Vengrijos Katalikų Bažnyčios primas, Estergono arkivyskupas kardinolas Laslas Lekajus, spalio mėn. viduryje lankėsi Lietuvoje. Ji lydėjo du vengrų vyskupai, trys prelatai, trys kunigai ir du rusų pravoslavų vyskupai. Tai jau antrasis kardinolas aplankęs sovietinę Lietuvą.

    Apie šį kardinolo apsilankymą spalio mėn. 18 d. „Tiesa" parašė vos kelis sakinius.

    Religijų reikalų tarybos įgaliotinis P. Anilionis buvo įsakęs, kad Vengrų Primas būtų sutiktas neblogiau, kaip vokiečių kardinolas Bengsch. Kauno katedros choristai net buvo atleisti iš valdiško darbo.

    Spalio 12 d. 11 val. 30 min. kardinolas Lekajus su palyda atvyko į Kauno Katedrą, kur jo laukė didžiulė tikinčiųjų minia. Skambėjo Katedros varpai, minia giedojo „Marija, Marija", o per visą Katedrą išsirikiavusios mergaitės klojo ant tako gėles. Katedroje aukštą svečią pasveikino vysk. L. Povilonis, savo kalboje užsimindamas apie besiartinantį Lietuvos Katalikų Bažnyčios 600 metų jubiliejų (1987 metais). Po to kardinolas drauge su dviem vengrų vyskupais ir šešiais dvasiškiais koncelebravo šv. Mišias, kurių metu vokiškai pasakė pamokslą.

    Po šv. Mišių į Katedros zakristiją buvo suleisti tik klierikai; prie durų atsistojęs Kauno Kurijos kancleris kun. Bitvinskas kunigams į zakristiją įeiti neleido. Ar ne todėl, kad kunigai neturėtų progos susitikti ir pasikalbėti su kardinolu?

    „LKB Kronika" per septynerius metus užfiksavo daugybę faktų, kaip yra engiami Lietuvos tikintieji ir kaip šiame juodame tautos bedievinimo darbe į pirmąjį planą, kaip Bažnyčios ir Tėvynės duobkasiai, pastatyti mūsų tautiečiai — pareigūnai, partiečiai, mokytojai, o kartais ir dvasiškiai. Kai kas tvirtina, kad Kronikos faktai gali skaitytoją, ypač gyvenantį toli nuo mūsų Tėvynės, suklaidinti, tarsi didžiausi Lietuvos tikinčiųjų persekiojimo kaltininkai ir būtų šitie pareigūnai, mokytojai ir į juos panašūs asmenys. Kažką panašaus Lietuvos ir pasaulio visuomenei nori įpiršti ir sovietinė propaganda — Lietuvos tikintieji nepersekiojami, o tik pasitaiko paskirų pareigūnų ir mokytojų išsišokimų!

     „LKB Kronika" yra tarsi fotoaparatas, tiksliai, kiek tai žmogiškoms jėgoms sovietinėmis sąlygomis įmanoma, fiksuojantis faktus ir visada buvo įsitikinusi, kad sąmoningas skaitytojas padarys lygiai tokias pačias išvadas — nebūtų išdavikų, jei nebotų tų, kurie išdavystes apmoka.

    Lietuvos Katalikų Bažnyčios nelaimės pradžios reikia ieškoti prieš 40 metų, kai 1939 m. rugpjūčio 23 d. Stalinas ir Hitleris dalijosi įtakų sferomis, ir Lietuva buvo parduota sovietinei Rusijai. Kol Lietuva bus okupuota, kol tikintieji neturės laisvės, tol bus tautiečių, kurie už Ezavo lęšienės lėkštę padės okupantams persekioti savo brolius. Todėl „LKB Kronika" solidarizuojasi su 45 pabaltiečių reikalavimu pasiųsti SNO ir Helsinkio Baigiamąjį Aktą pasirašiusiomis valstybėmis, pasmerkti gėdingą Molotovo-Ribentropo sutartį ir reikalauti šios sutarties padarinių likvidavimo.

    Po vysk. Juozo Matulaičio-Labuko mirties Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos apaštališkuoju administratoriumi tapo vysk. Liudas Povilonis. Daugelis kunigų ir tikinčiųjų, girdėjo drąsius vysk. L. Povilonio pamokslų žodžius, puoselėjo viltį, kad jis, užėmęs Kauno arkivyskupijos Katedrą, atvers Lietuvos Katalikų Bažnyčios istorijoje šviesų puslapį, kad bus padarytas kapituliacinei Ordinarų politikai galas, šito, atrodo, prisibijo ir sovietinė valdžia, kuriai yra priimtinas tik toks ordinaras, kuris neprieštaraudamas vykdo visus jos potvarkius. Atitinkamos valdžios įstaigos pačioje pradžioje tiek šantažavo vysk. Povilonį, tikriausiai grasindamas neleisti užimti vyskupijos ganytojo pareigas, kad jis per kelis mėnesius padarė daug ir labai skaudžių sprendimų. Buvo išaukštinta ir bandyta išaukštinti visa eilė kunigų, tarp kurių rasime ir atvirų KGB kolaborantų, ir moraliai tikinčios liaudies akyse susikompromitavusių ir be kunigiškos dvasios, gerai tinkančių prie vaišių stalo, o ne kovai už Bažnyčios reikalus.

    Šie paskyrimai jau spėjo išsklaidyti kunigų iliuzijas; visiems aišku, kad tai kapituliacija prieš KGB ir Religijų reikalų tarybą. Kronika nedrįsta smerkti, nes žino visas aplinkybes, kuriose tenka Lietuvos ordinarams valdyti vyskupijas, tačiau drauge su visa kunigija ir tikinčiąją liaudimi liūdi, kad Lietuva šiandien nebeturi valančių, matulionių — o jų taip reikia. Juo labiau, kad palankesnių sąlygų išsikovoti Bažnyčiai teisių minimumą iki šiolei dar neturėjome.

    Vietoje vilties, atsirado baimė, kad ir šiuo metu Lietuvos ordinarai tęs kan. J. Stankevičiaus ir vysk. J. Labuko vykdytą baimės ir nuolaidžiavimo politiką. Duok Dieve, kad taip neįvyktų!

    Pastaruoju metu Lietuvoje vis dažniau kalbama, kad greitu laiku Lietuvai bus paskirta naujų vyskupų. Labai suprantamas tiek Lietuvos dvasiškijos, tiek Apaštalų Sosto noras normalizuoti Lietuvos Bažnytinės provincijos reikalus. „LKB Kronika" yra įsitikinusi, kad tai padaryti šiuo metu yra labai maža vilties. Sovietinė valdžia šiuo metu neprileis, kad iš naujo vyskupų paskyrimo būtų naudos Lietuvos Bažnytinei provincijai. Tikinčiajai Lietuvos visuomenei būtų priimtini tik tokie vyskupai, kurie nebūtų ateistinės valdžios kolaborantai ir kurie nekapituliuotų pavojų akivaizdoje.

    Kaip potencialus ir sovietinei valdžiai labai priimtinas kandidatas į naujus vyskupus yra naujai paskirtas Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos generalvikaras, ilgametis šv. Petro ir Povilo bažnyčios Šiauliuose klebonas, kun. Liudvikas Mažonavičius. Apie jo baimę ir paklusnumą sovietinei valdžiai plačiai yra žinoma visoje Lietuvoje.

    Sovietinei valdžiai būtų priimtinos į vyskupus Vilniaus arkivyskupijos ir Kaišiadorių vyskupijos valdytojų — Algio Gutausko, Juozapo Andrikonio ir į juos panašių kunigų kandidatūros.

    Marijos žemės vaikai tiki, kad šv. Tėvas, Lietuvai paskyręs pusę savo širdies, skirdamas naujų vyskupų, atsižvelgs į Lietuvos tikinčiųjų norą turėti tvirtus, visa širdimi Bažnyčiai tarnaujančius vyskupus. Daugelio metų patirtis rodo, kad geriau kurį laiką turėti mažiau vyskupų, negu turėti netinkamus.

    1979 m. rugsėjo mėn. 5 d. laikraštis „Tiesa" išplatino Eltos informaciją apie dviejų kunigų — Alfonso Svarinsko ir Sigito Tamkevičiaus oficialų įspėjimą už skleidimą žinomai melagingų prasimanymų, šmeižiančių tarybinę valstybę ir visuomeninę santvarką.

    Kuo paaiškinti šį oficialų ir plačiai paskleistą įspėjimą? Tik vidurinės mokyklos vieną kitą komjaunuolį galima būtų įtikinti, kad šie kunigai galėjo iš sakyklos ką nors šmeižti. Taigi atsakymo reikia ieškoti kažkur kitur.

    1978 m. lapkričio 13 d. Lietuvoje pradėjo veikti Tikinčiųjų teisėms ginti Katalikų Komitetas, iškart laimėjęs daugumos Lietuvos kunigų simpatijas ir pritarimą. Sovietinė valdžia pradžioje bandė TTG Katalikų Komitetą ignoruoti — Religijų reikalų tarybos įgaliotinis Anilionis šio komiteto veikimą palygino uodo zizimu. Tačiau kai šių metų pradžioje 522 kunigai ir du vyskupai savo pareiškimuose viešai solidarizavosi su TTG Katalikų Komitetu, partija ir KGB susirūpino, kad jų iki smulkmenų Rusijoje išdirbti planai, griauti Bažnyčią iš vidaus, gali sužlugti, nes nepasiseks priversti daugumą kunigų nusilenkti ateistinei valdžiai.

    Dviejų TTG Katalikų Komiteto narių — kun. A. Svarinsko ir kun. S. Tamkevičiaus viešas ir plačiai paskleistas įspėjimas neabejotinai turėjo tikslą paraližuoti Komiteto veiklą ir nugąsdinti visus Lietuvos kunigus, kad „nebandytų pūsti prieš vėją".

    Kokį efektą iššaukė šis Prokuratūros įspėjimas? „LKB Kronikai" teko girdėti ne tik daugelio kunigų ir tikinčiųjų susirūpinimą dėl šių dviejų kunigų likimo, bet apie daugelio kunigų ryžtą arešto atveju įsijungti į TTG Katalikų Komiteto veiklą.

    Sovietinei valdžiai didelį susirūpinimą kelia ne tik kunigų aktyvi veikla, bet ypač jaunimas, kurio neįmanoma sužavėti komunistiniais idealais — melas ir prievarta visiems akivaizdžiai matoma. Nors sovietiniai įstatymai draudžia vaikams patarnauti Mišioms, dalyvauti procesijose, giedoti chore, grupiniai mokytis tikybos, bet visoje Lietuvoje šie įstatymai yra atvirai ignoruojami. Kunigai viešai katekizuoja vaikus. Beveik kiekvienoje parapijoje vaikai tarnauja Mišioms, dalyvauja procesijose, daug kur susikūrę bažnytiniai vaikų chorai.

    Kad Lietuvos kunigai ir tikintieji per daug neįsidrąsintų, 1979 m. rugsėjo 18 d. Astrave įvyko teismas už vaikų katekizaciją. Kaunietė Angelė Ramanauskaitė atsistojo prieš sovietinį „liaudies" teismą ir buvo kaltinama, kad išdrįso „vaikų sielas tempti į tamsą", t.y. mažam būreliui Baltarusijos lietuviukų papasakoti apie Dievą. Tačiau šis teismas nenugąsdino nei Ramanauskaitės, nei jame dalyvavusiųjų. Ne vienas sakė: „Kitais metais, Angele, dešimt atvažiuosime mokyti vaikų apie Dievą!"

    Astravo teismas vieną tikslą neabejotinai pasiekė — daugeliui apčiuopiamai parodė marksistinės ideologijos bankrotą. Daugelis pamatė, kad Baltarusijos tikintieji kur kas labiau yra užguiti ir pavergti negu Lietuvoje. Tiems, kurie dalyvavo Astravo teisme, niekas neįrodys, kad yrą ko nors vertas sovietinis teisingumas.

TSRS Generaliniam Prokurorui

Pil. Ramanauskaitės Angelės, Mykolo, 
gyv. Lietuvos TSR, Kauno rajonas, Raudondvaris, 
Pakalnės g., 29,

P a r e i š k i m a s

    Šių metų liepos 17 d. išvykau pas Baltarusijoje, Astravo raj. Girių km. gyvenančius lietuvius.

    Liepos 20 d., man užėjus svečiuosna į Lukšų namus ir su vaikais žaidžiant lietuviškus žaidimus, mokant lietuviškų dainelių ir skaitant pasakas bei nuoširdžiai su jais besikalbant, tarp kitko ir apie religiją, į namus atvyko Girių ir Rimdžiūnų mokyklų mokytojai bei įgėrę deputatai, o taip pat Astravo raj. prokuroras Abramovič, porą tardytojų ir milicijos darbuotojai.

    Įsiveržę į kambarį tardytojai ir deputatai pareikalavo dokumentų, kurių su savimi neturėjau. Paskui pradėjo piktai ir įžūliai moralizuoti: „Ko jūs čia važinėjate ir kam vežate tas lietuviškas knygas, kam renkate folklorą, kuris nereikalingas nei jums, nei mokslui. Lietuvių kalba šiose salose baigia išnykti ir gyventojams ji nereikalinga, o jeigu norite su vaikais žaisti ar paskaityti lietuviškas knygas — eikite į mokyklą ir, gavusi direktoriaus leidimą, galėsite su vaikais užsiiminėti". Paskui tęsėsi ilgi vaikų kamantinėjimai su grasinimais ir neleistinų menamų klausimų uždavinėjimas. Prokuroras Abramovičius, piktai keikdamas lietuvius, juos vadindamas išsigimusiais nacistais, trankydamas kumščiais stalą, reikalavo, kad studentai čia nevažinėtų ir savo folklorą rinktų Lietuvoje, o ne Baltarusijoje, nes po folkloro priedanga esą skleidžiamas buržuazinis nacionalizmas ir religijos prietarai. Vakare, sustatę aktą, mane išvežė į Astravo miliciją mano asmenybei ir gyvenamajai vietai išaiškinti.

    Liepos 24 d. mane išsikvietęs prokuroras Abramovičius užvedė baudžiamąją bylą, kaltindamas mane organizuotu vaikų religijos mokymu ir religinės literatūros platinimu, nors religinės literatūros pas mane buvo rasta tik po vieną egzempliorių. Tardymo metu jis primygtinai reikalavo pasakyti, kas mane čia atsiuntė ir kokie studentai lietuviškose kaimuose su manimi buvo anksčiau. Po tardymo jis pareiškė, kad šį vakarą būsiu išvežta į Lydos specpriėmimo — skirstymo skyrių, kur per mėnesį laiko bus išaiškinta mano asmenybė bei gyvenamoji vieta. Pareiškė, kad esu sulaikyta už valkatavimą.

    Sovietinė valdžia 8 mėnesius tylomis pakentė TTG Katalikų Komiteto veiklą, tačiau po to, kai 522 Lietuvos kunigai ir 2 vyskupai solidarizavosi su TTG Katalikų Komitetu, valdžios kantrybė trūko. Du katalikų Komiteto nariai — kun. Alfonsas Svarinskas ir kun. Sigitas Tamkevičius buvo iškviesti į LTSR Prokuratūrą ir perspėti, kad gali būti už savo veiklą patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal LTSR BK 68 str. 1 d. Kun. Alfonsą Svarinską perspėjo respublikinio prokuroro pavaduotojas A. Novikov, o kun. Sigitą Tamkevičių pats respublikinis prokuroras Kairelis. Abu kunigai atsisakė pasirašyti įspėjimą ir LTSR Prokuratūrai pasiuntė atsakymus į pareikštus kaltinimus.
 

*     *     *
Kun. Alfonso Svarinsko pareiškimas LTSR Prokurorui

Lietuvos TSR Prokurorui
Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos
    Apaštališkajam Administratoriui Vyskupui
    Liudvikui Poviloniui, 
Tikinčiųjų teisėms ginti Katalikų komitetui

    Kun. Alfonso Svarinsko, 
    Viduklės R.K. parapijos klebono,

P a r e i š k i m a s

šių metų rugsėjo 2 d. (sekmadienį) apie 10 val. Raseinių rajono prokuratūra įteikė šaukimą atvykti rugsėjo 3 d. į Lietuvos TSR prokuratūrą Vilniuje, Gogolio g. 4, kab. 55.

    Sekančią dieną 16 vai. jau buvau nurodytu adresu. Saugumo organų priežiūros prokuroras Bakučionis, kuris dar 1961 metais mane teisė už akių Vilniuje (tuo kartu buvau Mordovijos lageryje), padarė „ypatingai pavojingu recidivistu", apvilko dryžiuotais konclagerio rūbais su visomis baisaus rėžimo pasekmėmis. Jis mane nuvedė pas Lietuvos TSR prokuroro pirmąjį pavaduotoją A. Novikovą. Pastarasis mane apkaltino dviem punktais:

    1) visuose mano pamoksluose raudona gija praeina antitarybiškumas. Ir paaiškino, kad kuomet sakau žodį „bedievis" suprantu tarybine valdžią,

    1979 m. balandžio 20 d. mirė Daugailių bažnytinio komiteto pirmininkas Juozas Tarulis iš Mikalajūnų kaimo, sulaukęs beveik 80 m. amžiaus.

    1979 m. balandžio 30 d. apylinkės pirmininkė A. Stankevičienė telefonu pasiteiravo klebono kun. Petro Baltuškos, ar jau yra išrinktas naujas bažnytinis komiteto pirmininkas. Jai buvo atsakyta, kad dar nėra, bet šis klausimas greitu laiku bus išspręstas. Ji dar pasidomėjo, kas yra tas kandidatas į pirmininko pareigas? Klebonas atsakė:

    — Aš pats.

    — Jūs negalite būti pirmininku, — nusigando pirmininkė.

    — Kodėl? — ramiai paklausė kun. P. Baltuška.

    — Jūs kulto tarnas.

    — Ne. Aš ne kulto tarnas, bet kunigas. Tai žymiai daugiau, kaip kulto tarnas. Prašome nemaišyti sąvokų. Ar jus einančią apylinkės pirmininkės pareigas kas nors vadina apylinkės tarnaite, ar sako: „Buvau apylinkėje, bet apylinkės tarnaitės neradau". Ar gydytoją kas nors vadina ligonių tarnu, ar kiaulių šėrėją yra kiaulių tarnaite? Ar rajono pirmininką vadiname rajono tarnu? Ne.

    — Tai aš čia nežinau. Tarkis su rajono pirmininko pavaduotoju Labanausku. Jeigu jis jus patvirtins . .

    — Kol jis man nieko nesakys ir aš jam nieko nesakysiu, nes čia yra bažnyčios vidaus reikalas, — paaiškino klebonas.

    Rugpjūčio 25 d. į pavakarę Tytuvėnuose pasirodė jaunimo būreliai, dauguma 14-20 metų amžiaus. Be triukšmo, be tokiais atvejais jau mums įprastų keiksmų ir stumdymosi besišypsąs jaunimas „okupavo" visas laisvas miestelio vietas po stogais. Miestelis nejučiomis, tiesiog nepastebimai, susiurbė tūkstantinę jaunimo masę. įdomu, kad gyventojai juos mielai priėmė, nepastebimai sutalpino tyliai solidarizuodamiesi jaunimo sumanymui. Žmonės patikėjo, kad tokie nesugadins padargų, nepavogs ko nors, nepadegs pašiūrėje ar kluone šieno (nė vieno nesimatė rūkančio).

    Kažką pajutęs, miestelio centre sėdėjo uniformuotas pareigūnas su keliais neuniformuotais ir budriai dairėsi, ypač jų žvilgsniai ieškojo mašinų.

    Graži, barokiniai iškilminga bažnyčia, naujai suremontuota, skoningai giedromis spalvomis vyrauja oranžiniai ir auksiniai akcentai sveikino kiekvieną įeinantį.

    Vakarinių šv. Mišių metu lotyniškas Mišias giedojo latvių choras. Jaunimas bažnyčioje vieningai ir aiškiai atsakinėjo maldas, šv. Komuniijos pakilo visa bažnyčia ir suklaupė prie Dievo stalo.

    Rytojaus dieną, dar toli prieš ankstyvąsias šv. Mišias bažnyčia vėl buvo pilna. Tai vienoje vietoje, tai kitoje bažnyčios vietoje skambūs jaunatviški balsai užvesdavo giesmę, prie kurios tuojau prisidėdavo visa bažnyčia.

    Išėję iš bažnyčios jaunimas išsirikiavo po keturis. Nutarė žygio metu elgtis kaip bažnyčioje: nesikalbėti, neatsakinėti į pašalinių klausimus, giedoti ir melstis. Daugelio rankose mirgėjo gėlės, tarp pirštų matėsi rožiniai (rožančiai). Tai atgailos eisena už savo ir kitų nuodėmes, už blaivybės akciją tautoje, už jaunimo prisikėlimą.

Nuorašas:

    LIETUVOS TSR AUKŠČIAUSIOSIOS 
    TARYBOS PREZIDIUMUI

    Iki šiol nesame gavę jokio Jūsų atsakymo į savo kolektyvinį pareiškimą. Mus stebina tai, kad aukščiausios Lietuvos TSR įstaigos nesilaiko įstatymų: Konstitucijos 47 str. įpareigoja atsakyti į pasiūlymus ir pareiškimus.

    Trumpą raštą atsiuntė tik Religijų reikalų tarybos įgaliotinis. Bet tai tik atsirašinėjimas — savo rašte įgaliotinis nė neužsimena apie mūsų pasiūlymus, prašymus, kuriuos išdėstėme penkiuose savo pareiškimo išvadų punktuose. Įgaliotinis palietė tik vieną iš jų — būtent tai, kad kol kas nenumatoma atšaukti Religinių susivienijimų nuostatų. Tiesa, įgaliotinio įstaigos darbuotojai įvairiomis progomis, o ir pats įgaliotinis š.m. liepos 20 d., iškvietęs į Vilnių vyskupus ir valdytojus, kalbėjo esą mūsų pareiškime vien tik abstraktūs teiginiai be jokių faktų. Minėtiems tarybiniams pareigūnams ypatingai nepatinka mūsų pareiškime minimas siaubingas tikinčiųjų, aktyviai pamaldose dalyvaujančių, vaikų terorizavimas bei niekinimas.

    Nenorėdami ištęsti savo pareiškimo, mes konkrečių faktų nenurodėme: vaikų terorizavimas vyksta Lietuvoje tokiu mastu, kad galima faktų prirašyti ištisus tomus. Pateikiame Jums tik keletą faktų apie vaikų terorizavimą trijų rajonų mokyklose š.m. pavasarį:

    Mažeikių III-je vidurinėje mokykloje anketose mokiniai buvo verčiami raštu išvardinti visų savo klasės bei mokyklos tikinčiųjų mokinių pavardes. Sausio mėn. I-os vid. mokyklos IX d. klasėje mokyt. Bučienė net privertė dalyvauti komjaunimo susirinkime nekomjaunuolę Marytę Česniauskaitę ir svarstė jos „nusikaltimą" — lankymąsi bažnyčioje. Tos pačios vid. mokyklos mokyt. Grigaliūnienė, bausdama už bažnyčios lankymą IV c klasės mok. Ritą Ruzgytę, palikdavo ją po pamokų ir reikalavo atsivesti tėvus; taip pat elgėsi ir mokyt. Narkienė su mok. Santa Bučyte.

Kaunas

    1. 1979 m. rugpjūčio 8 d. saugumiečiai: tardyt, vyr. ltn. Rainys, mjr. Raudys ir kpt. Stankevičius padarė kratą pas Liuciją Kulvietytę, gyv. Kaune Kulvos g. Nr. 28-8, norėdami paimti „antitarybinius leidinius, dokumentus bei technines jų dauginimo priemones". Krata tęsėsi 5 vai. ir jos metu paimta:
     Lietuvių kalbos istorija (spausdinys),
    „Aušrelė",

    Nemaža įvairių straipsnių, kuriuose matosi pataisymų ir redagavimo žymių.

    2. 1979 m. rugpjūčio 8 d. saugumiečiai: tardyt. Matulevičius, Aloyzas Kazlauskas ir Romas Sujeta 5 valandas krėtė Vitalijos Žvikaitės butą, esantį Kulvos g. Nr. 28-2. Kratos metu paimta:
    Rašomoji mašinėlė „Optima"
    knyga „Lietuvių archyvas" IV t.,
    knyga „Lietuvių poezija išeivijoje 1945-1971 m.,
    knyga „Kultūra ir civilizacija",
    leidinys „Rūpintojėlis" Nr. 6,
    „LKB Kronika Nr. 30,
    nemaža įvairių straipsnių iš Lietuvos istorijos ir kt.

*     *     *

    Po kratos Liucija Kulvietytė ir Vitatoja Žvikatė buvo tardomos saugume. Iš tardymo matyti, kad saugumiečiams labai nepatinka kraštotyra, literatūra, liečianti lietuvių kalbą ir Lietuvos istoriją.

    Mordovija. 1979 m. spalio 19 d. Vladas Lapienis užbaigia griežto režimo lagerio bausmę ir turi būti išvežtas į tremtį.

*     *     *

Kaunas. 1979 m. į Kauno Kunigų seminariją sovietinė valdžia leido priimti 20 kandidatų. Padavusieji pareiškimus į Seminariją buvo intensyviai verbuojami dirbti KGB agentais. Rugpjūčio mėn. viduryje paaiškėjo, kuriems jaunuoliams valdžios leista mokytis Kunigų seminarijoje.

    Priimtieji į Seminariją: 
Aškelovičius Josifas 
Baltrušaitis Jonas 
Bernotavičius Henrikas 
Čalkūnas Modestas 
Čeponis Medardas 
Garmus Antanas 
Jankauskas Gintautas 
Jurčys Sigitas 
Linkevičius Petras 
Marčiulionis Juozas 
Radomskij Lukian 
Sabaliauskas Jonas 
Simonaitis Aurelijus 
Skirelis Jonas 
Stanikūnas Stasys 
Šulinskas Remigijus 
Tamelis Bronius 
Vertas Juozas 
Žvirzdinas Vytautas 
Danyla Kazimieras

    Religijų reikalų taryba ir KGB neleido šiemet įstoti į Seminariją šiems:
1. Gražulis Kazys — Miroslavo parapija
2. Kaknevičius Vytas — Sangrūdos parapija
3. Sasnauskas Julius — šv. Mikalojaus parapija (Vilnius)
4. Balionas Vladas — Pasvalio parapija
5. Gurskis Gintas — Vilkaviškio parapija
6. Šaltis Algis — Kaunas
7. Kelpša Saulius — Garliavos parapija
8. Hofmanas Aleksandras — Vilnius

    N.B. Kronika paduoda nepilną sovietinės valdžios atmestųjų kandidatų sąrašą.

    Vilnius. Prienų vid. mokyklos mokyt. Žemaitienė V. birželio 25 d. išdavė mok. Marytei Kazlauskaitei charakteristiką, kurioje buvo parašyta „Giliai tikinti". Jaunuolė liepos 2 d. nuvežė dokumentus į Vilniaus Prekybos mokyklą (Žirmūnų g. 143). Liepos 10 d. buvo mandatinė komisija, susidedanti iš 6 žmonių. Viena komisijos narė, paėmus dokumentus, tarė: „Dar tris metus paūgėk prie bažnyčios, tai gal susiprotėsi, tada atvažiavusi pas mus galėsi įstoti".

*     *     *

    Utena. 1979 m. kovo 1 d. Biliakiemio kapinėse buvo laidojamas 19 metų tragiškai žuvęs studentas Mindaugas Jauniškis. 11 vai. iš Vilniaus atvažiavo inžinierinio statybos instituto (VISI) velionio kursas ir jo brolio didelis draugų būrys (apie 50 asmenų). Dalyvavo ir vietinis instituto dėstytojas. Lengvąja automašina pribuvo ir instituto prodekanė Vida Montvilienė (buvusi Kazlauskienė) ir uždraudė studentams dalyvauti pamaldose bažnyčioje, sakydama: „Ar jūs norite pasiklausyti, kaip ten bobos karkia?" Studentai, nešę velionio karstą, teatnešė tiktai į bažnyčią, o toliau laidotuvėse nebedalyvavo, — juos išvežė atgal į Vilnių. Nors jie buvo alkani (nieko nevalgę iš pat ryto), tačiau prodekanė neleido net pavalgyti pas velionio tėvus, kurių sodyba buvo pakeliui ir nebūtų sugaišę daug laiko. Negana to, prodekanė V. Montvilienė įspėjo ir fotografą nefotografuoti prie bažnyčios durų, kunigui pasitinkant numirėlį, kad ko gero į nuotrauką nepatektų studentai! Kartu su ja į Vilnių išvyko ir dėstytojas.

    Esą prodekanė V. Montvilienė skambinusi į Vilniaus Komunistų partijos komitetą dėl laidotuvių ir šis ją pasiuntęs su neįprasta misija į laidotuves.

Baltarusija


    Lyda. 1979 m. rugpjūčio 25 d. Baltarusijos TSR Religijų reikalų tarybos įgaliotinis, atėjęs į Lydos bažnyčią, rado zakristijoje kun. Šeniauską katekizuojantį 15 vaikų. Už tai kunigas buvo nubaustas 50 rub. bauda.
 

*     *     *

1. „Aušra" Nr. 16 ir 17. 17-sis numeris skiriamas paminėti 40-sioms metinėms nuo Molotovo-Ribentropo pakto sudarymo.
2. „Perspektyvos", Nr. 11 ir 12.
3. „Alma Mater", Nr. 2 ir 3.
4. „Rūpintojėlis", Nr. 10. Numeris skiriamas jaunimui.
5. „Vytis" Nr. 1, 2, 3. Naujas tautinės krypties leidinys, pasirodęs 1979 m. vasarą.
6. „Ateitis", Nr. 1. Reklaminiame puslapyje rašoma: „Jaunuoli! Tavo rankose „Ateitis", atgijęs Lietuvos jaunimo leidinys ... Jis tikisi nuvesti Lietuvos jaunimą iki pat tos dienos, kai vėl bus laisva Lietuva".
7. „Tiesos kelias", Nr. 13.

L i e t u v i ,     n e u ž m i r š k !

    Petras Plumpa, Nijolė Sadūnaitė, Sergejus Kovaliovas, Vladas Lapienis, Balys Gajauskas, Viktoras Petkus, Petras Paulaitis ir kiti neša nelaisvės pančius, kad tu galėtum laisvai gyventi ir tikėti!

*     *     *

LTSR Prokuratūra grasina susidoroti su Tikinčiųjų teisėms ginti Katalikų Komiteto nariais —     Kybartų parapijos klebonu kun. Sigitu Tamkevičiumi ir Viduklės parapijos klebonu kun. Alfonsu Svarinsku!