• Kun. Broniaus Laurinavičiaus mirtis ir laidotuvės
• Kodėl Šiluva kelia siaubą valdiškiems bedieviams?
• Nauji pogrindžio leidiniai
Karalaitis šv. Kazimieras — Lietuvos Globėjas, gimė 1458.X.3 Krokuvoje, Vavelio pilyje, mirė 1484.III.4 — Gardino pilyje, Lietuvoje; palaidotas Vilniuje — Lietuvos sostinėje
1981.XII.8.
LIETUVOS KATALIKŲ BAŽNYČIOS KRONIKA NR. 50
Perskaitęs duok kitam!
Eina nuo 1972 metų.
Numerį skiriame geram Kristaus kariui ir Lietuviškosios
Helsinkio grupės nariui, paaukojusiam savo gyvenimą ir
gyvybę už Bažnyčios ir Tėvynės ateitį,
a.a. kun. Broniui Laurinavičiui.
Maskva šiais metais „sutiko" sugrąžinti į darbą be teismo daugiau negu 20 metų tremtyje laikomus vyskupus — Vilniaus arkivyskupijos vysk. Julijoną Steponavičių ir Kaišiadorių vysk. Vincentą Sladkevičių. Užsienio diplomatai ne kartą patiki gera Maskvos valia, tačiau Lietuvoje, kur tikintieji kasdien susiduria su valstybinio ateizmo klasta bei veidmainyste, kiekvienas sovietinės valdžios „geros valios" gestas kelia susirūpinimą, šiuo atveju susirūpinimą kėlė ypatingos priežastys.
Maskva pareikalavo, kaip sąlygą tremtinių vyskupų įdarbinimui, pakonsekruoti tris naujus, sovietinės valdžios parinktus, kandidatus. Ne bažnytinės vyriausybės, o sovietinės valdžios parinkti kandidatai ir buvo pristatyti Apaštalų Sostui. Beliko Apaštalų Sostą įtikinti, kad nauji kandidatai yra tinkami toms pareigoms, o šis tremtinių vyskupų įdarbinimo ir naujų vyskupų paskyrimo projektas esąs pozityvus aktas ir Lietuvos Katalikų Bažnyčiai būsiąs naudingas. KGB talkininkai gerai atliko šią užduotį, ir liepos mėn., po Liurdo Eucharistinio Kongreso, pasidarė aišku, kad sovietinė valdžia savo tikslą jau beveik pasiekė — jos pasiūlyti kandidatai į vyskupus Apaštalų Sosto yra arba pačiu artimiausiu laiku tikriausiai bus nominuoti vyskupais. Ši žinia Lietuvos katalikams buvo bene pati skaudžiausia per visą pokario laikotarpį. Lietuvos Katalikų Bažnyčia pokario metais pergyveno visus galimus persekiojimus: buvo kalinami ir net šaudomi vyskupai, šimtai kunigų ėjo Gulago keliais, sovietinė spauda pylė pamazgas ant kunigų ir Bažnyčios, administracinis sovietinės valdžios aparatas kaip replėmis laikė suveržęs bet kokią religinę veiklą, tačiau Bažnyčia nežuvo ir pasirodė labai gyvybinga.
Pats skaudžiausias pokario laikotarpio Lietuvos kunigų ir tikinčiųjų išgyvenimas — tai Bažnyčios griovimas iš vidaus pačių ordinarų ir kunigų, talkininkaujančių KGB, rankomis, šitai yra baisiau, negu kalėjimai, pašalinimai iš pareigų ir kt. prievartinės priemonės.
1981 m. lapkričio 25 d. Lietuvoje pasklido žinia — tragiškai žuvo kun. Bronius Laurinavičius. Nesinorėjo tikėti, kad tai tiesa, nes dažnai Lietuvoje pasklinda, o gal net kažkieno sąmoningai paskleidžiami liūdni gandai, kad kažką suėmė, kažką užmušė, primušė, — ir kai kurie jų nepasitvirtina. O šj kartą pasitvirtino . . .
1981 m. lapkričio 24 d. apie 20 val. 20 min. Vilniuje, prie Dzeržinskio — Žalgirio gatvių sankryžos savivartis sunkvežimis Maz-503, vairuojamas Lazutkino, mirtinai sužalojo Adutiškio kleboną, Lietuviškosios Helsinkio grupės narį kun. Bronių Laurinavičių.
Lietuvos tikintieji ir kunigai, išgirdę apie šj tragišką įvykį, vieningai tvirtino — tai KGB darbas! Prieš kelias dienas „Tiesoje" buvo atspausdintas korespondentės Danguolės Repšienės straipsnis, nukreiptas prieš kun. Bronių Laurinavičių, būk tai žalojantį vaikų gyvenimą.
Žuvimo aplinkybės labai neaiškios. Kunigo žuvimo bylą iš Vilniaus autoinspekcijos perėmė LTSR Vidaus reikalų ministerija ir ją veda tardytojas Vaitiekūnas.
Nuo pat kunigo žuvimo momento žmones stebino kai kurios keistos aplinkybės. Į avarijos vietą subėgo daug žmonių. Milicija juos skirstė, neleido buriuotis, išskiriant vieną įgėrusią moteriškę, visiems uoliai aiškinančią, kad esą „senis buvo girtas, ėjo degant raudonai šviesaforo šviesai ir palindo po ratais". Kitą dieną žuvimo vietoje susirinkus žmonėms, vėl prisistatė alkoholiu dvokianti moteris ir aiškino, kad kunigas pats palindo po ratais.
Rytojaus dieną Vilniaus laikraštis „Vakarinės naujienos" ir radijas trumpai pranešė, kad „lapkričio 24 d. 20 val. 20 min. Žalgirio gatvėje automobilis Maz-503 (varuotojas G. Lazutkinas) partrenkė ir mirtinai sužalojo pėsčiąjį".
Vilnius. 1981 m. rugpiūčio mėn. buvo pradėta rinkti parašus po skundu Lietuvos TSR generaliniam prokurorui dėl jaunimo, kuris buvo neteisėtai suimtas prie Molėtų ežerų, Mindūnų kaime (žr. „LKB Kronika" Nr. 49), terorizavimo ir neteisėtų milicijos ir saugumo veiksmų. Po protestu pasirašė apie 600 tikinčiųjų. Nors jau praėjo keli mėnesiai po įvykio, nežiūrint tikinčiųjų protestų, jaunimas pastoviai terorizuojamas ir toliau.
* * *
1981 m. rugsėjo 22 d. į Vilniaus m. Prampkreybą „Naujininkų" parduotuvės direktorė Dagienė išsikvietė vyr. pardavėją Valdą Ryliškytę, vasarą poilsiavusią su jaunimu prie Molėtų ežerų. Pramprekyboje Valda rado skyriaus vedėją Stelingienę ir dar vieną moterį. Jos tardė Valdą — nuo kada ji pradėjo tikėti ir melstis, stebėjosi ir juokėsi iš jos, kad ji — 18 metų mergina, dar tiki Dievą ir lanko bažnyčią, kai visi laikraščiai ir vadovėliai rašo, kad Dievo nėra . . . Grasino, kad ją išmesią iš komjaunimo, į kurį mergaitė buvo priversta įstoti, kai ji lankė technikumą.
* * *
1981 m. rugsėjo 2 d. Vilniaus 24 vid. mokyklos VIII kl. mok. Gaivą Bėlevičiūtę mokyklos direktorius Stasys Ciesiūnas barė už tai, kam ji, baigiantis vasarai, kartu su grupe tikinčio jaunimo suaugusiųjų priežiūroje kelias dienas praleidusi Molėtų rajone, Mindūnų kaime.
Rugsėjo 3 d. mokymo dalies vedėja Katininkienė nuvedė mokinę Gaivą Bėlevičiūtę pas vaikų kambario inspektorę štemberg, o ši įtraukė mergaitę Vaiku kambario įskaiton. Bėlevičiūtei paklausus „už ką?", inspektorė Štemberg atsakė: „Tu esi nepilnametė ir po 22 val. buvai be tėvų!"
Petras Paulaitis savo 1981 m. rugsėjo 10 d. laiške rašo:
„Dauguma mūsų (lietuvių 11) sveikatos atžvilgiu laikomės dar pakenčiamai. Suprantama, kad visi daug kentėję, išvargę, susirūpinę. Tikiu, kad mūsų Tėvams ir Seneliams dėl jų raudonuoti nebūtų reikėję ir, kaip manau, nereikės mūsų vaikams — būsimajai, mus pavaduojančiai kartai. Juk vis dėlto eiliniai paprasti, daugiausia mūsų sodžiaus žmonės, dabar kaliniai-kanki-niai už savo Tėvynės laisvę, atidavė ir atiduoda viską, dargi su kaupu, kas į juos buvo įdėta. Tik duok, Dieve, ištvermės!
Šiais metais spalio 30 d. minėsiu jau atvargtus už mūsų mielą Tėvynę 34-tus metus. Su Visagalio pagalba tikiu ir noriu per tuos likusius 13 mėnesių pasiekti laisvės krantą ir su Jumis pasimatyti. . . . Nepraleidžia man daug atėjusių laiškų.
Lenkiuos visiems geros valios Broliams ir Sesėms."
* * *
Rašo Vytautas Vaičiūnas:
„1981 m. rugpiūčio 10 d. mane išvežė iš Pravieniškių į Vilniaus kalėjimą. 15 rugpiūčio išvežė iš Vilniaus į Smolensko kalėjimą, kur išbuvau visą mėnesį, o 15 rugsėjo, išdavę sausą maisto davinį, t.y. kepaliuką duonos — lyg iš sėlenų keptos ir sūrios žuvies. Aš žuvies nevalgiau, nes labai sūri, o tie, kurie valgė — po to turėjo labai daug gerti. Kareiviai, kurie mus saugojo, buvo labai žiaurūs, keikėsi ir koliojo kalinius necenzūriniais žodžiais. Po dienos kelionės atvykome į Voronežą, kur visą parą nedavė nieko valgyti. Iš čia, beveik be sustojimo, rugsėjo 19 d. atvykome į Čeliabinską, iš kur vėl rugsėjo 21 d. išvežė ir rugsėjo 22 d. atvežė į Bakalo miestą, kuris yra pietiniame Urale, 200-250 km. į vakarus nuo Čeliabinsko.
1981 m. spalio 17 d. Onai Vitkauskaitei baigėsi kalinimo laikas Panevėžio moterų lageryje. Prieš pusantrų metų ji buvo suimta už „LKB Kronikos" dauginimą.
1981 m. liepos 1 d. atestacijos metu komisija, susidedanti iš lagerio administracijos darbuotojų ir kelių kalinių, išsikvietusi Oną Vitkauskaitę dar kartą, įprastiniu būdu pasitelkiant pagalbon melą ir šmeižtą (viena iš administracijos darbuotojų kaltino Onutę priklausymu kažkokiai sektai, tvirkinančiai vaikus), pravedė „auklėjamąjį" darbą, siekiant išgauti iš suimtosios prisipažinimą, jog buvo „suklydusi" ir pasižadėjimą „taisytis". Neišgirdę jokių gailesčio žodžių, o tik tvirtą nusistatymą: „norint taisytis iš jūsų vadinamos „klaidos", reikia atsisakyti tikėjimo, o to aš niekada nepadarysiu", operatyvinės dalies viršininkė pareiškė, jog charakteristikon įrašys kaip „nestovinčią pasitaisymo kelyje" ir pagrasino, kad su tokiomis nuotaikomis ji greitai grįšianti atgal.
Baigiantis bausmės laikui, administracija, motyvuodama, kad „kalinių daug, o dienų maža", atėmė Vitkauskaitei priklausantį asmeninį pasimatymą ir sutrumpino bendrą pasimatymą iki tiek, kad su atėjusiu broliu suimtoji vos spėjo pasisveikinti ir pasikeisti keliais žodžiais, nors iki pagrindinės rikiuotės dar buvo likę kelios valandos.
Paskutinio pasimatymo metu, rugsėjo 25 d. operatyvinės dalies viršininkė pasakė Onai Vitkauskaitei, girdint artimiesiems, jog į laisvę išleis spalio 17 d. ne anksčiau 9-9,30 val. Kalinė susitarė su namiškiais, kad šie nurodytu laiku atvežtų jai drabužius.