Tegul meilė Lietuvos
Dega mūsų širdyse,
Vardan tos Lietuvos
Vienybė težydi!
AUŠRA
Nr. 28 [68]
Turinys:
1. Kuriuo keliu? (Žvilgsnis į Lietuvos dvasininkiją).
2. Ugnies nešėjai (eil.).
3. SOS! SOS! SOS! (Lietuvos Helsinkio grupės Dokumentas Nr. 27. Laiškas Prancūzijos prezidentui ir kt.).
4. Mūsų kultūros rūpesčiai.
5. Lietuviai ir rusai.
6. Literatūrų „lygiateisiškumas""Tarybų Sąjungoje.
7. Kiek ilgai? (eil.).
8. Rašo Balys Gajauskas.
9. Ateistinė propaganda skaičiais ir faktais (recenzija).
10. Žinios (Devynerių metų sukaktis. Kalinių sukilimas Pravieniškėse. Filtruojami tautosakos rinkėjai).
Lietuva
1981 m. rugsėjis
(Žvilgsnis į Lietuvos dvasininkiją)
Artėja visai tautai nepaprastai svarbaus ir reikšmingo įvykio — Lietuvos krikšto 600 metų — jubiliejus. Daugiau nei pusę tūkstančio metų lietuvių tauta eina po Kristaus vėliava, žengia su visa Europa, naudojasi Vakarų krikščioniškos kultūros vaisiais, dalyvauja šios kultūros kūrime. Per šį laikotarpį tauta pergyveno daug linksmų ir liūdnų, šviesių ir tragiškų įvykių. Spindėjo garbės viršūnėse ir dejavo tamsiose nevilties bedugnėse. Didžiavosi galinga valstybe ir nešė žeminantį svetimųjų jungą . . . Visaip vingiavo istorijos kelias, įvykiai keitė įvykius, bet šviesiais ir sunkių nelaimių metais tautos sąžinė, jos dvasinių jėgų, jos ištvermės šaltinis buvo Lietuvos Katalikų Bažnyčia. Tautos džiaugsmas buvo jos džiaugsmu, tautos skausmas — jos skausmu. Ji su tauta ėjo į pergales ir į sunkius bandymus. Ji padėjo tautai šių pergalių siekti ir išlaikyti bandymus, vedė į naujus laimėjimus. Tauta kartais atsikeldavo tiesiog iš svetimųjų paruošto kapo. Be Bažnyčios, be tautai įdiegto gilaus religingumo ir įskiepytos aukštos moralės šiandien gal jau nebūtų mūsų tautos, arba ji būtų toli gražu ne tokia, kaip dabar. Bažnyčios nuopelnai tautai ir jos kultūrai akivaizdūs ir nepaneigiami.
Tačiau, žvelgdami į krikščioniškąjį Lietuvos istorijos laikotarpį ir aiškiai matydami, ką Bažnyčia, jos mokslas, jos skelbiamas tikėjimas davė tautai, kaip išugdė prigimtąsias lietuvio būdo, jo charakterio savybes, kaip ji net paprastą, neraštingą kaimietį padarė tauriu žmogumi, dažnai dvasios milžinu, visa tai matydami ir įvertlndami, negalime nepastebėti ir to, ko tautai nedavė kai kurie jos vadai, hierarchai. Praeities klaidomis, apsileidimais ar silpnybėmis šiandien naudojasi ateistinė propaganda, visa tai dar išpūsdama, iškreipdama ir sukarikatūrindama. Ne visados ir ne visi dvasininkai buvo be priekaištų. Ne tik Bažnyčios priešai pastebi, kad nemaža dvasininkų nepakankamai sielojosi lietuvių kalbos teisėmis Bažnyčioje. Ne pasididžiavimo jausmą tolimos praeities aukštais Bažnyčios kunigaikščiais kelia jų kovos su pasauliniais kunigaikščiais dėl dvarų ir privilegijų. Ne šviesiais tautos pavyzdžiais yra tie dvasininkai, kurie, plintant protestantizmui, paliko Bažnyčią ir puolė į jo glėbį. Gėdą ir liūdesį sukelia tie vyskupai ir kunigai, kurie juodžiausiais rusų priespaudos laikais, tautai kovojant mirties ar gyvybės kovą, nužemintai šliaužiojo prieš carą ir jo valdininkus . . . Tokių ir panašių faktų, deja, negalime išbraukti iš garbingos savo istorijos. Ir išdaviko ženklu paženklintieji lieka tautos istorijoje, lieka, kaip jos gėda ir kaip perspėjantieji ženklai ateičiai . . .
Abiturientei D.
Štai prieš akis keliai kryžiuojasi.
Jie šaukia, moja Tau: „Ateik!"
O girios šauksmą atkartoja —
Pasaulis atkakliai vilioja . . .
Ir sunerimusi dairaisi:
— Kur laimė? O lemtis kokia?
Gal ir pavojai baisūs laukia?
Ar ištesėsiu kelyje?
Ir rankos kyla į Aukščiausią:
— Tarnaitė Tavo aš menka! . . .
Tarnauti trokštu Tau karščiausiai,
Padėk pažint man kelią tą!
TARYBŲ SĄJUNGOS KP CK GENERALINIAM SEKRETORIUI,
TSRS AUKŠČIAUSIOSIOS TARYBOS PREZIDIUMO
PIRMININKUI LEONIDUI BREŽNEVUI
Nuorašas:
TARYBŲ SĄJUNGOS GENERALINIAM PROKURORUI
Helsinkio susitarimų vykdymui remti Lietuvos visuomeninės
grupės
Dokumentas Nr. 27
Tarybų Sąjungos Vyriausybei pasirašius Helsinkio Pasitarimo Baigiamąjį aktą, kai kuriose Tarybų Sąjungos respublikose susibūrė grupės žmonių, pasivadinusių Helsinkio susitarimų vykdymui remti grupėmis. Jų tikslas — kelti aikštėn faktus, prieštaraujančius Helsinkio susitarimui bei Visuotinei žmogaus teisių deklaracijai, ir siekti, kad būtų į juos atkreiptas Tarybų Sąjungos Vyriausybės, taip pat pasaulio viešosios nuomonės dėmesys tam, kad tie faktai būtų atitaisomi.
Trisdešimt penkeri pokario metai, šiaip ar taip — Lietuva gyva. Tebegyva ir tikinčiųjų bendruomenė. Paskutinį dešimtmetį religinis gyvenimas atgijo. Nors ir negausių jėgų, bet atkakliai ir pasiaukojamai ginamos tikinčiųjų teisės. Dedamos pastangos gelbėti tautos moralę. Apie tos kovos vaisius nūnai spręsti sunku.
Daug rūpesčio kelia kūryba — menas ir iš viešo kultūra. Be kultūros tauta negali būti pilnavertė, negali išlikti gyva. Tas pat yra ir su religine bendruomene. Jei indiferentiškoji, nuo religijos nutolusi tautos dalis gal ir tenkinasi tuo, ką jai pateikia oficialūs šaltiniai, tai katalikiškos pasaulėžiūros žmogui to nepakanka. O ar kuriame savą, krikščionišką kultūrą?
Pokario metais sėmėmės iš prieškarinių šaltinių, dar buvo gyvi ir kūrybingi žmonės, susiformavę nepriklausomoje Lietuvoje. Laikas bėga. Ką turime dabar? Ką galime pasiūlyti skaityti jaunimui? Prieškarinę literatūrą? Kur knygos, menas apie dabartį, įvertintą krikščioniškos pasaulėžiūros? Emigrantų parama mūsų neišgelbės — ten kuriama kultūra nėra suaugusi su mūsų dabartimi. O ir emigracijos jėgos senka. Be to, jų kultūra yra atskira lietuviškosios kultūros atšaka. Ji nepakeis būtinybės kurtis savąją.
Per visą savo istoriją lietuvių tauta daugiausiai kontaktų turėjo su slavų tautomis. Didžiausios įtakos mūsų tautos kultūrai, papročiams, mūsų kalbai turėjo lenkai, bet pačius ilgiausius kontaktus, pradedant dar nuo priešistorinių laikų iki šių dienų, lietuviai palaikė su rusais.
Kontaktai su rusais buvo labai nevienodi. Kijevo Rusijos metu lietuvių gentys, dar nesudarę valstybės, mokėdavo duoklę rusų kunigaikščiams. Susikūrus Lietuvos valstybei, o rusų kunigaikštystėms patekus į totorių vergiją, Lietuva, ieškodama atsparos prieš kryžiuočių veržimąsi į rytus, pradėjo prisijunginėti rusų, baltarusių ir ukrainiečių žemes. Palyginti greitai Lietuva sugebėjo savo sienas išplėsti toli į rytus ir pietryčius ir pasiekti net Juodąją jūrą.
Savotiškas buvo lietuvių jungas. Lietuvos didieji kunigaikščiai rusų žemėse pastatydavo savo vietininkus, kurie, perėję į pravoslavų tikėjimą, patys greitai surusėdavo. Karo atveju iš rusų kunigaikštysčių būdavo imama duoklė ir kariai. Daugiau lietuviai į rusų gyvenimą nesikišdavo. Jeigu rusų tautosakoje yra nemažai dainų, pasakų, padavimų apie totorių žiaurumus, tai apie lietuvių vergiją — beveik negirdėti.
Pastaruoju metu Lietuvoje vis labiau trūksta knygų. Knygynų lentynos turtingos tik Brežnevo raštais, Lenino tomais ir V. Mickevičiaus-Kapsuko apdulkėjusiais „veikalais", o taip pat vadinamąja literatūra propagandistams. Žymiai pabranginus knygas, knygynai gauna 2-3 kartus mažiau lietuviškų knygų (čia turime galvoje ne propagandinę makulatūrą), negu prieš pabranginimą (1975 m.), nors tiražai nurodomi beveik ankstesnio dydžio — 10-20 ar net 30 tūkst. Ypač trūksta leidinių iš lituanistikos, Lietuvos kultūros, Lietuvos istorijos ir ypač lietuviškų istorinių romanų. Valdinė propaganda tvirtina, kad tik prie Tarybų valdžios klesti lietuviška kultūra, gausiai leidžiama literatūra mūsų kultūros ir istorijos klausimais. Kad tai netiesa, — įrodyti nesunku. Paimkime, kaip pavyzdį, istorinio romano ir senosios istorinės literatūros leidyba Rusijos Federacijoje ir sulyginkime su padėtimi Tarybų Lietuvoje.
Pradžioje pažiūrėkime, kaip spausdinami istoriniai romanai rusų kalba, parašyti carinės Rusijos laikų rašytojų.
„Išvadavo" Vilnių rusai,
Ir . . . nukaro vyrams ūsai —
Nebeliko mėsos, sviesto,
Greit lietuviams bus čia riesta . . .
Rusas, nors ir kriminalas,
Vistiek pirmas, o tau — galas! —
Butus stato, mes jų laukiam,
Bet „vaduotojai" čia plaukia . . .
Po Ivano ir Nataša,
O po jos Marusia rašo:
„Ždi! Priedu! Ty vstrečiai!
I kvartiru obeščiai!"
Jeigu kam tik prieš žodelį —
KGB išpers tau kailį,
Kad „vaduotojų" nemyli
Ir, kad mušamas netyli!
Viskas imperijai
Bolševikai, pavergdami tautas, nesitenkina tik savo strategijos stiprinimu, kaip atsitiko su Lietuva ir kitomis respublikomis. Imperijos stiprinimui jie stengiasi visiškai pajungti ir tautos fizines bei dvasines jėgas. Ypač daug dėmesio okupantai skiria mūsų jaunimui, kurį jau nuo pat mažens auklėja tarybinei ideologijai nuolankumo ir vergiškumo dvasia. Okupantai stengiasi nulipdyti į save panašias figūras. Tam tikslui tarnauja mokykla. Mokykloje dėstomi dalykai persunkti bolševikine ideologija. Ypač suideologinti ir paversti bolševikinės propagandos įrankiu visuomenės mokslai. Lietuvių tautos istorija kaip žalingas okupantams mokslas, mokyklose beveik nedėstomas. Tie jo menki trupinėliai, kuriuos gauna pažinti jaunimas, paversti Rusijos imperijos priedėliu, Lietuvių tautos istorija bolševikų vertinama kaip priešiška propaganda ir dažnai atsiduria ant okupantų teismo stalo.
Jaunimą sistemingai apdoroja komjaunimo organizacijose, ateistiniuose rateliuose, į kuriuos jaunimas verčiamas stoti. Jaunimas labai izoliuotas nuo laisvojo pasaulio. Mat gali „užsikrėsti" laisvės idėjomis ir pareikalauti teisių, kuriomis naudojasi laisvųjų Vakarų jaunimas. Taip bolševikai nori jaunimą ne tik sutramdyti, bet ir įkinkyti į savo ideologijos skleidimą. Po keliasdešimt metų, jų manymu, toks jaunimas sudarys naują visuomenę — paklusnią, nuolankią ir nebandančią priešintis esamai tvarkai, nes jie laikys tokią padėtį normalia.
Vilniaus universiteto docento Vytauto Skuodžio mokslinis veikalas „Dvasinis genocidas Lietuvoje" yra naujas mūsų pogrindžio spaudos reiškinys. Savilaidinė mūsų spauda, kaip sako Tomas Venclova ir kaip mes patys suprantame, yra daug kuo pirmykštė, jei taikyti jai profesionalios kultūros mastelį. Jos uždavinys yra kitas, nes pirmoji užpultojo pastanga — gintis ir šauktis pagalbos. Dažniau pasitaikantys publicisitiniai rašiniai neviršija straipsnio apimties, čia daug aprašinėjimo, maža analizės ir t.t. Didžiausia jų ne mokslinė ar meninė vertė, o demaskuojanti moralinė jėga ir ginamo reikalo teisumo pojūtis.
Todėl šis V. Skuodžio darbas yra seniai lauktas. Jis liudija, kad mūsų pogrindžio kultūra bręsta. Žinome, kokia kaina turi būti už tai sumokėta — dvylika pačių brandžiausių (7 kalėjimo ir 5 tremtie's) metų! Sis V. Skuodžio, tiesaus, drąsaus ir giliai tikinčio žmogaus poelgis atperka mūsų techninės ir kūrybinės inteligentijos elito, užimančio aukštus oficialius postus ir tikrajai Lietuvos kultūrai nieko arba mažai davusio, kaltę.
„Dvasinis genocidas Lietuvoje" yra rimtas, objektyvus, gerai argumentuotas (kas moksliniam darbui yra būtina) ir, galima sakyti, disertacijos lygio mokslinis darbas. Tai savotišku būdu patvirtina ir tas „aukštas įvertinimas" kalėjimo bausme . . .
DEVYNERIŲ METŲ SUKAKTIS
1981 m. gegužės 14 d. sukako nuo Romo KALANTOS susideginimo Kauno miesto sodelyje devyneri metai.
Tarybinėje nakty šis fakelu suliepsnojęs jaunuolis buvo pagalbos šauksmas pasauliui: gelbėkite Lietuvą, padėkite išsilaisvinti! Okupantai ir jų pagalbininkai baisiai sunerimo: devyniolikmetis jaunuolis, neišsigandęs pavergimo mašinos, pareiškė viešą protestą susidegindamas! Todėl jiems kėlė siaubą net jo lavonas. Pareigūnai vaikė ateinančius atsisveikinti, gaudė stovinčius prie namų ir vežė milicijon.
R. Kalantos laidotuvės buvo numatytos 16 val. Dviem valandom anksčiau (14 val.) paskubom atvažiavę pareigūnai išnešė karstą, susodino artimuosius į žinybinį autobusą ir be jokių stabtelėjimų, — skubiai į kapus, kur nuošaliausiame pakrašty, kampe prie pakriaušio, jau buvo paruošę duobę. Visas užsakytas mašinas, važiuojančias į laidotuves, autoinspektoriai stabdė ir grąžindavo atgal.
Prie kapo KGB ir milicijos pareigūnai duobkasius skubino: tik greičiau, greičiau! O norėjusius padėti gėlių ant kapo ir vienu kitu žodžiu atsisveikinti su velioniu milicija vijo tolyn arba gaudė ir kišo į mašinas. Jokio susikaupimo, jokio atsisveikinimo . . .
Nors saugumas labai slėpė visus įvykius, apgaudinėjo žmones, gąsdino ir vaikė juos, bet žinia apie įvykius žaibu pasklido po visą Lietuvą. Pasipiktinę vis nauji būriai ėjo susideginimo vieton, į namus, prie kapo . . . Įsiutę saugumiečiai visai prarado savitvardą. Miesto sode padėtas gėles pradėjo mėtyti, trypti kojomis, kišti į šiukšlių dėžes, grubiai stumdyti ir gaudyti atnešančius gėles.