LAIŠKAS MOKYTOJUI

Mielas Mokytojau,

Mudu esame tos pačios lietuvių tautos vaikai, abu mus riša ne tik kraujas, kalba ir paveldėta kultūra, bet ir rūpestis tautos ateitimi. Tautos ateitis — mūsų vaikai. Mudu abu su viltimi, rūpesčiu ir meile žvelgiame į juos. Aš į savo vaikus, Tu — į savo, į mano, į daugelio kitų, kurie kiekvieną dieną susirenka į klasę. Nuo to, ką duosime šiems vaikams, kaip paruošime juos gyvenimui, kokius žmones iš jų suformuosime, priklausys mūsų tautos ateitis. Todėl didžiulė atsakomybė už jų ateitį gula ant mūsų pečių.

Jausdamas didelę atsakomybę ir gerai suprasdamas tėvo pareigas, aš stengiuosi savo vaikams nuo pat mažens įdiegti tuos principus, kurie visą gyvenimą padėtų išlikti jiems teisingais, dorais ir tvirtais žmonėmis. Tuos principus aš esu gavęs iš savo tėvų, patikrinęs ir sutvirtinęs gyvenimo patirtimi, apsvarstęs ir apgalvojęs savo protu, apsisprendęs už juos pagal savo sąžinę. Tai, ką laikau geru ir reikalingu, esu sąžinės įpareigotas perduoti ir savo vaikams. Iš kitos pusės, turiu tam ir teisę. Mes, tėvai, vaikus pašaukėme į gyvenimą, mes juos auginame, rengiame, maitiname, slaugome susirgusius. Niekas nedraudžia man savo vaikus rengti tuo ar kitu drabužiu, niekas nekliudo maitinti tuo maistu, kuris, mano nuomone, vaikui reikalingas. Tad niekas neturi teisės drausti, neleisti ar kliudyti perduoti vaikams ir tuos idėjinius ar moralinius principus, kurie, mano įsitikinimu, žmogui reikalingiausi! Aš žinau, kad negalima meluoti, vogti, apgaudinėti, žudyti. Šį įsitikinimą aš stengiuosi įdiegti ir vaikams. Žinau, kad gera yra dorai elgtis, būti teisingam, mylėti artimą —- šitai noriu įtikinti ir savo vaikus. Taip pat žinau, kad, norint išlikti garbingu žmogumi, reikia kovoti su savo silpnybėmis, ydomis, išorinėmis pagundomis. Tai kovai aš ruošiu savo vaikus. O iš gyvenimo patirties esu įsitikinęs, kad tokia kova sėkmingiausia būna tuomet, kai žmogus jaučia atsakomybę ne tik prieš žmones, bet ir prieš Dievą, kai įsitikinęs, kad jo veiksmai ir poelgiai turi ne tik laikinę, praeinančią, bet ir amžiną vertę, kada klauso ne tik įstatymų, bet ir savo sąžinės balso. Todėl laikau būtina pareiga savo vaikus auklėti religiškai ir nenoriu, kad šią pareigą atliekant man kas nors kliudytų. Be to, ir Tu, mokytojau, tvirtini, kad tėvai turi pareigą vaikus auklėti...

Skaityti daugiau...…

ATSAKYMAS Į TIKINČIŲJŲ PAREIŠKIMUS

Panevėžio rajonas. 1973 m. balandžio 6 d. Steponiš-kio kaime pas Julių Rudį atėjo Miežiškių apylinkės milicijos įgaliotinis Ilicevičius, apylinkės pirmininkė R. Smetonienė, „Nevėžio" kolūkio kolūkiečiai Glebavičius, P. Drilinga ir vienas nepažįstamas pareigūnas.

R. Smetonienė su Ilicevičium reikalavo, kad Rudienė atiduotų raštus su parašais (žr. LKB Kronika Nr. 6) ir pagrasino: jei neatiduosianti, bus daroma krata. Norėdama išvengti kratos, Rudienė atidavė pareiškimus su 40 parašų, kurių tarpe buvo ir Rudžių šeimos parašai. Rudienei „svečiai" paliko kvietimą balandžio 7 d. atvykti į Panevėžio saugumo komitetą. Čia ją tardė tas pats „nepažįstamasis", buvęs kratos metu. Rudienė buvo klausinėjama, kas jai davė pareiškimų tekstus. Tardytojas aiškino, kad visa tai nesąmonė, nes trukdo vaikų auklėjimą, žadėjo atimti motinystės teises ir vaikus atiduoti valstybės auklėjimui. Rodydamas pareiškimus su parašais, tardytojas klausė pavardžių tų asmenų, kurių parašai buvo neįskaitomi.

Po savaitės Rudienė vėl saugumo komiteto buvo klausinėjama, iš kur gavusi pareiškimus. Tardytojas grasino iškelti baudžiamąją bylą už tarybų valdžios šmeižimą, jei Rudienė nepasakysianti, iš kur gavusi pareiškimų tekstus.

Iš Miežiškių vidurinės mokyklos į apylinkės tarybos raštinę buvo iškviestos XI klasės moksleivės E. Skrebytė ir J. Rudytė. Čia buvo patikrinti jų parašai. Skrebytė buvo klausiama, ar draugaujanti su Rudyte, ar nesilanko pas Rudžius nepažįstami kunigai, ar bendrai nesimeldžiama. į Rudytę klausė, kas jos motinai davė pareiškimus, ar nesilanko pas juos nepažįstami kunigai, ar seniai pas juos buvęs Miežiškių parapijos klebonas kun. K. Balsys, ką kunigai saką per išpažintį. Rudytei aiškino, kad jos mama esanti fanatikė ir dukra turinti ją perauklėti, prašyti, kad mama prisipažintų, kas jai davęs pareiškimus.

Skaityti daugiau...…

LIETUVOS KATALIKAI RAŠO

LTSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumui
Tikinčiųjų grupės

P a r e i š k i m a s

Spaudoje, susirinkimuose, mokyklose, per radiją, televiziją, filmus, teatrą vedama aštri antireliginė propaganda, nevengianti faktų iškraipymo, neteisingų kaltinimų, tikinčiųjų išjuokimo ir pažeminimo. Antireliginės akcijos dingstimi nesidrovima net žeminti tautą. Šitai daroma filme „Herkus Mantas", kur, propaguojant ateizmą metamas skaudus, istorijos mokslo nepatvirtintas kaltinimas: prūsai dievams gyvus žmones deginę. Religijai žmonių akyse pažeminti ir suniekinti nesivaržoma panaudoti net žemų priemonių.

Religija smerkiama, o ateizmas prievarta visiems peršamas. Kokie to padariniai?

Leninas yra mokęs, kad idėjų, teorijų ir mokslo teisingumas patvirtinamas praktika. Beveik 30 metų, kai Lietuvoje jaunoji karta ir visa visuomenė auklėjama ir nuteikiama ateizmo dvasia. Mokyklose per pamokas ir visus užklasinius renginius propaguojama ateizmas ir niekinama religija. Mokyklų stenduose iškabintos karikatūros, pajuokiančios tikinčiuosius. Bažnyčią lankantieji mokiniai tardomi, bauginami, kartais net baudžiami, kaip buvo pasielgta su Aurelija Račinskaite, kuriai sumažintas elgesio pažymys su įrašu „už bažnyčios lankymą". Ką parodė šitokia ne visai trumpa ateistinio auklėjimo praktika?

Skaityti daugiau...…

VILNIAUS ARKIVYSKUPIJA

Vilnius. 1973 m. rugpiūčio mėn. pradžioje Religijų reikalų tarybos įgaliotinio pavaduotojas Murnikovas pranešė Lietuvos vyskupams ir valdytojams, kad rugpiūčio mėnesį „dėl derliaus nuėmimo" nebus galima sekmadieniais ir per Žolinę (rugpiūčio 15) teikti Sutvirtinimo sakramento.

Tikintieji, nežinodami uždraudimo, rugpiūčio 15 gausiai susirinko į Šilalę ir Aluntą, ir koks buvo jų pasipiktinimas, kad dėl tariamo derliaus nuėmimo vyskupui neleista atvykti.

Vysk. R. Krikščiūnas Panevėžio vyskupijos kunigams pranešė, kad dėl derliaus nuėmimo reikia atidėti vėlesniam laikui net atlaidų iškilmes. Kunigai atlaidus šventė kaip anksčiau, o valdžia nedrįso kištis.

Rugpiūčio 15 kunigai iš sakyklų informavo tikinčiuosius apie Sutvirtinimo sakramento atidėjimą vėlesniam laikui. Drąsesnieji kunigai atvirai nurodė tikrąsias draudimo priežastis.

Skaityti daugiau...…

1973.V.8 naujasis Religijų reikalų tarybos įgaliotinis K. Tumėnas susišaukė einančius pareigas vyskupus ir valdytojus pirmai pažinčiai. Jis buvęs labai mandagus, žadėjo visur padėti, duoti leidimą katekizmo išleidimui, devocionalijų gaminimui. Paskui, susirinkusiems parodęs „LKB Kronikos" penktąjį numerį, apgailestavo, kad šis leidinys „šmeižiąs" tarybinę tikrovę, yra skirtas užsieniui, kad prie jo nagus yra prikišę kunigai ir kad kažkam reiksią nukentėti. Kita didelė „blogybė" Lietuvos Katalikų Bažnyčios gyvenime yra parašų rinkimas po įvairiais pareiškimais.

Panašias mintis įgaliotinis K. Tumėnas išdėstė Šiaulių ir Joniškio dekanatų kunigams, pirmąjį kartą pokario metais susirinkusiems į dekanalinę konferenciją.