bažnyčią?" J. Aničas ir J. Rimaitis „Tarybiniuose įstatymuose apie religinius kultus" (V.1970, p. 31) rašo: „Atsakomybę užtraukia taip pat atsisakymas priimti piliečius į darbą... atleidimas iš darbo... priklausomai nuo pažiūros į religiją."
Jaunuolį atleido iš darbo tik už tai, kad jis eidavo į bažnyčią. Ne ūkio vadovai liko kalti, kad jaunuolį neteisėtai pašalino iš darbo, bet jaunuolis. Tai kam parašyti gražūs įstatymai? Jie parašyti ne tam, kad gintų nekaltai skriaudžiamuosius, bet dėl propagandos: štai kokie gražūs mūsų įstatymai — net ir tikinčiųjų teisės įstatymu apsaugotos! Tai tik pasityčiojimas iš tikinčiųjų.
Jaunuolis kaltinamas, kad susikivirčijo su viršininkais. Šitie, norėdami, kad jaunuolis prarastų pašaukimą, pasiryžo padaryti jį brigadininku. Jaunuolis nesutiko, nes buvo įsitikinęs, kad 1974 bus priimtas į Seminariją. Atsisakymas vykti į brigadininkų kursus nebuvo pilietinių pareigų vengimas, nes specialybę kiekvienas pasirenka laisvai.
Jaunuolis kaltinamas, kad „reikalavo išleisti jį į užsienį". Tai šmeižtas — apie užsienį jis net nebuvo užsiminęs.
Seminarijos atstovas patarė kur nors išvykti, kad ir į Latviją ir ten bent trejus metus palaukti. Laukė nuo 1970 ir dar nežinia kiek reikės laukti! Kas liks iš jaunuolio tiek metų laukus? O šmeižtai nesudūlės! Jaunuolis neturi malonės ir užsitraukė rūstybę net pas tuos, kurie pripažįsta atlaidumą, bet priešą spardo tol, kol jį sunaikina — kurie turi tik visiško sunaikinimo sąvoką. Bažnyčios priešų tikslas suprantamas — jie nori, kad Seminariją baigtų pasenę ir ligoti asmenys.
Jūs sakėte: „Klebonas suagitavo!" O kaip suprasti Jūsų pasiūlymą jaunuolio motinai, kad jaunuolis stotų į mediciną? Norinčiais stoti į mediciną Jūs nesirūpinate, o tik jaunuoliu, kuris pasiryžo tapti kunigu. Taip ilgai nepriimdami, norite atšaldyti jo pašaukimą ir išgauti „paklusnumą". Kam tokie reikalavimai, kurie nieko bendro neturi su kunigo pašaukimu ir net nesuderinami su doro žmogaus sąžine?
3
Kalbama ir rašoma, kad bažnyčios remontuojamos laisvai. Tai netiesa. Tiesą drįso pasakyti tik iš Maskvos atvykęs Tarasovas. 1973 liepos 16 jis pasakė: „Be valdžios leidimo jūs neturite teisės bažnyčioje net vinies įkalti."
1973 m. adutiškiečiai nusipirko nurašytus, metalo laužui skirtus apšildymo agregatus ir juos suremontavo. 1973 rugsėjo 16 Adutiškio bažnyčios komitetas paprašė Švenčionių raj. Vykdomąjį komitetą, kad leistų apšildyti bažnyčią, tačiau į pasiųstą prašymą rajonas neatsakė. 1973 lapkričio 1 adutiškiečiai kreipėsi pas Jus. Lapkričio 21 atvykęs į Adutiškį Jūsų referentas žodžiu pasakė: „Apšildomos tik tos bažnyčios, kuriose yra vertingi meno kūriniai." Tokiu atsakymu visi pasipiktino — meno kūriniais labiau rūpinasi, kaip žmogumi, o radijas ir spauda nuolatos kartoja, kad Tarybų Sąjungoje „viskas žmogaus gerovei". Savo atsakymu Jūs įžeidėte kolūkiečius, kurie girdi, kad kai kur jau ir fermos apšildomos. Jie mato, kad ir kultūros namai dieną naktį apšildomi.
1973 gruodžio 9 adutiškiečiai kreipėsi į LTSR Ministrų Tarybą. 1974 vasario 3 kreipėsi pakartotinai, bet atsakymo nesulaukė. 1974 kovo 14 kreiptasi į LTSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumą ir į LTSR KPCK pirmąjį sekret, bet adutiškiečiams nė vienas neatsakė.
Adutiškiečiai, padarę išvadą, kad tiek Ministrų Taryba, tiek Aukščiausios Tarybos Prezidiumas ir Centro Komitetas, gerai suprasdami bažnyčios nuo valstybės atskyrimo dekretą, nenori su tikinčiaisiais turėti nieko bendro, todėl į prašymus neatsakė. Žmonės ramia sąžine pradėjo bažnyčios apšildymo darbus.
Baigiantis darbams, prasidėjo revizijos. Liepos mėnesį kažkoks pareigūnas su priešgaisrinės apsaugos inspektoriumi patikrino, kur kas pirkta. Liepos 23 tardymui buvo pakviesti bažnytinio komiteto nariai: P. Burokas ir V. Trečiokas. Tardytojas reikalavo nurodyti, kur ką pirko. Visa kruopščiai surašęs, reikalavo, kad pasirašytų, bet bažnytinio komiteto nariai atsisakė, nes atmintinai negalėjo pateikti tikslių duomenų. Jie buvo pasodinti pas budintį milicininką ir sėdėjo tol, kol pasirašė. Ar turėjo tardytojas taip elgtis? Argi revizoriai reikalauja, kad buhalteriai ir direktoriai teiktų žinias iš atminties? Vėliau buvo pašauktas tardymui bažnytinio komiteto kasininkas P. Avinas. Po jo buvo ištardytas buvęs bažnytinio komiteto sekretorius A. Bučelis. Paskiausiai Adutiškio apylinkės pirmininkas ir milicijos įgaliotiniai klausinėjo mane, kur gauti žibalui bakai?
Kai tardytojas nesurado pagrindo apkaltinti adutiškiečius, tada rajonas pareikalavo, kad bažnyčios komitetas pateiktų apšildymo projektą.
Bažnyčios komiteto atstovai P. Burokas ir V. Trečiokas kreipėsi į rajono architektą Jakučionį, kad jis padarytų reikiamą projektą. Architektas griežtai atsisakė ir pasiuntė žmones į Kauno Komunalinio ūkio projektavimo institutą. Rugpiūčio 11 adutiškiečiai kreipėsi nurodytu adresu. Kauniečiai labai stebėjosi, kaip architektas Jakučionis, žinodamas, kad Švenčionių rajonas priklauso Vilniaus zonai, pasiuntė juos net į Kauną. Vilniuje žmonėms buvo pareikšta, kad be religijų reikalų tarybos įgaliotinio sutikimo bažnyčios jokių projektų daryti negali.
Rugpiūčio 28 adutiškiečiai, išgirdę per televiziją Jūsų kalbą, kad tikintieji laisvai ir be jokių trukdymų remontuoja bažnyčias, rugpiūčio 30 nuvyko pas Jus, o Jūs, pataręs jiems perauklėti kleboną, pasiuntėte žmones į rajoną, kad leistų padaryti projektą. Rugsėjo 24 iš rajono buvo gautas toks raštas: „Iki bus paruošta dokumentacija, toliau vykdyti darbo negalima." Rajonas reikalauja pristatyti projektą, o jam padaryti leidimo neduoda...
Prisimena epizodas iš lenkų okupacijos laikų — Vilniuje buvo lietuvių gimnazija. Lenkų ponai pasiryžo ją likviduoti ir pareikalavo, kad stojantieji pristatytų pažymėjimą, jog jų tėvai lietuviai. Gimnazija be tokių pažymėjimų neturėjo teisės mokinius priimti, o tokių pažymėjimų niekas neišduodavo... Dabar vėl grįžtama į ponų pramintus takus.
Spalio 23 P. Burokui ir V. Trečiokui Švenčionių rajono architektas-inspektorius Jakštas ir žemės valdybos inžinierius V. Graužinis aiškino: „Važiuokite į projektavimo institutą ir jums padarys projektą. Rajonas su institutu jau susitarė. Rajono atstovai norėjo išgauti pasižadėjimą, kad be dokumentacijos nebus vykdomi darbai.
Adutiškiečiai, nuvykę į institutą, įsitikino, kad apie Adutiškio bažnyčios apšildymą niekas iš rajono pareigūnų nekalbėjo. Ar turėjo teisę rajono pareigūnai taip apgaudinėti bažnytinio komiteto atstovus?
Sakoma, kad įstatymai draudžia kunigams priklausyti prie parapijos dvidešimtuko, ir, kad kunigai negali būti išrinkti bažnytinio komiteto nariais. Aš įsitikinau, kad parapijos dvidešimtukui negali priklausyti ne tik kunigai, bet ir sumanesni parapijiečiai. Pavyzdžiui, iš pateikto rajono tvirtinimui dvidešimtuko sąrašo buvo išbraukti: Mykolas Raginis, Edmundas Vaitekėnas ir Ciprijona Burokienė.
Jei TSRS Konstitucijos 135 str. sako, kad „LTSR Aukščiausios Tarybos deputatu gali būti renkamas kiekvienas Tarybų Sąjungos pilietis...," tai kodėl kunigas negali būti išrinktas bažnytinio komiteto nariu?
Per Vilniaus radiją aiškinta: „Kunigai negali priklausyti prie bažnyčios komiteto, kad nepasinaudotų bažnyčios komitetui priklausančiomis materialinėmis gėrybėmis." Kam tokie šlykštūs įtarimai? — Kad visuomenę nuteiktų prieš kunigus. Kodėl neįtarinėjami kolūkių pirmininkai ir ūkių direktoriai? Jie visi priklauso prie ūkių valdybų. Kunigai ir sumanesni tikintieji negali priklausyti nei prie dvidešimtuko, nei prie bažnytinio komiteto ne dėl to, kad nepasinaudotų materialinėmis gėrybėmis (juk kiekviename komitete yra revizijos komisija!), bet kad lengviau būtų galima bažnytinį komitetą apgauti. Pavyzdžiui, rajono pareigūnai kalbėjo: „Važiuokite į Vilnių ir projektą gausite!" Kunigas ir sumanesni bažnytinio komiteto nariai būtų atsakę, kad projektas aklai nedaromas, o tik apžiūrėjus aplinką. Nuvažiavę į institutą, bažnytinio komiteto nariai įsitikino esą apgauti. Jūs, Įgaliotini, sutikote, kad institutas paruoštų bažnyčios apšildymo projektą, tačiau jūsų sutikimu adutiškiečiai neilgai džiaugėsi. Instituto inžinierius Rozentalis nukreipė adutiškiečius pas rajono geodezininką, kad padarytų šventoriaus planą, tačiau architektas Jakučionis išdidžiai pareiškė: „Mes ir už pinigus nedarysime..."
4
Savo straipsnyje („Tiesa", 1974.XI.22) Jūs rašote: „Materialistinė pasaulėžiūra įsitvirtino žymios dalies gyventojų tarpe.
Tenka pastebėti, kad materialistinė pasaulėžiūra įsitvirtino tik mažumos gyventojų tarpe, ir tai tik dėl tam tikrų išskaičiavimų. Tie, kurie ją giria ir reklamuoja, dažnai kalba prieš savo sąžinę. Materialistinės pasaulėžiūros įsitvirtinimą Jūs stebite iš tolo, o mes iš arti. Jūs remiatės fikcinėmis statistikomis, o mes realia padėtimi. Jei kas iš baimės ir pasisako, kad jis netiki Dievą, tai dar nereiškia, kad jis yra bedievis. Jei jis būtų bedievis, tai jis tikrai nepriimtų moterystės sakramento, nekrikštytų savo vaikų ir neitų išpažinties. Taigi nėra pagrindo džiaugtis bedievių skaičiumi. Kas suskaitys šeimas, kurios, nenorėdamos eiti į bažnyčią, meldžiasi namie?
Nei šeima, nei visuomenė nesidžiaugia fanatiškais materialistais. Prieš kiek laiko Jakelių tarybiniame ūkyje dirbo J. Galvydis. Būdamas direktoriumi, mažai rūpinosi ūkio reikalais, o eikvojo visą energiją kovai su tikėjimu. Jis buvo pasiryžęs subedievinti visus gyventojus. Tikinčiuosius išjuokdavo garbės lentoje, neišmokėdavo darbininkams priklausomų premijų, pav. P. Burokui.
1971 liepos 20 mirė kaupdamas tarybinio ūkio bulves Albinas Bučelis, gimęs 1894 m. Direktorius nedavė net mašinos karstui iš krautuvės parvežti. J. Galvydis atvažiavo labai kukliai, kaip našlaitis. Po kelerių metų jis išvažiavo iš Jakelių su tokiu kraičiu, kaip karalaičiai išvažiuodavo į žentus. Keliolika metų dirbę kolūkyje ir tarybiniame ūkyje fermų darbininkai neužsidirbo net ir šešėlio to, ką užsidirbo direktorius J. Galvydis per ketverius metus.
Dažnai kalbama ir rašoma, kad Bažnyčia buvo nacionalistų rietenų priežastimi, o dabar jaunoji karta auklėjama internacionalizmo dvasioje ir nacionalinė neapykanta jau svetima. Šįmet, eidamas Vilniuje Diržinskio gatve, paklausiau paauglį kur yra Giedraičių gatvė.Paklaustasis rusiškai atsakė: „Nesuprantu." „Kaip gi suprasti? Juk Lietuvoje gyveni. Argi jūsų mokykloje nemoko lietuvių kalbos?" — paklausiau. „Lietuviškai kalba tik maldininkai ir banditai", — atsakė paauglys. Štai kokie vaisiai materialistinio auklėjimo! Kas nuteikė paauglį prieš lietuvių kalbą?
1974 gruodžio 4 per Vilniaus radiją buvo kalbama, kad prieš karą kažkokia šeima prašė švietimo ministrą atleisti jos vaikus nuo tikybos pamokų. Komentatorė pasipiktinusi pabrėžė, kad prašymas liko nepatenkintas. Ką šiandien atsakytų švietimo ministras, jei kuri šeima drįstų paprašyti, kad jų vaikų neluošintų ateistinė dvasia? Jei kas smerkia praeities klaidas, tai pats turi panašių klaidų nedaryti.
Tiesa, seniau tikybos mokė, bet jėga niekas nebruko, kaip šiandien brukamas ateizmas. Tikėjimo tiesas dėstė tik per tikybos pamokas, o šiandien kiekvienas mokytojas turi savo pamokose diegti ateistinę mintį. Seniau tikybos mokė tik pradžios mokyklose ir gimnazijose, o šiandien ateizmas pradedamas diegti jau vaikų darželiuose, o vidurinėse, technikumuose, universitetuose ir darbovietėse jėga brukamas. Nepaliekami ramybėje net pensininkai.
Kokia čia laisvė, jei kalamas tik ateizmas, jei tik jo reikia klausyti? Ar apie tokią laisvę kalba TSRS Konstitucijos 124 str.? Teisingai apie laisvę kalbėjo Roza Liuksemburg: „Laisvė tiktai sau — nėra jokia laisvė. Tikra laisvė apima taip pat laisvę kitaip galvojantiems."
Jums, kaip ir kiekvienam doram piliečiui, turi rūpėti, kad visi dorai gyventų. Taigi rekomenduokite ne kunigus perauklėti, bet tuos, kurie trypia tai, kas dora ir gražu. Būdami ministro poste, Jūs galite pateikti daug gražių sumanymų, tik turėkite pilietinės drąsos pasakyti, ką jūs matote ir girdite tiems, kurie nemato ir negirdi, nes visą energiją eikvoja beprasmei kovai su Dievu ir Bažnyčia.
Adutiškis, 1975.1.25.Kun. B. Laurinavičius
(Pareiškimas sutrumpintas — Red.)
***