Tegul meilė Lietuvos
Dega mūsų širdyse,
Vardan tos Lietuvos
Vienybė težydi!
AUŠRA
Nr. 49 [89]
Turinys:
L i e t u v a
1985 m. birželis
(Lietuviškas variantas)
Skiriama kun. ROKUI PUZONUI (Kun. Rokas ir dvi jo seserys yra gimę Sibiro tremtyje)
Grįžta pilni ešelonai,
Suka į vakarus kelias...
- Šitaip gėlyte, tironai,
Iš po jos pado kelias!
Grįžtančių dainos pribrendo
Dešimtim ilgesio metų.
Stelbia "Lietuva brangi"
Nykų dundėjimą ratų...
O iš vagono galinio,
Kur vien jaunimas mūsų,
Atneša vėjas galingą
"Lietuvą gražią be rusų"...
Prieš trisdešimt metų...
Metrikų knygose yra užrašyta, kad aš atsiradau šiame gražiame pasaulyje 1882 m. kovo mėn. 26 d. Užuožerių kaime (kaimo), Anykščių parapijoje, Ukmergės paviete (apskrity), iš tėvų ūkininkų Julijono ir Rozalijos Baranauskaitės Žukauskų. Pakrikštijęs mane Anykščių klebonas kun. Jagminas Unteniuku, vadinasi, Antanu. Krikštatėviais buvę Šeiminiškių kaimo Antanas Rožanas ir mūsų kaimynė Marijona Meškauskaitė. Abu dori, taurūs ir geraširdiški praščiokėliai.
Apie pirmąsias savo gyvenimo dienas ir metus aš, žinoma, neprisimenu, bet vėliau girdėjau, kad mane priėmusi Virvalienė bobutė mano motutei pasakiusi: "Tavo berniukas arba kunigu bus, arba visai negyvens". Tokia savo pranašyste Virvalienė mano motutės nenudžiuginusi ir neišgąsdinusi: ji pagalvojusi, atsidususi ir pasakiusi: "Tebūnie Jo valia šventa."
Kaip Tamstos matote, pirmoji Virvalienės pranašystė neišsipildė - kunigu aš neišėjau, antroji gi, kai Jūs skaitysite šitą mano raštą, jau bus įvykusi - manęs jau nebebus gyvųjų tarpe. Vadinasi, antroji Virbalienės bobutės pranašystė išsipildė...
Kada ir kur gimiau, šiame rašte atžymėjau pats savo ranka, mano gi mirties metriką surašysite Jūs patys, aš tik palieku Jums vieną neužpildytą eilutę. Mirė...
Nuorašas.
1954 m. gruodžio mėn. vyskupo buvau paskirtas į Anykščius, kur tuo metu dirbo kan. J. Žitkevičius ir kun. V. Arlauskas. Apsigyvenau atskirai, bet dažnai užeidavau pas kunigus. Advente užėjau pas kan. Žitkevičių ir radau jį su kun. Arlausku besitariančius, kaip aprūpinti, neatkreipiant kitų dėmesio, sunkiai sergantį rašytoją A. Vienuolį-Žukauską. Kun. Žitkevičius ir kun. Arlauskas jau senokai gyveno Anykščiuose ir kiekvienas anykštietis juos gerai pažinojo. Aš, tik ką atvykęs, visuomenei nepažįstamas, todėl ir pasisiūliau imtis šios misijos. Be to, su rašytoju ir seniau buvau pažįstamas, taigi buvo proga aplankyti ligonį, kurio seserys pranešė, kad brolio sveikata silpna ir prašo aprūpinti Sakramentais.
Nuvykus, rašytojo namiškiai įvedė mane pas ligonį, kuris mane pažino. Pasiskundė, kad Kryme su voniomis įvarė jam infarktą ir dabar jį net valgydinti reikia. Pasisakiau nenorįs ligonio ilgai varginti, todėl, jei norėtų, galėčiau aprūpinti Sakramentais. Ligonio veidas prašvito. Paprašė ateiti rytojaus dieną 11 val.
Sutartu laiku atvykau. Radau Sakramentams paruoštą ir papuoštą staliuką, degė dvi žvakės. Atlikęs būtinas įžangines apeigas, atsisėdau šalia ligonio lovos klausyti išpažinties. Suteikiau visus ligoniui skirtus Sakramentus ir sukalbėjau maldas. Rašytojas buvo nusiteikęs.
Rašo: kan. Petras Rauda
Svedasai, 1971 m.
Grįžus iš tolimos kelionės, vysk. Paltaroko 1954 m. gruodžio mėn. buvau paskirtas į Anykščių parapiją talkinti vietos kunigams.
Bažnyčia milžiniška. Vien dėl didumo gali būti pavadinta bazilika.
Anykščių vardas iš jaunų dienų žinomas. Kauno kunigų seminarijos lietuvių literatūros dėstytojas prof. kun. Januševičius mums įskiepijo meilę "Anykščių Šilelio" poemai, ir ją visą išmokome atmintinai. Žinojome ir jos autoriaus A. Baranausko biografiją.
Apėjau artimuosius Šilelius, kurie poetui įkvėpė šedevrą poemą. Vėliau teko skaityti A. Mickevičiaus "Pan Tadeusz", kur autorius, kalbėdamas apie medžioklę, iškelia gamtos grožį. Mano akimis, Baranauskas čia aplenkė Mickevičių. Kokio didelio masto poetą turėjo Lietuva!
Lankant bažnyčias svetur, užtikdavau jose visokių atžymėjimų. Sakysime, Vokietijoje ant marmurinės lentos vienoje bažnyčioje surašytos I pasauliniame kare žuvusiųjų parapijiečių pavardės ir pridėta originali epitafija. Prancūzijoje, Orleano bažnyčioje šv. Joanos D'Ark garbei pastatytas kairėje navoje biustas - susimąsčiusi šventoji žvelgia į dangų. Tai karžygė mergaitė, išvadavusi Orleaną iš anglų okupacijos. Kitoje mačiau kabo kardinoliška skrybėlė ir parašas parapijiečio, pasiekusio tokį aukštą rangą.
O Anykščių bažnyčioje jokio ženklo apie Baranauską, didį poetą ir, be to, aukštą hierarchą - vyskupą.
(Tęsinys. Pradžia 48 nr.)
Į tardymą vesdavo bet kurią dienos valandą. Dažniausiai ryte apie 10 val. Iki 10 val. visi kaliniai turėjo būti nusiprausę ir papusryčiavę. Rytais 6 val. prižiūrėtojas atidarydavo kiekvienos kameros karmušką ir pasakydavo "padjom!" (keltis!). Atsikėlus vesdavo kalinius praustis. Jei pradėdavo nuo pirmos kameros, tai tiems kaliniams reikėdavo skubėti į prausyklą vos atsikėlus. O kurį rytą pradėdavo vesti praustis nuo paskutinės kameros, tai kaliniams, esantiems pirmose kamerose, tekdavo gana ilgai laukti kol juos ves praustis. Laikas nusiprausimui buvo ribotas, prižiūrėtojai ragindavo greičiau praustis. Nors kaliniai vienas kito nematydavo, bet iš šitos vedimo tvarkos, iš laukimo buvo galima suprasti, kiek saugumo kalėjime tuo metu yra kalinių. Man esant jų buvo gana daug.
Prižiūrėtojas, atidaręs karmušką (duryse esantį langelį), pasilenkdavo arba įkišdavo galvą ir rankos mostu pakviesdavo reikiamą kalinį (jeigu kameroje būdavo keli kaliniai – man teko būti vienutėje daugiau kaip mėnesį), kad ateitų arčiau prie langelio. Tada tyliai paklausdavo: "Familija, imia, očestvo?" (Pavardė, vardas, tėvo vardas). Išgirdęs reikiamą pavardę, prižiūrėtojas sakydavo "pošli" - einam, arba "pašli na verch" - einam į viršų (tardymo kambariai virš kalėjimo). Po ilgesnio laiko, kai prižiūrėtojai jau gerai pažindavo kalinį, net nebeklausdavo pavardės, bet tiesiog liepdavo eiti su juo į tardymą. Prižiūrėtojas turėdavo rankoje raštelį su įrašyta kalinio pavarde. Kalinys privalėjo eiti sunėręs rankas už nugaros pirma prižiūrėtojo. Einant nevalia dairytis ir kalbėti. Atrakinus kalėjimo koridoriaus duris, prižiūrėtojas paspausdavo sienoje esantį mygtuką ir laiptinėje užsidegdavo raudona lemputė, o užlipęs laiptais, taip pat įjungdavo raudoną šviesą. Tai signalas, kad laiptais ar koridoriumi yra vedamas kalinys ir tuo metu nei laiptais, nei koridoriumi negalima vesti kito kalinio. Tai daroma tam, kad vienas kalinys nepamatytų kito kalinio. KGB tardyminiame kalėjime yra labai griežta kalinių izoliacija. Man teko čia būti daugiau negu dešimt mėnesių (nuo 1976.X.20 iki 1977.VIII.25). Per tą laiką daug kartų buvau vedamas tardymui, vienai valandai pasivaikščioti, rytą bei vakarą praustis, kas šeštadienį į dušą. Ir per visą tą laiką neteko pamatyti nė vieno kalinio, išskyrus tuos, su kuriais teko būti vienoje kameroje.
(Satyrinis vaizdelis)
Šį rytą mokytojas Paklusnutis pravėrė klasės duris pusėtinai suirzęs. Vakarykščiame pedagogų tarybos posėdyje švietimo skyriaus atstovė ir vėl trinko jam galvą dėl ateistinio auklėjimo spragų. O ir kolegos, užuot paskubėję užtikrinti, kad spragos jau baigiamos lopyti, kad trūkumai nedelsiant likviduojami, užuot nukreipę vizitatorės dėmesį nuo susigūžusio Paklusnučio - ir tie su direktorium priešakyje prisijungė prie įsikarščiavusios kritikės, papildydami jos dudenimą kandžiomis pastabomis: "Užleistas darbas su tėvais", "nepanaudotos vaizdinės priemonės, nustatant vaikus prieš religiją", "nepakankamas poveikis viešajai klasės kolektyvo nuomonei" ir t.t. Paklusnutis raudo ir balo kryžminėje kaltinimų ugnyje.
Užtat dabar į pamoką ėjo su nuotaika medkirčio, pasiryžusio vienu ypu viršyti savo įsipareigojimus ir paruošti n kūbometrų medienos daugiau, negu tuo pat metu pernai...
Ir čia jo žvilgsnis pirmiausia atsirėmė į jauną tiesų ąžuoliuką - kaip tik prieš mokytojo stalą, vidurinėje suolų eilėje sėdėjo bene stropiausias klasės mokinys Saulius Nelankstūnas. Savo mokytojo bejėgiškam apmaudui, nepriekaištingą mokymąsi šis septintokas puikiai derino su "fanatišku" bažnyčios lankymu ir tuo norom nenorom griovė Paklusnučio karjerą. Štai ir šiandien vaikinas atėjo į pamoką, pasirišęs raštuotą tautinę juostelę, kuri išsyk krito į akį raudonų kaklaraiščių "silkėmis" apsuptų pirmokų fone. Irgi mat, pienburnis, savo nepritarimą kažkam demonstruoja! - nurijo kylantį pagiežos gumulą Paklusnutis. Vos medkirtiškai nepasispjaudęs rankų, jis čiupo... ne, ne kirvį - istorijos vadovėlį. Laikas su šaknimis išrauti supuvusius viduramžių prietarus, kurie žalingiausi tuo, kad atima ramų gyvenimą doriems tarybiniams pedagogams!