Sunku šiandien suvokti, kaip dabartinėmis sąlygomis "LKB Kronika" gali egzistuoti. Anais Lietuvos Atgimimo laikais negalėjo ilgai išsilaikyti tokie laikraščiai, kaip "Aušra", "Varpas" ir daugelis kitų net turėdami geresnes veiklos sąlygas. O "Kronika" gyva! Jau dvylika metų ji šventei vykdo savo pareigą, nežiūrint, kad prieš skelbiamą tiesos žodį stoja visas tamsos pasaulis su savo ištikimaisiais pagalbininkais: melu, šmeižtu, klasta, išdavyste, prievarta. Tačiau ji gyva, nes joje kalba pati tikinčioji liaudis, pati paniekintoji tauta, nes "vox populi - vox Dei", nes "... Galybių Viešpats mus gina, mus Visagalis Dievas globoja..."
Šiandien visiems turi būti aišku, kad kova su Kristaus Bažnyčia yra pasmerkta žlugimui. Istorija pateikia šimtus pavyzdžių, kai patys aršiausi tikėjimo priešininkai prisipažino nugalėtais. Romos imperatoriaus žodžiai "Galilėjieti, Tu mane nugalėjai" tiktų ir dabartiniams kovos su religija skatintojams.
Tačiau, kaip rodo faktai, kova su Bažnyčia ne tik nesilpnėja, bet įgauna vis platesnį užmojį. Vadovaujantys partijos veikėjai apie tai užsimena beveik kiekvienoje savo kalboje. Jie kovą su religija stengiasi įjungti ir plačiąją visuomenę, o ypač inteligentiją.
1984.II.3 Vilniuje įvykusiame Lietuvos kūrybinės inteligentijos plenume LKP CK sekretorius L.Šepetys kalbėjo:"...kovoje prieš buržuasinę propagandą, prieš religinį ekstremizmą...visur norėtume matyti ir labiau sutelktas bei aktyvias kūrybinės inteligentijos gretas". Matyt, juodi ir nešvarūs darbai, doriausių Lietuvos vaikų (B. Gajausko, V.Petkaus, A.Terlecko, J.Sasnausko, V.Skuodžio, P. Pečeliūno, G. Iešmanto, J.Bieliauskienės, kun.A.Svarinsko, kun. S. Tamkevičiaus ir kt.) pasmerkimas ir kančios per daug slegia valdančiųjų sąžines. Jie, kaip ir Pilotas, bijo istorijos teismo. Todėl stengiasi įrodyti, kad ne jie vieni sutepti, kad jų nešvarioms užmačioms ir darbams pritarė ir daugelis inteligentijos atstovų. Kūrybiniai darbuotojai kviečiami dažniau pasisakyti per spaudą, radiją, televiziją taip pat minint visus svarbius praeities kultūros įvykius. "Tik,- įspėja L. Šepetys, -vertinant praeities kultūros reiškinius, reikėtų griežčiau atrinkti kai kuriuos iš jų, moksliškiau vertinti istorinius faktus, kad reakcingoji emigracinė spauda nepiltų deguto," (Po tokios "griežtesnės atrankos" ir "moksliškų įvertinimų" nebuvo oficialiai paminėti nei Vytauto, nei Kęstučio jubiliejai, buvo uždaromi kraštotyros-etnografijos bei blaivybės klubai).
Niekas niekada nepila" deguto", jei patys istoriofalsifikatoriai ar "mokslinio" ateizmo propaguotojai neklastos faktų ir nemaitins savų piliečių melu, šmeižtais ir neapykanta.
Įdomu, kaip suderins savo pozicijas tarybinės propagandos šulai, L.Šepetys ir prof. J.Jurginis, kurių vienas lietuvių inteligentiją nuteikia kovai prieš religinę ideologiją, o kitas (žr. "Kauno tiesa", 1984.II1.23. J.Jurginio str. apie šv. Kazimierą) pagal tarybinį sąžinės laisvės įstatymą užtikrina, kad "...priklausantis ar nepriklausantis religinei bendruomenei žmogus gali būti mokslininkas, menininkas, poetas ar prozininkas, tarnautojas ar kultūros darbuotojas. Tai mato kiekvienas doras pilietis, kaip dievotas, taip ir bedievis. Įtikinėjimas čia nereikalingas".
Iš tikrųjų, ką reiškia būti tikinčiu inteligentu, mato visi, išskyrus patį Jurginį. Sąžinės laisvės tikroviškumą gali paliudyti Šilalės raj. švietimo skyriaus vedėjas Lileikis, Kauno 25-os vid. mokyklos direktorius Jančiauskas ir daugelis tikinčiųjų studentų bei tarnautojų.
Kokiais "mokslo" kriterijais J.Jurginis remiasi rašydamas minėtoj "Kauno tiesoj", kad Katalikų Bažnyčia" paskelbusi Kazimiero "šventumo jubiliejaus" minėjimą? Ne tik Lietuva, bet ir visas tikintis pasaulis žino, kad šiemet švenčiamas 500 m. šv. Kazimiero mirties jubiliejus, o ne 430 metų nuo jo paskelbimo šventuoju.
Visieme aišku, kad žmogaus šventumą liudija ne paskelbimo šventuoju faktas ar laikas, pats pragyventas gyvenimas. Tad ko vertas toks šv.Kazimiero gyvenimo įvertinimas, kurį pateikė J.Jurginis: "...tas nelaimingas jaunuolis džiovininkas tiek Lietuvai nusipelnė, kad beveik dvejus metus kvėpavo jos oru ir mito jos maistu; taigi nepadarė nei gera, nei bloga." Aišku, tokio "supermoksliški" išvedžiojimai J. Jurginiui garbės nedaro...
Tai tik kelios užuominos apie tas sąlygas, kuriose šiandien mums tenka ginti savo tautines ir religines vertybes, kuriose tenka dirbti ir Jums, brangūs "Kronikos" redaktoriai ir leidėjai. Bet tenebaido Jūsų niekas, nes su Jumis Tiesa, su Jumis mūsų maldos, su Jumis Dievas - mūsų prieglauda ir stiprybė!
G. Žymėna