Vladas LAPIENIS
Į ž a n g a
"Nebijok būsimųjų kentėjimų! Štai velnias įmes
kai kuriuos jūsiškius į kalėjimą, kad būtumėte iš-
bandyti./.../ Būk ištikimas iki mirties, ir aš tau
duosiu gyvenimo vainiką!"
Apr 2,10
Kai tyli - aušra nežėriojoja,
Prabyli - griaustiniai trenkia...
Ir verguos lyg broliai dainuoja -
Kančia nemažės nuo verkimo.
Rašant šiuos memuarus pasitaikė klaidų. Daug mano parašytų lapelių (dienoraščių be datų, o datų nerašydavau todėl, kad atėmę lapelius, nežinotų kurią dieną jie parašyti) nadzirateliai (kalinių prižiūrėtojai), darydami kratas iš manęs atėmė ir sunaikino. Sunkiomis nelaisvės sąlygomis teko vėl juos atkurti iš naujo. Jeigu tų lapelių nebūtų atėmę, šie memuarai būtų autentiškesni. Dėl jų nieko daugiau negaliu pasakyti, nebent tai, kad ieškojau ir siekiau tiesos, norėjau visus įvykius ir faktus užrašyti teisingai; klaidos pasipynė ne dėl geros valios stokos. Galbūt ir skaudesnis žodis ne vienas išsprūdo, gal kitas kai kam ir per skaudus ar neteisingas pasirodė. Bet čia jau amžina tragedija - kovoji su blogybėmis, o pataikai neretai į žmogų. Tokiais atvejais belieka tik atsiprašyti.
Pasakysiu sąžiningai visą, ką žinau, nieko neslėpdamas ir nieko neprasimanydamas. Čekistai E. J. Matulionį ir Vl. Lapienį areštavo, pasodino į kalėjimą ir nuteisė vien už tai, kad, darydami kratą 1976.X.20, jie rado Matulionio bute "LKB Kroniką" Nr. 24 rašomąja mašinėle parašytą dvylika egzempliorių, t.y., dvylika mašinraščio kopijų. Kitaip tariant, už tai, kad mylėjau tiesą ir nekenčiau neteisybės, netekau laisvės penkiems metams.
Pabuvojęs Vilniaus, Pskovo, Jaroslavlio, Gorkio, Ruzajevkos, Potmos (Mordovija), Sverdlovsko, Krasnojarsko kalėjimuose ir Mordovijos priverčiamojo darbo stovyklose, trečiame konclageryje (Baraševo gyvenvietėje Tenguševo rajone) ir devynioliktame konclageryje (Lesnoj gyvenvietėje, Zubo-Poliansko raj.), kurios vadinamos pataisos darbų kolonijomis ir nutarime - Krasnojarsko krašte, Severo-Jeniseisko rajone, Tėjos gyvenvietėje, patyriau, kaip kiti gyvena bausmių atlikimo vietose... Pradėjau daugiau branginti savo ir kitų žmonių laisvę, teisingiau vertinti brutalią prievartą, geriau įsijausti į kitų žmonių vargus ir nelaimes. Pamačiau, kas slepiasi už garbės lentų, gražių pažadų ir statistikų, už blizgančių stendų. Geriau supratau tos begėdiškos, melagingos agitacijos ir propagandos esmę. Todėl viskas išėjo į naudą. Ir šių pamokų už jokius pinigus neatiduočiau. Kitaip tariant, išėjau komunistinių kalėjimų, gyvenimo ir kovų akademiją.
I d a l i s
KRATOS, AREŠTAS, GYVENIMAS UŽ GROTŲ, TARDYMAS, TEISMAS
Pradėdamas rašyti savo prisiminimus, girdžiu garsiuosius "Gulago salyno" pradžios žodžius, kurie jau nebeiškrenta iš mano atminties. Atleiskite, kad ne viską pamačiau, ne viską prisiminiau, ne viską supratau. Tačiau ką esu patyręs, ką prisiminiau, ką girdėjau, mačiau, suvokiau - jums papasakoju.
Areštuotus žmones veža į kalėjimus, priverčiamojo darbo stovyklas-konclagerius (vadinamus pataisos darbų kolonijomis ar auklėjimo darbų kolonijomis -nepilnamečiams), nutrėmimus: ten vargti, kentėti ir net mirti.
O kalėjimams, priverčiamojo darbo stovykloms (konclageriams) administruoti, valdyti žmones skiria ir siunčia čekistai - KGB (saugumiečiai) arba milicija - MVD.
Kalinius saugoja kareiviai (voiska vnutrenich del - kariuomenė vidaus reikalams).
Kalėjimuose nustatomas dviejų rūšių režimas: bendrasis ir griežtasis. Priverčiamojo darbo stovyklos (konclageriai) - pataisos darbų kolonijos skirstomos į bendrojo režimo, sustiprintojo režimo, griežtojo režimo, ypatingojo režimo (kalinių vadinama katorga) kolonijas ir kolonijas-gyvenvietes.
Politiniai kaliniai dažniausiai nutremiami į Sibirą, Jakutiją, Magadano sritį, Kazachstaną bei kitas Tarybų Sąjungos vietoves.
1976 m spalio 19 d. apie 7 val. vakaro atėjau pas K. J. Matulionį, gyvenantį Vilniuje, Gorkio 17-6. Netrukus pas Matulionį atėjo jo pažįstamas vyrukas. Matulionis, su juo išeidamas į miestą, manęs prašė pabūti kambaryje, jo palaukti. Žadėjo netrukus grįžti. Laukdamas sugrįžtant šeimininko, skaičiau knygą.
Iki šio laiko aš nežinojau, kad šiame K. J. Matulionio bute pokalbius čekistai girdi (klausosi) ir užrašo. Nepraėjus nė valandai, kai Matulionis išėjo į miestą, į jo butą skubiai įeina saugumo vyr. tardytojas Markevičius, Jankauskas ir dar keli čekistai, o paskui juos įeina buto šeimininkas Matulionis. O buvo taip: Matulioniui grįžus iš miesto ir rakinant pirmo aukšto duris, čekistai priėjo prie jo ir, atėmę iš rankų buto raktus, jau patys atrakino antro aukšto laiptinės duris, todėl ir teko šeimininkui eiti iš paskos į savo butą.
Atimdami iš Matulionio rankų buto raktus, teisėtvarkos saugotojai patys šiurkščiai pažeidė pagrindinio įstatymo Konstitucijos 55 str., kur pasakyta, kad "TSRS piliečiams garantuojama buto neliečiamybė. Niekas neturi teisės be įstatyminio pagrindo įeiti į butą prieš jame gyvenančio asmens valią. Jei čekistai būtų turėję įstatyminį pagrindą, jiems nebūtų reikėję jėga iš buto šeimininko - Matulionio rankų išplėšti raktus ir, patiems atsirakinus antrojo aukšto laiptinės duris, pirma šeimininko įeiti į jo butą.
Kai įėjo čekistai į Matulionio butą, tardytojas Markevičius tuoj paklausė mano pavardės. Kai pasakiau savo pavardę, jis piktai pasakė: "Aha, jūs mane šmeižėte "LKB Kronikoje", tuo duodamas suprasti, kad dabar atėjo keršto valanda..."
K R A T A
Tardytojas Markevičius parodė Matulioniui nutarimą daryti kratą ir paprašė atiduoti nutarime nurodytus daiktus bei dokumentus, t.y. šmeižikiško turinio literatūrą bei jos dauginimo priemones. K. J. Matulionis pasakė, kad tokios literatūros ir tokių dauginimo priemonių jis neturi. Nutarimas daryti kratą pasirašytas ant specialaus blanko, tereikia tik įrašyti pavardę, vardą, gyvenamąją vietą ir datą, padėti antspaudą ir pasirašyti.
Po keleto minučių čekistai įveda į kambarį du žmones, vadinamus kviestiniais ir pradeda kratą Matulionio bute. Kratai vadovavo saugumo komiteto vyresnysis tardytojas majoras Markevičius. Tai keleto valandų šeimininkavimas svetimame bute.
Pirmiausia daro asmens kratą. Liepia viską išimti iš kišenių ir padėti ant stalo. Vienas čekistas prieina prie manęs, kiša savo ranką į mano kišenes, norėdamas patikrinti ar viską aš išėmiau iš kišenių.
Markevičius liepia Matulioniui atnešti rašomąją mašinėlę, nes jam reikalinga ja rašyti kratos protokolą. Matulionis atsakė, kad rašomosios mašinėlės neturi. O iš tikrųjų rašomoji mašinėlė buvo virtuvėje apkrauta popieriais bei kitokiais reikmenimis ir jos nesimatė. Matulionis niekad rašomąja mašinėle nerašė, nes rašyti nemokėjo. Ši rašomoji mašinėlė buvo ne jo, bet kito žmogaus, o pas jį buvo tik padėta. Iš to, kad jie prašė atnešti rašomąją mašinėlę, aiškiai matyti, jog čekistai anksčiau yra buvę Matulionio bute be jo žinios, nes iš kur Markevičius galėjo žinoti, kad Matulionio bute yra rašomoji mašinėlė? Ar čekistai, lankydamiesi Matulionio bute be jo žinios, nepažeidė Konstitucijos 55 str.? Juk tai piktinantys faktai, kai valdžios pareigūnai, šeimininkui išėjus į darbą, slapta atsirakina buto duris, įeina ir šniukštinėja kas jame yra ir žinias perduoda KGB tardymo organams. Ar tai nėra pažeidimas pagrindinių žmogaus teisių ir laisvių?
Kratos metu man liepia sėdėti ant sofos, o Matulionis sėdi tolokai nuo manęs ant kėdės ir neleidžia mums tarpusavyje kalbėtis.
Padarę asmeninę kratą, čekistai pradeda žiūrinėti, vartyti knygas, daiktus ir daiktelius, esančius spintoje, stalčiuose, lentynose, virtuvėje, koridoriuje, lipa ant aukšto. Pagaliau jie virtuvėje nuėmę popierius ir skudurus, paima kanceliarinę rašomąją mašinėlę "Optima" ir atnešę padeda ant rašomojo stalo, prie kurio sėdi Markevičius. O Markevičius sarkastiškai nusijuokia ir pašiepiančiai sako Matulioniui: "Kai sakiau atnešk man rašomąją mašinėlę, tai sakei, kad neturi!." Markevičius nors ir prašė Matulionį atnešti rašomąją mašinėlę rašymui kratos protokolo, tačiau kai čekistai iš virtuvės ją atnešė, jis šia mašinėle nerašė, bet, išsiėmęs iš portfelio savo rašomąją portatyvinę mašinėlę, pradėjo rašyti kratos protokolą.
Jie labai kruopščiai apžiūrėjo ne tik kiekvieną knygą, bet ir kiekvieną lapą, kiekvieną daiktą ir daiktelį.
Į kratos protokolą įrašė knygas, dokumentus, rašomąją mašinėlę "Optima" ir kitus daiktus paimamus saugumui. Į šį protokolą pateko net Šapokos "Lietuvos istorija", kuri vėliau čekistų nutarimu buvo sunaikinta - sudeginta kaip antitarybinė. O Vilniaus universiteto istorijos dėstytojai siūlė už ją net šimtą rublių! Ne kartą tarybinėje spaudoje buvo rašoma, kad kai kuriose kapitalistinėse šalyse naikinami kultūros lobiai - deginamos knygos. Nors smerkia kitus, tačiau patys čekistai naikina kultūros lobius - degina knygas.
Kratos metu nelieka nieko neliečiamo, nieko švento. Suranda nedidelį ryšulėlį, kuriame buvo "LKB Kronika" Nr. 24 - rašoma mašinėle parašyta 12 kopijų, t.y., 12 egzempliorių. Aš čekistams pasakiau, kad šį ryšulėlį aš atsinešiau pas Matulionį, todėl jis yra ne Matulionio. Markevičius kratos protokole taip ir parašė. Ir to užteko, kad mane areštuotų ir nubaustų penkiais metais laisvės atėmimo.
Apie kratą daug ką būtų galima pasakyti, tačiau liaudis trumpai, bet taikliai pasako: "Ieško, ko nepadėjo."
Dabarties žmogus ypač jautriai reaguoja į jo žmogiškojo orumo žeminimą. Sakykite, ar krata nėra žmogiškojo orumo pažeminimas? Kiekvienas žmogus turi jausti tam tikrą aplinkinių žmonių, o taip pat ir valdžios pareigūnų pagarbą. Kuo žmogus labiau išsilavinęs, turtingesnės dvasios, tuo jis jautresnis aplinkinių poelgiams ir žodžiams. Nervingumas susijęs su mūsų graužatimi ir sielvartu - taip rašo savo straipsnyje LTSR sveikatos ministerijos vyriausias neuropatologas gyd. Č. Grizickas.
Kai užlipus čekistams, Matulioniui ir vienam kviestiniui daryti kratos ant aukšto, kambaryje likome trise: Markevičius, kviestinė ir aš, kviestinė, būdama arti prie Markevičiaus, jam tyliai kalbėjo: "Jūs turbūt nežinote, kas šiuose namuose darydavosi? Čia susirinkdavo vyrai ir giedodavo įvairias giesmes, pritariant fizharmonijai ar pianinui. Ir tai buvo daug kartų..." Markevičius taip pat tyliai jai atsakė: "Mes gerai žinome, kas šiame bute buvo daroma." Toks Markevičiaus pasakymas irgi byloja apie tai, kad operatyviniai darbuotojai jau seniai klausėsi ir žinojo, kas darėsi Matulionio bute.
Krata užtruko gana ilgai ir baigėsi jau po vidurnakčio, apie antrą ar trečią valandą nakties.
Baigę kratą Matulionio bute, Markevičius paklausė Matulionį ar jis neturi pretenzijų dėl padarytos kratos. Kratos protokolą pasirašė: Markevičius, kviestiniai, Matulionis. Markevičius pasiūlė ir man pasirašyti kratos protokolą, tačiau aš atsisakiau. Savo atsisakymą motyvavau tuo, kad kiti čekistai buvo aktyvūs kratos dalyviai ir tai kratos protokole nepasirašė, o aš buvau tik pasyvus kratos dalyvis, kratoje nedalyvavau, todėl man pasirašyti nedera. Čekistai su mano motyvavimu nesutiko, tačiau vis tiek aš nepasirašiau.
Pasirašę kratos protokolą, čekistai išvedė mane į kiemą. Čia prie Matulionio buto durų stovėjo jų automobilis. Vienas čekistas sėdo į automobilį, įsakė man sėstis šalia jo, o kitas sėdo iš kitos pusės, trečias prie vairuotojo. Galvojau, kad jie važiuos dabar į Dauguviečio g. 5-11, t.y. į butą, kuriame gyvenu ir ten darys kratą. O jie mane vežė tiesiai į KGB kalėjimą Lenino pr. 50. Važiuojant pro namus, iš kurių prieš kelias valandas buvau išėjęs pas Matulionį, galvojau, jog namiškiai dabar miega ir nežino, kad esu čekistų vežamas... O namiškiai ir kaimynai buvo tokie geri, jie mane mylėjo, ir dabar negaliu su jais nė atsisveikinti. Pasakiau jiems tik nebylų "sudiev!"... Nenorom į galvą skverbėsi mintys, jog čekistai gali susidoroti su manim, kaip Stalino diktatūros metais su tūkstančiais niekuo nenusikaltusių žmonių susidorojo, kaip skelbė ir partijos XX suvažiavimas.
A R E Š T A S
Štai išvedė mane tenai,
Kur čekistai, valdžios tarnai,
Grasins, bauginis, kankins ir klaus,
Draugus išduoti reikalaus...
Areštuoja žmones dieną, naktį, ryte, vakare; areštuoja darbe, namuose, kelionėje, atostogaujant, ligoninėje, sanatorijoje, poilsio namuose...
Aš tik dabar supratau, kad čekistai mane areštavo, nors apie tai jie nė žodžio nesakė. Mane areštavo ir vežė į saugumo kalėjimą apie antrą ar trečią valandą nakties. Kai vežė Vilniaus miesto gatvėmis, beveik niekur languose nesimatė šviesų. Miestas miegojo. Aš, sėdėdamas čekistų automobilyje, tylėjau kaip avinėlis. Dar ir šiandien nežinau, ar gerai dariau, kad tylėjau. Turbūt dar tikėjau jų gera valia. Tylėjau ne tik važiuodamas, bet ir pasiekęs KGB kalėjimą, tą siaubingą vietą - Golgotos namus.
Tik vėliau, tardant patyriau, kad ateistų kankintojų širdys tikinčiam žmogui perpildytos piktumo, neapykantos, noro apriboti jo laisvę, primesti prievarta savo įsitikinimus, o gal net ir sunaikinti kitaip galvojantį žmogų. Kai mano šonai pagulėjo ant geležinio raizginio, kai mano akys pamatė žmonių suvargusius, iškankintus veidus, ausys girdėjo daug netiesos, kai paragavau kalėjimo balandos, -aš daug ką supratau, bet vis tylėjau. Juk šūkiai sklinda tik iš revoliucionieriaus lūpų, o iš kur jų turės ramus, nekaltas kaimietis, nuo darbų pavargęs darbininkas ar santūrus miestietis? Ar galima neteisybių okeaną ištaškyti šauksmais? Nors širdį gėlė skausmas, bet aš tylėjau.
Netikinčiam ar silpno tikėjimo žmogui areštas - tai sunkiai pakeliamas dvasinis sukrėtimas. Bet pasitikintiems ne savimi, o Dievu, netenka didžiai išsigąsti, sutrikti tų sunkių išbandymų metu.
Gyvenime yra daug skaudžių išsiskyrimų. Bet vienas iš skaudžiausių ir sunkiausių išsiskyrimų - išvykstant į kalėjimą. Taigi 1976 m. iš spalio 19-osios į 20-ąją naktį iš laisvės patekau už grotų - į tuos šiurpą keliančius namus.
Čekistų automobilis sustojo Lenino prospekte, prie namo pažymėto 50-uoju numeriu. Išlipus iš automobilio, jie įvedė mane per fasadines duris į Golgotos rūmus. Čia, praėjus pro budintį praporščiką, keliais laipteliais pakilome aukštyn ir pasukome į dešinę. Paėję keliolika žingsnių pasukome į kairę ir už keliolikos žingsnių priėjome slaptu užraktu užrakintas duris. Čekistui surinkus tam tikrus numerius ir raides, durys atsidarė. Praėjo dar keletą žingsnių, atidarė kairėje pusėje esančias duris ir laiptais nusileidome į rūsį, kuriame yra KGB kalėjimas, jų vadinamas saugumo tardymo izoliatoriumi. Budintis prižiūrėtojas (nadziratelis) atidarė sunkias, storas kalėjimo duris ir tarybinis kalėjimas man atsidarė... Šiame rūsyje-kalėjime man teko išbūti nuo 1976 m. spalio 20 d. iki 1977 m. rugpjūčio 25 d. imtinai.
Už durų niekas nemato,
Koks mums vargas ir kančia.
Tačiau esam Dievo valioj -
Nepražūsim mes ir čia.
Antlėkiui vadovavęs čekistas perdavė mane kalinių saugojimo nadzirateliui praporščikui Kosikui. Šis piktomis akimis pažvelgė į mane ir įstūmė į labai siaurą kamerą, tarsi spintą. Aš niekad nepagalvojau, kad tarybiniams kaliniams tiek mažai duodama vietos. Aukštai sienoje degė grotelėmis apkalta maža lemputė, prie vienos sienos stovėjo suolas. O vietos buvo tiek, kad alkūnės siekė sienas ir kai nori pasilenkti, tai kakta sieki duris. Sėdžiu uždarytas toje siauroje spintoje ir galvoju: prasideda ir mano kaip kalinio vargai... Po keliolikos minučių Kosikas atidarė duris ir, įvedęs į specialią kamerą, įsakė nuogai nusirengti. Prižiūrėtojas, kruopščiai išardęs baltinių siūles, metė baltinius ant grindų ir pasakė: "odevaisia" - apsivilk! Stoviu nuogas, kaip Adomas išvarytas iš rojaus ir kalenu dantimis, nes kratų kameroje vėsoka. Nuo kaklo nuplėšia kryželį. Pasilenkiu, paimu ant grindų numestus baltinius ir galvoju: štai koks žmogaus pažeminimas! Nieko nesakęs, apsivilkau baltinius. Paskui, išardęs siūles kostiumo ir palto, paėmęs iš kišenių buto raktus, rožančių, nuo rankos laikrodį, numetė ant grindų drabužius ir vėl pasakė: "odevaisia!" Iš batų išvėrė raištelius, atėmė diržą, iš kelnių išpjovė metalinius kabliukus ir kilputes. Kelnės dabar nebesilaikė ant juosmens, ir viena ranka turėjau jas laikyti, kad nenusmuktų. Ir taip vaikščiojau apie savaitę laiko, kol davė siūlų ir sagą. Rodėsi, kad jau nebesu tuo, kuo buvau, kad lyg nori paversti mane gyvuliu, kurį tikrieji žmonės gali varinėti, iš jo ką nori atiminėti, jį niekinti, iš jo tyčiotis.
Po pedantiškos kratos, atėmęs minėtus daiktus, Kosikas nuvedė mane į kitą kamerą - vienutę, kurios langas apkaustytas storomis geležies grotomis, numetė patalynę ant geležinės lovos ir liepė eiti gulti. Išėjo, skubiai užrakino labai dideliu raktu storas kameros duris.
Apsižvalgiau. Šio požemio kalėjimas yra po trijų aukštų mūriniu namu, kuriame dirba čekistai. Viename kameros gale yra durys su geležiniais skląsčiais ir didelėmis spynomis iš koridoriaus pusės. Virš durų sienoje užgrotuota elektros lemputė, kuri degdavo dieną ir naktį. Kitame kameros gale aukštai yra langas. Kad langą pasiektum, reikia atsistoti ant spintelės ar ant lovos galo. Bet nebandyk prie lango prieiti, nes kai atsistosi ant spintelės ar lovos, pro akutę pamatys prižiūrėtojas ir lieps tuojau nulipti. Lango stiklas yra drumzlinas, nepermatomas. Tačiau šis langas mums teikė šiek tiek dienos šviesos ir truputį oro.
Ši kamera ilgumo apie 5 metrus, o platumo apie 3, t.y. tokio dydžio, kad joje telpa keturios geležinės lovos: po dvi lovas abiejose pusėse, o tarp jų dvi nedidelės spintelės, gale lovos parašas - naktipuodis, kiekvienam kaliniui po taburetę, ant sienos kabo medinė drabužiams kabykla ir kalėjimo vidaus tvarkos taisyklės. Kiekvienam kaliniui duodama po du aliumininius dubenėlius ir vieną aliumininį šaukštą.
Koridoriuje kamerų duris saugoja prižiūrėtojai, turintys praporščiko laipsnį, o ne saugumo kalėjimuose saugoja ne tik praporščikai, bet ir seržantai. Kalėjimų ir priverčiamojo darbo lagerių administracija prižiūrėtojus vadina kontrolieriais - atseit, jie kontroliuoja, kaip kaliniai laikosi nustatyto režimo. Tačiau, kiek teko girdėti, visur kaliniai juos vadina prižiūrėtojais (nadzirateliais), o ne kontrolieriais.
Tai buvo pirmieji žingsniai mano rūsčiame kelyje: krata Matulionio bute, kelionė čekistų automobilyje į Golgotos rūmus, uždarymas kalėjiman, krata saugumo rūsyje. Šiurpi naktis!..
Kaip būdamas laisvėje, taip ir čia, kameroje, prieš guldamas atsiklaupiau prie lovos pasimelsti. Prižiūrėtojas Kosikas, pasižiūrėjęs pro duryse per sprindį virš karmuškos skylutę-vilkelį (kiekvienos kameros duryse skylutė 3-4 cm skersmens, įstiklinta, iš koridoriaus pusės pridengta metaliniu dangteliu, kurį atvožus, prižiūrėtojas bet kuriuo laiku mato, ką kaliniai veikia kameroje) ir pamatęs, kad dar neguliu, bet atsiklaupęs meldžiuosi, atidaręs karmušką (Tai 20-30 cm dydžio išpjova duryse. Ją atlošus, pasidaro staliukas. Per ją kalbama, paduodamas maistas ir kiti daiktai, siunčiama pasirašyti kalėjimo popieriai. "Karmuška" - nuo žodžio "kormit" - maitinti) griežtai įsako eiti gulti. Tada pasijutau tarsi save praradęs, pavirtęs daiktu jų rankose. Skaudėjo širdį, kad taip mindžiojamas žmogaus orumas, graudu buvo, kad nebeleidžia prieš miegą net pasimelsti atsiklaupus. Supratau garbės sakalų šauksmą: geriau mirti, negu pančius nešioti! Laisvė - brangesnė už gyvybę!
Atsiguliau, bet ilgai negalėjau užmigti, nors buvau iškankintas pirmosios nakties įspūdžių, klaikių ir netikėtų, į akis plieskė elektros šviesa. Be to, į galvą lindo visokios mintys. Geležinės lovos išilginių ir skersinių geležų raizginys spaudė šonus, nes čiužinys plonas. Būnant laisvėje ne kartą teko gulėti ant lentų, nieko nepasiklojus, tačiau ant jų daug geriau gulėti, negu tokioje lovoje.
Tačiau dėkojau Dievui už tuos vargus, nes iš Viešpaties rankų daug kartų ruošiausi priimti lygiai malonumus ir nemalonumus, džiaugsmą ir liūdesį, šviesą ir tamsybes.
Pirmąją nelaisvės naktį Išganytojas mane guodė, stiprino. Tai buvo tik pati pradžia mano naujojo gyvenimo. Dar daug kas manęs laukė ateity, ko nė sapne nebuvau sapnavęs.
Netrukus, gal apie ketvirtą valandą nakties (tikro laiko nežinojau, nes kratos metu laikrodį Kosikas buvo atėmęs) Kosikas vėl atidarė kormušką, įsakė keltis, apsirengti.
Atrakina kameros duris ir veda mane laiptais aukštyn. Įveda į didelį kambarį, esantį pirmajame aukšte virš kalėjimo, pažymėtą 49 numeriu. Jame už didelio stalo sėdi uniformuotas kalėjimo viršininkas majoras Petrauskas ir taip pat uniformuotas vyr. tardytojas majoras Markevičius. Pastarasis paduoda raštą, pasirašytą saugumo komiteto pirmininko Petkevičiaus ir sankcionuotą prokuroro, kuriame parašyta, kad aš areštuojamas. Liepia raštą perskaityti ir pasirašyti. Aš, pavargęs, mieguistas, nieko negalvodamas tą raštą pasirašiau. Vėliau man kilo klausimas, kodėl jau po vidurnakčio atvedė mane pas kalėjimo viršininką to rašto pasirašyti, o nepalaukė ryto? O gal dėl to, kad naktį iš miego ištrauktas žmogus negali taip gerai orientuotis ir blaiviai galvoti kaip dieną, jis nuolaidesnis. Be to, prievartai nepasiruošęs žmogus beveik visada silpnesnis už prievartautoją. Tik išaušus dienai supratau, kad man to rašto nereikėjo pasirašyti. Jį pasirašydamas padariau klaidą.
Pasirašius tardomojo kalinio suėmimo dokumentą, prižiūrėtojas vėl mane nuvedė į kamerą, liepė gulti, užrakino kameros duris. Pasimeldžiau gulėdamas, nes buvau įspėtas, kad naktį neklūpėčiau prie lovos ir nesimelsčiau. Pasimeldęs užmigau.
Lygiai šeštą valandą ryto prižiūrėtojas atidaręs kormušką pasakė "padjom!" - keltis. Po keliolikos minučių prižiūrėtojas atrakino kameros duris ir nuvarė į prausyklą - ten pat ir tualetas. Atvedęs į kamerą po valandėlės per karmušką padavė gabalą juodos duonos ir nesaldintos arbatos puodelį. Kitas nadziratelis, stovėdamas greta su peiliu, paklausė "Rezat nado?" (Pjauti reikia?). Mat kaliniams peilis į rankas neduodamas, o jeigu reikia, prižiūrėtojas kaliniams maisto produktus supjausto.
Pavalgęs nuvedė į kitą kamerą, ištepė pirštus juodais dažais ir paėmė keliuose popieriaus lapuose pirštų atspaudus (kiekvieno piršto atskirai ir visų pirštų drauge). Po to nuvedė dar į kitą kambarį, pasodino ant kėdės, užkabino ant kaklo virvę, prie kurios buvo pririšta metalinė lentelė, kurioje rusiškai buvo užrašyta mano pavardė, vardas, tėvo vardas, gimimo metai. Su ta lentele ant krūtinės mane fotografavo iš priekio ir iš profilio, su akiniais ir be akinių. Labai nemalonu, kai su tavimi elgiasi taip, lyg būtum didžiausias plėšikas, pavojingas banditas ar vagis-recidyvistas...
Atsidūrus panašiose situacijose reikia prisiminti, kad Viešpaties planai dažnai mums nežinomi, Jo mintys ne visada mums suprantamos. Taip dar žiloje senovėje Dievas siuntė Egiptan Juozapą, kuris, brolių parduotas, pateko ten kaip vergas. Jis ten kentėjo, kol atėjo jo išaukštinimo laikas. Arba Jobo drama...
Dabar man labai tiko šie poeto žodžiai:
Keturios sienos - sienos mūrinės,
Langas apkaltas.
Suveržė mano laisvę krūtinės
Požemis šaltas.
Kūnas badauja, gelsta ir džiūsta,
Kraujas sustingo.
Saulė pro langą nebeįsprūsta
Veidu meilingu.
Dienos kaip naktys rudenio juodos
Ilgesio gausios,
Lieja į sielą nerimo nuodus,
Ašarom prausias.
Bet poetas T. Šalčius guodžia kenčiantį žmogų:
Nešk, žmogeli, sunkų kryžių
Dyglių eidamas taku -
Nebeilgai čia kentėsi,
Nebeilgai bus sunku.
Kaip smarki audra praeina
Su perkūnija, žaibais,
O po to žemelė džiaugias,
Gėris saulės spinduliais,
Taip praeis šios sunkios dienos,
Su jomis kančia, vargai...
Į dangaus linksmybių rūmus
Atdarys vartus tuojau.
Poetas tarsi su apaštalu šv. Petru sako: "Tuomet jūs džiaugsitės, nors dabar ir reikia truputį paliūdėti įvairiuose išmėginimuose" (I Pt 1,6).
T A R D Y M A S
Štai vieną išvedė tenai,
Kur čekistai, valdžios tarnai,
Grasins, bauginis, kankins ir klaus,
Draugus išduoti reikalaus.
Kaip prasmingi didžiojo mūsų arkivyskupo Mečislovo Reinio, nukankinto 1953 m. Vladimiro kalėjime, žodžiai: "Tebus pašlovinti nenusilenkę prieš netiesą - jie gyvens amžinai."
Aš galvodavau, kad parengtinio tardymo metu siekiama objektyviai išaiškinti teisybę. Tačiau šios bylos tardymo eiga tokį mano galvojimą sugriovė, suardė į šipulius.
Sunku patikėti, kad tai, kas viduramžiais atrodė barbarybė, dvidešimtojo amžiaus vadinamoje socialistinėje santvarkoje daugybė specialiai apmokytų žmonių niekins žmoniškumą, ignoruos teisingumą, nesilaikys savo pačių paskelbtų įstatymų bei tarptautinių įsipareigojimų, taip nuožmiai varžys savo šalies piliečių teises ir pagrindines laisves, vargins žmones-aukas, negalinčias apsiginti. Nesunku tardyti, niekinti beteisį, surištą žmogų, lengva ginčytis su tuo, kurio burna užrišta, rankos sukaustytos nelaisvės pančiais.
Po kratos ir arešto, trečias, bene baisiausias momentas yra tardymas, nes čia daroma krata ne kišenių, stalčių, lentynų, spintų, sandėlių ar kambarių, bet dvasios, širdies, proto, valios, minčių, sumanymų, įsitikinimų, pasaulėžiūros, troškimų, siekių, kovos, pažinčių, meilės ir neapykantos, svajonių...; čia verčiamas pasakyti, ką dirbi ir ką galvoji, kas yra bičiuliai draugai, giminės. Ar daugelis to nėra neliečiama kiekvieno žmogaus kaip asmens zona. Rodos širdis pasrūva krauju, kai švenčiausios paslaptys smurtu iškeliamos ir sutrypiamos, kai niekinamas žmogaus orumas, kai norima išplėšti tikėjimas, kai tikinčiojo akyse tyčiojamasi iš dvasios vadų-vyskupų bei kunigų, kai paminamos po kojų elementariausios žmogaus teisės ir pareigos bei laisvės.
Po mažai miegotos nakties, 1976 m. spalio 20 d. apie 10 val. prižiūrėtojas, atidaręs karmušką, pamoja pirštu. Kai priėjau prie karmuškos, jis klausia: "Vaša familija, imia, očestvo?" (Jūsų pavardė, vardas, tėvavardis?). Atsakiau. "Pošli!" - sako prižiūrėtojas ir veda iš kalėjimo vienutės į didžiulį tardymo kambarį. Jame keletas rašomųjų stalų ir kėdžių, kampe staliukas, ant kurio stovi telefonų aparatai, o prie durų mažas staliukas ir kėdė tardomajam, prie sienos nedegama spinta-seifas. Šiame kambaryje sėdi švariai apsiskutę, gražiais drabužiais apsirengę, o gal ir gerai išsimiegoję, tardymo poskyrio viršininkas majoras Rimkus ir Lietuvos prokuroro vyresnysis padėjėjas J. Bakučionis.
Įėjęs pasakiau: "Labą rytą". Prižiūrėtojas, įvedęs mane į tardymo kambarį, padavė Rimkui pasirašyti raštelį, kad mane perduoda jo žinion. Rimkus, pasižiūrėjęs į laikrodį, įrašė valandas ir minutes ir, pasirašęs raštelį, grąžino prižiūrėtojui, kuris tuoj išėjo iš kambario. O man Rimkus liepė sėsti prie mažo staliuko, esančio netoli durų... Prasidėjo pirmoji tardymo diena.
Mano ryžtas buvo likti ištikimam Dievui, neiti į konfliktus su savo sąžine ir nepataikauti blogiui.
Prokuroras Bakučionis jau eilę metų kaip valstybinis kaltintojas politinėse bylose.
Jie pradeda vadinamą kryžminį tardymą, kaitaliojasi jų klausimai. Rimkus klausia iš vienos pusės, o prokuroras iš kitos.
Jie iš pačių pradžių norėjo palaužti mano valią, sugniuždyti fiziškai ir dvasiškai. Bandė keletą metodų galvodami, kad esu nepasirengęs tardymams, kalėjimo vargams, kančioms, todėl manė, kad jų metodai bus sėkmingi. Tiesa, mes silpni, bet už mūsų pačių stovi Kristus - Jame yra mūsų jėga, šviesa ir tvirtybė.
Pirmiausia jie panaudojo įtikinėjimo metodą. Jie aiškino, kad jų pasaulėžiūra yra mokslinė materialistinė, todėl teisinga. Tačiau skirtingos pasaulėžiūros nebus kliūtis mūsų pokalbiams...
- Mums Jūsų veikla žinoma, bet reikia, kad pats apie tai papasakotum... Pats žinai, kad mes nekaltų neimame. Areštuojam tik paskutiniu atveju, kai kitaip jau nebegalima. Prokuroras savo sankciją nelengvai uždeda. Todėl viską papasakok smulkiai... Dabar viskas priklausys nuo to, kaip jūs toliau laikysitės... Jeigu viską smulkiai papasakosit čia, kur dalyvauja prokuroras, jo akivaizdoje, - galėsit būti paleistas. Bet tai priklausys nuo jūsų, - sakė Rimkus.
Sakydami, kad mano veikla jiems žinoma, kalbėjo netiesą. Jeigu jie žinotų - neklaustų. Tuojau supratau, kad jų žodžiuose daug klastos ir netiesos.
- Neturiu ką pasakoti, nes nieko nežinau.
- Juk jūs esate sulaikytas tik kaip įtariamas, todėl turite teisę duoti pilnus, išsamius paaiškinimus, pareikšti savo prašymus. Naudokitės savo teisėmis. Jeigu jūs pasiaiškinsite smulkiai, išsamiai, kad ne jūs, o kiti padarė nusikaltimą ir nurodysite, kas tie kiti - mes jus paleisime. Pasakokite, kalbėkite. Jei nenorite žodžiu, - štai popierius -rašykite.
-Aš pakartotinai sakau, kad niekuo nenusikaltau. Nusikalto tie, kurie mane suėmė ir atvežė į jūsų kalėjimą, kurį vadinate izoliatoriumi. Prašyčiau nevargti patiems ir manęs nevarginti.
- Žinai, kur patekai? - paklausė Rimkus.
- Taip, žinau.
- Ar žinai, už ką čia patekai?
- Nežinau.
- Greit sužinosi.
- Gal ir sužinosiu, bet dabar nežinau.
- Kaip tai nežinai?! Ar neužsiėmei antitarybine agitacija ir propaganda? Ar nesiekei susilpninti Tarybų valdžios? Ar negaminai, neplatinai tarybinę santvarką žeminančių, šmeižikiškų prasimanymų?
Pamatę, kad tuo nieko nepasieks, Rimkus vėl pradėjo geraširdiškai aiškinti:
- Juk žinote, kad mes nekaltų nesulaikom. Jei esi įtariamas, sulaikytas, tai geriau viską papasakok smulkiau.
Ir pradėjo Rimkus pasakoti apie mano "nuodėmes" prieš Tarybų valdžią. Nors jis pasakodamas mano "nusikaltimus" buvo atsargus, bet aiškiai buvo galima suvokti, kad dauguma tų duomenų buvo gauti iš operatyvinių organų, t.y. pasiklausant pokalbių butuose ar telefoninių pasikalbėjimų, užrašytų magnetofonų juostose. Nors aš nebuvau joks veikėjas, o tik eilinis katalikas, tačiau čekistų buvau stebimas. Gerokai buvau sukrėstas, kai sužinojau, kad čekistai, naudodamiesi pasiklausymo įrengimais, klausė pasikalbėjimus Matulionio ir kitų tikinčiųjų butuose ir buvo skaitę gaunamus ir siunčiamus laiškus, o ypač iš užsienio. Tokiu būdu čekistai šiurkščiai pažeidė Konstitucijos 55 ir 56 str. Be to jie pažeidžia Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 12 str., kur pasakyta: "Negalima savavališkai kištis nė į vieno žmogaus asmeninį ir šeimos gyvenimą, negalima kėsintis į jo buto neliečiamybę, korespondencijos slaptumą arba į jo garbę ir reputaciją. Kiekvienas žmogus turi teisę į tai, kad įstatymas jį saugotų nuo tokio kišimosi ir nuo tokių pasikėsinimų."
Juk nėra pasaulyje žymaus rašytojo, kuris teigiamu herojumi laikytų žmogų, kito žmogaus paslaptis sužinantį neteisėtu būdu, kitaip sakant, per rakto skylutę. Tarybinėje spaudoje teko skaityti, kad ideologinės kovos fronte net melas, apgaulė ir kitos neteisėtos priemonės gali būti naudojamos kaip kovos ginklas su kitų pažiūrų žmonėmis, bet tai neteisinga. Idėjinėje kovoje naudotis jėga, melu, neteisingumu - tai ne tiesai tarnauti, o ją išniekinti.
Rimkus teigė, kad dabar viskas priklauso nuo manęs, kad aš esąs savo likimo šeimininkas.
- Protingai, blaiviai pagalvok ir pasistenk nuosekliai, ką žinai apie "LKB Kroniką", jos leidėjus ir platintojus bei kitus pogrindžio leidinius, apie "LKB Kronikas", kurios šią naktį buvo rastos Matulionio bute, iš kur jas gavai ir t.t. Mums žinoma, kad daugelį tų darbų darėte ne vienas. Tikriausiai ne jūs tų darbų iniciatorius, o kiti. Todėl ne jūs ir kaltas, o jie - tų darbų iniciatoriai. Jeigu viską plačiai, aiškiai papasakosi, pasakysi, ir tai, kas paskatino jus į tokią veiklą, įtraukė,- tikrai būsi laisvas.
- Ne, aš neturiu ką pasakoti, nieko nežinau.
- Gal tu bijai buvusių draugų ar pažįstamų? Nebijok, - ką papasakosi, niekas nesužinos. Mes paslaptį išlaikysime.
Tardytojai mane viliojo laisvės pažadais, aiškindami, kad mano nusikaltimas esąs nedidelis (nors neseniai sakė, kad aš užsiėmiau antitarybine agitacija ir propaganda, siekiau silpninti Tarybų valdžią ir t.t.), o dabar jau sako, kad mano nusikaltimas labai menkas, bet nuo to, kaip aš papasakosiu apie kitus, priklausys mano paties laisvė.
- Viską konkrečiai, dalykiškai išsiaiškinsim, baigsim pokalbius ir jūs būsite laisvas, ir mes eisime prie savo darbų, - sakė Rimkus, o prokuroras Bakučionis kažką rašė. - Jeigu nenorėsite papasakoti, išsiaiškinti, meluosite (nors turėtumėte prisiminti aštuntąjį Dievo įsakymą) ar tylėsite, gali tekti nematyti jums laisvės labai ilgai, patirti daug vargo ir vistiek reikės paaiškinti apie savo ir Jūsų draugų ar bičiulių, kaip juos bepavadintumėt, veiklą, -nuo to neišsisuksite. Gailėsitės, bet bus per vėlu... Gerai pagalvokite... Na, pasakok, už ką čia patekai?
- Jūs areštavote ir nežinote už ką.
- Jūs negudraukite, visvien nieko neišeis, - sakė Rimkus.
Taip kalbėjomės pirmoje dienos pusėje. Be abejo, užrašiau ne žodis žodin, bet ką atsiminiau, kai grįžau į kamerą. Užrašų lapelius vėliau prižiūrėtojai per kratas atėmė ir negrąžino. Teko iš atminties vėl atkurti. Nors ir prastai miegojęs, nors ir pavargęs, aš stengiausi atidžiai klausyti jų kalbų, norėjau įsiminti jų klausimus, suprasti, ko jie iš manęs nori, suvokti, kuo jie mane kaltins. Tačiau jų laisvės pažadais netikėjau, nes nuo 1973 m. lapkričio 20 d. jau buvau aštuonias dienas tardomas. Mane tardydami saugumo tarnautojai jau tada šiurkščiai pažeidė Lietuvos TSR baudžiamojo proceso kodekso (BPK) 17 ir 18 str., išgaudami mano parodymus grasinimais, klasta, melu ir kitomis neteisėtomis priemonėmis ir neleido man gintis. Dėl šių pažeidimų 1975.X.15 rašiau pareiškimus LTSR valstybės saugumo komiteto pirmininkui, LTSR prokurorui ir LTSR teisingumo ministrui.
Prašiau Viešpatį drąsos, kad nepabūgčiau jų grasinimų ir nesusiviliočiau jų laisvės pažadais. Taip pat karštai meldžiausi prašydamas proto šviesos ir valios stiprybės. O Viešpats niekad manęs neapleido.
Artėjo pietų metas. Prokuroras pasakė, kad saugumo tardymo izoliatoriuje kaliniams maistas esąs pakankamai geras. Gal nebūsiąs toks, kaip namuose, bet pakankamai kaloringas.
Dabar atėjo eilė ir man išsakyti savo požiūrį. Jiems pasakiau indų tautos vado Mahatma Gandhi (1869-1948), kuris aštuonis kartus buvo uždarytas kalėjime, žodžiais: "Jeigu esame nekalti, o vis dėlto apkaltinti, tai kalėjimas mums nedaro gėdos."
- Kankiniu pats nebūsi, gyvybės niekas nereikalauja, o jūsų filosofija mūsų nedomina, - pašaipiai pasakė Bakučionis. Rimkus pakėlė telefono ragelį, surinko numerį ir pasakė:
- Zaberite iz kabineta. (Paimkite iš kabineto). Po kelių minučių į kabinetą įėjo prižiūrėtojas. Jis liepė sudėti rankas už nugaros ir pirma jo eiti. Nuvedė mane laiptais žemyn į rūsį ir uždarė į vienutę. Pietums davė žuvų sriubą ir kruopų košę. Pavalgęs atsiguliau ir pradėjau snausti. Deja, vėl pasigirdo "pošli". Vėl prižiūrėtojas atvedė į tą patį kambarį. Jame buvo Rimkus ir Bakučionis.
- Ar pavalgėte? Kaip jaučiatės? - klausė Bakučionis.
Dabar jau pradėjo kalbėti griežčiau, įtikinėjimo metodas nepadėjo, todėl pradėjo rūstauti, ypač Rimkus. Aš negalėjau patikėti jų įtikinėjimams ir pažadams, nes 1973.XI.20 darydami kratą paėmė daug religinių knygų ir rašomąją mašinėlę. Kai parašiau keletą pareiškimų saugumo viršininkui bei prokuratūrai, žadėjo grąžinti paimtas knygas. Bet grąžino tik dalį religinių knygų, o kitos dalies negrąžino. Negrąžino ir rašomosios mašinėlės. Taigi savo pažadų neištesėjo.
Pagaliau jie pradėjo grasinti uždarysią į psichiatrinę ligoninę.
- Gal jūs, užsiimdami pavojinga visuomenei veikla, nesuvokiate jos esmės dėl psichinės ligos ar laikino psichinio sutrikimo, todėl reikia jus atiduoti į psichiatrinę ligoninę ištyrimui - ekspertizei, - sakė Rimkus. Vien tik todėl, kad tylėjau, neatsakinėjau į jų klausimus, grasino uždaryti į beprotnamį.
- Mes turime teisę skirti psichoekspertizę, - tvirtino abu. Argi grasinimas uždaryti į beprotnamį neįžeidžia žmogaus orumo? Ar tokiu elgesiu jie nediskredituoja sovietų valdžios?
- Ne dėl to aš tyliu ir neatsakau į jūsų klausimus, kad nesuprantu savo veikimo esmės, o dėl to, kad jūs pažeidžiat Konstitucijos 55, 56, 57, 50 ir 52 str., ignoruojate pagrindines žmogaus teises ir laisves, įskaitant minties, sąžinės, religijos ir įsitikinimų laisvę, kurios deklaruojamos tarptautiniuose susitarimuose ir sovietinėje Konstitucijoje; "gerbti piliečių asmenybę, saugoti jų teises ir laisves - visų valstybinių organų ir pareigūnų pareiga" - skelbia Konstitucijos 57 str. Todėl sutinkamai su BK 14 str. aš privalau ginti savo asmenybę ir teises nuo pavojingo visuomenei kėsinimosi. O kaip gintis? Jūs, turėdami kalėjimo raktus, apsiginklavę pistoletais, areštavote mane, uždarėte kalėjimą. O aš apsiginti tomis pačiomis priemonėmis negaliu, todėl mano tylėjimas yra protestas prieš jūsų prievartą. Mahatma Gandhi sakė, kad prievarta nieko neįtikina. Prievarta neįtikina ir manęs. Esu sulaikytas ir įtariamas, todėl mano teisė gintis. O ginuosi taip, kaip man atrodo geriau - kalbant arba tylint. Be to, argi LTSR BPK 17 str. neįpareigoja jus užtikrinti man galimybę įstatymo nustatytomis priemonėmis ir būdais gintis nuo pareikšto man kaltinimo? Man atrodo, kad geriau gintis tylėjimu, aš juo ir ginuosi. Prašyčiau mano tylėjimo motyvus įrašyti į šį apklausos protokolą ir daugiau man nesiūlyti beprotnamio.
Rimkus, pritariant Bakučioniui, turbūt kažką iš mano nurodytų motyvų į apklausos protokolą įrašė, tik nežinau ką. Nors aš ir nurodžiau tylėjimo motyvus, bet jie mane apšaukė vistiek psichiškai nesveiku. Vėl prasidėjo ilgas aiškinimas, kad viską pasakočiau nieko neslėpdamas, pasakočiau apie save ir apie savo pažįstamus, apie savo antitarybinę veiklą, o aš vis tylėjau. Suskambus telefonui Rimkus pakėlė ragelį, kažką paklausęs, garsiai sakė neva prokurorui:
- Čia skambina tie, kurie jo bute šiuo metu daro kratą, randa labai daug antitarybinės medžiagos, betrūksta tik šautuvo su nupjautu vamzdžiu, - sako Rimkus.
Naktį mane areštavo, o išaušus dienai, turėdami savo rankose iš manęs paimtus mūsų buto raktus, čekistai bute galėjo daryti, ką tik norėjo, nes žmona apie pusę septynių išeidavo į darbą tuo pat laiku išeidavo į darbą ir priešais mus gyvenanti kaimynė Helė. Todėl mūsų namo antrajame aukšte iki vakaro nebūdavo nė vieno žmogaus. Tik apie vidurdienį čekistai parsivedė iš darbo žmoną ir pradėjo oficialiai daryti bute kratą (Vilniuje, Dauguviečio 5-11). Kratai vadovavo saugumo vyr. tardytojas majoras Pilelis. Tik kratos metu žmona sužinojo, kad aš areštuotas. Kratą darė 1976 m. spalio 20 d. nuo vidurdienio iki vakaro. Vakare į mūsų butą atėjo Vilniaus inžinerinio-statybos instituto, architektūros katedros studentė Puzonaitė. Čekistai ją sulaikė iki kratos pabaigos.
- Jeigu dabar jus paleistume, tai žmonės sakytų, kad esate užsiverbavęs talkininkauti saugumui ir išleistas sekti kitų... - sakė Rimkus.
Tai sakydamas jis atidžiai stebėjo, kaip aš reaguosiu. Gal jie galvojo, kad aš, pabūgęs kalėjimo vargų, tikrai pasisiūlysiu saugumui talkininkauti...
Aš tylėjau, ilgėjausi laisvės, širdį gėlė begalinis skausmas. Bet po tylios trumpos maldos supratau, kad:
Atėjau kentėti ir mylėti,
Būti tarp vargstančių tik čia,
Kad reikia blogį meile nugalėti,
Už nuodėmes atlyginti kančia.
Į Rimkaus užuominą apie užsiverbavimą saugumui nieko neatsakiau. Pasilikau ištikimas savo krikščioniškiems principams neiti į konfliktą su savo sąžine.
Rimkus ir prokuroras Bakučionis vis stengėsi paveikti mane, kad tik prisipažinčiau nusikaltęs ir papasakočiau apie kitus, todėl jie suko, malė tą patį, tai grasino, tai paleisti žadėjo, tai talkininkauti gundė. Man nuo tų kalbų net galvą pradėjo skaudėti. O jie vis tiek savo. Pagaliau netekęs kantrybės prokuroras Bakučionis sėda už stalo ir sako:
- Koks sunkus žmogus esate!
- Ką bloga aš padariau? Kuo nusikaltau? - paklausiau.
- Sistemingai užsiėmei antitarybine agitacija ir propaganda, - atsakė Rimkus. Paėmė nuo stalo Baudžiamąjį kodeksą ir perskaitė: "68 str. Antitarybinė agitacija ir propaganda. Agitacija ir propaganda, kuria siekiama pakirsti ar susilpninti Tarybų valdžią arba padaryti atskirus itin pavojingus valstybinius nusikaltimus, skleidimas tarybinę, valstybinę ir visuomeninę santvarką žeminančių šmeižikiškų prasimanymų tais pačiais tikslais, taip pat platinimas arba gaminimas, ar laikymas tokio pat turinio literatūros tais pačiais tikslais - baudžiamas laisvės atėmimu nuo šešių mėnesių iki septynerių metų su nutrėmimu nuo dvejų iki penkerių metų arba be nutrėmimo, arba su nutrėmimu nuo dvejų iki penkerių metų".
- Aš kovojau ir kovosiu už žmonių orumo ir lygių teisių pripažinimą. Tai yra laisvės, teisingumo ir žmonijos taikos pagrindas. Bet niekad neužsiėmiau jokia antitarybine propaganda nei agitacija. Todėl su tokiu neteisingu mano veiklos kvalifikavimu negaliu sutikti. Jeigu neištaisysite tokio neteisingo mano veiklos kvalifikavimo protokole, aš jo nepasirašysiu. Rimkus ir Bakučionis įtikinėjo mane, kad tokia laikysena tardymo metu aš tik pabloginsiu savo padėtį, ir nepasirašymu nieko nelaimėsiu. Jie vertė prisipažinti padarius nusikaltimus prieš Tarybų valdžią.
- Aš jokia antitarybine veikla neužsiėmiau, nieko apie ją nežinau.
- Nekenti Tarybų valdžios ir galvoji, kad per klaidą čia patekai?
- Pirma, jūs - dar ne Tarybų valdžia. Antra, neprotingai pasielgėte, kad mane suėmėte ir be reikalo čia varginate.
Tardymuose ir teismuose pirmiausiai nustatomas nusikaltimas, ir tik po to ieškoma straipsnio. O dabar, pirmąją tardymo dieną, dar neatsakius nei į tardytojo, nei į prokuroro klausimus, apklausos protokole jau rašoma BK straipsnis. Ir ant jo, tarsi ant kurpalio, bando užtraukti nusikaltimą. Viskas daroma atvirkščiai... Kai tik įrašė į apklausos protokolą BK 68 str., tai ir siekė, kad aš prisipažinčiau padaręs jų sugalvotą nusikaltimą ir tai patvirtinčiau savo parašu. Rimkus ir Bakučionis buvo labai nepatenkinti mano atsisakymu pasirašyti apklausos protokolą.
Peršasi išvada: kas tik nepastato kojos į čekistų nurodytą vietą, tą galima apšaukti antitarybininku ir pasiųsti į beprotnamį, kaip kad man šiandien siūlė Rimkus.
Pasirodo, kad saugumo tardytojai bei prokuroras turi mokėti žadėti ir gąsdinti, vilioti ir smaugti, girti ir niekinti bei visokiais veidmainiškiausiais būdais veikti žmogaus psichiką taip, kad žmogus būtų suklaidintas ir palaužtas. Kai sutinki tokį pareigūną, tai sutinki tarsi piktos dvasios apsėstąjį. Tada norisi turėti tokį tikėjimą, kad galėtum išvyti iš jo piktąją dvasią...
Saugumiečių darbo diena artėjo į pabaigą. Jie abu pasirašė tardymo protokolą ir telefonu pakvietė prižiūrėtoją:
- Paimkite iš kabineto!
Prižiūrėtojas nuvedė mane į kamerą. Buvau gerokai pavargęs. Baigėsi pirmoji tardymo diena. Dėkojau Dievui už praėjusios nakties vargus ir pirmosios tardymo dienos skaudžius mėginimus.
(B. d.)
NUO REDAKCIJOS: Pradėjome publikuoti žinomo Kristaus ir Tėvynės Lietuvos mylėtojo memuarus. Jie "Aušros" redakciją pasiekė neatbaigti, kaip ir pats Jo kovos ir kančios kelias dar neatbaigtas... Vladas Lapienis vėl didvyriškai byloja savo meilę Dievui ir Tėvynei, pakartotinai žengdamas Gulago kančių keliais. Tad paklausykime visi šios Jo bylos...