Tavęs laukia Vilnius!
Čia Tavo namai.
Čia grįžtančio laukia
Našlaičiai vaikai!
Liūdna ir graudu vilniečiams, — jau greitai bus 20 metų kaip sostinė nemato savo Ganytojo, — jis ištremtas; nėra katedros, — ji išniekinta. Daugybė jaunimo, kurie niekada dar nematė savo vyskupo, o ir suaugę ne visi jį prisimena.
Ir štai džiugi žinia, labai tyliai pasakoma į ausį: „Į Vilnių atvažiuoja J. E. vysk. Julijonas Steponavičius švęsti savo 25 metų vyskupystės jubiliejų!" Sukruto subruzdo jaunimas: kaip geriau sutikti savo Ganytoją?! Vieni pynė ąžuolų lapų vainikus, kiti ruošė sostą, treti ieškojo geriausių gėlių . .. Juos visus jungė viena mintis — padaryti kuo daugiau džiaugsmo savo Ganytojui. Bet ta pakili nuotaika ne visų veiduose. Paslaptingai sklinda gandai: negalima garsiai skelbti apie vyskupo atvažiavimą, kažkas to nenori. . . negalima daryti didelių iškilmių, nepuošti bažnyčios išorės, tenebūna iškilmingų garbės vartų, nes kažkam gali būti nemalonumų ... Todėl apie vyskupo atvažiavimą paskutinį sekmadienį, vos likus kelioms dienoms iki jubiliejaus, Vilniuje teišdrįso paskelbti tikintiesiems tik šv. Mikalojaus ir Žvėryno bažnyčiose!
Rugsėjo 10 d. 18,30 vai. daugybė jaunimo, pasipuošusio baltais ir tautiniais rūbais, išsirikiavo šv. Mikalojaus bažnyčios šventoriuje. Visų rankose gėlės, vainikai, o veiduose džiaugsmingas laukimas. Negalima paruošti garbės vartų?!! Nieko! Meilė išradinga. Jaunimas padarys gyvuosius gatvės vartus! Takas, kuriuo turės praeiti vyskupas, nuklotas žiedais. Kažkas prie vartų ant žemės paskleidė puikią puokštę raudonų kaip kraujas, kaip kančia gvazdikų. Minios entuziazmas augo. Kažkas pasakė: „Jis vertas, kad jam po kojų mestų geriausias gėles. Jis tikrai to užsitarnavo!"
Pasirodžius Jo Ekscelencijai, prie vartų stovėjusios tautiniais rūbais apsirengusios mergaitės ir jaunuoliai aukštai aukštai iškėlė tautines juostas ir ąžuolo vainikus, sudarydami tarsi gyvuosius vartus. Kai atvykusį svečią pasveikino dvasininkija, prie jo prisiartino kelios mažos baltai apsirengusios mergytės ir įteikė vyskupui rožių, sakydamos: „Jus sveikina Vilniaus vaikai!", „Jaunimas Jus myli!", „Vaikai už Jus meldžiasi!" ir t.t.
Procesija pajudėjo aplink bažnyčią. Baltai išsipuošusios mergaitės bėrė gėles, tikintieji klaupėsi priimti Ganytojo palaiminimą. Ir pynėsi džiaugsmas su skausmu: žmonių nebuvo tiek daug, kaip buvo galima tokiu atveju tikėtis, — jie .. . nežinojo!
Šv. Mišias koncelebravo J. E. vysk. Julijonas Steponavičius, kun. Stanislovas Valiukėnas ir kun. Pukėnas. Iškilmėse dalyvavo keletas kunigų svečių. Pamokslo metu J. E. Vysk. J. Steponavičius drąsiai išaiškino priežastis dėl kurių jis buvo ištremtas iš Vilniaus: jis nesutikęs su jam padiktuotais reikalavimais — jis siekė Bažnyčią statyti, o ne ją griauti.
Po iškilmingų šv. Mišių prasidėjo Jubiliato sveikinimai. Nuo suaugusių neatsiliko ir vaikai. Viena maža, gal kokių 5 metukų mergytė dar švepluodama skardžiu balseliu pradėjo:
Ganytojau, sveikas!
Tau taria vaikai, —
Laimingi šiandieną,
Kad Tu juos lankai!
Tavęs laukia Vilnius!
Čia Tavo namai,
Čia ilgesio pilnos
Mūs širdys seniai.
Didesnieji tęsė toliau:
Užaugom tarp vėtrų, —
Toli nuo Tavęs.
Tegul meilės maldos
Mūs Tėvą parves.
Tavęs laukia Vilnius,
Kur meldžias vaikai!
Te rožėm pražysta
Tau skausmo takai!
Jautriai pasveikina Vyskupą Valkininkų parapijos jaunimas, švč. Jėzaus širdies parapijos vaikai, didelis būrys jaunimo atvažiavo iš Kauno, iš Dubičių parapijos ir kt. Reikėjo stebėtis, su kokiu nuoširdumu jaunimas teikė Ganytojui gėles, o su jomis atiduodavo tarsi ir dalį savo širdies. Ir atrodė, kad visa alsavo jaunyste, gėlėmis ir entuziazmu. Nuo didelės spūsties visi pavargę, bet veiduose — šypsena, ir niekas neskubėjo į namus. Po iškilmių tikintieji vėl pasklido po šventorių, norėdami dar kartą parodyti meilę savo Ganytojui — iškilmingai Jį išleisti. Vėl išsirikiavo ilgiausia eilė jaunimo, vėl biro gėlės, o kai vyskupas įsėdo į mašiną, minia gaivališkai pradėjo ploti ir skanduoti tik vieną žodį, kuriame viskas buvo sudėta — ir meilė, ir skausmas, ir viltis: „Laukiam! Laukiam! Laukiam! Laukiam!" Ilgai ir galingai skambėjo šis, širdį veriąs, žodis vakaro sutemose, jis atsimušė į Vilniaus mūrus, tik nesuvirpino širdžių tų, kurie akmeniniais veidais slankiojo aplinkui visa stebėdami. O minios entuziazmas augo. Staiga vyrai pradeda šaukti: „Valio! Valio! Valio!" Bet mašina pajudėjo, ir Ganytojas-Tremtinys išvažiavo . . . Nutilo ovacijos, išsiskirstė jaunimas, o širdyje likosi tarsi žaizda, — ir vėl mes našlaičiai ... be Tavęs, kuris mus myli, dėl mūsų kenčia ir nori būti su mumis.
Rytojaus dieną kuklios iškilmės įvyko Aušros Vartų koplyčioje prie Stebuklingo Dievo Motinos paveikslo. Nuotaiką sugadino tyčia ar netyčia atsiradę triukšmadariai, dėl kurių tikintieji beveik negirdėjo labai drąsaus ir turiningo kun. Jono Lauriūno pamokslo, ir kiti netikėtinumai.