• Mūsų džiaugsmas, viltys ir nerimas
• J. E. Vysk. V. Sladkevičius užima Kaišiadorių vyskupo sostą
• J. E. Vysk. A. Vaičiaus konsekracija ir ingresas
• Lietuvio-kataliko kryžiaus kelias sovietinėje armijoje
• Konstitucijos „laisvės" ir gyvenimo tikrovė
• Valdžios pastangos atskirti kunigą nuo liaudies
• Bažnyčia sovietinėse respublikose
1982 m. rugpiūčio 15 d.
LKB KRONIKA Nr. 54
Perskaitys duok kitam!
Eina nuo 1972 m. kovo 19 d.
1982 m. liepos mėnesį Apaštalų Sostas, Maskvai sutikus, paskyrė tremtinį vysk. Vincentą Sladkevičių Kaišiadorių vyskupijos apaštališkuoju administratoriumi, o kun. Antaną Vaičių — nominavo vyskupu ir paskyrė Telšių vyskupijos ir Klaipėdos prelaturos apaštaliniu administratoriumi. Lietuva ypatingai džiaugiasi, kad vienas tremtinys vyskupas pagaliau gali užimti vyskupijos sostą, tačiau su nerimu klausia, koks bus antrojo vyskupo tremtinio likimas? šiandien Lietuvoje niekas negali atsakyti į kitą klausimą, kodėl sovietinė valdžia sutiko su šių dviejų vyskupų paskyrimu? Kokios naudos ji galėjo tikėtis sau? Ar šis paskyrimas reiškia, kaip komentavo kai kurios užsienio radijo stotys, kad sovietinė valdžia atleidžia priespaudos reples? Anaiptol! Pastaruoju metu jaučiamas dar stipresnis spaudimas, kad kunigai laikytųsi Religinių susivienijimų nuostatų, kurių tikslas — pasmaugti Bažnyčią; dar aštriau puolami visi tie, kurie bando ginti Bažnyčios ir tikinčiųjų teises. Turbūt teisingiausias atsakymas bus toks: praėjusiais metais, sugriuvus sovietinės valdžios planui pravesti į vyskupus sau tinkamus kandidatus, šiais metais ji nutarė savo planą realizuoti subtiliau — pradžioje praleisti Lietuvos kunigams ir tikintiesiems priimtiną atvejį, o paskui, iš inercijos pabandyti prakišti ir sau palankius kandidatus. Dėl šios priežasties Lietuvoje kunigų ir-pasauliečių tikinčiųjų tarpe jaučiama daug pagrįsto nerimo, bet visi tiki Dievo Apvaizda ir Apaštalų Sosto budrumu. Lietuvos tikintieji ir kunigai nori rasti „savo ganytojuje sielos globą, užsidegimą ir sustiprinimą ištverti tikėjime" (Jonas-Paulius II), bet rimtai bijo, kad nesulauktų Pravoslavų Bažnyčios tragedijos: hierarchija — sau, o tikinčioji liaudis — sau!
1982 m. birželio mėn. paaiškėjo, jog sovietinė valdžia sutinka leisti J. E. vysk. Vincentui Sladkevičiui grįžti iš tremties į savo vyskupiją ir tuo pačiu leisti konsekruoti vyskupu Telšių vyskupijos valdytoją kun. Antaną Vaičių.
Liepos 16 d. Vakarų radijo stotys oficialiai paskelbė šią žinią. Visi nekantriai laukė tremtinio vyskupo ingreso į Kaišiadorių vyskupijos katedrą.
1957 m. gruodžio 25 d. arkivyskupas Teofilius Matulionis, tautos ir Bažnyčios kankinys, pakonsekravo kun. Vincentą Sladkevičių vyskupu be sovietinės valdžios sutikimo. Siekdama pajungti Lietuvos bažnytinę hierarchiją savo interesams, sovietinė valdžia neleido naujai konsekruotam vyskupui, jau anksčiau spėjusiam užsitraukti valdžios nemalonę už ištikimybę Bažnyčiai, eiti savo pareigas. Tremtyje vysk. Vincentas Sladkevičius išbuvo 23 metus, o vyskupu be pareigų — beveik 25 metus.
Per visą tą laiką tikinčioji Lietuva meldėsi už tremtinį vyskupą; kunigai ir tikintieji rašė peticijas, ėjo net į lagerius ir štai . . . tremtiniui leista užimti Kaišiadorių katedros sostą.
1982 m. liepos 21 d. šv. Tėvas paskyrė kun. Antaną Vaičių Telšių vyskupijos ir Klaipėdos prelatūros apaštaliniu administratorių, o kartu ir vyskupu. Konsekracija buvo pramatyta Kauno arkikatedroje liepos 25 d. Lietuvos kunigai ir tikintieji šį šv. Tėvo paskyrimą sutiko palankiai, nes kun. Antanas Vaičius yra gražiai užsirekomendavęs pastoracijoje, pritardamas ir palaikydamas blaivybės sąjūdį ir patvirtindamas Telšių vyskupijos Kunigų tarybą. Jis, eidamas Telšių vyskupijos valdytojo pareigas, pajėgė surasti kontaktą su vyskupijos kunigais. Savo laiku kunigai, ypač už Telšių vyskupijos ribų, kėlė abejonių dėl kun. Antano Vaičiaus kandidatūros tinkamumo, bet laikas vis labiau tas abejones sklaidė. Visi labai apgailestavo, kad praėjusiais metais kun. Antanas Vaičius buvo įjungtas į Lietuvos Bažnyčiai nepriimtiną trijulę ir dėl to turėjo pergyventi aštrų opozicijos puolimą.
Konsekracijos iškilmės buvo labai gražios. Vyskupą Antaną Vaičių konsekravo vyskupai — Liudvikas Povilonis, Vincentas Sladkevičius, Julijonas Steponavičius ir Romualdas Krikščiūnas, šv. Mišių metu tartame žodyje vysk. Liudvikas Povilonis perskaitė popiežiaus Jono-Pau-liaus II telegramą-sveikinimą Lietuvos Bažnyčiai, pranešė apie vysk. Vincento Sladkevičiaus paskyrimą po 23 metų tremties Kaišiadorių vyskupijos apaštališkuoju administratoriumi ir plačiau apsistojo ties vyskupo tarnyste, pabrėždamas, kad „vyskupo tarnystė yra ne garbės, o darbo ir aukos tarnystė". Baigdamas kalbėti, vysk. Liudvikas Povilonis kreipėsi į konsekruojamąjį šiais žodžiais: „Mielas Brolis Kristuje Antanai, šiandien, Tavo konserkacijos dieną, ryžkis siekti vyskupo idealo, Dievo tarno arkivyskupo Jurgio Matulevičiaus pasiryžimu: „Duok, Dieve, kad sudegčiau, kaip žvakė ant altoriaus nuo darbo kaitros ir meilės ugnies Tau ir Tavo Bažnyčiai".
1982 m. liepos 2-9 d. didieji atlaidai Ž. Kalvarijoje vyko budint milicijos ir kariuomenės daliniams. Aplinkinių miestų mokyklose-internatuose buvo apgyvendinti milicijos kursantai, atgabentos iš Vilniaus kelios didelio galingumo ugniagesių mašinos, paruošta daugybė dengtų mašinų su pasiklausymo aparatūrą. Tikinčiųjų mašinas, vykstančias į atlaidus, tikrino 41 Valstybinės autoinspekcijos postas — jie visi turėjo tiesioginį radio ryšį su radiocentru, įrengtu Pasruojės žuvų ūkyje — Juodėnų II kaime. Atvyko net Respublikinės autoinspekcijos viršininkas Vaitasius ir generolas Žemaitis. Pasruojėje įrengė skaičiavimo centrą, į kurį perduodavo visus patikrintų mašinų numerius, ir taip nustatydavo kelintą kartą mašina vyksta į Žemaičių Kalvariją. Čia apsilankę kelis kartus vairuotojai, buvo kaltinami uždarbiavimu. Neišskirdavo net ir kunigų.
Kaimyninės Tirkšlių parapijos klebonas Vincentas Gauronskis kasdien vakare vykdavo namo. Kartais jis atveždavo į atlaidus savo kaimynus, Mažeikių kunigus, todėl autoinspekcija jį sustabdė ir nukabino valstybinį mašinos numerį, replikuodami: „Daugiau nebekursuosi!"
Liepos 5 d. vakare Sedos kleboną Petrą Serapiną, talkinantį atlaiduose, iškvietė pas ligonį į Plinkšes. Sugrįžus vairuotojui Paulauskui valstybinė autoinspekcija atėmė vairuotojo teises.
1982 m. birželio 8 d. Telšiuose buvo sukviesti vyskupijos dekanai pokalbiui su RRT įgaliotiniu P. Anilioniu. Nedalyvavo tik Mažeikių dekanas kun. Jonas Gedvilą. Dekanai atsisakė kalbėti Telšių raj. vykdomajame komitete, kadangi Telšių raj. valdžia išniekino Panų kalną. Pokalbis įvyko Telšių vyskupijos Kurijoje. Įgaliotinis, kaip įprasta, kalbėjo apie religinių susivienijimų nuostatus. Apie Panų kalną jis taip atsiliepė: „Religinis ekstremizmas iššaukė ateistinį ekstremizmą". Po pokalbio dekanai įteikė įgaliotiniui pareiškimą:
„Nuo neatmenamų laikų, pagal Bažnyčios patvarkymą, kunigai su tikinčiaisiais kasmet lapkričio 1 d. ir 2 d. meldžiasi kapuose už mirusius. 1981 m. lapkričio 1 d. beveik visose Telšių vyskupijos parapijose buvo uždrausta tikintiesiems bendrai melstis kapuose už mirusius. Kai kur (pvz., Telšiuose) tą dieną buvo uždrausta net kryžius pašventinti kapuose. Kituose rajonuose (pvz., Mažeikiuose), žodiniai nebuvo uždrausta, tačiau kapuose taip garsiai buvo paleista garsinė aparatūra, kad jokiu būdu negalima buvo bendruomeniškai tikintiesiems pagerbti savo mirusius ir už juos pasimelsti. Mes, tikintieji, pasijutome grubiai įskaudinti. Visi žmonės pasipiktinę reiškė protestą, kad jie negali pagerbti savo mirusius taip, kaip reikalauja tikėjimas ir Bažnyčia.