Mielasis /.../
Sausio dvidešimt septintą man atnešė du Jūsų atvirukus: pernai metų gruodžio dvyliktos ir šiemetinį sausio penkioliktos su keletu rusiškų žodžių, o taip pat Jono gruodžio keturioliktos su keletu lietuviškų žodžių. Nudžiugau. Laiškams nutrūkus, labai malonu gauti bent atvirutę su keliais žodžiais. Per paskutinį pusmetį tegavau tik vieną vienintelį laišką, —tai Jūsiškis spalio trečios laiškas rusų kalba mane pasiekęs lapkričio ketvirtą.
Mintyse buvau pasižadėjęs Jums parašyti sausio trisdešimtą -sekmadienį, t .y. dienos metu, kadangi vakarais labai bloga elektros šviesa, ne visada įmanoma net skaityti, bet sekmadienio poilsį (šeštadieniais dirbame) nukėlus į vasario mėnesį, imuosi rašyti šiandien, nors virš galvos aukštai palubėje kabanti elektros lemputė panaši daugiau į pamidorą, o ne šviesos šaltinį. Užtai matote, koks negražus mano raštas, nors dar neapžlibau.
Periodiką teužsisakiau tik pirmajam šių metų pusmečiui. Daugiausiai iš jos rankioju įvairiausius rašytojus, mat stengiuosi įgyvendinti savo senąją svajonę: sudarinėju pasaulio rašytojų biobibliografinį vardyną. Kameros stalas -tik pusantro kvadratinio metro. Kameros draugams lošiant šachmatais ar kitokį lošimą, negalėdavau "kalbėtis" su rašytojais. Bet paskui prisiminiau epizodą iš mūsų didžiojo poeto ir kalbininko amžinom atminties vyskupo Antano Baranausko praeities.
Gyvenimo saulėlydyje jis sukruto naujai į lietuvių kalbų išversti visą šv. Raštą. Nujautė, kad jo dienos žemėjo jau suskaitytos. Todėl ir skubėjo, skubėjo. Kada pavargdavo rašyti sėdėdamas, versdavo stačiomis, o kai ir taip pavargdavo, klaupdavosi ir klūpėdamas plunksnos iš rankos neišleisdavo.
Pabandžiau ir aš stačiomis papildinėti rašytojų biografijas ir bibliografijas. Bet gultai aukštokai, nes gulėjau ant antrojo aukšto, tad pasistiebus greitai pavargdavau. Tada padariau didelį atradimą: po kojom ėmiau pasikišti po keletą knygų ir tokių būdu radau išeitį.
Šiaipjau galvoja susiklostė keletas temų, kurių vieną bandžiau pernai vasarą gulint penketą savaičių ligoninėje pagvildenti per keturius laiškus, bet veltui, nors buvo kalbama apie laikotarpį, nuo mūsų nutolusį net tūkstantį šešis šimtus metų.
Sugrįžus iš ligoninėn, ir draugams paaiškinus, kad manoji liga kvepia vėžiu,- jie nuliūdo. Tada ėmiausi juos guosti. Jiems papasakojau toki įvykį:
Vienam jau pagyvenusiam Napoleono gvardiečiui na tik senieji kovose gautieji randai maudė, bet ėmė dar ir įvairios ligos kankinti. Gydytojai patarė karį paleisti namo. Atvykęs su juo atsisveikinti, pats imperatorius paklausė, ko ištikimasis tiek daug kovų matęs ir jas didvyriškai ištvėręs gvardietis pageidautų. Sunkaus gyvenimo ir kovų užgrūdintas kovotojas ėmė melsti: "Didysis Valdove, nesiųsk manęs į ramią pastogę tarp savųjų, kad ten ramiai pasitikčiau mirtį. Minkšta lova ne man. Mano guolis - kietas žygio gultas. Buvau savo didžiąją gyvenimo dalį Tavuoju gvardiečiu, tad leisk man toje pačioje rikiuotėje ir mirti". Didysis Siras sutiko.
Kai pabaigiau dar vaikystėje skaitytąjį pasakojimą, pamačiau, kad bendrojo likimo draugai pragiedrėjo.
Mano gyvenimas teka senąja vaga.
Prašom visomis išgalėmis laikytis su sveikata. Labai norėčiau, kad Jūsų /.../ galėtume atšvęsti kartu.
Lietuviškas ačiū visiems mane beprisimenantiems. Jiems daug gražiausių Sveikinimų ir linkėjimų! Sudiev!
Nuoširdžiai Jūsų
l983 m. sausio 30 d. Viktoras
P.S. Laiško nenoriu ištęsti, nes toks neilgas gal Jus ir pasieks. Man prašom rašyti rusiškai; gal geriau gausiu.
Solidarizuojamės!