Koks dirbtinas ir apgaulingas visas tarybinio gyvenimo fasadas, kur viskas atrodo taip aišku, tvirta ir pastovu. Atrodo, visi gyvena panašiais nusiteikimais, idėjomis, tikslais ir siekimais. Visi pritaria visiems partijos reikalavimams, visi vykdo visus nurodymus, visi linkčioja, ploja, sutinka su oficialiomis pažiūromis ir nuomonėmis...
Bet tikrumoje po šiuo paviršiumi, po oficialia kauke slepiasi kitas, tikrasis gyvenimo veidas - įvairios pažiūros, nusiteikimai ir nuomonės. Jeigu staiga nukristų visų veidus ir mintis dengiąs šydas, mes būtume pritrenkti, išvydę tikrąsias žmonių pažiūras, jų įsitikinimus ir idėjas.
Tačiau nereikia nė tokio staigaus uždangos pakėlimo. Ir be to galime jausti gyvą, verdantį, kunkuliuojantį įvairių nuomonių, pažiūrų ir įsitikinimų gyvenimą, tikras "požemines" sroves, kurių nepajėgia užslopinti jokie ideologinės propagandos varžtai, neįstengia išsekinti iš viršaus primetamos ideologijos sausra. Žmonės galvoja, mąsto, turi savo nuomones, ieško atsakymų į jiems iškylančius klausimus, domisi tokiais dalykais, apie kuriuos vengia kalbėti oficialios informacijos ir propagandos instancijos.
Iš rankų į rankas plinta įvairi, ne tarybinėse leidyklose išleista, literatūra, plačiai ir noriai klausomasi užsienio radijo stočių, gaudyte gaudomi pogrindiniai leidinėliai. Šitas neoficialios minties atgimimas vis labiau plinta, darosi gyvesnis ir masiškesnis, įgauna naujas formas, praturtėja naujomis idėjomis. Neužtenka tik paskaityti ar sužinoti. Vis daugiau žmonių ima patys ieškoti, kurti, tyrinėti. Kuriasi ištisi bendraminčių būreliai, atsiranda grupelės, kurios imasi tyrinėti ir studijuoti vieną ar kitą klausimą, patys bando pateikti tam tikras teorijas ar išvadas. Ypač gyvas susidomėjimas kyla seniausia mūsų tautos praeitimi, baltų kilmės ir kultūros bei religijos problemomis, įvairiais pasaulėžiūriniais klausimais, baltų-slavų santykiais ir t.t. Daug kas, ypač jaunimas, susipažįsta su Lietuvos istorija, gilina religines žinias, stengiasi išsiaiškinti elgesio ir moralės klausimus.
Visame šitame įvairiame ir gyvame atbudusios minties ir dvasinių vertybių ieškojimo sąjūdyje galima pastebėti vieną, nors įvairialytę, bet gana stiprią srovę. Tai pagyvėjęs susidomėjimas Rytų filosofija, įvairiomis Rytų dvasinio gyvenimo ir religijų apraiškomis. Šis susidomėjimas madingas ne tik vyresnio amžiaus inteligentų tarpe (čia jis buvo ir anksčiau), bet ir tarp visiškai žalio jaunimo. Domėjimasis Rytų dvasinėmis vertybėmis, jų pasisavinimas ir pritaikymas dvasiniam gyvenimui, atrodo, virsta savotišku religijos pakaitalu. Kai kuriems Rytų išminties pasekėjams tai ne tik įmantrūs jogų pratimai ar pozos, bet vidinis įsitikinimas, gyvenimo būdas, vadovaujantys principai. Rytų moksle jie randa atsakymus į svarbiausius gyvenimo ir būties klausimus. Rytų išminčių pamokymai jiems yra gyvenimo gairės, o praktinis elgesys – gyvenimo stilius, kiek jį galima pritaikyti mūsų sąlygoms. Bet visa gyvenimo žiūra, visas pasaulio supratimas yra grindžiamas panteizmu. Tikima, kad ši, panteizmu pagrįsta, pasaulėžiūra yra mokslinė, pati aukščiausia minties viršūnė, tiesa, prieinama ir suprantama ne visų, bet tų, kurie šias aukštumas yra pasiekę, kurie stovi aukščiau už kitus, yra nužengę toliau už kitus, turį laimės suprasti tai, ką kiti žinos daug vėliau. Jie savo pažiūrų aktyviai nepropaguoja, įkyriai neperša kitiems (nes evoliucijos pakopų negalima peršokti, viskas turi pribręsti savaime), todėl panteizmo pasaulėžiūra plinta tyliai ir nejučia. Vis didesnis inteligentų skaičius susidomi šiais dalykais, todėl tam tikra dalis dvasinio peno ieškančių žmonių pasuka ne Bažnyčios, bet Rytų filosofijų kryptimi.
Tiesa, Rytų filosofijose ir net religijose yra gražių ir kilnų dalykų, taurių minčių ir gerų principų, bet vis dėlto tai ne tie tikrieji šaltiniai, iš kurių trykšta gryna tiesa. Jei Bažnyčios mokyme randame paties Dievo apreikštą grynąją tiesą, aiškią ir skaidrią, tai Rytų mokymas apipintas nerealiais svaičiojimais, rytietiškos vaizduotės sukurtais simboliais, vaizdiniais ir perdėjimais. Ten tikrojo Dievo supratimas ištirpsta Jo sukurtoje visatoje ir įvairiuose atributuose. Taurus visagalės Dievybės paveikslas skendi begalinėje dievų minioje. Kilnūs principai negailestingai susipina su keisčiausiais prietarais. Tiesa, galima išlukštenti tuos gražius ir taurius dalykus, bet koktu darosi, kai šalia jų pinasi naiviausi svaičiojimai, pasakos apie nebūtus stebuklus, paslaptingas knygas ar užslėptas žinias.
Bet tie paslaptingi ir neįprasti dalykai gal kaip tik labiausiai ir žavi. Bažnyčios skelbiamos tiesos lyg ir nusibodę, žinomos, neįdomios (nes tingus mūsų protas nenori ar nesugeba pro nuslidintą paviršių pažvelgti į šių tiesų gelmę, pilną didžios energijos ir šviesos, taip reikalingos mūsų gyvenimui). Be to, apie Evangeliją tiek neigiamybių girdėta iš ateistinės propagandos. Jos moraliniai reikalavimai žmogų varžo, uždeda pareigas, reikalauja aukų, atsižadėjimo, susilaikymo. Tuomet geriau tas mokslas, kuris įdomus, paslaptingas, kitoniškas, kur galima pačiam sau kurti atitinkamą nuotaiką, susižadinti atitinkamus jausmus, nusiteikimus, emocijas. Todėl nustatytų dogmų laikymasis yra "pasenęs dalykas", tai "siaurų" ir kiek "atsilikusių" žmonių reikalas... Tiems, religijos panteistai nesmerkia, prieš ją nekovoja, bet tyliai ignoruoja, nuo jos nusišalina.
Bet tai yra nusigręžimas nuo tyro vandens šaltinio, nusigręžimas pačios baisiausios sausros metu...
Taigi, kai mes paliekame sustingusias, negyvas materializmo dogmas, gerai apsižiūrėkime, ar gyvos, šviesios, teisingos yra tos idėjos, kuriomis žavimės, ir ką jos gali duoti mums ir visai mūsų krikščioniškai tautai.
P. MĄSTYS