1917 m. rugpiūčio 1 d. Vilniuje susirinkę lietuviai sudarė organizacinį komitetą, kuris pagaliau iš vokiečių išgavo leidimą platesnei konferencijai sušaukti. Suvažiavo 214 kviestųjų atstovų. Konferencija pasisakė už demokratinę nepriklausomą Lietuvos valstybę etnografinėmis sienomis. Buvo išrinkta 20 asmenų Lietuvos Taryba.

Nors tarptautinė būklė buvo dar labai miglota, taip pat buvo neaiški ir Lietuvos ateitis, Lietuvos Taryba, susirinkusi 1918 m. vasario 16 d. sostinėje Vilniuje, ryžosi pasirašyti Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo aktą, tapusiu kertiniu akmeniu nepriklausomai Lietuvos valstybei.

(Dr. V. Daugirdaitė-Sruogienė, Lietuvos istorija).

1918 m. vasario 16 d. Lietuvos nepriklausomybės 
A k t a s


Lietuvos Taryba savo posėdyje vasario mėn. 16 d. 1918 m. vienu balsu nutarė kreiptis į Rusijos, Vokietijos ir kitų valstybių vyriausybes šiuo pareiškimu:

Lietuvos Taryba, kaip vienintelė lietuvių tautos atstovybė, remdamasi pripažintąja tautų apsisprendimo teise ir Lietuvių Vilniaus konferencijos nutarimu rugsėjo mėn. 18-23 d. 1917 metais, skelbia atstatanti nepriklausomą, demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis.

ISTORIJOS PUSLAPIAI


"Aušrai" atsirasti sąlygas sudarė 19 amžiaus pradžioje prasidėjęs tautinio atgimimo sąjūdis. To meto nuotaikas puikiai atvaizduoja Maironis poemoje "Jaunoji Lietuva":

Jau slavai sukilo. Nuo Juodmarių krašto 
Pavasaris eina Karpatų kalnais. 
Po Lietuva - žiema. Nei žodžio, nei rašto 
Neleidžia erelis, suspaudęs sparnais.

Šitos nuotaikos stipriai veikė ypač susipratusią ir mąstančią Lietuvos šviesuomenę. Reikėjo tautos gyvenime rasti tinkamą kryptį ir ją nurodyti tiesos beieškantiems. Ką daryti? Ar eiti kartu su mūsų kultūrą slopinusiais lenkais, pralaimėjusiais 1863 m. sukilimą, ar eiti su pasiskelbusiais mūsų išvaduotojais rusais? Abejones išsklaidė 1864 m. spaudos uždraudimas.

Reikėjo pasirinkti savo kelią. Sužadinti visuomenėje tautinį susipratimą, reikėjo ne tik gyvo žodžio, bet ir spaudos.

Ši dirva iš dalies buvo paruošta jau ankstyvesnių lietuvių tautos kultūrinio gyvenimo pionierių, ypač Simono Daukanto ir vysk. Motiejaus Valančiaus, kurie išmokė nemažą mūsų tautos dalį lietuviškai skaityti ir savo raštais įskėlė pirmąsias tėvynės meilės kibirkštis.

Rusiškasis imperializmas savo tarnybai yra tvirtai pajungęs mokyklą. Tai, ką Raudonoji armija pradėjo durtuvais ir tankais, ką saugumas palaiko teismų ir kalėjimų pagalba, mokykla turi užbaigti ir įtvirtinti. Mokyklos uždavinys yra įamžinti rusų viešpatavimą visuose jų pavergtuose kraštuose, diegti jaunajai kartai valstybinę ideologiją, virtusią religiniu surogatu ir pamažu juos surusinti. Išorinis įvairių tautų įjungimas į rusų imperiją turi užsibaigti vidiniu jų sulydymu. Vykdydama šį uždavinį, mokykla atvirai ir beatodairiškai puola ir griauna bet kurią kitą pasaulėžiūrą, grubiai braunasi į mokinių sąžinę, klastingiausiomis priemonėmis bruka ateizmą. Šiandien valstybinė "religija" yra daug labiau nepakantesnė ir netolerantiškesnė negu bet kuri kita religija praeityje. Tarybinėje rusų imperijoje tvirtai galioja dėsnis - "Kieno valdžia, to ir religija".

Rusinimo politika dažniausiai vykdoma tyliai ir užmaskuotai. Čia kalbama tik apie internacionalizmą, tautų draugystę, tarybinį patriotizmą, tarybinę liaudį, tačiau nuolat pabrėžiama didžiosios rusų tautos nuopelnai, jos pranašumas, nesavanaudiškumas. Iš kitos pusės, taip pat atsargiai stengiamasi prislopinti nacionalinę kultūrą, nuslėpti, sumenkinti ir suniekinti tautos praeitį, dirbtinai išryškinti rusų kultūrinę įtaką. Kitaip tariant, siekiama nejučiomis užgesinti tautinę sąmonę, meilę savo tautai ir pamažu įpiršti rusišką galvoseną ir rusišką sąmonę. Panašiai daroma ir kalbos srityje: tvirtai ir planingai diegiamas dvikalbiškumas. Kol kas atvirai nepuolama gimtoji kalba, kaip tai darė caro valdžia, bet užtat rusų kalba primetama daug atviriau. Rodyklės, iškabos ir užrašai privalo būti dviem kalbomis ir net tokio pat stambumo šriftu. Kai kurių įstaigų raštai rašomi tik rusų kalba. Radijo ir televizijos laidose valandų skaičius rusų kalba toli gražu neproporcingos respublikoje rusiškai kalbančių gyventojų skaičiui. Knygynų ir bibliotekų lentynose neginčytina rusiškų knygų persvara, nors pirkėjų ir skaitytojų pagrindinė masė - lietuviai. Bet ypač svarbus vaidmuo skiriamas rusų kalbai mokymo planuose ir programose. Per mokyklą rusų kalba turi plačiai ir giliai įeiti į gyvenimą.

1975.X1.5 vakare tarp Vilniaus ir Pavilnio, ant geležinkelio buvo rastas žmogaus lavonas. Taip pasibaigė drąsaus ir tauraus lietuvio, doro kataliko Mindaugo Tamonio gyvenimas.

Iki paskutinės savo gyvenimo dienos jis techn. mokslų kandidatas, vyr. mokslinis bendradarbis, vadovavo Paminklų konservavimo instituto chem. laboratorijai. Jį pažinojusių tarpe buvo žinomas kaip poetas. Jo poezijos posmai brandūs ir turiningi. Savo kūryba M. Tamonis jau seniai buvo atkreipęs į save Valstybės saugumo žvilgsnį. Nežiūrint to, M. Tamonis ir toliau literatūriniam darbui skirdavo daug laiko. Savo eilėraščius Tomo Kuršio slapyvardžiu, spausdino 1971 ir 1972 metų "Poezijos pavasaryje" bei kitoje periodikoje; taip pat ir užjūrio lietuvių spaudoje ("Metmenyse"). Domėjosi filosofija ir jos problematika. Pastaruoju metu ruošėsi parašyti Lietuvos filosofijos istoriją, kurioje ketino išdėstyti ir apibendrinti profesorių: A. Jakšto-Dambrausko, St. Šalkausko, dr. A. Maceinos, Iz. Tamošaičio, J. Girniaus bei Lietuvoje gyvenusių ir Vyt. Didž. Universitete dirbusių: L. Karsavino ir Sezemano filosofinius darbus ir jų koncepcijas.

Mindaugo Tamonio drama Lietuvoje įvyko dvi savaites prieš Niurnbergo teismo 30-ties metų sukaktį. Labai įsidėmėtini kai kurie TSRS Generalinio prokuroro Romano Rudenkos žodžiai, pasakyti APN korespondentui šio jubiliejaus išvakarėse (Žr. "Tiesos", 1975.XI.20. Nr. 272). Tai tas pats Rudenka, kuris jau daug kartų paliko nebylus ir aklas jam adresuotiems lietuvių skundams, ieškant tiesos kovoje už savo pilietines ir žmogaus teises, garantuotas TSRS Konstitucijos, nekalbant jau apie Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją ir atitinkamą Helsinkio pasitarimo baigiamojo akto skyrių. O juk po šiais dokumentais taip pat pasirašė ir TSRS valstybės ir partijos vadovai.

Su TSRS Generaliniu prokuroru R. Rudenka lai kalba pati mūsų Tėvynė Lietuva, praradusi dar vieną taurų savo sūnų -Mindaugą Tamonį.

R. Rudenka: "Teismo procesas Niurnberge parodė neapykantą žmonėms... esmę... Žmonijai buvo atskleistos tautų naikinimo priežastys".

Lietuva: Pasibaigus teismo procesui Niurnberge, 1948-1959 metų laikotarpyje šimtai tūkstančių mano sūnų ir dukterų buvo uždaryti kalėjimuose, konclageriuose, o, tęsiant hitlerininkų genocido politiką mano vaikai ištisais kaimais buvo išvežami į Sibirą. Jie žuvo kankinami, panaudojant pačias žiauriausias sadistines priemones - mirė nuo bado, šalčio, ligų ir vergiško darbo arba buvo sušaudyti bei nužudyti kitomis priemonėmis.

"...Visais amžiais žmonės kalbėjo savo gimtąja kalba ir visados rūpinosi ją išlaikyti, turtinti, tobulinti ir gražinti. Nėra tokios menkos tautos, nėra tokio niekingo žemės užkampio, kur nebūtų naudojama sava kalba...

"...Ne žemės derlingumu, ne drabužių skirtingumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos, bet daugiausia išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą...

"...Sunaikini kalbą, ir užgesini saulę danguje, sumaišysi pasaulio tvarką, atimsi gyvybę ir garbę. Sunaikink kalbą ir sunaikinsi santvarką, vienybę ir visokį dorumą..." - rašė XVI a. vienas pirmųjų lietuvių tautos švietėjų ir gimtosios kalbos ugdytojų Mikalojus Daukša.

"Kalboje tauta pasisako, kas esanti, ko verta" - jau žymiai vėliau prabilo mūsų bendrinės kalbos kūrėjas Jonas Jablonskis.

1975 m. lapkričio mėn. "Tiesos" 267-272 numeriuose buvo išspausdinta platoka Vyt. Minioto apybraiža "Ir vėl Balfo ranka".

Kas paskatino V. Miniotą grįžti prie jam nebe naujos temos, kurią 1973 m. savo 155 puslapių apybraižoje "Atsargiai, Balfas!" jis, atrodo, buvo išsamiai išgvildenęs?

1975 m. lapkričio mėn. "Tiesoje" išspausdintoje jo apybraižoje V. Miniotas paaiškina savo tikslą: "...Balfas ir jo veikėjai bei statytiniai vis dar neatsisakė savo "šaltojo karo" metų veiklos, vis skverbiasi į Lietuvą, vis drumsčia mūsų gyventojų ramybę".

Pamėginkime atskleisti šių žodžių potekstę.

Pirmiausia, objektyvumo dėlei norisi pasakyti, kad į Lietuvą kasmet atvyksta apie keliolika tūkstančių užsieniečių (1974 m. jų skaičius nesiekė 19 tūkstančių), įskaitant turistus, sportininkus, komercininkus, artistus ir visus kitus. Didžiuma šių užsieniečių sudaro vadinamųjų liaudies demokratinių šalių piliečiai. Tad tikrųjų užsieniečių skaičius nežymus, o atvykstąs vasarą vienas kitas šimtas užsienio lietuvių jokios nei ideologinės, nei politinės, nei kitokios grėsmės tarybinei santvarkai Lietuvoje tikrai nekelia. Lietuva nusėta tankiu tarybinės kariuomenės karių tinklu, joje gausu įvairaus profilio žvalgybos darbuotojų, užsieniečius aptarnauja "Inturisto" ir kt. įstaigų personalas taip pat gerokai papildytas saugumiečiais. Nenutuokiantiems apie tarybinio pasaulio realybę užsieniečiams, nors jie ir norėtų, belieka labai jau ribotos veiklos galimybės. Be to, retas jų išvyksta už Vilniaus ribų, o sostinėje viskas taip sutvarkyta, kad bet koks pašalinis žingsnis būtų tuoj pastebėtas.

Tokia antrašte saugumo bendradarbis Vytautas Miniotas, pasivadinęs korespondentu, paskelbė straipsnį 1975 m. lapkričio mėn. per keletą "Tiesos" numerių. 0 gruodžio mėn. keletą atkarpų perspausdino ir "Gimtasis kraštas".

Vytautas Miniotas lietuviams yra žinomas ne savo blankiais straipsniais periodinėje spaudoje, bet kaip nelaimingai pagarsėjęs "specialistas" Balfo reikaluose. Savo laiku Miniotas pavydėjo duonos kąsnio lietuviams politiniams kaliniams Mordovijos lageriuose. Kaip gi Stalino Berijos gali gauti duonos iš savo brolių, gyvenančių užsienyje, jei jie turėjo jau seniai mirti? Bet Dievo planai - ne miniotų planai. Keletui - P. Paltarokui, B. Gajauskui, Juozui Kražinskui ir dar keliems užbaigus 25 metų katorgą, pavyko sugrįžti į Tėvynę. Miniotai nepasiūlė jiems duonos kąsnio, bet įvairiausiais įsakais trukdė ir tebetrukdo prisiregistruoti Lietuvoje.

Paskutiniu laiku Saugumas pastebėjo, kad Lietuvon pradėjo atvažiuoti lietuviai išeiviai, kurie nerodo didelio entuziazmo naujomis statybomis, kolūkiams, bet stengiasi viską savo akimis pamatyti ir savo protu permąstyti. Stengiasi susitikti su tautiečiais be Kultūrinių ryšių su užsienio lietuviais draugijos pagalbos. Saugumas pabūgo, kad gali sprogti daugelį metų kurtas propagandinis muilo burbulas apie lietuvių tautos suklestėjimą. Ir buvo duotas ženklas miniotams pulti ir įbauginti nepageidaujamus svečius. Kiek tai pavyko, parodys ateitis.

Buvusiam Vidaus reikalų komisarui pagerbti akad. J. Jurginis 1969 m. "Pergalėje" (Nr. 5) atspausdino nekrologą "Su A. Gudaičiu-Guzevičiumi atsisveikinant". Prisiminęs, kad velionis buvo išauklėtas rusiškoje dvasioje (1922 m. grįžęs iš Rusijos sunkiai kalbėjo lietuviškai), akademikas atiduoda jam pagarbos duoklę už Lietuvos archyvų išsaugojimą: "A. Guzevičius gerai suprato archyvinių dokumentų reikšmę ir daugelį jų padėjo apsaugoti nuo sunaikinimo". Pažiūrėkime, kiek jis teisus.

1945-1947 m. Guzevičius vadovavo Kultūros - švietimo įstaigų komitetui, o po Stalino mirties buvo kultūros ministras, todėl negalėjo rūpintis Lietuvos archyvais. Po 1953 m. Lietuvos archyvai pergyveno juodas dienas, nes keičiant administracinį Lietuvos padalinimą, buvo sunaikinti visi MVD, MGB valsčių skyrių archyvai. Visiškai teisingai J. Jurginis pastebi, kad šie archyvai buvo naikinami "iš tiesos baimės".

Buvusius apskričių ir respublikinius archyvus "sutvarkyti" 1957 m. Kusiejui Razauskui buvo patikėtas Archyvų valdybos viršininko postas.

Karo metu Stalino nurodymu buvo skleidžiami gandai, kad Lietuva po karo būsianti socialistinė, bet nepriklausoma nuo Rusijos. 1944 m. vasario mėnesį Lietuvos komisarų taryba pasipildė dviem naujais komisarijatais: užsienio reikalų ir gynybos.

M. Gedvilą rašo, kaip jis su švietimo komisaru J. Žiugžda ir savo pavaduotoju J. Vaišnora 1944 metų vasarą pasirašė su Lenkijos vyriausybe sutartį dėl abiejų respublikų piliečių repatriacijas. Deja, tai buvo pirmas ir paskutinis "laisvos tarybų Lietuvos" pasirodymas tarptautinėje arenoje. Netrukus minėtos sutarties signataras, Lietuvos komisarų tarybos pirmininko pavaduotojas J. Vaišnora vienoje iš Lubankos kamerų susitiko su buvusiu generaliniu tarėju p. Kubiliūnu, pagrobtu iš Hamburgo apylinkių...

1944 m. gruodžio mėn. žymus lietuvių keliautojas A. Poška pateko Vilniuje į rūmus, kuriuose prieš kelis mėnesius paliko gestapas. Suimtasis ėmė įrodinėti, kad J. Paleckis esąs jo senas draugas ir rekomendavęs jį darbui švietimo sistemoje. Tardytojas su majoro antpečiais ciniškai atrėžė: "Vilniuje aš vienas turiu didesnę valdžią, kaip visa tavo lietuviška vyriausybė".

1941 m. birželio 23 d. sukilusi Lietuvos liaudis įtikino Staliną, kad lietuviai myli laisvę ir moka už ją kovoti. Šiuos lietuvių jausmus Stalinas nutarė panaudoti savo tikslams. Iki 1943 m. Stalino partizanai pasiekdavo Lietuvą pėsčiomis, tačiau jie greitai būdavo pačių lietuvių išgaudomi. 1943 m. pakeista taktika. Partizanai parašiutais pasiekdavo Baltarusiją, o iš ten dideliais būriais plaukdavo į Lietuvą. Čia jie vaizdavo patriotiškai nusiteikusius Lietuvos partizanus. Alb. Barauskas savo atsiminimuose prisipažįsta, kad jis vilkėjo Lietuvos karininko uniformą. Rusų partizanų būriai buvo pakrikštyti lietuvių didvyrių vardais: Vytauto, Kęstučio ir kt. Barauskas nutyli, kad jis ant dešinės rankos buvo prisisiuvęs trispalves juosteles. Bunkeriuose kabodavo trispalvė vėliava ir vytis. Stalino ir Lenino portretų nebuvo matyti. Barauskas pripažįsta, kad jis stengdavos įpiršti Lietuvos kaimiečiams mintį, jog juos remia lietuviai. Tuo tikslu jie vaišindavo kaimiečius USA tabaku. Vienas tarybinių partizanų būrys pavadintas "Laisvoji Lietuva". Šio būrio vadai buvo rusai: J. Jatin, komisaras A. Šule, štabų viršininkai - D. Semochia ir F. Machev.

Kai tuo pat metu Rusijoje kūrėsi lenkų kariuomenės daliniai, spekuliuota jų religiniu jausmu - leista turėti kapelioną lenką kunigą. Liturginius drabužius jam paėmė iš ateistinio muziejaus. Sutaną pasiuvo siuvėjas iš Kaukazo.

A.B.

Ateistai mėgina savo propagandoje klastoti faktus. Štai vienas toks faktas. Š.m. "Mokslas ir gyvenimas" 1 numeris 9 puslapyje rašoma: ..."išdidusis jėzuitų kalinys T. Kampanela, apie 27 savo gyvenimo metus praleido tamsiose kalėjimų vienutėse..." Tai yra grubus melas. Kuo remdamasis arch. m.k. J. Vanagas tai tvirtina ir klaidina skaitytojus?

1. Kokiu būdu jėzuitai galėjo jį įkalinti, kai jie iš viso neturėjo kalėjimų? 1599 m., kai T. Kampanela pateko į kalėjimą, buvo praėję vos 45 metai nuo jėzuitų įsteigėjo mirties. Ką jie tada galėjo padaryti, jei jų buvo dar tik saujelė?

(Buvusio Sibiro tremtinio laiškas lietuviams išeiviams)

Politika - menas. Mažos tautos, ypač tos, kurių valstybinė sąmonė dar jauna, negali subrandinti didelių politikų. Tačiau politikos ABC pravartu žinoti kiekvienam lietuviui. Apsilankę Lietuvoje, kai kurie mūsų išeiviai stebina mus savo politiniu neiš-prusimu. Jų manymu per pokario dešimtmetį Lietuva praliejo daug kraujo, sudėjo daug beprasmiškų aukų. Todėl dabar reikia taupyti tautos jėgas, tyliai nešti okupacinį jungą, neišprovokuoti pavergėjų naujoms represijoms. Tą patį siūlė mums čekistai. Jie mėgina mus įtikinti, kad "Kronikos" leidimas "neapsimoka", nes jau pareikalavo didžių aukų. Ironiškai jie klausia tardomųjų: "Ką laimėjote su savo "Kronika"?

Klausydami užsienio radijo laidas, mes ypatingą dėmesį kreipiame į diktorių pasakymą: "Maskva". Mes žinome apie ją ne tiek iš geografijos vadovėlių ir turistinių kelionių, bet ir iš garsiųjų kalėjimų bei "Einamųjų įvykių kronikos". Mes žinom apie grupę Maskvos inteligentų, kurie heroiškai kovoja už žmonių, tame tarpe ir tikinčiųjų teises ir laisvę. Jie daro daug gero visiems skriaudžiamiesiems, nežiūrint tautybės, rasės ar religinių skirtumų.

Todėl šių pasiaukojusių žmonių darbai ir vargai mums, katalikams ir geros valios lietuviams, yra artimi, suprantami ir savi.


1975 m. gruodžio mėnesį LTSRS Aukščiausias Teismas nuteisė rusų mokslininką Sergiejų Kovaliovą 7 metams kalėti už tai, kad jis kovojo prieš žmogaus teisių pažeidimus Tarybų Sąjungoje.

S. Kovaliovas gynė ir Lietuvos Katalikų teises, todėl jo nuteisimas visu ryškumu atskleidė tarybinio teismo veidą.

Vilnius. XVII Lietuvos Komunistų partijos suvažiavime oficialioji kalba - rusų kalba.

Po suvažiavimo viename seminare kalbėjo Aukštojo ir spec. vidurinio mokslo ministras H. Zabulis taip pat rusų kalba, nors auditoriją sudarė daugiausia lietuviai.

Laukiame Švietimo ministerijos įsakymo dėl rusų kalbos įvedimo vaikų darželiuose ir pirmosiose vidurinės mokyklos klasėse. Kalbai vidurinėse mokyklose įrengti rusų kalbos kabinetai. Tokių kabinetų lietuvių kalbai nepraktikuojama!

***


Vilnius. Respublikinės bibliotekos vadovybė CK buvo gerokai išbarta už tai, kad bibliotekos darbuotojai organizuotai dalyvavo Mindaugo Tamonio laidotuvėse ir nešė vainikus.