Gerbiamas Kunige,
Ilgai rengiausi Jums parašyti. Jūsų žodis pasiekia net nuošalius kampus. Apie Jus daug kas kalba - vieni su didžiule pagarba, kiti -su neapykanta. Aš priklausau prie pirmųjų, nors Jus pažįstu tik iš kitų žmonių atsiliepimų.
Gera, kad yra drąsių, tvirtų žmonių. Mes beveik visi gyvename tarp pataikūnų, dviveidžių. Nejučiom ir pats tampi tokiu... Jau vien žinojimas, kad yra tokių kaip Jūs, įkvepia drąsos, vilties. Reiškia -ne viskas dar prarasta. Tikėjimas, Tėvynė dar gyvi!
Kas mes, Lietuvos mokytojai, Jūsų akyse? Mums tenka nenorom būti svetimos valios vykdytojais arba esame kovotojais prieš savo tėvų ir protėvių tradicijas, papročius. Bukų svetimos valios vykdytojų mūsuose daug. Kovotojų -vienetai. Bet žinokite, kad beveik kiekviename kolektyve yra dalis ir tikinčių mokytojų, kurių padėtis yra nelengva. Stengiamasi sudaryti tokią nuomonę, jog visi mokytojai yra ateistai. Juk mokykla atskirta nuo Bažnyčios. Mokykla turi kovoti su religija. Ilgą laiką svarbiausias auklėjimo uždavinys buvo vien politinis ir idėjinis. Tik paskutiniais metais imta kelti dorovinio auklėjimo uždavinius. Jei esi mokytojas, vykdyk partijos uždavinius. Partija vadina tave pirmuoju pagalbininku. Rašyk planuose, kokioms ateistinėms valandėlėms vadovausi, kaip dirbsi individualiai su tikinčiais mokiniais, net jų tėvais. Partijai visai nesvarbu, kokios tavo pažiūros... Mokytojui bene patogiausia pasivadinti ateistu ir vykdyti instrukciją arba vaidinti, kad ją vykdai. Vaidinti - jau veidmainiauti. O sakykit, kas verčia veidmainiauti -bažnyčia ar instrukcijos? Na kartą mokytojas-ateistas sako: "Geras būtų vaikinas, bet tėvai verčia veidmainiauti - vedasi vaiką kas sekmadienį bažnyčion". Mus, tikinčius mokytojus, verčia taip pat veidmainiauti. Aiškus tik ne tėvai ir ne Bažnyčia...
Jūs turite teisę vadinti mus bailiais. Taip, mes gėdingai tūnome baimės šešėlyje. Labai gerai dar prisimenamo tuos laikus, kai buvome mokomi tylėti. Tie, kas netylėjo, važiavo toli - už Uralo.
Ne vienetai - šimtai, tūkstančiai . Baimė įsėdo į kūną kaip liga, kaip sunkiai pagydoma liga. Mes kartais bijome ir to, ko nereikėtų bijoti. Kai kam tas labai patinka. Poetas Alg.Pabijūnas supranta:
"Plaktukas viniai parodo kelią, ir kelias jai daros toks artimas, ir visos vinys paklūsta vienodai, nes jų gaivos standartinės". Tebekalama tuo pačiu plaktuku per standartines galvas. O tiems, kurie neturime standartinių galvų -nelengva. Kiekviena diena -kova. Vidinė, paslėpta kova už normalų, nuoširdų santykį su mokiniu. Bet ir vėl - kalbėti su juo atvirai ne visada galima. Klasėje sėdi ir būsimasis "patriotas", ir būsimasis saugumietis. Todėl kalbam užuominom, mėginam užmegzti širdies kontaktą. Suprastu, kad tai labai maža. Bet ką daryti? Ar geriau tas nekaltas vaikiškas sielas palikti tik tų globai, kurie raute rauna iš jų tikėjimą, meilę Tėvynei, meilę žmogui, vieton jų siūlydami į tuštumą vedantį ateizmą, kuris nesugeba paaiškinti žmogaus esmės, įprasminti gyvenimo, paaiškinti jo, suteikti jam kryptį. Palikti tų globai, kurie juose ugdys proletarinį internacionalizmą, o nemokys mylėti savo tautos, jos papročių, gerbti savo tėvų įsitikinimų. Jis vietoj šilumą skleidžiančios artimo meilės siūlys neapykantą kitaip į gyvenimą žiūrinčiam žmogui.
Sunku, kai matai be jokios atramos besiblaškančius jaunuolius, nešiojančius dvasinę tuštumą, paženklintus beprasmybės ženklu -ir nieko negali padėti. Visai suprantama, kodėl jaunimo auklėtojai vietojo išpažintyje atliekamos savo poelgių analizės, pokalbio su savo sąžine, mėgina ją nuraminti degtine, vadindami tai atsipalaidavimu nuo įtampos...
Kenčiam, bet manom, kad ne mes kalti, o kaltas tas, kuris tvoja su plaktuku per galvą. Bet nuo atsakomybės už savo darbus neatleidžia nei Bažnyčia, nei Dievas, nei įstatymas. Reikia pabusti visiems, kurie sukaustyti baimės, kurie dar tebegyvenam iš inercijos, didžiausia dorybe laikydami paklusnumą aukštesniame poste sėdinčiam. . .
Man labai sunku, kai jaučiuosi bejėgė kovoje su blogiu jaunose širdyse. Galbūt keisčiau profesiją, jei nemylėčiau vaikų. Kartais man pavyksta įskiepyti gėrio daigelį į vieną kitą širdį. Drąsiau dirbu, diegdama meilę Tėvynei. Šiuolaikinė mokykla nepajėgia pakeisti į gerąją pusę žmogaus vidaus, nepajėgia išgydyti nuo dvasinio smukimo. Mūsų draudimai ir bausmės už nusižengimus tik išmoko slėpti blogus poelgius. Jautiesi bejėgis, kalbėdamas net apie akivaizdžią alkoholio, rūkymo žalą, apie moralinį mergaičių ir vaikinų palaidumą - išklauso, kartais mokytojo akyse ir neblogai pasamprotauja, o elgiasi, kai niekas nemato, pagal savus "laisvus nuo prietarų" papročius. "Kai niekas nemato!" -štai kur tuštuma, kurios nėra kuo pakeisti. Sąžinę galima užpilti degtine, narkotikais. Dievo nėra - nėra prieš ką ir dėl ko atsakyti. Teko skaityti tokį posakį: "Išpažintis žemina žmogų, nes priverčia dar kartą galvoti apie padarytą nusikaltimą". Taigi skatinama neanalizuoti savo poelgių... Taigi -jokios atsakomybės prieš savo sąžinę... Išpažinti nuodėmes -tai atsiskaityti prieš savo sąžinę ir, tarpininkaujant kunigui, paprašyti Dievo atleidimo. Tokias ataskaitas ir įsipareigojimus sau duoda visi dori žmonės, net netikintieji. Pedagogikoje tai yra vadinama saviaukla.
Jaunimas yra pasimetęs. "Moralinis komunizmo statytojo kodeksas" -tai tik frazių rinkinys. Gražios frazės,- tačiau jos nieko neįpareigoja. Daug gražių frazių skamba per radiją, televiziją, laikraščius , mitinguose , net kai kuriose pamokose bei užklasiniuose renginiuose. Tačiau tais gražiais žodžiais jaunimas netiki. Netiki jais net patys ideologinio fronto darbuotojai. Tad jokio auklėjamojo efekto jie negali duoti. Religija gi, apimdama visas gyvenimo sritis, įeidama į kasdienybę, dorovės normas paverčia kasdiene praktika. Kitaip tariant, dorovės normos virsta dorovine praktika, nes kitaip elgtis negalima - jam reikės atsakyti: visų pirma prisipaŽinti sau, kad blogai pasielgei, o paskui kunigui, o po mirties ir Dievui...
Kodėl dėstau Jums aiškius ir suprantamus dalykus? Noriu, kad manim patikėtumėt. Tai na provokacija. Dėl to man sopa širdį. Su kuo gi pasidalinti mintimis?
Koka tikrasis mano laiško tikslas?
Pirma: norėčiau, kad teisingai suprastumėte mokytojo padėtį.
Jis yra tarp kūjo ir priekalo. Žinokite, kad dauguma mokytojų gerbia tėvų tradicijas, tikėjimą, myli savo Tėvynę (ir tikintieji, ir netikintieji). O jei šito jie neparodo, tai iš baimės. Atleiskite jiems. Žmogus -silpnas.
Antra: noriu padėkoti Jums už kilnų darbą. Sėkmė telydi Jus! Trečia: per Jus norėčiau kreiptis į mokinius.
Aš noriu likti inkognito. Tebūnie čia mano paslaptis. Visų tikinčiųjų mokytojų paslaptis... Aš myliu vaikus. Man su jais gera. Noriu liktis mokykloje. Niekas taip nejaučia ir neįvertina meilės kaip vaikai...
MOKYTOJOS LAIŠKAS TIKINČIAJAM MOKSLEIVIUI
Jaunasis mano Drauge!
Neįprasta, ar ne tiesa? Mokytojas kreipiasi į Tave per kunigą! Kreipiasi į Tave tas, nuo kurio Tu slepi savo veidą, kai susitinki eidamas į bažnyčią. Tu netikėtai krūpteli, pamatęs jį procesijos metu, nes jį laikai savo priešu. Ir štai į Tave kreipiasi tas, kuris gali pulti Tave visu savo turimų ginklų arsenalu: Tave jis gali replikuoti pamokoje: "Vakar meldeis, o Dievas Tau nepadėjo, penketo via tiek negausi". Mokytojas gali pranešti klasės vadovui, kitiems mokytojams. Šie ims Tave "auklėti", siūlys skaityti ateistines knygeles, priekaištaus, kad darai gėdą klasės kolektyvui, mokyklai, nes esi pionierius , komjaunuolis. O pionieriumi Tu tapai tada, kai buvai mažas, mylėjai savo vienintelę gerąją mokytoją ir vykdei visus jos nurodymus. Kai Tave ragino į komjaunimą, irgi niekas nesigilino į Tavo pažiūras. Mat klasės vadovui, mokyklai reikėjo, kad kuo daugiau būtų komjaunuolių.
Aš vienas iš tų mokytojų, kurie visada visa širdimi džiaugiasi Tavo moraliniu tyrumu, kuklumu , darbštumu, kurie niekada nesikėsina į Tavo vidaus pasaulio paslaptis. O jei atsitiktinai sužino, saugo savo širdyje, nes nieko nėra pasaulyje bjauresnio už svetimos paslapties išdavimą, kad visi nešvariomis rankomis ją čiupinėtų, tąsytų iš vienos burnos į kitą; iškraipytų, išdarkytų, o paskui grubiai drėbtų tam, iš kurio ji pavogta. Ir tuo skaudžiau, kai toji paslaptis yra Tavo nuoširdus tikėjimas, kuris pakelia Tave nuo žemės purvo, pripildo Tavo širdį gerumo, artimo meilės... Koks turi būti niekšiškas žmogus, drįstas tai subjauroti! O Tu garai žinai, kad tokių yra. Ir aš žinau!
Tau kalama, kad tikėti šiame amžiuje - gėda, kad mokslas jau seniai įrodė tikėjimo beprasmiškumą, todėl mūsų laikais dauguma netikinčių, o ką kalbėti apie mokytojus...
Kaip matai, yra tikinčiųjų ir mokytojų. Tokių aš nemažai pažįstu. Taigi, jaunasis drauge, ne kiekvienas mokytojas Tavo ideologinis priešas. Priešais nori mus padaryti įstatymas: "mokykla atskirta nuo bažnyčios". Ne tik nori, bet ir padaro... Juk taip lengva irtis pasroviui. Mes visi toje tėkmėje plaukiam į bedugnę. Ir yra tokių, kurie turi drąsos irtis prieš srovę . Vienas iš tokių drąsuolių -Tu, jei eini į bažnyčią, nebijai oficialaus pasmerkimo , -jau esi kovotojas. O jei dar turi tyrą, nepažinusią didelės nuodėmės sielą, esi nuostabus. Tikiu, kad Tu toks esi. Kitaip, ko vaikščiotum bažnyčion, nusipelnydamas tik pasmerkimą...
Savo sąžinės budrumą Tu nuolatos atnaujini per išpažintį ir Komuniją. Būk labai geras. Dalink savo švarios sielos šviesą kitiems. Gal šalia Tavęs sėdi tas, kuris nepažįsta Dievo. Nežino, kas tikėjimas veda į tobulybę, į paguodą, į gyvenimo pilnatvę, suteikia jam prasmę ir pripildo turinio. Save gerumu, savo geru pavyzdžiu, tiesos žodžiu gali ir jį paveikti , sulaikyti nuo blogo poelgio, o gal ir paskui save patraukti. Tą kelią parodyti, kuriuo ir Tu eini. Nes kartais žmogus klajoja visą gyvenimą, taip ir nepažinęs tikėjimo.
O sunkią mirties valandą sako: "Kaip baisu mirti! O melstis nemoku, negaliu. Kaip norėčiau tikėti!.."(vienos mokytojos žodžiai prieš mirtį). "Man taip gyvenime sunku, o kad galėčiau melstis. Žmogus žmogaus nesupranta" (mokytoja). Vienos mokyklos direktorius: "Labai serga mano mama. Gal dar savaitę išgyvens. Bet kokia ji laiminga.
Ji kenčia, bet šypsosi. Ji mirti nebijo. O tai juk laimė". Vėl mokytojas: "Prieš mirtį mano mama labai kentėjo. Bet ji labai tikinti ir kančia jai teikė tarsi malonumą. Ji taip dažnai kartojo: "Kristus už mus kentėjo. Aš laiminga, galėdama kartu kentėti". Gal ir keista, bet koks tai didingas jausmas". -Štai, ką reiškia sunkią valandą tikėjimas.
Be galo didelę jėgų turi Tavyje ugdomas, o gal jau ir išugdytas artimo meilės jausmas. Tobulai mylėti žmonas ir aukotis dėl jų gali tik tikintis žmogus. Neapykanta degantį žmogų sušildyti meile nelengva, bet daugumą šis jausmas veikia kaip židinys - nuo jo visi sušyla ir tampa geresniais. Ir tos meilės gydomoji jėga labai didelė. Atmink tai ir skleisk žmonėse ne tik šilumą, bet gėrį ir grožį. Čia mes galime bendradarbiauti. Tai mano kovos ginklai, tebūnie tokie ir Tavo.
Nieko nėra baisiau žmogui, jo individualybei už prievartą, už draudimą galvoti savo galva, už vertimą elgtis prieš savo įsitikinimus. Geras jausmas apima, kai pasijunti savo mintyse, savo veikloje nepriklausomu nuo kitų, kai gali pats pasirinkti artimiausią savo širdžiai idealą. Kodėl mums viską bruka prievarta? Žmogus, sutvertas pagal Dievo paveikslą ir panašumą, pats nori būti kūrėju, jis nori būti laisvas. Jei esi kovotojas, tai savo dvasioje esi laisvas. Tuo tarpu ir tai labai daug. Saugok šią savo laisvę!