• Laiškas kardinolams J.E.A. Samore ir J.E.J. Slipij
• Vilniaus arkivyskupijos kunigų pareiškimas
• Įgaliotinis K. Tumėnas atsako į priekaištus
• VI. Lapienio laiškas Generaliniam Sekretoriui L. Brežnevui
• Simno tikinčiųjų kreipimasis
1976.VI.13.
LIETUVOS KATALIKŲ BAŽNYČIOS KRONIKA NR. 23
Perskaitęs duok kitam! Eina nuo 1972 metų.
MYLIMIESIEMS ROMOS KATALIKŲ BAŽNYČIOS
GANYTOJAMS IR LIETUVOS BIČIULIAMS
Jo Eminencijai Kardinolui
A. SAMORE
Jo Eminencijai Kardinolui
J. SLIPIJ
Mūsų tauta savo Golgotos kelyje—Gulago salyne, Sibiro ir Vakarų pasaulio tremties keliuose — sutiko daug nuostabių asmenybių. Vieni jiems ištiesė fizinės ir moralinės pagalbos ranką, o kiti savo asmeniniu pavyzdžiu ir didvyriška kančia stiprino tautos ryžtą kovoti už Dievą ir elementariausias žmogaus teises. Toms kilnioms širdims esame dėkingi ir meldžiame Aukščiausiąjį jiems visokeriopos palaimos.
Tų gerųjų mūsų bičiulių tarpe esate ir Jūs, Garbingieji Ganytojai, šiandien mes, tęsdami žūtbūtinę kovą iki pergalės, vargų spaudžiami, norime Jums atverti savo širdį. Tikimės būti išklausyti ir suprasti.
Mūsų nelaimei, visi išvykstantieji į Romą ir grįžtantieji atgal Maskvoje praeina instruktažą ir privalo raštiškai atsiskaityti. Todėl objektyvi informacija yra galima tik iš gilaus pogrindžio, bet ir ji Vakarus pasiekia pavėluotai per „LKB Kroniką" ar paskirus turistus.
Ateistai, remiami valstybinės propagandos ir Valstybinio saugumo komiteto, skleidžia žinias visame pasaulyje, kad Lietuvoje nėra jokios religinės diskriminacijos, kad Tarybų Sąjunga nežinanti net politinio kalinio sąvokos. Į šitą propagandos mašiną yra įkinkyti net kai kurie dvasininkai.
Š.m. gegužės 12 d. Vatikano radijas lietuvių kalba perdavė džiugią žinią, kad kovo mėn. Airijos katalikų grupė per tarybinę vyriausybę Dubline norėjo perduoti pareiškimą Tarybinei vyriausybei dėl katalikų persekiojimo Lietuvoje. Tarybinė vyriausybė pareiškimo nepriėmė, ir Airijos katalikų grupė, sukalbėjusi rožančių prie tarybinės atstovybės vartų, išsiskirstė, o neįteiktą atsišaukimą sekančią dieną išspausdino sostinės laikraštyje.
„LKB Kronika" visos tikinčiosios lietuvių tautos vardu širdingai dėkoja airiams už moralinę pagalbą Lietuvos katalikams, vedantiems žūtbūtinę kovą su vadinamuoju karinguoju ateizmu, kurį palaiko gigantiška valstybės mašina.
Kokia baisi veidmainystė išryškėja girdint, kaip tarybiniai laikraščiai nuolat skelbia, kad Tarybų Sąjunga remia Afrikos nacionalistus, kai tuo tarpu lietuvius, mylinčius savo tautą, gabena į Sibirą, uždaro į psichiatrines ligonines, grįžusius iš lagerių neregistruoja, mėto iš darbo. Tarybinė spauda skelbia, kad Tarybų Sąjunga padedanti šiaurės Airijos katalikams visomis galimomis priemonėmis, net ginklais. Tuo pat metu Lietuvoje negailestingai triuškinama Katalikų Bažnyčia: mūsų senos, istorinės ir meniškos bažnyčios paverčiamos sandėliais, muziejais, pvz., Vilniaus katedra — paveikslų galerija, šv. Kazimiero bažnyčia — ateistiniu muziejumi. Griaunama tautos dora, žalojamas Lietuvos charakteris.
1940 m. birželio 15 d. Raudonoji armija mus atskyrė nuo šv. Petro Sosto ir viso nekomunistinio pasaulio. Žinios iš pasaulio gyvenimo dėl įvairių trukdymų mus pasiekia nepilnai ir pavėluotai, tačiau mes, žinoma, ir džiaugiamės, kad Airija duoda didžiausią procentą misionierių, kad jų katalikų 91% sekmadieniais lanko bažnyčią, kad JAV kokybiškiausi katalikai yra airiai išeiviai. Taigi mes turime viltį, kad šis airių protestas ne paskutinis!
LIETUVOS TSR VILNIAUS
ARKIVYSKUPIJOS KUNIGŲ
P A R E I Š K I M A S
Lietuvos TSR Baudžiamasis kodeksas, kalbėdamas apie nutrėmimą (27 str.), ištrėmimą (28 str.) ir atėmimą teisės eiti tam tikras pareigas arba dirbti tam tikrą darbą (30 str.), sako, kad „nutrėmimas, tiek kaip pagrindinė, tiek kaip papildomoji bausmė, skiriamas nuo dviejų iki penkerių metų", ištrėmimas — nuo vienerių iki penkerių, atėmimas teisės tam tikras pareigas arba dirbti tam tikrą darbą irgi nuo vienerių iki penkerių metų. Be to, Lietuvos TSR Baudžiamojo proceso kodeksas sako: „Teisingumą baudžiamose bylose vykdo tik teismas" (11 str.).
Kaip suprasti šių kodeksų reikalavimus, kai Vilniaus arkivyskupijos ordinaras vysk. J. Steponavičius jau šešioliktiejimetai, kaip nežinia už ką be teismo nušalintas nuo pareigų ir apgyvendintas toli už arkivyskupijos ribų, Žagarėje?
Prašydami grąžinti vyskupą į jam priklausantį Vilniaus arkivyskupijos ordinaro postą, mes, Vilniaus arkivyskupijos kunigai, 1970 metais rašėme TSRS Ministrų Tarybai peticiją, kurią pasirašė 61 kunigas, o 1975 metų rugsėjo mėn. pasiuntėme pareiškimą, pasirašytą 66 kunigų, Lietuvos TSR Ministrų Tarybai.
Kai Religijų reikalų tarybos įgaliotinis K. Tumėnas davė kai kuriems kunigams neigiamą atsakymą į Lietuvos TSR Ministrų Tarybai rašytą pareiškimą, kunigai įgaliotinį paklausė: „Kuo yra nusikaltęs vysk. J. Steponavičius?" Jgaliotinis atsakė: „Nežinau". Vadinas, vyskupas be kaltės kaltas. Kuo jjis nusikalto, niekas nežino: nei tikintieji, nei kunigai, nei pats vyskupas. Nežinančiu dedasi net įgaliotinis. Kur logika? Jei vyskupas nenusikaltęs, tai kodėl jis Žagarėje, kodėl jam neleidžiama dirbti vyskupo pareigose, o jei nuskaltęs, tai kodėl slepiama kaltė net nuo jo paties?
Šiais metais Religijų reikalų tarybos įgaliotinis K. Tumėnas pradėjo „šviesti ir auklėti" vyskupus, vyskupijų valdytojus ir dekanus. Vasario mėn. jis skaitė paskaitą Telšių kurijoje, vasario 18 d. — Kauno arkivyskupijos kurijoje, kovo 18 — Kaišiadorių vyskupijos kurijoje, balandžio 17 d. — Panevėžio kurijoje.
Savo paskaitose K. Tumėnas kaltino „LKB Kroniką".
K. Tumėnas aiškino, kad valstybės ir Bažnyčios santykiai gerėja. Yra problemų, sunkumų, bet juos galima išspręsti.
Ilgametė patirtis rodo, kad tarybų valdžia tik tuomet laikys gerus santykius su Bažnyčia, jei pastaroji kapituliuos. Šiuo metu gyvybinės Bažnyčios problemos nesprendžiamos, pvz., katekizmų išleidimas, kunigų seminarijos klausimas ir kt., o vien ieškoma naujų būdų Bažnyčią sunaikinti.
K. Tumėno nuomone, kaimai mažėja ir reikėtų pagalvoti apie parapijų stambinimą, tačiau jis nutylėjo, kad, augant miestams, reikėtų pagalvoti apie naujų bažnyčių statymą, pvz., Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus ir kt. miestų mikrorajonuose. Vilniuje, Lazdynų mikrorajone, gyvena 40.000 žmonių, o bažnyčios nėra.
K. Tumėnas pripažino, kad kartais pareigūnai elgiasi negerai, be takto, tačiau kodėl jie nebaudžiami. Jie gali terorizuoti tikinčiuosiusius, naikinti kryžius, limituoti seminariją, ištremti vyskupus, mokytojai nebaudžiami gali šnipinėti bažnyčiose, įrašyti tikinčius vaikus į bedieviškas organizacijas.
Religijų reikalų tarybos įgaliotinis sakė, kad Vatikano radijas yra užėmęs blogą liniją.
Tarybų Sąjungos KP CK Generaliniam Sekretoriui
Tarybų Sąjungos Religijų reikalų tarybos Įgaliotiniui
Lietuvos TSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumui
Lietuvos Religijų reikalų tarybos Įgaliotiniui
Lietuvos Bažnyčios vyskupijų kurijoms
kun. Karolio Garucko, gyv. Ignalinos raj.,Ceikinių kaime,
P a r e i š k i m a s
Tarybinėje spaudoje gana dažnai yra atspausdinami antireliginiai straipsniai. Vieni jų asmeninio pobūdžio, kiti — oficialių asmenų parašyti, neva aiškinantieji tarybinius įstatymus. Prie pastarųjų reikia priskirti Religijų reikalų tarybos įgaliotinio K. Tumėno straipsnį „Sąžinės laisvė ir tarybiniai įstatymai" („Tiesa", 1974.XI.22). Skaitant šį straipsnį, iškyla daug neaiškumų, nes gyvenimo faktai rodo visai ką kita.
Civilinė valdžia reikalauja, kad būtų sudaryti bažnytiniai komitetai, nors Bažnyčios kanonai nekalba apie tokius komitetus. Valdžios nurodymu bažnytinius komitetus turi rinkti tikintieji, tačiau rajono valdžios pareigūnai stengiasi juos patys tvarkyti ir išbraukia iš komitetų sąrašų nepatikimus asmenis, nors šie niekur nėra nusikaltę. Pvz., Ignalinos rajono valdžia 1964 m. nepatvirtino į Ceikinių bažnyčios komitetą šių asmenų: deputatų V. Talunčio, V. Valėnaitės, kelių meistro A. Garlos. Taigi nors K.Tumėnas rašo, kad „piliečiai, nežiūrint jų įsitikinimų, turi tas pačias teises... dalyvauti rinkimuose ir būti išrinktais", rajono valdžia tų teisių nepripažįsta. Rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas A. Vaitonis daug kartų žadėjo ir dabartinį Ceikinių bažnyčios komitetą atleisti iš pareigų. Panašiai yra ir kitose parapijose. Iš to, kad anksčiau pasakyta, susidaro įspūdis, kad valdžios pareigūnai reikalauja bažnytinių komitetų dėl to, kad galėtų juos panaudoti savo interesams — tikėjimui griauti.