• Apžvalga — 1981 — XII.

• Kun. Broniaus Laurinavičiaus mirtis ir laidotuvės

• KGB terorizuoja jaunimą

• Mūsų kaliniai

• Ačiū už auką!

• Kodėl Šiluva kelia siaubą valdiškiems bedieviams?

• Jaunimas stato kryžius

• Žinios iš vyskupijų

 Sovietinėje mokykloje

• Nauji pogrindžio leidiniai

Karalaitis šv. Kazimieras — Lietuvos Globėjas, gimė 1458.X.3 Krokuvoje, Vavelio pilyje, mirė 1484.III.4 — Gardino pilyje, Lietuvoje; palaidotas Vilniuje — Lietuvos sostinėje

1981.XII.8.

LIETUVOS KATALIKŲ BAŽNYČIOS KRONIKA NR. 50

Perskaitęs duok kitam! 
Eina nuo 1972 metų.

Numerį skiriame geram Kristaus kariui ir Lietuviškosios 
Helsinkio grupės nariui, paaukojusiam savo gyvenimą ir 
gyvybę už Bažnyčios ir Tėvynės ateitį,
a.a. kun. Broniui Laurinavičiui.

Maskva šiais metais „sutiko" sugrąžinti į darbą be teismo daugiau negu 20 metų tremtyje laikomus vyskupus — Vilniaus arkivyskupijos vysk. Julijoną Steponavičių ir Kaišiadorių vysk. Vincentą Sladkevičių. Užsienio diplomatai ne kartą patiki gera Maskvos valia, tačiau Lietuvoje, kur tikintieji kasdien susiduria su valstybinio ateizmo klasta bei veidmainyste, kiekvienas sovietinės valdžios „geros valios" gestas kelia susirūpinimą, šiuo atveju susirūpinimą kėlė ypatingos priežastys.

Maskva pareikalavo, kaip sąlygą tremtinių vyskupų įdarbinimui, pakonsekruoti tris naujus, sovietinės valdžios parinktus, kandidatus. Ne bažnytinės vyriausybės, o sovietinės valdžios parinkti kandidatai ir buvo pristatyti Apaštalų Sostui. Beliko Apaštalų Sostą įtikinti, kad nauji kandidatai yra tinkami toms pareigoms, o šis tremtinių vyskupų įdarbinimo ir naujų vyskupų paskyrimo projektas esąs pozityvus aktas ir Lietuvos Katalikų Bažnyčiai būsiąs naudingas. KGB talkininkai gerai atliko šią užduotį, ir liepos mėn., po Liurdo Eucharistinio Kongreso, pasidarė aišku, kad sovietinė valdžia savo tikslą jau beveik pasiekė — jos pasiūlyti kandidatai į vyskupus Apaštalų Sosto yra arba pačiu artimiausiu laiku tikriausiai bus nominuoti vyskupais. Ši žinia Lietuvos katalikams buvo bene pati skaudžiausia per visą pokario laikotarpį. Lietuvos Katalikų Bažnyčia pokario metais pergyveno visus galimus persekiojimus: buvo kalinami ir net šaudomi vyskupai, šimtai kunigų ėjo Gulago keliais, sovietinė spauda pylė pamazgas ant kunigų ir Bažnyčios, administracinis sovietinės valdžios aparatas kaip replėmis laikė suveržęs bet kokią religinę veiklą, tačiau Bažnyčia nežuvo ir pasirodė labai gyvybinga.

Pats skaudžiausias pokario laikotarpio Lietuvos kunigų ir tikinčiųjų išgyvenimas — tai Bažnyčios griovimas iš vidaus pačių ordinarų ir kunigų, talkininkaujančių KGB, rankomis, šitai yra baisiau, negu kalėjimai, pašalinimai iš pareigų ir kt. prievartinės priemonės.

1981 m. lapkričio 25 d. Lietuvoje pasklido žinia — tragiškai žuvo kun. Bronius Laurinavičius. Nesinorėjo tikėti, kad tai tiesa, nes dažnai Lietuvoje pasklinda, o gal net kažkieno sąmoningai paskleidžiami liūdni gandai, kad kažką suėmė, kažką užmušė, primušė, — ir kai kurie jų nepasitvirtina. O šj kartą pasitvirtino . . .

1981 m. lapkričio 24 d. apie 20 val. 20 min. Vilniuje, prie Dzeržinskio — Žalgirio gatvių sankryžos savivartis sunkvežimis Maz-503, vairuojamas Lazutkino, mirtinai sužalojo Adutiškio kleboną, Lietuviškosios Helsinkio grupės narį kun. Bronių Laurinavičių.

Lietuvos tikintieji ir kunigai, išgirdę apie šj tragišką įvykį, vieningai tvirtino — tai KGB darbas! Prieš kelias dienas „Tiesoje" buvo atspausdintas korespondentės Danguolės Repšienės straipsnis, nukreiptas prieš kun. Bronių Laurinavičių, būk tai žalojantį vaikų gyvenimą.

Žuvimo aplinkybės labai neaiškios. Kunigo žuvimo bylą iš Vilniaus autoinspekcijos perėmė LTSR Vidaus reikalų ministerija ir ją veda tardytojas Vaitiekūnas.

Nuo pat kunigo žuvimo momento žmones stebino kai kurios keistos aplinkybės. Į avarijos vietą subėgo daug žmonių. Milicija juos skirstė, neleido buriuotis, išskiriant vieną įgėrusią moteriškę, visiems uoliai aiškinančią, kad esą „senis buvo girtas, ėjo degant raudonai šviesaforo šviesai ir palindo po ratais". Kitą dieną žuvimo vietoje susirinkus žmonėms, vėl prisistatė alkoholiu dvokianti moteris ir aiškino, kad kunigas pats palindo po ratais.

Rytojaus dieną Vilniaus laikraštis „Vakarinės naujienos" ir radijas trumpai pranešė, kad „lapkričio 24 d. 20 val. 20 min. Žalgirio gatvėje automobilis Maz-503 (varuotojas G. Lazutkinas) partrenkė ir mirtinai sužalojo pėsčiąjį".

Vilnius. 1981 m. rugpiūčio mėn. buvo pradėta rinkti parašus po skundu Lietuvos TSR generaliniam prokurorui dėl jaunimo, kuris buvo neteisėtai suimtas prie Molėtų ežerų, Mindūnų kaime (žr. „LKB Kronika" Nr. 49), terorizavimo ir neteisėtų milicijos ir saugumo veiksmų. Po protestu pasirašė apie 600 tikinčiųjų. Nors jau praėjo keli mėnesiai po įvykio, nežiūrint tikinčiųjų protestų, jaunimas pastoviai terorizuojamas ir toliau.

* * *

1981 m. rugsėjo 22 d. į Vilniaus m. Prampkreybą „Naujininkų" parduotuvės direktorė Dagienė išsikvietė vyr. pardavėją Valdą Ryliškytę, vasarą poilsiavusią su jaunimu prie Molėtų ežerų. Pramprekyboje Valda rado skyriaus vedėją Stelingienę ir dar vieną moterį. Jos tardė Valdą — nuo kada ji pradėjo tikėti ir melstis, stebėjosi ir juokėsi iš jos, kad ji — 18 metų mergina, dar tiki Dievą ir lanko bažnyčią, kai visi laikraščiai ir vadovėliai rašo, kad Dievo nėra . . . Grasino, kad ją išmesią iš komjaunimo, į kurį mergaitė buvo priversta įstoti, kai ji lankė technikumą.

* * *

1981 m. rugsėjo 2 d. Vilniaus 24 vid. mokyklos VIII kl. mok. Gaivą Bėlevičiūtę mokyklos direktorius Stasys Ciesiūnas barė už tai, kam ji, baigiantis vasarai, kartu su grupe tikinčio jaunimo suaugusiųjų priežiūroje kelias dienas praleidusi Molėtų rajone, Mindūnų kaime.


Rugsėjo 3 d. mokymo dalies vedėja Katininkienė nuvedė mokinę Gaivą Bėlevičiūtę pas vaikų kambario inspektorę štemberg, o ši įtraukė mergaitę Vaiku kambario įskaiton. Bėlevičiūtei paklausus „už ką?", inspektorė Štemberg atsakė: „Tu esi nepilnametė ir po 22 val. buvai be tėvų!"

Petras Paulaitis savo 1981 m. rugsėjo 10 d. laiške rašo: 
„Dauguma mūsų (lietuvių 11) sveikatos atžvilgiu laikomės dar pakenčiamai. Suprantama, kad visi daug kentėję, išvargę, susirūpinę. Tikiu, kad mūsų Tėvams ir Seneliams dėl jų raudonuoti nebūtų reikėję ir, kaip manau, nereikės mūsų vaikams — būsimajai, mus pavaduojančiai kartai. Juk vis dėlto eiliniai paprasti, daugiausia mūsų sodžiaus žmonės, dabar kaliniai-kanki-niai už savo Tėvynės laisvę, atidavė ir atiduoda viską, dargi su kaupu, kas į juos buvo įdėta. Tik duok, Dieve, ištvermės!

Šiais metais spalio 30 d. minėsiu jau atvargtus už mūsų mielą Tėvynę 34-tus metus. Su Visagalio pagalba tikiu ir noriu per tuos likusius 13 mėnesių pasiekti laisvės krantą ir su Jumis pasimatyti. . . . Nepraleidžia man daug atėjusių laiškų.

Lenkiuos visiems geros valios Broliams ir Sesėms."

* * *

Rašo Vytautas Vaičiūnas:
„1981 m. rugpiūčio 10 d. mane išvežė iš Pravieniškių į Vilniaus kalėjimą. 15 rugpiūčio išvežė iš Vilniaus į Smolensko kalėjimą, kur išbuvau visą mėnesį, o 15 rugsėjo, išdavę sausą maisto davinį, t.y. kepaliuką duonos — lyg iš sėlenų keptos ir sūrios žuvies. Aš žuvies nevalgiau, nes labai sūri, o tie, kurie valgė — po to turėjo labai daug gerti. Kareiviai, kurie mus saugojo, buvo labai žiaurūs, keikėsi ir koliojo kalinius necenzūriniais žodžiais. Po dienos kelionės atvykome į Voronežą, kur visą parą nedavė nieko valgyti. Iš čia, beveik be sustojimo, rugsėjo 19 d. atvykome į Čeliabinską, iš kur vėl rugsėjo 21 d. išvežė ir rugsėjo 22 d. atvežė į Bakalo miestą, kuris yra pietiniame Urale, 200-250 km. į vakarus nuo Čeliabinsko.

1981 m. spalio 17 d. Onai Vitkauskaitei baigėsi kalinimo laikas Panevėžio moterų lageryje. Prieš pusantrų metų ji buvo suimta už „LKB Kronikos" dauginimą.

1981 m. liepos 1 d. atestacijos metu komisija, susidedanti iš lagerio administracijos darbuotojų ir kelių kalinių, išsikvietusi Oną Vitkauskaitę dar kartą, įprastiniu būdu pasitelkiant pagalbon melą ir šmeižtą (viena iš administracijos darbuotojų kaltino Onutę priklausymu kažkokiai sektai, tvirkinančiai vaikus), pravedė „auklėjamąjį" darbą, siekiant išgauti iš suimtosios prisipažinimą, jog buvo „suklydusi" ir pasižadėjimą „taisytis". Neišgirdę jokių gailesčio žodžių, o tik tvirtą nusistatymą: „norint taisytis iš jūsų vadinamos „klaidos", reikia atsisakyti tikėjimo, o to aš niekada nepadarysiu", operatyvinės dalies viršininkė pareiškė, jog charakteristikon įrašys kaip „nestovinčią pasitaisymo kelyje" ir pagrasino, kad su tokiomis nuotaikomis ji greitai grįšianti atgal.

Baigiantis bausmės laikui, administracija, motyvuodama, kad „kalinių daug, o dienų maža", atėmė Vitkauskaitei priklausantį asmeninį pasimatymą ir sutrumpino bendrą pasimatymą iki tiek,  kad  su  atėjusiu broliu suimtoji vos spėjo pasisveikinti ir pasikeisti keliais žodžiais, nors iki pagrindinės rikiuotės dar buvo likę kelios valandos.

Paskutinio pasimatymo metu, rugsėjo 25 d. operatyvinės dalies viršininkė pasakė Onai Vitkauskaitei, girdint artimiesiems, jog į laisvę išleis spalio 17 d. ne anksčiau 9-9,30 val. Kalinė susitarė su namiškiais, kad šie nurodytu laiku atvežtų jai drabužius.

1981 m. rugsėjo 12 d. į Šiluvą pasimelsti atvyko keturi jaunuoliai iš Estijos: Ants Tomson, Tanne Kelam, Tonis Arro ir Runno Vissak.

Milicija juos sulaikė prie bažnyčios ir tardė. Vienas iš jų, studentas Runno Vissak, vien už tai, kad nuvyko į Šiluvą — yra pašalintas iš Tartu universiteto.

* * *

1981 m. spalio 25 d. septyniolikmetis Panevėžio hidromelioracijos technikumo moksleivis Kęstutis Variakojis atvyko į Raseinius, norėdamas nuvažiuoti ir pasimelsti Šiluvos bažnyčioje. Kadangi Raseinių autobusų stotyje kabėjo skelbimas, jog penktadienį, šeštadienį ir sekmadienį (spalio 23, 24 ir 25 d.d.) autobusai į Šiluvą nevažiuos, vaikinas nusprendė kelionę tęsti pėsčiomis. Keliu viena po kitos zujo milicijos mašinos, todėl jis ėjo takeliais, per mišką. Kai netoli Šiluvos išėjo į pagrindinį kelią, bematant privažiavo milicijos mašina, iššoko keletas milicininkų ir griežtai įsakė sėstis į jų mašiną „išsiaiškinimui". Kęstutis pasiteiravo, už ką jis yra sulaikomas, o milicininkai į tai piktai atkirto:

— Lipk greitai į mašiną, o tai patys įmesime ir dar 10 parų gausi!

Šiluvoje vaikiną nuvedė į milicijos skyrių, kur uniformuoti ir neuniformuoti (čekistai) ėmė tardyti:

— Iš kur esi? Kada gimęs? Kur gyveni? Ko ėjai į Šiluvą?

Valdiškiems bedieviams suaktyvinus religijos niekinimo ir naikinimo metodus, tikintis Lietuvos jaunimas dar uoliau reiškia savo ištikimybę ir meilę Kristaus Kryžiui. Lietuvos jaunimas gerai žino, kur Tautos jėga, išlikimo garantija ir su poetu Brazdžioniu drąsiai taria:


Gyva tik pašvaistėj kitų dienų rytojaus 
Gyvent išmokai, pavergta Tėvyne, 
Nes Tu radai visų didžių herojų 
Tartum stebuklą — Viešpaties šaltinį.

1981 m. rugsėjo mėn. iš 25 į 26 d. naktį jaunimas pastatė gražų kryžių prie kelio Vištytis — Kybartai. 26 d. rytą apie 10 val. apylinkės pirmininkas Šarskas ir Romas Žukauskas kryžių nugriovė, bet 27 d. vakare tas pats kryžius vėl iškilo senoje vietoje, tačiau išbuvo vos 2 val. — piktos rankos vėl jį išrovė. Išverstą kryžių žmonės papuošė gėlėmis, bet tai nepatiko bedieviams, ir spalio 18 d. jis buvo supjaustytas gabalais ir išvežtas.

1981 m. rugsėjo 27 d. atsirado kryžius prie kelio Vilkaviškis — Žalioji. Rajono kulto įgaliotinio Urbono iniciatyva spalio 6 d. kryžius buvo nupjautas ir išvežtas. Išniekinto kryžiaus vietoje ilgai nevyto gėlės, kurias atnešdavo vietiniai gyventojai.

Vilkaviškis.
Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos apaštališkajam administratoriui

Vilkaviškio vyskupijos kunigų

Prašymas

Lietuvos Ordinarai 1981 metus paskelbė Eucharistiniais metais Lietuvoje. Jau praėjo pusė metų, tačiau labai silpnai jaučiama, kad šie metai tikrai Eucharistiniai metai. Daugelio kunigų ir tikinčiųjų noras dalyvauti Liurdo Eucharistiniame Kongrese irgi liko be atgarsio. Todėl mes labai norime, kad būtų suruoštas Eucharistinis Kongresas Lietuvoje. Geriausiai tam tiktų Šilinių atlaidai Šiluvoje, ypač rugsėjo 12-13 dienos.
1981 m. liepos 5 d.

N.B. Po pareiškimu buvo pasirašę daug Vilkaviškio vyskupijos kunigų, tačiau Kongreso net nebuvo bandyta organizuoti, bijantis suerzinti sovietinę valdžią.

* * *

Kaunas. 1981 m. sovietinė valdžia neleido mokytis Kunigų seminarijoje šiems jaunuoliams:
1. Kazimierui Gražuliui         4. Adžiui Teresiui
2. Sauliui Kelpšai                  5. Kęstučiui Žemaičiui
3. Justinui Jekevičiui             6. Remigijui Ivanauskui

* * *

1981 m. gegužės 11 d. Remigijus Ivanauskas padavė pareiškimą į Kauno Kunigų seminariją. Gegužės 18 d. jį išsikvietė į Raseinių karinį komisariatą, kur atvykęs nustebo, radęs belaukiančius pagyvenusius vairuotojus, vežamus į Kazachstaną darbams. Jis gi ne vairuotojas, tai kam iškvietė? Jaunuolis prie durų stovinčiam karininkui parodė šaukimą, šis liepė palaukti. Po kiek laiko prie karininko priėjo nepažįstamas vyras, abu pasikalbėjo, ir karininkas liepė Remigijui eiti su nepažįstamuoju į kitą gatvės pusę — į miliciją. Ten prasidėjo apklausinėjimas:

Skaudvilė (Tauragės raj.)

Lietuvos KP pirmajam sekretoriui Griškevičiui

Kun. Vinco Vėlavičiaus, 
gyv. Skaudvilė, Taruagės gt. 17

P r o t e s t a s

Šių metų vasario mėnesio viduryje ir kovo 2 d. Skaudvilės vidurinėje mokykloje buvo surengti du ateistiniai renginiai, kuriuose prievarta buvo verčiami dalyvauti aukštesniųjų klasių tikintys vaikai. Tuose vaizdiniuose, dainose, eilėraščiuose vulgariai buvo išjuokiamas tikėjimas.

Pavyzdžiui: IXb klasės mokytoja surežisavo spektaklį, išjuokiantį šv. Mišių Auką. Tame spektaklyje mokinukė, apsigaubusi ploščiumi, su Kryžiais ant pečių ir ant krūtinės, išjuokė šv. Mišias, pradedant giesme „Pulkim ant kelių", švęstu vandeniu pašlakstymą, šv. Mišių aukojimą, pakylėjimą (Konsekraciją), Šv. Komuniją. Tame spektaklyje buvo naudojamas indas, panašus į taurę, pridėtas saldainių, ir imituotas šv. Komunijos dalijimas.

Šių metų kovo mėn. 12 d. „Tiesoje" korespondentas Bernardas šaknys kelia protesto balsą prieš Lyduvėnų vidurinės mokyklos fizikos mokytoją, kuris mokinį už neišmokimą pamokos savotiškai nubaudė. Leido kitiems mokiniams apsileidėliui užmauti maišą ant galvos, po to mušė pats mokytojas ir kiti mokiniai.

Tas korespondentas pastebi: „Mokykla — tai mokslo ir šviesių idealų pasaulis. Čia vaikas, paauglys, jaunuolis mokosi pagarbos kitiems. Jokios kalbos, jokios minties mokyklos rūmuose negali būti apie piktumą, auklėtinio skriaudimą, žeminimą."

1. „Aušra", Nr. 28 (68). Numeryje randami straipsniai: „Kuriuo keliu?" (Žvilgsnis į Lietuvos dvasininkiją), „Mūsų kultūros rūpesčiai", „Lietuviai ir rusai", „Literatūrų „lygiateisiškumas" Tarybų Sąjungoje" ir kt.
Numeris pasirodęs rugsėjo mėn.

2. „Tiesos kelias", Nr. 20. Leidinio pasirodymo data — gruodžio mėn. Vienas iš reikšmingesnių straipsnių — „Kunigas sakykloje".

3. „Dievas ir tėvynė", Nr. 19. Leidinys pasirodė vasaros pabaigoje. Jame paliečiami Lietuvos krikščioniškos kultūros, lietuvių rusinimo ir kt. aktualūs klausimai.

4. „Rūpintojėlis", Nr. 17. Išleidimo data — 1981.VII.17. Leidinys skiriamas Eucharistiniams Metams. Leidinyje patalpinta nemaža Jadvygos Stanelytės laiškų, prašymas šv. Tėvui, kad greičiau palaimintuoju būtų paskelbtas akrivyskupas Jurgis Matulevičius ir kt. 

Papildymas „LKB Kronikos" 49 numeriui: 
Telšių parcinkulio atlaiduose devocinalijų pardavėjas vaikė nuo šventoriaus finansų inspektorius Vandzinskas.

* * *

Lietuvi, neužmiršk!

Sergiejus Kovaliovas             Balys Gajauskas 
Jadvyga Stanelytė                Viktoras Petkus 
Mečislovas Jurevičius           Povilas Pečeliūnas 
Gintautas Iešmantas            Genė Navickaitė
Julius Sasnauskas                Anastazas Janulis 
Vytautas Vaičiūnas               Vytautas Skuodis 
Petras Paulaitis                    Algirdas Statkevičius 
Antanas Terleckas

ir kiti neša nelaisvės pančius, kad tu galėtum laisvai gyventi ir tikėti!