Viduklė. 1983 m. gegužės 13 d. Viduklės klebonijoje pas kun. Alf. Svarinsko šeimininkę Moniką Gavėnaitę buvo padaryta krata. Kratai vadovavo Raseinių raj. kriminalinės paieškos tardytojas vyr. leitenantas T. Vaivada. Kratos metu paimta: jaunimo leidinys „Lietuvos ateitis" Nr. 5, „Tikybos pirmamokslis" (150 egz.), „Aušros žvaigždė" (48 egz.); 138 buvusių kalinių — tremtinių nuotraukos, 72 religinio turinio nuotraukos, 60 psl. įvairių mašinraščio rašytų tekstų, knygos: „Jaunoms širdims", „Trupinėliai", 3 užrašų knygutės su adresais, 6 magnetofono juostos. Krata truko daugiau kaip dvi valandas. Tą pačią dieną krata buvo padaryta pas M. Gavėnaitės tavą, gyvenantį Ukmergės raj. Jakutiškių kaime ir brolį Julių Gavėną, gyvenantį Kaune, Kapsų 43-3. Tėvo namuose rasta 2 kun. Alf. Svarinsko nuotraukos ir pareiškimas Vyskupams.
* * *
Kelmė. Po kun. Alf. Svarinsko arešto į Kelmės raj. Vidaus reikalų skyrių tardymams nuolat kviečiama Regina Teresiūtė, gyvenanti Kelmėje, Laisvės 11. Pareigūnai kaltina R. Teresiūtę bendravus su kun. Alf. Svarinsku bei perdavinėjus jam tarybinę visuomenę šmeižiančias žinias ir tvirtina, kad Regina Teresiūtė — TTGKK ryšininkė, už ką jai esanti užvesta byla.
Rašo Viktoras Petkus:
„Rugpiūčio 23 kalėjime mano praleistųjų metų suma bus apvali ir solidi — dvidešimt. Dvidešimt metų būnant nelaisvės namuose nėra tekę regėti tautiečio, nešvenčiančio Kalėdų ar Velykų. Per Kalėdas, tiesa eglutės nebuvo, bet ant stalo laikėme iš „Gėlininkystės" žurnalo iškirptą gražiai papuoštą eglutę, šližikus padariau iš supiaustytų džiovintų riestainių, o baltoji plotkelė irgi buvo. Tokiu būdu lyg ir viskas tvarkoj . . ., tik pirmą kartą nežinau, kada prasidės Užgavėnės ir bus Velykos.
Gyvenimas monotoniškas. Gauti laikraščius ir žurnalus mūsų pastogėje labai keblu. Teigiama, kad periodinė spauda mums per savaitę pristatoma tris kartus. Taip sakoma, o iš tikrųjų yra buvę savaičių, kai negavome jokio laikraščio. Jeigu laikraščius dar atneša, tai žurnalus dažniausiai tik vieną kartą savaitėje, todėl jų susidaro visas glėbys, o čia reikalaujama, kad vienas kalinys tegali laikyti kamaroje tik penketą vienetų, nesvarbu, — knygų, brošiūrų ar žurnalų, o visa kitą reikia atiduoti į sandėlį, girdi, kada norėsite—pasiimsite. Teoretiškai atrodo lyg ir neblogai, o praktiškai kartais per savaitę neprisiprašai, kad nuvestų į sandėlį. Tokiu būdu atsiduri lyg užburtame rate. Dar blogiau su knygomis. Iš namų bet kokių knygų gavimas kategoriškai uždraustas. Knygynai siųsti mums užsisakytas knygas nesuinteresuoti, nes jos dažnai grąžinamos pasiuntėjui, t.y. atgal į knygyną. Tokiu būdu mes jų akyse tampame nerimtais klijentais.
Tik ką džiaugsmingai nuskambėjo prisikėlimo varpai, senamiesčio gatvėmis nuaidėjo velykinės procesijos giesmės. Minia žmonių suplaukė į Kauno Baziliką pasveikinti Prisikėlusio Kristaus. Bažnyčia — sausakimša, šventorius pilnas. O automobilių, automobilių . . . Užkimštos visos aplinkinės gatvelės! Rotušės aikštė irgi visa pasidengusi margaspalve automašinų mozaika.
Visur aplinkui viešpatavo susikaupimas ir iškilminga ramybė.
Katedroje pamaldos jau ėjo į pabaigą, kai Rotušės aikštėje tarp mašinų skruzdėlyno pasirodė vienišas pakeleivis. Jis įtartinai vaikščiojo tarp mašinų, lyg (ir taip kai kam pasirodė) taikydamasis ką nors nusukti ar nulupti. Tačiau to nedarė ir, nors labai keista, vis kažką rašė.
Tuoj atsirado vienas kitas automašinos savininkas, kuriems parūpo keistas nepažįstamojo elgesys. Vienas jų priėjęs prie nepažįstamojo užklausė:
Šiauliai. 1983 m. kovo 30 d. Šiaulių raj. Vykd. komiteto salėje religinių bendruomenių dvidešimtukų nariams vyko seminaras. Seminarą pravedė Religijų reikalų tarybos įgaliotinio pavad. P. Raslanas. Jis bandė aiškinti, kad Lietuvoje yra pilna tikėjimo laisvė, kasmet išleidžiama daug religinės literatūros. Blogai yra tik tiek, kad kai kurie kunigai, prisidengdami tikėjimu, šmeižia tarybinę santvarką. Pagrindiniu šmeižiku P. Raslanas vadino kun. Alf. Svarinską ir pacitavo keletą ištraukų iš jo pamokslų. Piktinosi, kad prie bažnyčių renkami parašai už kun. Alf. Svarinską. RRT įgaliotinio pavaduotojas išvardijo eilę, jo įsitikinimu, blogų, ekstremistiškai nusiteikusių kunigų: kun. R. Černiauskas, kun. J. Kauneckas, kun. S. Tamkevičius ir kt. P. Raslanas bandė įtikinti, kad net II-asis Vatikano susirinkimas nustatė, jog pasaulietinė valdžia privalo imtis atitinkamų priemonių su tais kunigais, kurie nepaklūsta pasaulietinei valdžiai. Todėl, jo žodžiais tariant, nenuostabu, kad jie iškėlė baudžiamąją bylą kun. Alf. Svarinskui.
Po paskaitos buvo pateikti klausimai:
— O kur galima gauti jūsų išleistos religinės literatūros? Tiesa, mes per televizijos laidas matėme minėtos spaudos viršelius, tačiau tuo viskas ir baigėsi. Didelė tos spaudos dalis pateko į Vakarus, — propagandai; kitą dalį paėmė bedieviai, o mums, tikintiesiems, liko tik trupiniai.
Lazdijai. 1983 m. kovo 20 d. 76 Lazdijų rajono jaunimo atstovai parašė LTSR Prokurorui tokio turinio pareiškimą:
„1983 m. kovo 1 d. grįžtant iš rekolekcijų į savo parapiją, buvo milicijos sulaikytas Šlavantų kunigas J. Zdebskis.
Nesulaukę šv. Mišioms, grupė tikinčiųjų išvyko kunigo ieškoti. Pastebėję prie Lazdijų VR skyriaus kunigo automobilį, tikintieji subruzdėjo į miliciją ir reikalavo paleisti, deja, jau nebe pirmą kartą grubiai šantažuojamą, sulaikomą ir persekiojamą kunigą.
Tačiau milicija ir saugumas įsakė visiems skubiai išsiskirstyti, ir buvo suimti keli asmenys, jų tarpe ir Leipalingio vidurinės mokyklos mokytojas A. Grigas už tariamą viešosios tvarkos pažeidimą.
Baltarusijos TSR
Pelesa (Varanavo raj. Gardino sr.). 1962 m. tarybinė valdžia nugriovė Pelesos bažnyčios bokštą ir pačią bažnyčią pavertė grūdų sandėliu, šiai gyvybingai lietuvių parapijai buvo neišsakomas skausmas ir negyjanti žaizda, nes šią didingą akmeninių ridulių bažnyčią Delesiečiai statė kruvinomis rankomis ir savo lėšomis. Netikėdami, jog valdžia galėtų grąžinti tikintiesiems bažnyčią, pelesiečiai vis dėlto pabandė kreiptis į pačias aukščiausias valdžios įstaigas. Ir štai reto valdžios kurtumo pavyzdys:
Nuo 1976 m. pelesiečiai parašė į Maskvą ir į Minską 33 pareiškimus. Pirmą kartą po pareiškimų Minsko religijų reikalų įgaliotiniui pasirašė 20 tikinčiųjų, o po antruoju į Maskvą — 600 tikinčiųjų. Atsakymas buvo toks: „Nedraudžiam melstis kaimyninėse bažnyčiose". Lenkiškai Rodū-nėje (tolimiausiems kaimams už 25 km.), o lietuviškai — Dubičiuose (už 30 ir daugiau kilometrų). Į kitus pareiškimus nieko neatsakydavo arba pakartodavo jau minėtą atsakymą.