• Pasakoja kun. Alf. Svarinsko draugai
• J. Bieliauskienė antrą kartą išeina Gulago keliais
• Bažnyčia sovietinėse respublikose
1983 gegužės 22 d.
LKB KRONIKA Nr. 58
Duok kitam!
Jei gali, padaugink!
Eina nuo 1972 metų.
Numeris skiriamas kun. Sigitui Tamkevičiui, TTG
Katalikų komiteto nariui, savo gyvenimu paliudijusiam
gražiausia meilę Dievui ir Tėvynei.
1983 m. gegužės 3 d. LTSR Aukščiausiame teisme buvo pradėta nagrinėti Viduklės klebono, TTG komiteto nario kun. Alfonso Svarinsko byla. Žinia apie teismą tyliai pasklido po Lietuvą. Daugelis šia žinia abejojo, nes net giminės apie būsimą „viešą" teismo procesą nieko nežinojo. Tačiau gegužės 3 d. atvykus į Vilnių, abejonės išsiskleidė. Lenino prospekto kvartalas buvo apsuptas milicininkų ir kareivių, aprengtų milicininkų uniformomis, o praėjimas į Aukšč. Teismą ties Respublikine biblioteka visiškai neįmanomas — uniformuoti ir civiliai apsirengę pareigūnai į teismą praleidinėjo tik su spec. kvietimais, o kun. Alf. Svarinsko draugai bei pažįstami, suvažiavę iš visų Lietuvos kampelių, buvo grubiai milicininkų vejami į Lenino prospektą ties Respublikinės bibliotekos sustojimu. Net giminėms buvo sunku patekti į teismą: 9 val. prie teismo atėjusiai kun. Alf. Svarinsko seserei Janinai Pupkienei saugumiečiai įrodinėjo jog nėra Jokio reikalo jai dalyvauti teisme, šiai nenusileidžiant, liepė ateiti 10 val., o atėjus nurodytu laiku, pareiškė, kad jau per vėlu, ir į salę įleido tik po pietų pertraukos; 9:30 val. prie teismo rūmų atėjo teisiamojo kunigo brolis Vytautas Svarinskas, kartu su juo ėjo ir keletas kunigų — jie visi vargais negalais išprašė brolį įeiti į teismą. Vytautas Svarinskas pasisakė dėl senyvo amžiaus mieste paklystas, todėl norėtų, kad į teismą kartu su juo būtų įleista ir dukra, tačiau šis prašymas buvo kategoriškai atmestas. Kunigams patekti į salę nepavyko — pareigūnai aiškino, kad nėra vietų, nors salė buvo pustuštė, apie 70 žmonių, o dvi eilės suolų buvo sustumtos į krūvą. Kun. Sigitui Tamkevičiui saugumiečiai pareiškė: „Jūs kviečiamas liudininku, pasiimkite iš Kybartų kvietimą ir rytoj galėsite dalyvauti." Ir taip į teismo salę, išskyrus brolį ir seserį, nebuvo įleistas nė vienas kunigas, nė vienas tikintysis.
Areštavus kun. Alf. Svarinską, valdiški bedieviai pradėjo šmeižtų kompaniją prieš suimtąjį kunigą, TTG Katalikų Komitetą ir uoliausius kunigus, norėdami visus nuteikti prieš juos. Tačiau, nepaisant propagandos riksmo, visoje Lietuvoje prasidėjo parašų rinkimo akcija dėl kun. A. Svarinsko išlaisvinimo. Daugiausia čia pasidarbavo jaunimas, rizikuodamas užsikirsti sau kelią įstoti į aukštąsias mokyklas, prarasti darbą ar būti pašalintiems iš mokslo įstaigų.
Saugumiečiai darė viską, kad tik išgąsdintų parašų rinkėjus: vienur juos išjuokdavo prie bažnyčių, kitur — atimdavo parašus čekistai (Griškabūdžio bažnyčioje) arba kunigai (Kauno Prisikėlimo bažnyčioje kun. Nikodemas Čėsna), išvarydavo iš bažnyčių ir pan.
Didesniuose centruose saugumiečiai, pastebėję aktyvesnius parašų rinkėjus, šaukėsi juos į saugumą šantažavimui, pvz.: Kaune —
Arūnas Rekašius — išvežtas iš darbo į karinį komisariatą;
Saulius Kelpšas — nuvežtas į saugumą iš namų,
Antanas Šilinskas — iš darbo nuvežtas tardymui į saugumą.
Nedingėje (Varėnos raj.) berenkant prie bažnyčios parašus, suėmė Arūną Rekašių ir Jaunių Kelpšą.
Atskirais laikotarpiais tarp 1958-62 m. teko kartu su kun. Alf. Svarinsku buvoti Mordovijos politinių kalinių lageryje Nr. 7, kuriame kalėjo virš 200 lietuvių. Be kun. A. Svarinsko, lageryje buvo ir daugiau kunigų.
Kun. A. Svarinskas skyrėsi nuo kitų savo neišsenkančia energija, darbštumu ir natūraliu optimizmu. Surengti šventes ar šiaip vaišes su vieša malda jam buvo vienas malonumas. Veiklumas buvo jo gyvenimo būdas. Į filosofinius ar teologinius ginčus jis nebuvo linkęs, tačiau, jei kas pristodavo, ir padisputuoti neatsisakydavo. Mėgo būti su žmonėmis, greitai pastebėdavo ir ilgam įsimindavo gerąsias jų savybes. Kun. Alf. Svarinskas mylėjo išorinį grožį ir tvarką, ypatingai pergyvendavo dėl netvarkos religiniame gyvenime. Jis visada sirgdavo tautos dvasinio gyvenimo reikalais, ypač skaudžiai išgyvendamas kai kurių aukštų dvasiškių pataikavimą bedieviškai valdžiai. Kun. A. Svarinskas gerbė ir žavėjosi vyskupais-kankiniais, jautriai pergyveno žinią apie vyskupo Ramanausko mirtį, sakydamas, jog tai didelis nuostolis visai lietuvių tautai. Buityje kun. A. Svarinskas viešai rodydavo savo tikėjimą, nesigėdijo ir neslėpė jo prieš bedievius.
1983 m. gegužės 6 d., Vilniuje, vykstant kun. Alf. Svarinsko teismui, kun. Sigitui Tamkevičiui buvo užvesta baudžiamoji byla pagal LTSR BK 68 str. 1 d. Čia pat salėje jis buvo areštuotas ir patalpintas KGB izoliatoriuje.
Dar prieš areštą, gegužės 4 d., kai kun. S. Tamkevičius buvo iškviestas į Vilniuje esantį LTSR Aukščiausiąjį teismą liudininku kun. Alf. Svarinsko byloje, į Kybartus privažiavo daug saugumo ir milicijos. Apie 13 val. į kleboniją atvykę milicijos pareigūnai reikalavo kun. Jono Borutos, tačiau tuo metu jo nebuvo. Visas tris dienas iki klebono arešto, Kybartus uoliai saugojo vietiniai ir atvažiavę iš kitur KGB bei milicijos darbuotojai.
šeštadienį, gegužės 7 d., į kleboniją atvykęs milicijos pareigūnas A. Kazlauskas vėl teiravosi kun. J. Borutos. Neradęs įspėjo, kad jei kun. Boruta sekmadienį laikys Mišias Kybartų bažnyčioje, jį ištiks toks pat likimas, kaip kun. S. Tamkevičių.
š.m. gegužės 16-18 dienomis Vilniuje Aukščiausiame Teisme vyko Jadvygos Bieliauskienės teismas (areštuota lapkričio 29 d.).
Į posėdžių salę, kaip visada, pateko tik jos artimiausi giminės; seserys, suaugęs sūnus ir vyras. Ties Aukščiausiu Teismu ir Lenino prospekte buvo apgulties nuotaikos: milicijos buvo prie kiekvieno troleibuso sustojimo, o dar daugiau jų buvo troleibusuose, kad nė vienas žmogelis nesugalvotų pasukti link teismo pastato.
Atvažiavusieji susirinko į Aušros vartus ir meldėsi visas dienas.
Teisiamoji Jadvyga Bieliauskienė, nors jau daug mėnesių sėdėjo saugumo požemiuose, bet nė kiek moraliai nepalūžusi: tiesi, besišypsanti, tvirta ir drąsiai kalbanti tiesą. Teismo pradžioje Bieliauskienė atsisakė advokato paslaugų.