Prieš šimtą metų, kovo 14 d., Londono priemiestyje ramiai mirė 65-erių metų sulaukęs vokietis filosofas Karlas Marksas. Tačiau šio ideologo palikimas moderniajam pasauliui toli gražu nebuvo taikingas. "Amerikos balso" bendradarbis Galo Ederman šia proga pateikia tokių minčių.
19 a. mąstytojas, kurio tikėjimas - kova tarp darbininko ir kapitalisto - susiformavo naujos pramoninės revoliucijos kraštutinumuose, paliko rašinius, kuriais ir šiandien savo veiksmus pateisina smurtinių socialinio pasikeitimo priemonių šalininkai. Tačiau neklystume pasakę, jog daugeliui Markso pasekėjų būtų sunku paaiškinti jo teorijas. Markso idėjos pritraukė įvairiausio plauko pasekėjų. Marksistai-leninistai, kurie aiškina, kad pasikeitimai turi būti pagreitinti panaudojant jėgą; socialdemokratai, kuria tiki taikingą, laipsnišką pasikeitimą; šių dienų neomarksistai, kurie atmeta darbininkus kaip priešakinę marksizmo klasę, ir vietoj jų vadovaujančiam vaidmeniui siūlo paskirti intelektualus; bei trečiojo pasaulio besivystančios šalys, kurios dažnai klaidingai yra įsitikinę, jog marksizmas duoda atsakymus.../toliau nenugirsta/.
Pagrindinis Markso darbas yra knyga "Kapitalas",išleista 1S67 m. Ironiška tai, kad pats Marksas parašė tiktai I-mą šios knygos tomą. Likusius du tomus parašė Engelsas, randamasis Markso kitais rašiniais bei užrašais. Pats Marksas po I-mo tomo labai mažai terašė. Daugelis marksizmo specialistų sako, kad Marksas pradėjęs abejoti kai kuriomis savo prielaidomis ir ėmęsis su įkarščiu ieškoti daugiau įrodymų, kurie jas patvirtintų.
Visiškai galimas dalykas, kad, jeigu ne Leninas, kuris Markso samprotavimus apie pasaulio ateitį pasuko taip, kad tiktų jo smurtiniams tikslams, Marksas galbūt būtų likęs istorijos puslapiuose tiktai dar vienu utopiniu filosofu, kuris greitai būtų pamirštas.
Mokslininkai pažymi, kad dar didesnė ironija, jog rusas užtikrino Marksui vietą istorijoj, kadangi Marksas nekentė tiek caristinio rėžimo, tiek tuometinių rusų revoliucionierių. Be to, pagal Markso teoriją, vadinamas neišvengiamas istorijos žygis komunizmo link turėjo pirmiausiai pereiti per kapitalistinę fazę tokioje šalyje kaip Vokietija, o ne atsilikusioje žemės ūkio visuomenėje, kaip tuometinė Rusija.
Marksas aiškino, kad šalims tapus komunistinėms, išnyks priešiškumas tarp atskirų šalių. Tačiau, kaip pastebi Virdžinijos universiteto prof. Luis Foer, realybėje komunistinės šalys pradėjo neapkęsti viena kitos žymiai labiau, negu šių dienų kapitalistinis šalys; ir kad imperializmas, vietoj tapdamas paskutiniąja kapitalizmo stadija, tapo nūdienos komunizmo faze. Svajonės apie pasaulio marksistų monolitiškumą pradėjo byrėti po II pasaulinio karo.
Nacionalizmas pagal Markso teoriją turėjęs išnykti, su nauja jėga pasireiškęs Lenkijoje, Vengrijoje, Rumunijoje ir netgi kai kuriose Tarybų Sąjungos dalyse.
Marksas aiškino, kad proletariatas sukilsiąs prieš išnaudojimą ir skurdą ir ilgainiui nušalinsiąs kapitalizmą* Tačiau praėjus 100 metų po Markso mirties, laisvos rinkos kapitalizmo augantis produktyvumas darbininkams suteikė aukščiausią gyvenimo standartą visoje istorijoje. Be to, čia darbininkai džiaugiasi politinėmis laisvėmis, kurių neturėjo niekur kitur pasaulyje.
Iš kitos pusės, Leninas nepasitikėjo darbininkais. Jis galvojo, kad kelias į komunizmą turi būti atidžiai saugomas kelių patikimų revoliucionierių, susibūrusių drauge į Komunistų partiją. Šioji partija kelią į komunizmą nutiesė prievartos būdu, įstumdama apie l,5 milijardo žmonių į vergiją revoliucinio marksizmo vardu.
Tuo tarpu Vakarų kapitalistinės šalys vietoj naujų kolonijų užkariavimo, kaip spėliojo Marksas, atsisakė savo kolonijų ir šimtus milijonų žmonių paskelbė laisvais siekti savarankiško kelio.
Kažin ką Marksas atsakytų šiandien paklaustas, kuri iš tų dviejų sistemų yra daugiau imperialistinė?
Vienas iš pačių ryškiausių marksizmo prieštaravimų yra tai, kad komunistinei valstybei išlaikyti yra reikalinga didžiulė militaristinė mašina ir vidaus saugumo aparatas, kuris bando užgniaužti geresnio gyvenimo troškimą tų pačių darbininkų, kurie, anot Markso, turėjo sukilti ir sugriauti kapitalizmą. Tereikia paminėti Rytų Vokietiją 1953m., Vengriją -56 m., Čekoslovakiją -68 m. ir Lenkiją trim atskirais atvejais. Čia galima pridurti ir invaziją į Afganistaną -bandymą užkariauti dar vieną koloniją marksizmui, šimtų tūkstančių žmonių bėgimą iš komunistinių šalių, Berlyno sieną, pastatytą laikyti darbininkus ten, kur, marksistų manymu, jie priklauso bei faktą, kad pačioje Tarybų Sąjungoje, pirmoje marksistinėje šalyje, dalis ekonominio augimo pasiekta panaudojant milijonus darbininkų -Gulago vergų.
Galima gana drąsiai sakyti, kad, jeigu K. Marksas šiandien bebūtų gyvas, būtų priblokštas, pamatęs, kas daroma jo vardu ir, tikriausiai, pakartotų tai, ką savo gyvenimo pabaigoje yra pasakęs savo pasekėjams:"Tačiau aš juk ne marksistas...".
/"Amerikos balsas",1983.III.8./