Tegul meilė Lietuvos
Dega mūsų širdyse,
Vardan tos Lietuvos
Vienybė težydi!
V. Kudirka
AUŠRA NR. 1 [41]
Numeryje:
Gedimino laikus
Vaidevutis garsus
Prikeltų!
Bet kur Vaidevutis?
Maironis
Beveik po šimto metų vėl iš naujo pasirodo "Aušra". Lietuvos istorija tarsi pasikartoja, - carinė okupacija pasikeitė į tarybinę. Iš naujo iškilęs pavojus lietuvių tautos egzistencijai. Pavojuje atsidūrė ypatingai dvasinės vertybės: tikėjimas, dora, kalba, literatūra ir visa lietuviškoji kultūra. Mūsų tautos priešai ir į jos ateiti toliau neįžvelgia vaikai ruošia tautai pražūtį. Šito siekiama klasta, melu ir apgaule. Planingai ir maskuotai Lietuva dvasiškai žlugdoma ir fiziškai naikinama. Dalis tautos nepastebi šios nelaimės ir nesirūpina gresiančiu pavojumi. Kartais nesuprasdami, o kartais dėl duonos kąsnio jie tampa tautos engėjų talkininkais.
Šiandien stengiamasi nutylėti didvyriška Lietuvos praeitis. Nenuostabu, kad mūsų mokyklose taip mažai vietos skiriama senovės Lietuvos istorijai, taip skurdžiai leidžiama istorinė literatūra ir ta pati cenzorių yra negailestingai žalojama, o prieš karą išleisti Lietuvos istorijos vadovėliai rūpestingai naikinami. Klastojant istorinius faktus, norima apjuodinti Lietuvos praeitį.
Nutylima ne tik tautos praeitis, bet ir tamsiosios šiandieninio gyvenimo pusės. Kalbama apie augančius miestus, didžiuojamasi kurortais ir augančiomis gamyklomis, bet tylima apie besiplečiantį nusikalstamumą, lagerius ir siaubingas ligas.
Mažai kas tinkamai rūpinasi ir Lietuvos ateitimi, ypač jos dvasinės kultūros vertybėmis. Tautos dėmesys ir jėgos nukreipiamos tik į medžiaginės kultūros kėlimą - į gamyklas, planus, sportą, o dvasinės kultūros dirvonai užleidžiami. Ištižusią, materialinėmis gėrybėmis besisotinančią ir girtuokliaujančią tautą nesunku nutautinti ir sunaikinti.
Mūsų tautą reikia pabudinti iš to dvasinio miego. Maironio žodžiais tariant, reikia naujo Vaidevučio... Šito uždavinio ir imasi iš naujo atgaivinta "A u š r a".
1975 m. spalio 17-19 dienomis Danijos sostinėje Kopenhagoje vyko Tarptautinis akademiko Sacharovo vardo apklausinėjimas apie žmogaus teisių pažeidimus Tarybų Sąjungoje, ypatingai pastarųjų dešimties metų laikotarpyje. Šis tarptautinis tribunolas susirinko Nobelio premijos laureato akad. Andriejaus Sacharovo iniciatyva. Apklausinėjimui vadovavo tarptautinė 17 asmenų komisija. Dauguma liudininkų - buvę Gulago salyno piliečiai, pvz., rašytojai - Siniavskis, Nekrasovas, Levitinas-Krasnovas ir kt. Lietuvą atstovavo Simas Kudirka ir Jonas Jurašas, buvęs Kauno Dramos teatro vyr. režisierius. Šiame tarptautiniame tribunole dalyvavo apie 200 akredituotų užsienio korespondentų, radio ir televizijos atstovų.
Režisieriaus Jono Jurašo liudijimas:
Tarptautiniam Sacharovo vardo nagrinėjimui Kopenhagoje
L i e t u v i ų t a u t o s p e r s e k i o j i m o k l a u s i m u
"Tegul šiandien ant teisingumo ir objektyvumo dvasia besivadovaujančio Tarptautinio akad. A. Sacharovo vardo nagrinėjimo svarstyklių bus padėti liudijimai apie visos tautos persekiojimus - tik mažytė dalelė didelės karčios tiesos apie dešimtmečius trunkančią 3 milijonų valstybės ir tautos priespaudą, okupaciją ir genocidą. Štai jau 35 m. sovietinis režimas visa savo propagandos jėga mėgina nuslopinti nuo pasaulio sąžinės tiek prievartinio Pabaltijo valstybių - Lietuvos, Latvijos ir Estijos užgrobimo faktą, tiek ir iš to išplaukiančias pasekmes - teroru, jėga ir apgaule palaužti tų tautų laisvės ir tautinės nepriklausomybės valią.
Šiandien iš šitos katedros, kurios tiesos šauksmas, viliamės, nenutils tyruose, dera priminti, kad Lietuvos, Latvijos ir Estijos valstybingumui kapas buvo iškastas jau 1939 m. rugpiūčio 23 d., kai slapta Ribentropo - Molotovo sutartimi buvo sudarytas suokalbis pasidalinti įtakų sferomis. Tuo pačiu buvo palaužta nepuolimo sutartis, kurią Tarybų Sąjunga pasirašė su Lietuva 1926 m. spalio 26 d. ir kuri popieriuje galiojo iki 1945 m.
Dar 1939 m. spalio mėnesį Maskva pareikalavo įvesti Lietuvon 30.000 savo kariuomenės ir įrengti karines bazes neva jos saugumo tikslais. 1940 m. birželio 14 d. sekė Molotovo ultimatumas, sufabrikuotu kaltinimų dviejų sovietinių karių dingimo dingstimi, reikalaujant perduoti teismui Lietuvos vyriausybės narius, sudaryti naują vyriausybę ir įsileisti papildomus tarybinės kariuomenės dalinius į svarbiausias krašto vietas. Pasiūlytąsias kandidatūras Maskva atmeta, atsiunčia savo vicekomisarą Dekanozovą.
1940 m. birželio 15 d. Lietuvos sieną peržengia 12 divizijų -250.000 karių. Dekanozovas paskiria premjeru savo statytinį Justą Paleckį, paleidžia visas politines partijas, uždaro visus laikraščius, visuomenines, kultūrines ir tikybines organizacijas. Vienintelė legali lieka kompartija, ligi tol turėjusi ne daugiau kaip 700 narių, daugiausia nelietuvių tautybės.
A. Mickevičius savo kūriniams herojų ieškojo Lietuvos praeityje tam, kad praeities žmonės pamokytų dabartinę kartą, kaip reikia kovoti už savosios tautos išsilaikymą. Viena iš tokių herojinių Lietuvos asmenybių buvo vysk. Motiejus Valančius.
Caras, okupavęs Lietuvą, visokiais būdais stengėsi palaužti lietuvių tautos dvasią. Dievo Apvaizda tuo laiku davė Lietuvai milžiniškosios dvasios vyrą, kuris ne tik atlaikė caro spaudimą, bet ir paruošė Lietuvą laisvam bei nepriklausomam gyvenimui. Jis rengė tautą ne į vytautinius politinius žygius, į kardo kovas, bet į kultūros kovas - ilgas, sąmoningas, valingas. Jis suprato, kad mažosios tautos gali būti galingos dvasia. Knyga, mokykla ir sakykla jam buvo svarbiausi tos kovos ginklai. Kaip toje pasakoje, - su kvaišu milžinu susigrūmė gudruolis nykštukas, - taip prieš Rusijos milžiną turėjo atsistoti dora, apsišvietusi, katalikiška Lietuva.
M. Valančius gimė 1801 m. Salantų parapijoje, Nastrėnų kaime. Jo tėvai buvo pasiturį ūkininkai, tad tris sūnus - Motiejų, Mykolą ir Feliksą - išleido į mokslus. Šeimoje dar buvo dvi dukros. 1816 m. namuose gerai paruoštas penkiolikametis Motiejus atiduodamas mokytis į Žemaičių Kalvarijos vienuolių domininkonų išlaikomą keturklasę mokyklą, kuri netrukus buvo pertvarkyta į 6 klasių gimnaziją. Aprūpintas "bajoriškais" metrikais Motiejus įstojo į minėtos mokyklos antrąją klasę. 1821 m. baigęs šešias gimnazijos klases, įstojo į Varnių kunigų seminariją.
1824 m. Valančius baigė Kunigų seminariją ir persikėlė į Vilnių toliau studijuoti Vilniaus Universiteto teologiniame fakultete. Daugelis to laiko Universiteto profesorių - Narbutas, Kraševskis - rašė vertingus Lietuvos istorijos veikalus. Vilniaus Universitetas išmokė mylėti savo kraštą ir jo žmones.
Valančius buvo ne tik gabus, bet ir labai darbštus. Vilkėdamas paprastais drabužiais, mažai rūpinosi savo išore, bet pasižymėjo paprastumu ir nuoširdumu.
1828 m. Valančius baigė Universitetą ir Vilniaus katedroje buvo įšvęstas kunigu. Iki 1840 metų kapelionauja - pradžioje Gudijoje, o vėliau Kražių gimnazijoje. Valančius rūpinasi jaunimo doroviniu auklėjimu, gilina mokslo žinias ir lanko Žemaitiją, kad geriau pažintų savo kraštą ir suartėtų su žmonėmis. Jauno kunigo šviesi asmenybė ir mokslo žinios sudomino dvasinę vyriausybę: jis 1840 m. pakviečiamas profesoriauti į Vilniaus dvasinę akademiją. Po dviejų metų ši mokslo įstaiga perkeliama į Petrapilį. Ten persikelia ir Valančius.
1845 m. jis skiriamas Varnių kunigų seminarijos rektoriumi. Atstatęs Seminarijoje drausmę, pats buvo stropumo ir tvarkos pavyzdys. Būdamas rektoriumi, jis pasirūpino, kad klierikai pamokslus rašytų ir sakytų žemaitiškai. Šiuo laiku jis gimtąja kalba parašė savo svarbiausią veikalą "Žemaičių vyskupystė". Veikale buvo daug sukaupta Lietuvos istorijos ir kultūros duomenų.
Mirus vyskupui Giedraičiui 1848 m., Žemaičių vyskupija 12 metų neturėjo vyskupo. 1860 m. vasario 25 d. Valančius Petrapilyje konsekruojamas vyskupu ir balandžio 6 d., dalyvaujant gausiai miniai, daugybei dvasininkų ir Žemaičių diduomenei, užima vyskupo sostą Varnių katedroje.
Motiejus Valančius buvo pirmasis Žemaičių vyskupas, kilęs iš kaimiečių. Kadangi jis mylėjo paprastus žmones, kalbėjo žemaitiškai, tai ponai jį vadino "mužikų" vyskupu.
Kažkada mes nedrįsome ir patylomis šnabždėti, o štai dabar rašome ir skaitome "samizdatą". Susirinkę parūkyti, vienas kitam atvirai pasiguodžiame - kokių tik eibių jie nepadarė, kur tik jie mūsų netempia. Ir nereikalingi gyrimaisi apie kosmoso užkariavimą, kai tuo tarpu nugyventi ir vargingi namai, ir tolimų laukinių režimų stiprinimas, ir pilietinių karų kurstymas. Ir neprotingai savo lėšomis Mao Ce Duną išauginome, ir kai mus prieš jį varys, reikės eiti, - kur pasidėsi. Ir teisia, ką nori, ir sveikus į beprotnamius suvaro - vis tie patys. O mes - bejėgiai.
Jau iki kraštų prisipildė, jau gresia mums visuotinis dvasinis žlugimas, o štai - štai ištiks ir fizinis, ir sudegins mus ir mūsų vaikus, o mes, kaip ir seniau, vis bailiai šypsomės ir švebeldžiuodami vapaliojame.
O kaip mes sutrukdysime? Neturime jėgų. Mes taip beviltiškai nužmogėjome, kad už kuklų šiandieninį ėdalą atiduosime visus principus, savo sielą, visas mūsų protėvių pastangas, visas galimybes dėl būsimųjų kartų, - kad tik nesuardžius savo menkos egzistencijos. Neliko nei tvirtumo, nei savigarbos, nei užsidegimo. Mes nebijome net visuotinės atominės mirties. Nebijome trečiojo pasaulinio karo, - o gal kokiame plyšyje ir pasislėpsime. Mes bijome tik drąsių pilietinių žingsnių.
Mums svarbu neatsilikti nuo bandos, nežengti savistoviai, - ir nepasijusti staiga be baltų batonų, be dujų plytelės, be prisirašymo Maskvoje.
Kaip mums kalė politiniuose rateliuose, taip ir įaugo: gyventi patogu, gerai visam laikui. Aplinka, socialinės sąlygos - iš jų neiššoksi. Sąmonę nulemia gyvenimas, tad kuo mes kalti? Mes -nieko negalime.
O mes galime - v i s k ą ! Mes patys sau meluojame, kad save nuramintume. Visame kalti ne tik jie. Mes patys kalti. Tik mes.