1983 m. gegužės 6d. Lietuvos TSR aukščiausiojo teismo žiaurus nuosprendis Viduklės klebonui kun. Alfonsui Svarinskui ir nutartis suimti Kybartų kleboną kun. Sigitą Tamkevičių aiškiai parodė, kad jau įgyvendinamas valdžios seniai puoselėtas siekimas panaikinti Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetą. Tai patvirtino ir saugumiečių griežti pokalbiai su kitais šio Komiteto nariais, reikalaujant iš jų net raštu paliudyti savo išstojimą iš Komiteto. Priešingu atveju būsią suiminėjami ir kiti jo nariai.
Kad valdžia neleis Komitetui toliau veikti, abejoti nėra pagrindo, kadangi toks sprendimas kyla iš tarybinės valdžios diktatūrinės, totalitarinės prigimties, jis būdingas visai Tarybų valdžios praktikai. Jokia legali opozicija valdžiai, joks kompartijos nepalaimintas sąjūdis, jokia nuo valdžios nepriklausoma ir jos nekontroliuojama organizacija, net nekalčiausia piliečių veikla (pvs.,blaivybė) negali legaliai reikštis Tarybų sąjungoje. Šiomis dienomis tai vėl patvirtino ir Tikinčiųjų teisėms ginti komiteto negailestinga ataka, nežiūrint teisėto pagrindo - konstitucijos ir TSRS tarptautinių įsipareigojimų,- ant kurio jis įsikūrė. Susidorojimas su šiuo Komitetu vėl byloja: partija aukščiau konstitucijos ir net tarptautinių sutarčių! Tik ji gali nurodyti, kaip suprasti ir vykdyti ir savą konstituciją, ir tarptautinius susitarimus. Partija negali leisti, kad ją kas nors kontroliuotų, taisytų, bartų, iš jos reikalautų, darytų jai spaudimą. Tai įmanoma tik Vakarų demokratinėse valstybėse, kur legaliai veikia daug partijų, oponuojančių valdančiai partijai. Pas mus valdančios partijos opozicionieriai (kitaip manantys, disidentai) tegali veikti tik pogrindyje arba sėdėti teisiamųjų suole, kalėjimuose, tegali dirbti priverčiamojo darbo stovyklose, tremtyje, arba "ilsėtis" psichiatrinėse ligoninėse ar kapuose...
To reikalauja kompartijos totalitarizmas.
Tiesa, Tarybų Sąjungoje legaliai egzistuoja įvairių konfesijų religinės bendruomenės. Ar tai išimties iš bendros taisyklės? Ir taip, ir ne. Taip, nes šios religinės bendruomenės turi savo doktriną ir tikslus, esmėje priešingus partijos doktrina ir tikslams. ...Ir ne, nes ir jos partijos planuose yra pasmerktos sunaikinimui.
O kol ateis tam laikas, jos turi pasitarnauti partijos tikslams (tuo pačiu ir savo greitesnei pražūčiai ) - skelbti laisvajam pasauliui Tarybų valstybės..."demokratiškumą", pačios būdamos griežtoje valdžios kontrolėje ir taip suvaržytos įvairiais kultų įstatymais, potvarkiais, instrukcijomis, kad savo visuomenei negalėtų daryti beveik jokio religinio poreikio. Taip yra apdorotos pravoslavų ir kitos bažnyčios Tarybų Sąjungoje. Į tokį kelią yra įstatyta ir Katalikų Bažnyčia Lietuvoje. Tik šiuo keliu jai sparčiai žengti dar daug kas trukdo. Nemaža kliūtis buvo ir Katalikų komitetas...
Diktatūrinė Maskvos valdžios prigimtis reiškiasi ne tik Tarybų Sąjungoje. Savo valią ji stengiasi primesti ir visoms socialistinėms valstybėms. Jos požiūriu, ir ten nieko negali būti nepriklosoma nuo tų šalių kompartijų, o jos pačios turi paklusti Maskvos kompartijai. Žinoma, kaip skaudžiai Maskvos diktatą turėjo patirti Vengrija, Čekoslovakija, Lenkija...
Net ir socialistinė stovykla - ne riba sovietiniam totalitarizmui. Jis (kaip kadais ir fašistinis totalitarizmas) yra užsimojęs skleistis ir skleidžiasi lyg piktybinis auglys į visą žmonijos organizmą. Maskvos kompartijos priešas yra kiekvienas žmogus, kiekviena organizacija, partija, kiekvienas sąjūdis, kiekviena valdžia - visa, kas tik gyvena ir veikia visame pasaulyje tikros laisvės, tiesos, žmogaus teisių gerbimo, demokratijos dvasioje! Visa tai turi būti taip pat nugalėta, sutrypta! Argi ne šiam tikslui (vertam "globalinio laisvės budelio" vardo) Maskva kala tiek ginklų, kuria raketas, pasiuntė šimtatūkstantinę armiją į Afganistaną, siunčia gausius būrius "diplomatų" ir panašiais nekaltais vardais prisidengusių veikėjų net į mažiausias pasaulio valstybes, taip rūpinasi pavargtų ir išnaudojamų "laisve" ir "gerove", taip siūlo savo "išganingą" pasaulėžiūrą, santvarką ir pagalbą, taip stengiasi savo "motiniškos" globos paimti net tarptautines organizacijas, judėjimus ( taikos ), įsismelki į įvairias institucijas ir net valdžias?.. Ir reikia pripažinti, kad šios kolosalinės pastangos nėra bevaisės. Pasaulį užtvindė neregėta apgaulė, smurtas, terorizmas, įvairūs "išsivadavimo" karai, nepasitikėjimas tarp žmonių, ginklavimosi varžybos... Visa tai labai sparčiai stumia žmoniją prie totalinės katastrofos...
Taigi, šiai totalitarinei supervalstybei, besiruošiančiai diktuoti savo valią visai žmonijai , pačiame vergijos bastione sunaikinti 5-8 žmonių Komitetą (Lenkijoje sunaikino 10 milijonų (!) narių "Solidarumą") - reikalas labai paprastas -lyg uodo sutraiškymas.
Bet šiame niūriame fone juo labiau sušvyti tų kelių kunigų heroiška drąsa, pasišventimas žūtbūtinei kovai už laisvą, garbingą žmogaus gyvenimą. Šis iššūkis Maskvos totalitarizmui ir yra tikroji ir pagrindinė Komiteto "kaltė", už kurią baudžiami du jo nariai, o kiti terorizuojami.
Drąsūs iššūkiai Maskvos totalitarizmui nėra gausūs, bet jais vis dėlto pažymėta visa antroji sovietinė Lietuvos okupacija:
ginkluota partizanų kova, patriotiniai Vėlinių minėjimai pokario metais, Romo Kalantos susideginimas ir su tuo susijusios masinės demonstracijos Kaune, kelios spontaniškos demonstracijos Vilniuje,
Simo Kudirkos šuolis i laisvę, 45-kių pabaltiečių memorandumas, Helsinkio grupės veikla, garbinga Vilniaus vysk. Julijono Steponavičiaus laikysena, pogrindžio spauda, ypač "LKB kronikos" balsas, plačiai nuaidėjęs pasaulyje, nelegalūs vienuolynai, nelegali kunigų seminarija, Eucharistijos bičiulių tūkstantinės procesijos į Šiluvą, už tautinius ir religinius įsitikinimus teisiamųjų drąsios kalbos teisme ir jų bendraminčių rodomas solidarumas už teismo durų, kunigų ir tikinčiųjų pareiškimai valdžiai, reikalaujant elementarių laisvių ir teisių... Šie ir kiti faktai itin ryškiai parodo ne tik sovietinės sistemos nežmoniškumą, be t ir tai, kad ji net savo titaniška galia nepajėgia nužudyti laisvės dvasios mažoje pavergtoje tautoje.
Komiteto veiklą pilnai įvertins ateitis. Bet ir dabar matome, kad jis tapo dvasiniu vadu kovoje prieš ateistinės valdžios vykdomą Lietuvos Katalikų Bažnyčios griovimą. Jo dėka šis griovimas daugelyje sričių buvo sustabdytas arba sulėtintas. Komitetas pakėlė tikinčiųjų dvasią, pažadino jų kovingumą, aktyvumą, pasitikėjimą savo jėgomis; jis pažadino kovinę dvasią, organizuotumą ir kunigų tarpe, smerkė kapituliantišką "lojaliųjų" laikyseną, sudarė sąlygas ir vyskupams sėkmingiau priešintis valdžios spaudimui, praturtino savo dokumentais ir raštais "LKR Kroniką", paliko vertingos faktinės medžiagos istorijai; "Kronikos" pagalba Komitetas pažėrė pluoštą tiesos spindulių tarybinės propagandos klaidinamiems žmonėms užsieny.
Sovietinė valdžia nebūtų totalitarinė, jeigu ji leistų Komitetui veikti. Viešai paskelbdamas tarybinei valdžiai ir pasaulio visuomenei savo įsisteigimą, jis atsisakė net pogrindininkų "saugumo", todėl jo nariai tapo kasdien pasiekiami kagebistų akims ir rankoms. Savo misiją vykdyti tokiose sąlygose yra sunku. Reikia stebėtis, kad, įsikūręs 1978.XI.13, Komitetas dar veikė iki 1983.V.6. Jį gynė Dievo Apvaizda ir pasaulio viešoji opinija, apvainikavusios jų drąsų žygį dideliais laimėjimais.
Su pagarba ir dėkingumu čia reikia prisiminti ir stačiatikių šventiką Glebą Jakuniną, įkūrusį pirmąjį tikinčiųjų teisėms ginti Pravoslavų komitetą ir padėjusį su kitais vienminčiais šią idėją įgyvendinti ir Lietuvos katalikų kunigams.
Nors kun. Alf.Svarinsko nuteisimas ir kun. S.Tamkevičiaus areštas yra labai skaudus smūgis LK Bažnyčiai, bet ši netektis tam tikra prasme yra būtina. Ką reikėtų manyti apie Lietuvos kunigus, jeigu jie šiuo tikėjimo ir žmogaus teisių persekiojimo metu neturėtų savo eilėse kankinių, kai jų turi net pravoslavų dvasininkija, sektantai, kai kalėjimuose kenčia Lietuvos Helsinkio grupės nariai, kai už tikėjimų ir žmogaus teises kentėjo ir kenčia kalėjimuose ir tremtyje tiek pasauliečių?.. Ar be kankinių Lietuvos Bažnyčia turėtų reikiamą autoritetą ir jėgą moraliai stiprinti tautą?
Represuotieji kunigai dar didesne moraline įtaka veiks tautiečių dvasinį gyvenimą ir jų šventą kovą. Šie ir toliau liks drąsiais vadais ir tarptautinio fronto prieš Maskvos totalitarizmą pirmose kovos 1inijose, ir Lietuvos kovoje prieš pavergėją tik žymiai aukštesniame kankinių range.
O už kalėjimų ir lagerių sienų ar atsiras jų vertų kovotojų?
Kokia bus ateityje kovos taktika?
Kokiais keliais eis Lietuva į savo didžiąją pergalę?
Tai parodys ateitis.