LAIŠKAS MOKYTOJUI

Mielas Mokytojau,

Mudu esame tos pačios lietuvių tautos vaikai, abu mus riša ne tik kraujas, kalba ir paveldėta kultūra, bet ir rūpestis tautos ateitimi. Tautos ateitis — mūsų vaikai. Mudu abu su viltimi, rūpesčiu ir meile žvelgiame į juos. Aš į savo vaikus, Tu — į savo, į mano, į daugelio kitų, kurie kiekvieną dieną susirenka į klasę. Nuo to, ką duosime šiems vaikams, kaip paruošime juos gyvenimui, kokius žmones iš jų suformuosime, priklausys mūsų tautos ateitis. Todėl didžiulė atsakomybė už jų ateitį gula ant mūsų pečių.

Jausdamas didelę atsakomybę ir gerai suprasdamas tėvo pareigas, aš stengiuosi savo vaikams nuo pat mažens įdiegti tuos principus, kurie visą gyvenimą padėtų išlikti jiems teisingais, dorais ir tvirtais žmonėmis. Tuos principus aš esu gavęs iš savo tėvų, patikrinęs ir sutvirtinęs gyvenimo patirtimi, apsvarstęs ir apgalvojęs savo protu, apsisprendęs už juos pagal savo sąžinę. Tai, ką laikau geru ir reikalingu, esu sąžinės įpareigotas perduoti ir savo vaikams. Iš kitos pusės, turiu tam ir teisę. Mes, tėvai, vaikus pašaukėme į gyvenimą, mes juos auginame, rengiame, maitiname, slaugome susirgusius. Niekas nedraudžia man savo vaikus rengti tuo ar kitu drabužiu, niekas nekliudo maitinti tuo maistu, kuris, mano nuomone, vaikui reikalingas. Tad niekas neturi teisės drausti, neleisti ar kliudyti perduoti vaikams ir tuos idėjinius ar moralinius principus, kurie, mano įsitikinimu, žmogui reikalingiausi! Aš žinau, kad negalima meluoti, vogti, apgaudinėti, žudyti. Šį įsitikinimą aš stengiuosi įdiegti ir vaikams. Žinau, kad gera yra dorai elgtis, būti teisingam, mylėti artimą —- šitai noriu įtikinti ir savo vaikus. Taip pat žinau, kad, norint išlikti garbingu žmogumi, reikia kovoti su savo silpnybėmis, ydomis, išorinėmis pagundomis. Tai kovai aš ruošiu savo vaikus. O iš gyvenimo patirties esu įsitikinęs, kad tokia kova sėkmingiausia būna tuomet, kai žmogus jaučia atsakomybę ne tik prieš žmones, bet ir prieš Dievą, kai įsitikinęs, kad jo veiksmai ir poelgiai turi ne tik laikinę, praeinančią, bet ir amžiną vertę, kada klauso ne tik įstatymų, bet ir savo sąžinės balso. Todėl laikau būtina pareiga savo vaikus auklėti religiškai ir nenoriu, kad šią pareigą atliekant man kas nors kliudytų. Be to, ir Tu, mokytojau, tvirtini, kad tėvai turi pareigą vaikus auklėti...

ATSAKYMAS Į TIKINČIŲJŲ PAREIŠKIMUS

Panevėžio rajonas. 1973 m. balandžio 6 d. Steponiš-kio kaime pas Julių Rudį atėjo Miežiškių apylinkės milicijos įgaliotinis Ilicevičius, apylinkės pirmininkė R. Smetonienė, „Nevėžio" kolūkio kolūkiečiai Glebavičius, P. Drilinga ir vienas nepažįstamas pareigūnas.

R. Smetonienė su Ilicevičium reikalavo, kad Rudienė atiduotų raštus su parašais (žr. LKB Kronika Nr. 6) ir pagrasino: jei neatiduosianti, bus daroma krata. Norėdama išvengti kratos, Rudienė atidavė pareiškimus su 40 parašų, kurių tarpe buvo ir Rudžių šeimos parašai. Rudienei „svečiai" paliko kvietimą balandžio 7 d. atvykti į Panevėžio saugumo komitetą. Čia ją tardė tas pats „nepažįstamasis", buvęs kratos metu. Rudienė buvo klausinėjama, kas jai davė pareiškimų tekstus. Tardytojas aiškino, kad visa tai nesąmonė, nes trukdo vaikų auklėjimą, žadėjo atimti motinystės teises ir vaikus atiduoti valstybės auklėjimui. Rodydamas pareiškimus su parašais, tardytojas klausė pavardžių tų asmenų, kurių parašai buvo neįskaitomi.

Po savaitės Rudienė vėl saugumo komiteto buvo klausinėjama, iš kur gavusi pareiškimus. Tardytojas grasino iškelti baudžiamąją bylą už tarybų valdžios šmeižimą, jei Rudienė nepasakysianti, iš kur gavusi pareiškimų tekstus.

Iš Miežiškių vidurinės mokyklos į apylinkės tarybos raštinę buvo iškviestos XI klasės moksleivės E. Skrebytė ir J. Rudytė. Čia buvo patikrinti jų parašai. Skrebytė buvo klausiama, ar draugaujanti su Rudyte, ar nesilanko pas Rudžius nepažįstami kunigai, ar bendrai nesimeldžiama. į Rudytę klausė, kas jos motinai davė pareiškimus, ar nesilanko pas juos nepažįstami kunigai, ar seniai pas juos buvęs Miežiškių parapijos klebonas kun. K. Balsys, ką kunigai saką per išpažintį. Rudytei aiškino, kad jos mama esanti fanatikė ir dukra turinti ją perauklėti, prašyti, kad mama prisipažintų, kas jai davęs pareiškimus.

LIETUVOS KATALIKAI RAŠO

LTSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumui
Tikinčiųjų grupės

P a r e i š k i m a s

Spaudoje, susirinkimuose, mokyklose, per radiją, televiziją, filmus, teatrą vedama aštri antireliginė propaganda, nevengianti faktų iškraipymo, neteisingų kaltinimų, tikinčiųjų išjuokimo ir pažeminimo. Antireliginės akcijos dingstimi nesidrovima net žeminti tautą. Šitai daroma filme „Herkus Mantas", kur, propaguojant ateizmą metamas skaudus, istorijos mokslo nepatvirtintas kaltinimas: prūsai dievams gyvus žmones deginę. Religijai žmonių akyse pažeminti ir suniekinti nesivaržoma panaudoti net žemų priemonių.

Religija smerkiama, o ateizmas prievarta visiems peršamas. Kokie to padariniai?

Leninas yra mokęs, kad idėjų, teorijų ir mokslo teisingumas patvirtinamas praktika. Beveik 30 metų, kai Lietuvoje jaunoji karta ir visa visuomenė auklėjama ir nuteikiama ateizmo dvasia. Mokyklose per pamokas ir visus užklasinius renginius propaguojama ateizmas ir niekinama religija. Mokyklų stenduose iškabintos karikatūros, pajuokiančios tikinčiuosius. Bažnyčią lankantieji mokiniai tardomi, bauginami, kartais net baudžiami, kaip buvo pasielgta su Aurelija Račinskaite, kuriai sumažintas elgesio pažymys su įrašu „už bažnyčios lankymą". Ką parodė šitokia ne visai trumpa ateistinio auklėjimo praktika?

VILNIAUS ARKIVYSKUPIJA

Vilnius. 1973 m. rugpiūčio mėn. pradžioje Religijų reikalų tarybos įgaliotinio pavaduotojas Murnikovas pranešė Lietuvos vyskupams ir valdytojams, kad rugpiūčio mėnesį „dėl derliaus nuėmimo" nebus galima sekmadieniais ir per Žolinę (rugpiūčio 15) teikti Sutvirtinimo sakramento.

Tikintieji, nežinodami uždraudimo, rugpiūčio 15 gausiai susirinko į Šilalę ir Aluntą, ir koks buvo jų pasipiktinimas, kad dėl tariamo derliaus nuėmimo vyskupui neleista atvykti.

Vysk. R. Krikščiūnas Panevėžio vyskupijos kunigams pranešė, kad dėl derliaus nuėmimo reikia atidėti vėlesniam laikui net atlaidų iškilmes. Kunigai atlaidus šventė kaip anksčiau, o valdžia nedrįso kištis.

Rugpiūčio 15 kunigai iš sakyklų informavo tikinčiuosius apie Sutvirtinimo sakramento atidėjimą vėlesniam laikui. Drąsesnieji kunigai atvirai nurodė tikrąsias draudimo priežastis.

1973.V.8 naujasis Religijų reikalų tarybos įgaliotinis K. Tumėnas susišaukė einančius pareigas vyskupus ir valdytojus pirmai pažinčiai. Jis buvęs labai mandagus, žadėjo visur padėti, duoti leidimą katekizmo išleidimui, devocionalijų gaminimui. Paskui, susirinkusiems parodęs „LKB Kronikos" penktąjį numerį, apgailestavo, kad šis leidinys „šmeižiąs" tarybinę tikrovę, yra skirtas užsieniui, kad prie jo nagus yra prikišę kunigai ir kad kažkam reiksią nukentėti. Kita didelė „blogybė" Lietuvos Katalikų Bažnyčios gyvenime yra parašų rinkimas po įvairiais pareiškimais.

Panašias mintis įgaliotinis K. Tumėnas išdėstė Šiaulių ir Joniškio dekanatų kunigams, pirmąjį kartą pokario metais susirinkusiems į dekanalinę konferenciją.

Vilniaus V. Kapsuko Universiteto studentai, suorganizavę turistinę kelionę po Dzūkiją, sumanė aplankyti ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto paminklą Perlojoje (Varėnos raj.). Nusipirkę gėlių, devyniese iškeliavo į žygį gegužės 13.

Atėję į Perloją, prie Vytauto paminklo padėjo gėles, bet nei dainavo, nei kalbų sakė. Juos čia atsekė saugumo pareigūnas, vėliau telefonu iškvietęs kitus saugumiečius ir miliciją. Studentus, grįžtančius namo, kely sulaikė, grąžino į Perloją, ir prasidėjo tardymas. Ir štai kokie jo rezultatai: iš universiteto pašalinti trys aktyviausi, jau anksčiau įtarti studentai: Eugenijus Banys, Remigijus Kajeckas ir Pranas Grigas.

Ratnyčia. 1973 m. liepos 8 d. Ratnyčios bažnyčioje Vilniaus vyskupijos valdytojas mons. Č. Krivaitis teikė Sutvirtinimo sakramentą. Nors sakramentų teikimas yra grynai Bažnyčios vidaus dalykas, bet valdžia tuo labai domisi. Valdžios pareigūnai sprendžia, kur ir kiek kartų per metus galima teikti Sutvirtinimo sakramentą, rūpinasi, kaip visos iškilmės organizuojamos. Štai, pavyzdžiui, prieš pat šias iškilmes Ratnyčios klebonas kun. A. Andriuškevičius buvo pakviestas į Varėnos rajono DŽDT (darbo žmonių deputatų tarybos) vykdomojo komiteto pirmininko kabinetą pokalbiui. Buvo nurodyta, kad vyskupijos valdytojas būtų sutiktas tiktai šventoriuje. Rajono vykdomojo komiteto pirmininkas pageidavo, kad kuo mažiau žmonių išlydėtų valdytoją.

Liepos 8-ją nuo ankstyvo ryto pėsti ir važiuoti tikintieji traukė i Ratnyčią. Ankstyvi buvo ir valdžios „talkininkai". Visuose keliuose į Ratnyčią atsirado auto inspektorių postai, kurie stabdė mašinas, tikrino vairuotojų dokumentus, neretai klausė, kur ir ko važiuoja.

Kolūkiams ir kitoms įstaigoms buvo uždrausta tam reikalui duoti transportą, arklius. O jeigu kas ir bandė pasinaudoti tomis priemonėmis, autoinspektoriai nepraleido. Pats autoinspektorius, budėjęs prie Druskininkų tilto, už pavadžių apsuko vežimą, kuriame sėdėjo keletas vaikučių.

Asmeninį transportą nuolat tikrino priekabūs autoinspektoriai. Kai kurie vairuotojai buvo patikrinti net 6 kartus.

Ceikiniai.
Lietuvos TSR Švietimo Ministrui M. Gedvilui
Vilniaus Arkivyskupijos kurijai
Ignalinos raj. Ceikinių parapijos mokinių tėvų
P a r e i š k i m a s

1972.IX.5 mes, Ceikinių parapijos tikintieji, parašėme TSKP CK Generaliniam Sekretoriui pareiškimą, kurio nuorašą pasiuntėme ir Jums. 1972.X.10 Jūs parašėte mums tokį atsakymą: „Atsakydami į Jūsų pareiškimą, pranešame, kad bažnyčia negalinti kištis i mokyklų reikalus, ardyti nustatytą tvarką ir versti mokinius atlikinėti religines apeigas. Švietimo Ministras M. Gedvilas."

Ypač iš Švietimo Ministro mes laukėme rimtesnio atsakymo. Iš visų mūsų išdėstytų faktų galima aiškiai matyti, kaip mokytojai ir net Švietimo skyriaus vedėjas kišasi į Bažnyčios vidaus reikalus ir nepaiso pagrindinių tėvų teisių. O Jūsų atsakymas tartum norėtų mus, skriaudžiamus, apkaltinti.

1969.III.3 Ceikinių parapijos mokinių tėvai rašė Švietimo ministerijai, kad Valėnų mokytoja Kanišauskaitė pašalino iš mokyklos Galatilčio Verutę ir Onutę ir Varnienės Almą, kam motinos savo mergaites per Kalėdas nusivedė į bažnyčią. Tame pačiame pareiškime Jums rašėme, kad 1967 m. gegužės mėn. per atlaidus atvažiavo į Ceikinius Ignalinos Švietimo skyriaus vedėjas Jadzevičius ir, išsikvietęs iš bažnyčios mūsų kleboną, kažkiek laiko trukdė pamaldas.

KAUNO ARKIVYSKUPIJA

Kaunas. R. Kalantos tragedijos metinių proga Kaune buvo jaučiamas karo stovis. Milicininkų knibždėjo ne tik Laisvės alėjoje, bet ir visame Kaune. Milicijos uniforma perrengti net kareiviai. Milicininkai budėjo „apsišarvavę" „bananais" ir radijo siųstuvais. Iš įstaigų ir mokyklų paskirti žmonės palaikyti tvarką gatvėse. Gegužės 14 Laisvės alėja buvo pilna žmonių, tačiau milicija jiems neleisdavo sustoti. Naktį prieš gegužės 14-ąją ant Kauno miesto Vykdomojo komiteto pastato suplevėsavo trispalvė vėliava, bet ji buvo greitai pastebėta ir nuimta. (Ši žinia išgirsta iš vieno saugumiečio.) Visi asmenys, išdrįsę padėti gėlių ant R. Kalantos kapo ar jo susideginimo vietoje, buvo areštuoti. Kiek areštuotų, nežinia. Trumpai paminėti R. Kalantos metines Kauno jaunimas susibūrė Centriniame bulvare. R. Kalantos metinės praėjo be ypatingesnių incidentų.

Pagrindiniai demonstracijos dalyviai šį kartą buvo kareiviai ir milicininkai, akivaizdžiai parodę, kaip tarybų valdžia bijosi laisvos minties. Tomis dienomis daug mokinių dėl įvairių priežasčių buvo iš Kauno išvežti. Kai kuriose mokyklose „užsiėmimai" truko nuo 8 ryto iki 10 vai. nakties, kad tik moksleiviai negalėtų išeiti į miestą. Be to, besimokantiems gegužės 14 įsakyta nepasirodyti Laisvės alėjoje, uždrausta net į parduotuves eiti.

PANEVĖŽIO VYSKUPIJA

Utenos rajonas. Pateikiame kun. A. Liesio pareiškimą Utenos liaudies teismui ir gynybinę kalbą, kurios teisėja neleido perskaityti:
Utenos rajono liaudies teismui 
Nuorašai: LTSR Aukščiausios Tarybos 
Prezidiumui,
Religijų reikalų tarybos įgaliotiniui, 
Panevėžio Vyskupijos kurijai 
Kun. A. Liesio,
gyv. Utenos raj., Daunorių kaime, 
P a r e i š k i m a s

Utenos rajono Vykdomojo komiteto administracinė komisija 1973 birželio 29 konstatavo, kad aš 1973.VI.12 Daunorių bažnyčioje grupę vaikų mokiau katekizme. Komisija nusprendė, kad aš tokiu būdu esu pažeidęs LTSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumo šį nutarimą:

„Įstatymų apie religinius kultus pažeidimas pasireiškia šiais veiksmais: . .. organizavimas ir vykdymas vaikų ir jaunuolių specialių susirinkimų. . . neturinčių ryšio su kulto atlikimu." (Žr. LTSR ATP 1966.V.12 nutarimas „dėl administracinės atsakomybės už įstatymų apie religinius kultus pažeidimą").

Perskaitę šį Prezidiumo nutarimą, aiškiai matome, kad šiuo nutarimu yra draudžiami vaikų susirinkimai tik tie, kurie nesusiję su kulto veiksmais (atlikimu). O tie, kurie su kulto veiksmais susiję, nedraudžiami.

Minėtame vaikų susirinkime mes su vaikais meldėmės. Ten juos klausinėjau apie sakramentus, maldą, Dievą. Jiems apie Dievą sakiau pamokslą. Pamokslas (lygiai kaip malda, mišių laikymas, sakramentų teikimas) yra esminė katalikų kulto dalis. Pamokslų sakymas, sakramentų teikimas — katalikų kultas. Vadinasi, tame susirinkime buvo atliekami vien kulto veiksmai. Minėtas Prezidiumo nutarimas susirinkimų, skirtų kulto veiksmams, nedraudžia. O LTSR konstitucijos 96 str. susirinkimus, kur atliekami kulto veiksmai, įsakmiai leidžia. („Visiems LTSR piliečiams pripažįstama religinių kulto atlikimo laisvė.")

Vabalninkas. 1973.V.28 technikume per istorijos pamoką dėstytoja Morkūnienė, pamačiusi ant Danutės Kruopaitės kaklo grandinėlę, pareikalavo ją atiduoti. Kadangi mergaitė nedavė, pati dėstytoja atėmė grandinėlę su medalikėliu. Auditorijoje kažkas pasakė, kad medalikėlius dar nešiojančios Genė Dovidonytė ir Viktorija Jurginaitė. Morkūnienė, prišokusi prie Dovidonytės, nutraukė ir pasiėmė grandinėlę. Pamačiusi, kad ji turinti dar du medalikėlius, pareikalavo atiduoti, o kai mergaitė nedavė, dėstytoja, griebusi jai už rankos, per jėgą atėmė. Tada Morkūnienė, priėjusi prie Jurgi-naitės, nutraukė grandinėlę, tačiau medalikėlio atimti nepasisekė. Po paskaitos dėst. Morkūnienė išbarė minėtas mergaites, kad jos nešiojančios medalikėlius.

Per kitą pamoką Morkūnienė liepė Jurginaitei atsakinėti. Vos pradėjus atsakinėti, dėstytoja ją nutraukė, sakydama, kad netaip pradėjo. Paėmusi knygą, dėstytoja paskaitė pradžią ir liepė pasakoti. Jurginaitei paaiškinus, kad jinai neturinti tokios knygos, kaip dėstytoja, ši atšovė: „Jei Dievas tave myli, jis galėjo tau, plumpt, numesti iš dangaus tokią knygą." Mergaitė bandė toliau pasakoti, bet dėstytoja pareiškė: „Dievas neišgelbėjo tavęs — gauni du." Visai auditorijai buvo aišku, už ką parašytas dvejetas.

Veiviržėnai. Balsėnų kaime Ona Strumilienė 1973 birželio mėn. savo sodyboje palangėje pasistatė kryžių. Pastebėję kryžių, kolūkio pirmininkas Daugėla ir partijos sekretorė Bielskienė apsilankė pas Strumilienę ir liepė kryžių nugriauti arba jį pastatyti prie tvarto kitoje namo pusėje.

— Aš žinau, kaip reikia kryžių pagarbinti ir kur statyti, — atsakė moteris.

— Mes priversime tave ne tik nugriauti kryžių, bet ir sunaikinti, — šaukė pareigūnai.

Po kelių dienų atvykęs rajono milicijos viršininkas Rusčenkovas visaip gąsdino sergančią senutę, reikalaudamas nugriauti kryžių.

— Kryžius stovės savo vietoje. Kol aš gyva, niekam neleisiu jo sunaikinti. Jį pastačiau ne tam, kad jūs sunaikintumėte.

Savo motiną užstojo sūnus Pranas. Tada Rusčenkovas įsakė jam atvykti į miliciją, kur buvo bauginamas. Žadėjo perduoti saugumui, jei nesutiks nugriauti kryžių.

— Aš kryžių galiu pastatyti, bet griauti — niekada, — drąsiai atrėžė Strumila.

Laugaliai. Senelių-invalidų prieglaudoje neleidžiama pasikviesti kunigo, todėl daugelis miršta be sakramentų, nors ir prašo kunigo. Pavyzdžiui, 90 metų Agnietei Brazauskaitei ir 85 metų jos seseriai Ievai prieglaudos vadovybė nepatenkino prašymo — neleido pasinaudoti kunigo religiniais patarnavimais.

Kaltinėnai. Vidurinėje mokykloje tikintys moksleiviai yra prievartaujami — verčiami rašytis į ateistines organizacijas. Mokytoja Sinkevičienė IV klasės mokinei Birutei Buivydaitei liniuote stipriai rėžė per delną, kodėl ši nestojanti į pionierių organizaciją. Pati Birutė pasakojosi, kad po to sukalbėjusi tris „Sveika Marija", ir skausmas praėjęs.

Pajūris. Vidurinės mokyklos mokyt. Valavičienė garsi ateizmo fanatikė. Kartą, pajuokdama Švč. Sakramentą adoruojančias mergaites, sakė: „Ko jūs ten einate keliais apie klebonėlį?"

1973.IV.6 Šilalėje mokinių tėvų susirinkime mokyt. Valavičienė kalbėjo, kad tėvai „negadintų" savo vaikų— nevestų jų į bažnyčią. Moterys pradėjo šaukti, kad jos susirinkusios išgirsti apie vaikų elgesį ir mokslą, o nesąmonių neklausysiančios. Paskaitininke turėjo apleisti tėvų susirinkimą.

    Šakiai. Šios parapijos vikaras kun. Gvidonas Dovydaitis 1973.V.4 pasiuntė Šakių rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojai, saugumo viršininkui ir rajkomo sekretoriui tokio turinio pasiaiškinimą:

    1973 balandžio 24 buvau iškviestas į Šakių rajono vykdomąjį komitetą pas rajono pirmininko pavaduotoją D. Noreikienę, kuri drauge su saugumo viršininku ir partijos sekretoriumi mane smarkiai išbarė.

    Kitą dieną į rajono vykdomąjį komitetą buvo iškviestas Šakių dekanas kun. J. Žemaitis, kuriam įsakyta manęs neleisti į Plokščius atlikinėti religinių apeigų, be to, pagrasino uždrausti man sakyti pamokslus.

    Nors rajono pareigūnų verčiamas skubotai parašiau pasiaiškinimą, bet jis buvo neišsamus, todėl noriu pilniau atsakyti į visus kaltinimus, kuriuos laikau neteisingais.

 

    1) Buvau kaltintas, kad Plokščiuose rekolekcijų metu š.m. balandžio 16 d. vakare susirinkusiems tikintiesiems pasakiau pamokslą.



    Ilgesniam laikui susirgus Plokščių parapijos klebonui kun. J. Adomaičiui, J. E. vysk. Labukas raštu Nr. 364 pavedė Šakių dekanui ir man aptarnauti Plokščių parapiją. Kadangi sekmadieniais ir kitomis religinėmis šventėmis pasilikti savo parapijoje būdavo patogiau pačiam klebonui, tai atlikti religines apeigas Plokščių bažnyčioje dažniausiai siųsdavo mane. Man reikėdavo atlikti visas liturgines apeigas, taigi ir pamokslus sakyti.