Totalitariniai rėžimai negali funkcionuoti, nepaneigę žmogaus teisių. Panašiai kaip ir feodalinės monarchijos ar rytietiški despotai. Po karinio despotizmo, monarchinio absoliutizmo ar "modernios" totalitarinės diktatūros kiautu glūdi ta pati valdomųjų beteisiškumo (geriausiu atveju mažateisiškumo) ir valdovų neatsakingumo valdomiesiems esmė. Jei demokratinėje santvarkoje valdžia savo teises gauna iš piliečių, tai despotijos, monarchijos ir diktatūros savo valdžia piliečius pavergia, remdamosios savo rankose turima jėga. Vienur valdžia galią valdyti gauna iš tautos, kitur ja prislegia pačius valdomuosius. Teisė arba jėga - du valdžios galios šaltiniai.
Visuomenė be valdžios negali apsieiti. Valdžia yra tvarkos įvedimo ir palaikymo pradas bet kurioje bendruomenėje. Bet Šeimoje jau yra tam tikra hierarchija, yra šeimos galva. Todėl per visą žmonijos istoriją, visose Žmonių bendruomenėse būta vyresniškumo, hierarchijos, pavaldumo, vienaip ar kitaip pasireiškiančių valdžios elementų. Valdžios šaltiniai net ir papraščiausiose jos pasireiškimo formose būdavo irgi arba jėga, arba teisė. Jos reiškėsi jau pirmykštėje bendruomenėje. Vienur pirmykštė bendruomenė tvarkosi demokratiškais pagrindais, taip sakant, giminės vyresnieji savo galią gauna iš bendruomenės narių, iš jų pritarimo vyresniųjų siūlymams, reikalavimams ir pan. Tačiau ir pirmykštėje bendruomenėje jau ima reikštis ir antras - jėgos šaltinis. Yra giminės vyresniųjų, seniūnų, vadukų ar burtininkų, kuriems nereikia giminės narių pritarimo, bet jie patys nurodinėja, savarankiškai vadovauja giminei. Ši valdžios galia kyla iš stipresniojo teisės, magijos aureolės, įsigalėjusios pažiūros į vado teisę ir pan. Kartais vado galia yra ribojama pirmykštės demokratijos likučių. Bet vystantis visuomenei ir formuojantis valstybėms, vado-valdovo galia vis stiprėja, jis sukuria jau konkretų valdžios šaltinį -ginkluotas pajėgas. Ilgainiui atsiranda stiprios, dideles despotinės valstybės. Ilgą laiką, net iki naujųjų amžių, ši antrojo šaltinio foras ir dominuoja, nors visur būta ir demokratijos elementų, išlikusių ne tik kai kuriose pirmykštę santvarką gyvenančiose bendruomenėse ir senovės miestuose-valstybėse. Vis dėlto demokratiniai elementai visumoj buvo nustelbti ir žmonijos istorija daug amžių riedėjo ne teisės, o jėgos bėgiais.
Tačiau krikščionybės įtakoje iškyla ir išryškėja žmogaus kaip asmens nelygstama vertė. Susidaro sąlygos prasiveržti pirmajam valdžios galios šaltiniui, atgimti demokratijai. Nors ji nebuvo visiškai užgesusi per visą žmonijos istoriją, nors jos likučiai ruseno net vergovinių santvarkų šešėlyje, bet tik dabar ji ima virsti plačių masių ir ištisų kraštų reikalu. Atsiranda didelės valstybės valdomos jau demokratiniais pagrindais. Tiesa, ši demokratija kartais nėra pilna, tobula ir visapusiška, bet valdžion galios šaltinis čia vis dėlto srūva jau iš pirmojo, o ne Iš antrojo, t.y. iš teisės, o ne iš jėgos šaltinio.
Paskutiniais šimtmečiais, pradedant Amerikos kolonistų laisvės kovomis ir Prancūzijos Didžiąja revoliucija, demokratija greit plinta visame kultūringame pasaulyje. Tačiau ir antroji - iš jėgos kylanti valdžios forma - nenori trauktis iš istorijos arenos. Ji ilgai ir tvirtai laikosi daugelyje pasaulio vietų, jų tarpe ir Rusijoje. Kadangi šilti demokratijos vėjai labai kenkia pasenusioms, jėga besiremiančioms valdžioms, jos priverstos keisti bent savo išorę, arba psichologiškai apgauti savo valdomuosius, sukeliant iliuzijas, kad jie dalyvauja valdyme. Ryškiausias pavyzdys gali būti ta pati Rusija, kur po monarchijos atėjęs diktatūrinis režimas tuoj pat užsidengstė demokratinėmis skraistėmis, tokiomis, kaip nevykdoma konstitucija, nieko nerenkančiais rinkimais, nieko neatstovaujančiais "deputatais", nieko nenutariančiomis tarybomis ir t.t. Po šituo maskuojančiu fasadu, po tariame demokratine-parlamentarine tvarka yra tik grubus seno rytietiško tipo despotizmas, pati archaiškiausia neribotos valdžios forma. Panaši padėtis buvo Vokietijoje hitlerinės diktatūros metais, tik su tuo skirtumu, kad vietoj dangstymosi įvairiomis demokratijos formulėmis, atviriau buvo pabrėžiamas vado vaidmuo, drauge stengiantis kiek galima daugiau užhipnotizuoti tautą, kad juo tikėtų, jį remtų, jam pavestų savo likimą. Bet esmė ta pati - jėga besiremianti valdžia.
Jėga besiremiančių valdžių pasaulyje yra ir daugiau. Ir net labai daug ir įvairių formų. Vienos jų dangstosi demokratinėmis formomis (socialistinės šalys), kitas, kaip pvz., visa eilė diktatūrų Afrikoje ir Lotynų Amerikoje, valdo atvirai. Bet jos visos yra antrojo - jėgos šaltinio atstovai, archaiškesnio, labiau atsilikusio, blogesnio pasaulio palikuonys. Žmonijos vystymosi ir pažangos kelias veda ne į jėgos valdžią, bet priešinga kryptini - į teisės valdžią, ne į despotiją, bet nuo despotijos į demokratiją.
Žmogus yra Kūrėjo paveikslas ir panašumas. Jam pavesta apvaldyti ir kultivuoti žemę. Jis ją ir kultivuoja. Kuria kultūrą, apvaldo gamtos jėgas, tobulina įrankius, gerina savo gyvenimą, vysto ir tobulina žmonių tarpusavio santykius. Šio vystymosi išdava - moderniškų demokratijų įsigalėjimas eilėje šalių. Tai aiškus ir nepaneigiamas žingsnis pirmyn, panašiai, kaip primityvaus kauptuko pakeitimas arklu, o arklo traktoriumi, adatos -siuvimo mašina, pjautuvo -kombainu ir pan.
Tiksliųjų mokslų ir technikos pažanga žmogų iškėlė į kosmosą, todėl Ir visuomeninių santykių srityje žmogus negali likti sėdėti piramidžių papėdėje. Ir čia jis turi eiti ir eiti pirmyn, nors gal ne taip sparčiai, kaip technikoje. Pažangą šioje srityje lėtina kai kurių žmonių nenoras atsisakyti senų, atgyvenusių santykių, ypač valdžios formų. Naujiems atradimams ir išradimams, naujiems technikos atsiekimams beveik niekas nesipriešina (nors būta išimčių, kaip pvz. Stalino laikais buvo smerkiama genetika, kibernetika laikoma "idealistiniu","buržuaziniu" mokslu). Tuo tarpu už pasenusias, ne tik feodalines, bet ir vergovines valdžios formas kartais labai atkakliai kovojama. Demokratija dažnai turi savo egzistencijos teisę kovote išsikovoti, nors ji yra aiškus žmonijos pažangos reiškinys.
Prieš demokratiją sukyla visos tamsios reakcinės jėgos, visų formų ir spalvų despotiniai režimai. Jie ne tik stengiasi sulaikyti istorijos rato riedėjimą progreso keliu, bet bando net pasukti atgal.
Pasaulis šiandien pasidalinęs į dvi pagrindines stovyklas: demokratijos ir totalitarinių, diktatūrinių režimų, į teise ir jėga besiremiančių valdžių stovyklas. Tarp jų vyksta įtemptos ir įnirtingos grumtynės. Žmonijos ateitis daug priklausys nuo to,kuri pusė laimės.
Sunku patikėti, kad laimėtų tamsos ir reakcijos jėgos, kad žmonija pasuktų atgal į atgyventus despotijos ir žmonių beteisiškumo laikus, prie pasenusių valdžios formų. Todėl kiekvieno tikrai pažangaus žmogaus pareiga - remti demokratinas jėgas.
S. ARDINIS