Apie girtavimą galima kalbėti įvairiai. Medikas išaiškins alkoholio žalą organizmui. Ekonomistas suskaičiuos nuostolius, kuriuos atneša girtavimas alkoholiko šeimai, visuomenei. Sociologas pateiks duomenų apie girtavimą, jo paplitimą įvairiuose visuomenės sluoksniuose ir pan. Psichologas bandys atskleisti individualias girtavimo priežastis, moralistas pabrėž jo pasekmes . . . Kalbėti daugeliu atžvilgiu apie alkoholizmą galima todėl, kad jis paliečia žmogaus gyvenimą irgi visais atžvilgiais.

Kaip karai, pavergimai, priespaudos, stichinės nelaimės, ligos — ir girtavimas lydi žmoniją nuo žilos senovės. Istorija labai pamokantį, ypač aiškinantis šio reiškinio plitimo, didėjimo, arba, atvirkščiai, — mažėjimo priežastis. Galima pastebėti, kad tuomet ir ten, kur mažiau kultūros ir laisvės, kur daugiau tamsos, priespaudos ir neteisybės — ten daugiau girtuokliavimo. Spiritas kaip magnetas traukdavo primityvius Amerikos ar Sibiro medžiotojus, kurie už „ugnies vandenį" būdavo pasiruošę atiduoti patį vertingiausią savo laimikį. Pirkliai iš šių gamtos vaikų už pačią pigiausią degtinę išviliodavo brangius kailius, aukso radinius ar kitą sunkiai įgytą daiktą. Gobšių vertelgų išnaudojamos ir nuodijamos alkoholiu, skurdo, nyko ir žuvo ištisos tautelės. Daug kur teritorijos užkariautos ne tiek ginklu, kiek „ugnies vandeniu". Už pasenusį šautuvą, stiklinių karolių saują, raudonos medžiagos gabalą, o svarbiausia, už statinaitę „ugninio vandens" vietiniai karaliukai ar genčių vadai noriai dėjo pasuodintą pirštą ant dokumento, kuriame jis pasižada būti ištikimu kokios tai imperijos pavaldiniu. Tuo tarpu alkoholiu apsvaigę jo gentainiai paklusniai neša visa, kas vertingiausia, ko tik reikalavo ateivis mainais už pavojingąjį skystį . . .

(Atviras laiškas)

Jūs savo kalboje, kurią pasakėte 1975 m. liepos 31 d. Helsinkyje apie saugumo ir bendradarbiavimo Europoje pasitarimą, taip kalbėjote: „Vargu ar kas nors neigs, kad pasitarimo rezultatai yra kruopščiai apsvarstytas visų dalyvaujančių valstybių interesų balansas. Todėl su jais reikia elgtis ypač rūpestingai". Tada Jūs pasakėte dar ir taip: „Mes vadovaujamės tuo, kad visos šalys, kurių atstovai dalyvauja pasitarime, įgyvendins pasiektus susitarimus. Tarybų Sąjunga veiks kaip tik šitaip".

Rytojaus dieną Jūs drauge su kitų valstybių 34 signatarais pasirašėte Helsinkio pasitarimo Baigiamąjį aktą, kurio I d. 7 str. skelbia: „Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių srityje dalyvaujančios valstybės veiks pagal SNO tikslus bei principus ir pagal Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją. Jos taip pat vykdys savo pareigas, kaip jos nustatytos tarptautinėse deklaracijose . ir susitarimuose šioje srityje, įskaitant ir Tarptautinius paktus dėl žmogaus teisių, jeigu jie jas riša". Taigi savo parašu Jūs dar kartą patvirtinote, kad TSRS pripažįsta ir įsipareigoja vykdyti Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją, kurią tuometinis TSRS valstybės atstovas pasirašė lygiai prieš 31 metus (gruodžio mėn. 8 d.). Jums juk gerai žinomas tos deklaracijos 19 str., kuris skelbia: „Kiekvienas žmogus turi teisę į savo įsitikinimų laisvę ir į laisvą jų pareiškimą; ši teisė apima laisvę ieškoti, gauti ir platinti informaciją ir idėjas įvairiomis priemonėmis ir nepriklausomai nuo valstybinių sienų".

PERSEKIOJIMAI NESILIAUJA

REMIGIJUS ANDRIUKAITIS (g. 1938), gydytojas Kaliningrade, 1976 m. buvo suimtas pagal KGB sufabrikuotą kriminalinį kaltinimą ir nuteistas 2,5 metų lageriu. Lageris palaužė R. Andriukaičio sveikatą, jis pateko į geležinkeliečių ligoninę Promilennaja stotyje, kur gydėsi 1978.12.19 — 1979.3.15 ir buvo išrašytas su diagnoze „židininė plaučių tbc infiltrato fazėje Bkl-)". Remigijus apsigyveno Kaune pas tėvus, tačiau dėl Kauno m. Požėlos raj. DŽDT vykdomojo komiteto pretekstų neleisti registruotis, negali dirbti nei gydytis. Juk neregistruotas pilietis pas mus neturi jokių žmogaus teisių! Buvo pareikalauta oficialaus tėvų sutikimo priregistruoti sūnų jų bute. Toks sutikimas pateiktas 1979.7.26. Tada paaiškėjo, kad nėra karinio bilieto. Kai pats R. Andriukaitis raštu kreipėsi į Kaliningrado srities karinį komisariatą dėl dokumentų, atėjo atsakymas Kauno m. kariniam komisarui, kad „įskaitos dokumentų klausimu į mus kreiptasi nebuvo" ir raginama tai padaryti. Dokumentų perdavimą tvarko atitinkamos žinybos, tačiau nukentėjo ne tie, kurie vilkina, o R. Andriukaitis. Kauno m. Požėlos raj. Liaudies deputatų tarybos vykd. komiteto vardu Abramovas pasirašė nutarimą 1979.11.15.: „R. Andriukaitis nedirba, gyvena neregistruotas. Nubausti 10 rb. bauda". Neabejotina, kad liaudimi pasivadinusi KGB per „liaudies tarnus" — deputatus stumia R. Andriukaitį ir panašius į jį iš tėvynės. Jos pirmtakė GPU trėmė į Sibirą tūkstančius lietuvių. KGB, po nežymaus nukrypimo vėl stojusi „ant pasitaisymo kelio", aplipdo savo „dėmesio" voratinkliais buvusius tremtinius, po didžiausių vargų grįžusius į tėvynę, ir jų vaikus (pvz., Andriukaičių šeima), nereiškiančius lojalumo.

Atsakau į klausimą, ką veikiu. Vis skaitau ir skaitau. Tiesa, skaitymo laiką kiek sutrumpinau, nes akys pareiškė savas pretenzijas. Galbūt dėl šviesos stokos, kadangi elektros lemputė tik 10 vatų ir kabo pustrečio metro virš mano galvos. Dabar per parą skaitau ne daugiau dešimties valandų.

Dirbome prie laikrodžių detalių silpnai apšviestoje patalpoje. Buvo pareikalauta geresnių sąlygų. Jų negavome, todėl aš paskutiniu metu nedirbu. Nedirbančio kalinio maistui skiriama 11 rb. į mėnesį. Per parą duonos gauna 800 gr. Be to, administratorius pasiūlė pasirašyti ... ir žadėjo tuoj pat išleisti į laisvę. Pasirinkau pusbadžio gyvenimą ir likau ištikimas savo idėjoms.

Iš pasivaikščiojimo kiemelio tematau tik vieną vienintelę anapus tvoros augančią tuopą, kuri dabar rytais, saulės nutvieksta, dega permaininga oranžine spalva ir pavirsta tokiu užburiančiu vaizdu, kad nuo jo negali atitraukti akių.

I

Iš antikinio pasaulio mus pasiekė ne tik žodis „olimpiada", bet ir jį gaubusi tam tikra idėja. Senovės graikams varžybos, kas ketveri mtai rengiamos Olimpijos lygumoje, reiškė ne tik stipriausių bei mikliausių vyrų rungtynes. Tai buvo visus graikų miestus ir valstybėles jungiąs veiksnys, visos tautos vienybės ir kūrybinio pajėgumo demonstracija, bendra šventė. Prieš olimpines žaidynes po visą kraštą pasklisdavo gėlėmis pasipuošę kviesliai, būdavo nutraukiami karai, įsigalėdavo , šventosios paliaubos". Už šių paliaubų sulaužymą grėsė didelės bausmės ir dievų prakeikimas. Iš visų krašto kampelių į pietinę Graikiją keliaują maldininkai, sportininkai ir žiūrovai jautėsi ramūs ir saugūs.   Niekas   nedrįsdavo   sulaužyti   taikos   ar  nuskriausti keleivių. Dėl šios vienybės ir bendrų interesų idėjos varžybos Olimpijoje graikams buvo tiek reikšmingas dalykas, kad jie net metus skaičiuodavo nuo pirmųjų varžybų.

Kažką panašaus bandė atgaivinti ir mūsų laikų pasaulis. Po Pirmojo pasaulinio karo pradėtos organizuoti tarptautinės olimpiados turėjo būti kažkas, esąs virš politikos ir virš tarptautinių ginčų. Tačiau visa tai buvo tik geri norai ir gražios idėjos. Prasidėjus tarpautinėms olimpiadoms, „šventosios paliaubos" neprasidėjo. Sportinės varžybos „virš" politikos nepakilo. Gėlėmis išpuoštų pasiutninių tautos į šias šventes nepasiuntė. Priešingai, kai kurios valstybės į olimpiadas pažiūrėjo tik pro politinius akinius, ir tuoj įjungė į savo politinį žaidimą. Tarp tokių valstybių, visų pirma, buvo Tarybų Sąjunga, kuri į šį sąjūdį neįsijungė net iki 1951 metų, olimpines žaidynes laikė buržuazinių valstybių reikalu, o pas save organizavo savotiškas „kontrolimpiadas" — spartakiadas.

(Atsakymas J. Aničui)


Neseniai Vilniaus universitetas atšventė 400 metų jubiliejų. Visa Lietuva didžiavosi šios mokslo įstaigos, vienos iš seniausių Europoje ir seniausios Tarybų Sąjungos teritorijoje, garbingu jubiliejumi. Tačiau beveik visoje tarybinėje spaudoje, liečiančioje universiteto istoriją, jo įkūrimo aplinkybes, veiklą tiek ankstyvesniais, tiek vėlesniaisiais laikais, gausu klaidingų išvadų, privedžiojimų, o kartais net falsifikacijų. Tuo ypač pasižymėjo „tarybinio internacionalizmo" (tikrumoje lietuviškojo tautiškumo neapykantos) skleidėjas ir propagandistas J. Aničas. Jo apvainikuojantis darbas apie universitetą paskelbtas „Literatūroje ir mene" 1979 m. rugsėjo 15 ir 22 d.d., kai Vilniuje vyko universiteto 400 metų jubiliejaus iškilmės.

Visų pirma, Aničui nepatinka, kad Vilniaus universitetą prieš 400 metų įkūrė jėzuitai, kurie, anot jo, primetė šiai mokslo šventovei reakcines funkcijas. Tai jis išveda iš vieno „klerikalinio" universiteto veiklos vertinimo: „Religinių žinių mokiniams perteikimą lydėjo pamaldumo pratybos (. . .) Ypatingai jėzuitų mokyklose buvo siekiama jaunimą ne tiek išmokslinti, bet ir išugdyti gerais katalikais, iškalbingais ir kovingais katalikybės gynėjais ir jos skleidėjais". Pasigriebęs tokią citatą (ir net nenurodęs šaltinio), Aničas daro išvadą: „Kaip matome, čia klerikalinei apologetinei literatūrai būdinga kalba nusakyta bene svarbiausia senajam universitetui primesta funkcija — religinio fanatizmo ugdymas, katalikiškos reakcijos stiprinimas".

Raseiniškis


Kryžiais parimusi, medžiais godojanti, 
Šimtmečius kenčianti, šimtmečius tylinti, 
Tiek kart išduota, pirkta — parduota, 
Raudanti, klumpanti, vėlei pakylanti.

Kraujuos paskendo vakaro saulė . . . 
Rytmečio žvaigždės kulkomis lijo . . . 
Kardai kapojo, žeidė apgaulė, 
Laužė liepsnojo, žaizdos negijo . . .

O Tu stovėjai rūsti ir liūdinti, 
Brolius išleidusi, brolius palaidojus. 
Kardą paėmusi ėjai ir budinai 
Sūnus į šventą kovą už laisvę.

Tu nenumirsi, Tu nevergausi 
Brolius ir priešus žemėj užarusi . . . 
Požemiuos pūdyti, kovų užgrūdinti 
Mes Tavo vardą kaip maldą tariame:

TĖVYNE, LIETUVA!

* * *

(Monologas)


TSRS Konstitucijoje, 35-jame straipsnyje rašoma: „Moteris ir vyras TSR Sąjungoje turi lygias teises". Labai susijaudinusi tariu ačiū partijai ir tarybinei vyriausybei, kad ji mane, paprastą moterį, išlaisvinio iš vergovės ir suteikė man lygias teises.

Negalite įsivaizduoti, kaip pagerėjo mūsų gyvenimas, kai moteris tapo lygiateisiu piliečiu. Buržuazinėse šalyse paniekinta silpnoji lytis negali gauti darbo. O jei gauna, moteriai mokama žymiai mažiau, negu vyrams. Tiesiog skruzdėlės ima kūnu bėgioti, pagalvojus, kokia būtų mūsų šeimos padėtis bet kurioje kapitalistinėje šalyje. Mums tektų badauti. Taip, taip — badauti!

Paskaičiuokime: duonos kepaliukas kainuoja 36 kapeikas, litras pieno — 28 kp, kiaušinis — 12 kp, kilogramas sviesto — 3,5 rb. Silkė dabar deficitinė, apie ją nereikia nė užsiminti. Kam be reikalo tik seilę varvinti . . . Žuvų irgi retai parduotuvėse matome. Jų kainų niekas tiksliai netgi nežino. O cukrus, kruopos, žirniai, makaronai Tarybų Sąjungoje savo vertę žino. Jie svaria kapeika įvertinti.

Donatas Šaltalankis


Nekilnokim su priešu taures! 
Nedėkokim už tariamą laisvę! 
Tautiškumo idėjas taurias 
į šūkius atėjūnų nekeiskim!

Svetimais netikėkim stabais! 
Nesilenkim prie vergvaldžių padų! 
Mūsų tautą nuo amžių grubiai 
Priešai niekina, engia ir ardo . . .

Bet vistiek ji lyg upė leduos 
Ir gyvybę dar turi, ir srovę. 
Idealų šventų neparduos, 
Neiškeis į pripildytą lovį.

Atžalyną išlaužyt neleis! 
Neįsūnys nė svetimą tarmę! 
Nenueis išdavikų keliais, 
Bet išsaugos ir vardą, ir garbę!

* * *

SKIRTINGI POŽIŪRIAI į TAUTOSAKININKUS

1979 m. rugpjūtį Pelesoje (Baltarusijos TSR, Varenavo raj.) dirbo nedidelė baltistų grupelė iš Maskvos slavistikos ir balkanistikos instituto: V. Toporovas — vienas įžymiausių pasaulyje baltų specialistų, „Prūsų kalba" dvitomio autorius; T. Sudnik — baltarusė, parašiusi knygą apie baltų-slavų paribio dialektus, pėsčia apkeliavusi visus lietuviškus Baltarusijos TSR kaimus; Jelizarenkova — žymi sanskritologė, indų Vedų vertėja į rusų kalbą, ir kiti.

Svečiai buvo šiltai sutikti Baltarusijos TSR lietuviškų kaimų gyventojų, juos gaubė pagarba ir dėmesys. Žmonės mielai pasakojo pasakas, vaišino, dainavo lietuviškas dainas. Bet Varenavo rajono valdžiai tai labai nepatiko. Bet koks dėmesys vietos lietuviams čia laikomas beveik antitarybiniu aktu. Panašiai atsitiko ir maksviečiams.

Lietingą šeštadienį (VIII.25) į Pelesos mokyklos bendrabutį įgriuvo nekviesti svečiai iš rajono švietimo skyriaus, vyykdomojo komiteto, saugumo. O jų gidu buvo ta pati liūdnai pagarsėjusi buvusi kolūkio pirmininkė Žilinskaja. Nei sveikintis, nei prisistatyti svečiai nesiteikė, o puolėsi greičiau tardyti maskviečius ir taip pat ten atvykusius tuo metu svečius iš Vilniaus. Pajutę, kad tokiais metodais su jais niekas nesiteikia kalbėti, pagaliau pasisakė kas esą. Vieni puolė į kambarius, šniukštinėjo, kiti kvogė, surašinėjo pavardes, grasino. Bandė įrodinėti, kad čia lietuvių nesą, aiškino patyrusiems tautosakininkams, kaip jie turi elgtis ekspedicijoje.

Po valandos jie pasišalino. Maskviečiai akis į akį susidūrė su Baltarusijos TSR lietuvių gyvenimo realybe. Jeigu anksčiau apie tai girdėjo tik iš kalbų, tai dabar patiems teko pajusti tą brutalią jėgą, kuri slegia šių kaimų gyventojus kasdien. Pamatė, kad jų tyrinėjama ir mylima kalba bei papročiai čia naikinami ir neapkenčiami.