• Sąžinė virš įstatymų (kunigų protestai prieš Bažnyčios diskriminaciją)
• TTG Katalikų Komiteto kreipimasis į Junesko organizaciją
• Atviras laiškas J. E. vysk. J. Steponavičiui
1979 m. gegužės 1 d.
LIETUVOS KATALIKŲ BAŽNYČIOS KRONIKA
Nr. 38
Perskaitęs duok kitam!
Eina nuo 1972 m.
Tikinčiųjų teisėms ginti Katalikų Komitetas 1978 m. gruodžio 25 d. pasiuntė TSRS Aukščiausios Tarybos Prezidiumui dokumentą, kuriame nurodoma, kad LTSR ATP išleisti „Religinių susivienijimų nuostatai „prieštarauja LTSR Konstitucijai, Visuotinei žmogaus teisių deklaracijai bei kitiems tarptautiniams dokumentams, prie kurių Tarybų Sąjunga yra prisijungusi, ir prašė Nuostatus atšaukti.
Visų Lietuvos vyskupijų kunigai, solidarizuodamiesi su TTG Katalikų Komitetu, pasiuntė įvairioms sovietinės valdžios įstaigoms pareiškimus, kuriuos žemiau ištisai pateikiame, šie pareiškimai yra svarbūs dokumentai, rodantys, jog didžioji Lietuvos kunigų dauguma nėra dvasia palaužti ir pilni ryžto kovoti prieš valstybinio ateizmo užmačias dusinti Lietuvos Katalikų Bažnyčią.
Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos
GENERALINIAM PROKURORUI
Nuorašai: Vilniaus Arkivyskupijos kurijai, Religijų reikalų tarybos prie TSRS MT įgaliotiniui Lietuvos TSR Tikinčiųjų teisėms ginti Katalikų Komitetui
Vilniaus arkivyskupijos kunigų
Pareiškimas
1979 m. balandžio 6 d. Švenčionių ligoninėje po sunkios ligos mirė Ceikinių klebonas, Lietuviškosios Helsinkio grupės narys T. Karolis Garuckas, SJ.
Tauta neteko aktyvaus ir drąsaus kovotojo už pagrindines žmogaus teises, o Bažnyčia — uolaus ir sumanaus apaštalo.
Palydėti T. Karolį Garucką į paskutinę šios žemės kelionę ir pasimelsti už jo vėlę balandžio 10 d. susirinko iš visų Lietuvos kampelių didžiulė tikinčiųjų minia, virš šimto kunigų, vyskupai tremtiniai — Julijonas Steponavičius, Vincentas Sladkevičius ir Vilniaus arkivyskupijos Valdytojas A. Gutauskas.
Laidotuvėse turiningus pamokslus pasakė kunigai — Jonas Lauriūnas, Algimantas Keina, kan. Bronius Antanaitis, o prie kapo — kun. Alfonsas Svarinskas, TTG Katalikų Komiteto narys.
Vienas laidotuvių dalyvis rašo: „Besiklausant nuoširdžių T. Karolio draugų ir bendražygių atsisveikinimo žodžių, rodos, mintimis nuskeliame į tolimą Lietuvos kampelį — Paberžę, kur kun. A. Mackevičius uždegė žmonių širdyse pasiryžimą priešintis priespaudai, neteisybei ir išnaudojimui.
Argi nebeturime T. Karolio?
Jo Kilnybei Telšių Vyskupijos
Valdytojui
Telšių vyskupijos kunigų
Kreipimasis
Šiuo metu dažnai skaitome laikraščių skiltyse, matome televizijos laidose, girdime radijo pranešimus apie potvynius, uraganus, žemės drebėjimus ir kitas nelaimes, kurios padaro milžiniškus medžiaginius nuostolius ir nusineša tūkstančius gyvybių.
Mūsų krašte didelių nelaimių, ačiū Dievui, nebūna. Tačiau mūsų kraštas skęsta kitoje blogybėje — girtavimo tvane, kuris pareikalauja anaiptol ne mažiau aukų. Girtauja vyrai ir moterys, jaunimas ir paaugliai, net bažnyčios tarnų ir mūsų konfratrų tarpe, deja, tokių esama.
Geriama ,,į sveikatą", o iš tikrųjų ardoma sveikata, linkima laimės, o iš tikrųjų tiek atskirus asmenis, tiek ir visą tautą skandinama nelaimėse. Dar daugiau — žudoma siela! Juk Kristus yra pasakęs, kad girtuokliai neįeis į dangaus karalystę.
Matydami tas visas kūno ir sielos nelaimes bei mūsų kraštui gresiančius pavojus, mes, šį raštą pasirašę Telšių vyskupijos kunigai, ryžtamės patys nevartoti alkoholinių gėrimų ir kitus paveikti, kad jų nevartotų.
Tikinčiųjų teisėrns ginti
Katalikų Komitetas
1979 m. balandžio 18 d.
Nr. 12
JUNESKO ORGANIZACIJAI PRIE SNO
Tarptautinei konferencijai
„Už visų vaikų taiką
ir laimingą ateitį"
Vaiko teisių pažeidimai Lietuvos TSR
Lietuvos tikinčiųjų ir kunigų vardu dėkojame JUNESKO organizacijai, paskelbusiai 1979 metus Tarptautiniais Vaiko metais. Viso pasaulio geros valios žmonės atsiliepė į raginimą užtikrinti vaikams visas teises ir sudaryti geras sąlygas, kad jie galėtų augti ir vystytis pilnaverčiais ateities kūrėjais.
Mums geriausiai pažįstamos Lietuvos TSR vaikų gyvenimo sąlygos, todėl šiuo raštu ir norime su tuo supažindinti JUNESKO organizaciją.
Mūsuose yra įprasta cituoti Lenino žodžius: „Visa, kas geriausia — vaikams!" Didelio rūpesčio vaikais pavyzdžiu nurodoma, kad Tarybų Sąjungoje veikia 120 tūkstančių nuolatinių vaikų darželių ir lopšelių, kuriuose auklėjama daugiau kaip 13 milijonų vaikų. Iš tikrųjų Lietuvos TSR vaikai nemiršta iš bado ir turi sąlygas mokytis, tačiau pas mus, kaip reta kur pasaulyje, iš vaikų yra atimta daug pagrindinių jų teisių.
ATVIRAS LAIŠKAS JO EKSCELENCIJAI
VILNIAUS ARKIVYSKUPIJOS APAŠTALIŠKAJAM
ADMINISTRATORIUI
VYSKUPUI JULIJONUI STEPONAVIČIUI
Nuorašai: Lietuvos Vyskupams ir vyskupijų Valdytojams, Kauno Kunigų Seminarijai, Tikinčiųjų teisėms ginti Katalikų Komitetui
1977 metų pabaigoje iš Kauno Kunigų Seminarijos buvo pašalintas IV kurso klierikas Ričardas Jakutis. Jo bylai tirti buvo sudaryta komisija, kuriai vadovavo seminarijos rektorius. 1977 m. gruodžio 20 d. jis visiems klierikams paskelbė tyrimo rezultatus, tiksliau sakant, klieriko Jakučio amoralaus elgesio faktus. Juos patvirtino savo laišku seminarijos rektoriui Šorienė ir pareiškimu Lietuvos vyskupams ir vyskupijų valdytojams R. Činskytė. Klierikas R. Jakutis kaltinimų nepaneigė, — prisipažino kaltu.
Staiga nelaukta žinia — R. Jakutis slapta pašventintas diakonu ir eina diakono pareigas Nemenčinės bažnyčioje.
1979 m. vasario 6 dieną kun. A. Svarinskas, tikinčiųjų paragintas, nuvyko pas vyskupą J. Labuką pasiteirauti, kas pašventino R. Jakutį diakonu. Vyskupas fakto nepaneigė, bet kas pašventino, sakėsi nežinąs: gal Baltarusijos gal Ukrainos vyskupai . . . 1979 m. vasario 7 d. Vilniaus arkivyskupijos valdytojas kun. A. Gutauskas nemažai Vilniaus arkivyskupijos kunigų grupei, atvykusiai R. Jakučio, A. Kazlausko ir jo paties staigaus išrinkimo į valdytojo postą, pasakė: „Jakutį pašventino vysk. J. Labukas".
Kuo paaiškinti Vilniaus arkivyskupijos valdytojo kun. Č. Krivaičio elgesį, kokios jėgos inspiravo jį šiam žygiui, kad jis iš Seminarijos pavarytą amoralų jaunuolį ir toliau laikė geru klieriku? 1978 m. sausio 11 d. Seminarijoje posėdžio metu jis reikalavo net grąžinti R. Jakutį atgal į Seminariją, kaip nekaltai apšmeižtą; pašalintą globojo, apgyvendino Nemenčinėje pas kun. K. Pukėną, teikė jam materialinį išlaikymą ir net pristatė šventinusiam vyskupui kaip tinkamą ir rimtą kandidatą. Be to, visus stebina keista paties R. Jakučio laikysena. Jis jautėsi ne kaip pavarytas iš Seminarijos, o kaip geras klierikas pasiųstas Vilniaus arkivyskupijos valdytojo kun. Č. Krivaičio į Nemenčinę pas kun. K. Pukėną „atlikti liturginę praktiką".