• „LKB Kronikos" leidėjų laiškas J. B. kard. A. BengschuiEMINENCIJA,
Jūsų vizitas į mūsų Tėvynę š. m. rugpiūčio 22-26 dienomis buvo netikėta, bet visiems tikintiesiems labai maloni staigmena. Mes pamatėme ne tik Jūsų besišypsantį veidą ir išgirdome šiltus žodžius apie mūsų tikėjimą, bet mumyse atgimė viltis, kad Apaštalų Sostą ir platųjį pasaulį pasieks daugiau objektyvios informacijos apie Katalikų Bažnyčios padėtį Lietuvoje.
Kiek radijo trukdytojai leido, pernai mes dėmesingai sekėme kardinolų — Višinskio, Slipij ir Jūsų kalbas Vyskupų Sinode Romoje. Mes supratome, kad Jūs turite plačią širdį ir krikščioniškos drąsos užtarti persekiojamuosius už Dievą ir Bažnyčią', kad Jūs norite ir pajėgiate suprasti mūsų nedalią ir rūpesčius.
Iki paskutinės valandos Jūsų atvažiavimo tiksli data buvo slepiama nuo kunigų ir tikinčiųjų. Apie tai nebuvo painformuoti net tremtyje gyvenantieji vyskupai — J. Steponavičius ir V. Sladkevičius. Kauno Bazilikoje apie Jūsų vizitą buvo paskelbta tik iš vakaro, o provincijos kunigai nieko nežinojo.
Jūsų vizitą buvo pavesta tvarkyti valdžiai ištikimiems kunigams ir, atrodo, jie neapvylė. Prie Jūsų negalėjo prieiti visi tie, kurie būtų galėję labai daug papasakoti apie tikrąją Bažnyčios padėtį. Jums neparodė išniekintų bažnyčių, bet nuvežė į Pirčiupį. (Objektyvumo dėlei reikia priminti, kad Lietuvoje yra ne tik nacių aukų kapų, bet ir tarybinių — Pravieniškėse, Rainių miškelyje ir kt.). Panevėžyje nebuvo leista giedoti, kad nesusidarytų perdidelis įspūdis ir nebūtų užsitraukta valdžios nemalonės. Kaune nebuvo leista prie Bazilikos durų pakabinti šv. Tėvo portreto ir Jus sutikti toliau nuo durų. Nežiūrint valdžios ir jos patikėtinių pastangų, tūkstantinės minios tikinčiųjų atėjo Jūsų pagerbti ir paliudyti savo ištikimybės Bažnyčiai bei Apaštalų Sostui.
J. P. Akademikui Andriejui Dimitrijevičiui
S a c h a r o v u i
Didžiai gerbiamas Laureate,
Spalio 9 d. mus pasiekė nepaprastai džiugi žinia, kad Jums suteikta Nobelio taikos premija.
Visi geros valios žmonės Lietuvoje nuoširdžiai džiaugiasi, kad aukštai buvo įvertinta Jūsų drąsi kova už tiesą, laisvę ir žmogaus orumą, kad neliko nepastebėta Jūsų plati širdis, kurioje rado vietos ir persekiojamų lietuvių vargai.
Kai Jūs, Laureate, būsite oficialiosios spaudos niekinamas ir šmeižiamas, žinokite — tūkstančiai lietuvių solidarizuojasi su Jumis.
Jūsų kilnus ir pasiaukojantis pavyzdys daugelį paskatins pasišvęsti kovai už žmogaus teises, kurių respektavimas yra tvirtos taikos pagrindas.
Garbingas Laureate, mes tikime, kad Apvaizda Jus, kaip ir rašytoją Solženicyną, pasirinko savo įrankiu, vedant žmoniją į šviesesnę ateitį.
1975 m. spalio 20 d. Lietuviai
Lietuvos Komunistų Partijos Centro Komitetui
Šis laiškas neturėtų jums būti didelė staigmena. Esu rašytojas, vertėjas, literatūros tyrinėtojas. Visose šiose srityse nemaža triūsiau. Manau, kad neblogai tarnavau savo tėvynei ir tautai ir atidirbau duoną, kurią per savo amžių suvalgiau. Vis dėlto esu padaręs žymiai mažiau, negu pajėgčiau, — tai ne mano kaltė.
Mano tėvas, Antanas Venclova, buvo įsitikinęs komunistas. Aš jį gerbiau ir tebegerbiu kaip žmogų. Be ko kito, ištikimybės savo principams mokiausi iš jo. Bet dar jaunystėje, stebėdamas gyvenimą ir jame dalyvaudamas, susidariau kitokią, negu tėvas, pažiūrų sistemą, kurią vėlesnis patyrimas tik sutvirtino. Nei tėvui, nei kam kitam tai nebuvo paslaptis.
Komunistinė ideologija man tolima ir, mano manymu, didele dalimi klaidinga. Jos absoliutus viešpatavimas atnešė mūsų šaliai daug nelaimių. Informaciniai barjerai ir represijos, taikomos kitaip manantiems, stumia visuomenę į stagnaciją, o šalį į atsilikimą. Tai pražūtinga ne tik kultūrai. Ilgainiui tai gali pasidaryti pavojinga ir valstybei, kurią tokiais metodais bandoma stiprinti. Nieko čia pakeisti aš negaliu. Negalėčiau ir tada, jei turėčiau tiek valdžios, kiek turite jūs. Bet vis dėlto galiu ir net privalau — aktyviai pasakyti apie tai savo nuomonę. Tai jau šis tas.
Šias pažiūras susidariau seniai ir savarankiškai. Daug metų nesu parašęs ir pasakęs nė vieno žodžio, kuris joms prieštarautų. Žiūriu į komunistinę ideologiją rimtai ir dėl to nesutinku mechaniškai ar veidmainiškai kartoti jos formulių. Jų nekartodamas tegaliu užsitraukti diskriminaciją, kurios gyvenime esu nemažai patyręs.
1973 metais Vidmantas Povilionis drauge su Š. Žukausku ir kitais buvo nuteistas už „antitarybinę veiklą" dvejiems metams, atliekant bausmę pataisos darbų lageryje.
1975 kovo 27, išleidžiant iš lagerio, Povilionis pareikalavo, kad jam būtų pilnai grąžinti paimti daiktai. Kadangi trūko laikrodžio, jis parašė pareiškimą Mordovijos ATSR Prokurorui ir paskelbė bado streiką. Už tai jis buvo užrakintas kameroje ir 5 vai. išlaikytas virš bausmės laiko.
Grįžęs iš lagerio, V. Povilionis negalėjo prisiregistruoti, kadangi buvo dingęs karinis bilietas. Kariniame komisariate jam pareiškė, kad ne jų reikalas ieškoti per kratą dingusio bilieto. Parašius komisarui pareiškimą, bilietas komisariate atsirado. Komisariate Povilioniui pradėjus kalbėti lietuviškai, majoras Lušninas pareiškė, kad kalėjimas jo dar nepataisęs.
Povilionis ieškojo darbo savo buvusioje darbovietėje — Visasąjunginio sviesto - sūrių pramonės mokslinio tyrimų instituto Lietuvos filiale, bet direktorius Vaitkus jam pareiškė, kad vietų nėra, o, be to, tokiais žmonėmis, kaip Povilionis, negalima pasitikėti. Kalbant su bendradarbiais, paaiškėjo, kad darbuotojų įstaigai trūksta.
Ekskursijų biure ant sienos kabojo plakatas, kviečiantis dirbti ekskursijų vadovais. Povilionis kreipėsi, prašydamas darbo, tačiau partinės organizacijos sekretorė Grigienė pasakė, kad Povilionio atveju reikią atsiklausti Vilniaus. Po kelių dienų Grigienė paaiškino, kad Ekskursijų ir kelionių biuro direktorius Šiau-čiukėnas pareiškęs, kad apie priėmimą nėra ir kalbos. „Pas mus net po blaivyklos nepriima", — kalbėjo sekretorė.
1975 rugsėjo 24 mirė Skardupių klebonas kun. Vincentas Gelgota. Kadaise jis buvo nuteistas kaip „ypatingas nusikaltėlis", o, atlikęs bausmę, buvo reabilituotas. Vis dėlto, tarybinė spauda jį nesiliovė šmeižusi.
1967 m. „Minties" leidykla Vilniuje išleido Vytauto Dėno brošiūrą „Ir mirdami kovojo". Apybraižoje „Juzelė atėjo" aprašoma, kaip kun. V. Gelgota nužudė Žvirgždaičių valsčiaus (Šakių raj.) tarybinę darbuotoją Juzelę:
„Juoda barzdota kaukė prisikiša arti arti. Neapykanta degančios akys, kažkur matytos akys. Ranka su naganu kyla aukštyn, taiko į krūtinę.
— Būkite prakeiti, šliužai jūs! Sutraiškys jus liaudies ranka, lyg siurbėles sutraiškys...
— Prakeikti? . . Sakai, prakeikti? .. Ho-ho-ho! Prakeikiu kol kas tiktai aš. Tiktai aš, — švokščia balsas ir kairė ranka pakylėjo kaukę. — Ar supratai?
— Suprantu. Kunigas... Gel-go-ta.
Trinktelia šūvis, antras ir trečias paleidžiamas į auką, jau susmukusią viduraslyje..."