• M. Tamonis — saugumo auka
.jpg)
„Tamonis Mindaugas (g. 1940 rugpiūčio 28 Vilniuje) — inžinierius - chemikas - technologas, technikos mokslų kandidatas (1968), 1962 baigęs Kauno Politechnikos institutą, iki 1963 dirbo Daugelių (Šiaulių raj.) statybinių medžiagų kombinato inžinieriumi; 1966 — 1969 Statybos ir architektūros instituto mokslinis bendradarbis; nuo 1969 Paminklų konservavimo instituto chemijos laboratorijos katedros vedėjas. Paskelbė mokslinių straipsnių apie cemento ir betono kietėjimą."
(Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, III t. 560 p.).
***
„LKB Kronika" rašė apie M. Tamonio atsisakymą restauruoti Kryžkalnyje paminklą tarybinei armijai ir jo patalpinimą į N. Vilnios psichiatrinę ligoninę. Po trijų mėnesių prievartinio gydymo Tamonis grjžo palaužta sveikata. Jam buvo atimta galimybė dalyvauti instituto kūrybinėje veikloje.
1975 birželio 25 M. Tamonis laišku kreipėsi į TSKP CK. Šiame ilgame laiške galima jausti jauno mokslininko, išaugusio tarybinės valdžios metais, nerealus tikėjimas kompartijos vadovų gera valia.
Lietuvos TSR Ministrų Tarybos Pirmininkui J. Maniušiui
Nuorašai: Lietuvos Vyskupams: J. Labukui Kaune, J. Pletkui Telšiuose, L. Povilioniui Kaune, R. Krikščiūnui Panevėžyje, V. Sladkevičiui Nemunėlio Radviliškyje, Kanauninkui J. Andrikoniui Vievyje ir
Vilniaus arkivyskupijos Kurijai
Vysk. Julijono Steponavičiaus,
gyv. Žagarės m., Joniškio raj.,
P a r e i š k i m a s
Eina jau penkiolikti metai, kai buvau nušalintas nuo savo tiesioginių pareigų ir priverstas apsigyventi administracinės valdžios man paskirtoje vietoje: Žagarės m., Joniškio raj. Nušalinant nuo posto, man nebuvo pateikta jokio kaltinimo. Aš iki šiol nežinau, dėl ko, už ką ir kuriam laikui esu ištremtas iš savo vyskupijos. Tiesa, tuometinis Religinių kultų įgaliotinis J. Rugienis man pareiškė, kad esu nušalinamas Lietuvos TSR Ministrų Tarybos nutarimu. Bet mano prašymą, būtent, supažindinti mane su tuo nutarimu: duoti jo nuorašą arba jį bent man perskaityti, įgaliotinis atsisakė patenkinti. Norėdamas gi greičiau mane nušalinti, griebėsi prievartos, pasinaudodamas pagalba administracinių organų, kurių verčiamas turėjau palikti Vilnių ir Vilniaus vyskupijos ribas. Todėl iki šiol man yra neaišku, ar mano nušalinimas iš einamųjų pareigų buvo įvykdytas Lietuvos TSR Ministrų Tarybos nutarimu, ar Religinių kultų įgaliotinio sauvale.
1975 lapkričio mėnesį Lietuvoje tarp žmonių pasklido naujas leidinys „Aušra", multiplikuojamas rašomosiomis mašinėlėmis.
„LKB Kronika" pateikia „Aušros" leidėjų įžanginį straipsnį:
„Gedimino laikus
Vaidevutis garsus
Prikeltų! Bet kur Vaidevutis?
M a i r o n i s
Beveik po šimto metų vėl iš naujo pasirodo „Aušra". Lietuvos istorija tarsi pasikartoja — carinė okupacija pasikeitė į tarybinę. Iš naujo iškilęs pavojus lietuvių tautos egzistencijai. Pavojuje atsidūrė ypatingai dvasinės vertybės: tikėjimas, dora, kalba, literatūra ir visa lietuviškoji kultūra. Mūsų tautos priešai ir į jos ateitį toliau neįžvelgia vaikai ruošia tautai pražūtį. Šito siekiama klasta, melu ir apgaule. Planingai ir maskuotai Lietuva dvasiškai žlugdoma ir fiziškai naikinama. Dalis tautos nepastebi šios nelaimės ir nesirūpina gresiančiu pavojumi. Kartais nesuprasdami, o kartais dėl duonos kąsnio jie tampa tautos engėjų talkininkais.
Džiugu, kad atsiranda mūsuose, kas gina žmogaus teises („LKB Kronika"), bet reiktų ginti jo teisę gyventi ne tik morališkai, bet ir fiziškai sveikoje aplinkoje. Tragedija, jei žlugdoma žmogaus dvasia, bet lygiai tokia pat tragedija, jei gresia pavojus ir jo kūnui.
Džiugu, kad šiandien Lietuvos žemės ūkis duoda 20 - 27 cnt iš hektaro, kad kaimiečio buitis mažai kuo skiriasi nuo miestiečio, kad žemdirbys šiandien mažiau dirba, o sočiau, negu prieš karą, valgo. Tai viena, šviesioji, medalio pusė, bet yra ir antroji, kelianti nerimą.
Iš užsienio atvykusiems svečiam autostradoje „Vilnius - Kaunas" rodomas aptvertas ąžuolas, kuris tarsi byloja: „Žiūrėkite, kaip rūpinamasi ne tik visa gamta, bet ir pavieniais medžiais". Šis ąžuolas — savotiškas agitpunktas. Turistai, pabuvoję Lietuvoje, gali pajusti dėkingumą tarybinei valdžiai už tai, kad globojama gamta. O jei dar pamato filmų apie Žuvinto rezervatą, pravirksta iš džiaugsmo. Ąžuolas ir tie filmai aptemdė akis net tokiam žymiam JAV gamtosaugos specialistui Valdui Adamkui.
1966 m. kovo 22 d. į Lietuvos administratorių A. Sniečkų ir M. Šumauską kreipėsi dvidešimt vienas Lietuvos intelektualas. Keturiolikos puslapių memorandume jie nupiešė gan tragišką Lietuvos gamtos vaizdą. Jie rašė: „Tarybų Lietuvos visuomenėje, ypač daugelio mokslo ir kultūros darbuotojų tarpe, vis stipriau kyla gilus susirūpinimas dėl Nemuno žemupio, Kuršių marių, pajūrio kurortų ir viso Lietuvos pajūrio kraštovaizdžio likimo..."
Šiaulių m. autobusų parko direktorius Barščius išleido įsakymą, kad visiems vairuotojams nubraukiami progresyviniai atlyginimai. 1975 spalio 1 d. 5 vai. ryto vairuotojai pasiėmė kelionės lapus, bet į reisus nė vienas neišvažiavo. Kilo triukšmas — žmonės negalėjo nuvykti į darbovietes. Atvykęs direktorius žadėjo, kad atlyginimai ateityje bus išmokami, kaip ir anksčiau, bet vairuotojai neklausė. Vėliau atvyko Vykdomojo komiteto pirmininkas ir pirmasis partijos sekretorius, kurie liepė parko direktoriui parašyti įsakymą, kad atlyginimai bus mokami normaliai. Po trijų valandų streiko autobusai išvyko į savo kasdieninius reisus.