(Satyrinis vaizdelis)
Šį rytą mokytojas Paklusnutis pravėrė klasės duris pusėtinai suirzęs. Vakarykščiame pedagogų tarybos posėdyje švietimo skyriaus atstovė ir vėl trinko jam galvą dėl ateistinio auklėjimo spragų. O ir kolegos, užuot paskubėję užtikrinti, kad spragos jau baigiamos lopyti, kad trūkumai nedelsiant likviduojami, užuot nukreipę vizitatorės dėmesį nuo susigūžusio Paklusnučio - ir tie su direktorium priešakyje prisijungė prie įsikarščiavusios kritikės, papildydami jos dudenimą kandžiomis pastabomis: "Užleistas darbas su tėvais", "nepanaudotos vaizdinės priemonės, nustatant vaikus prieš religiją", "nepakankamas poveikis viešajai klasės kolektyvo nuomonei" ir t.t. Paklusnutis raudo ir balo kryžminėje kaltinimų ugnyje.
Užtat dabar į pamoką ėjo su nuotaika medkirčio, pasiryžusio vienu ypu viršyti savo įsipareigojimus ir paruošti n kūbometrų medienos daugiau, negu tuo pat metu pernai...
Ir čia jo žvilgsnis pirmiausia atsirėmė į jauną tiesų ąžuoliuką - kaip tik prieš mokytojo stalą, vidurinėje suolų eilėje sėdėjo bene stropiausias klasės mokinys Saulius Nelankstūnas. Savo mokytojo bejėgiškam apmaudui, nepriekaištingą mokymąsi šis septintokas puikiai derino su "fanatišku" bažnyčios lankymu ir tuo norom nenorom griovė Paklusnučio karjerą. Štai ir šiandien vaikinas atėjo į pamoką, pasirišęs raštuotą tautinę juostelę, kuri išsyk krito į akį raudonų kaklaraiščių "silkėmis" apsuptų pirmokų fone. Irgi mat, pienburnis, savo nepritarimą kažkam demonstruoja! - nurijo kylantį pagiežos gumulą Paklusnutis. Vos medkirtiškai nepasispjaudęs rankų, jis čiupo... ne, ne kirvį - istorijos vadovėlį. Laikas su šaknimis išrauti supuvusius viduramžių prietarus, kurie žalingiausi tuo, kad atima ramų gyvenimą doriems tarybiniams pedagogams!
- Pradėsime sekantį paragrafą, - kreipėsi Paklusnutis į beužsnūstančią savo auditoriją. - Kaip žinome, mistinės krikščionybės srovės, susiformavę I-II mūsų eros amžiuose, buvo engiamosios liaudies nevilties išdava. Šios nuotaikos ypač sustiprėjo, numalšinus Spartako sukilimą. Kristus, kurį tamsybininkai laiko savo religijos įsteigėju, niekad žemėje negyveno, yra mitas ir istoriniuose šaltiniuose neminimas...
"Ką gi, atrodo, pataikiau į opią vietą, - apsidžiaugė Paklusnutis, akies krašteliu pamatęs, kaip susigūžo klasės pionierės, giedančios bažnyčios chore... Tačiau mokytojo žvilgsnis susitiko ramias Nelankstūno akis, kuriose nesimatė sumišimo. Įdomu būtų dabar šito klapčiuko mintis išvysti, - blykstelėjo Paklusnučio sąmonėje. Tikriausiai vaikigalis žino, kad Kristaus istoriškumą patvirtina romėnų istorikas Tacitas, žydų Juozapas Flavijus, metraštininkas Svetonijus, netgi Kristaus priešai - Plotinas, Celsas, Porfirijus ir kiti. Kad tik tas atžagareivis nesugalvotų man klausimų užduoti! - sunerimo Paklusnutis. Skubiai tolyn:
- Krikščionybė, būdama tamsos ir žmonių neapykantos skleidėja, visais laikais nuožmiai kovojo su bet kokia mokslinės minties apraiška, - plieniniu balsu tęsė istorijos mokytojas. - Raganos, inkvizicija, Galilėjus, Džordanas Bruno...
Atrodo, tą davatkų sufanatizuotą galvelę mažai veikia triuškinantys argumentai. O jeigu ims ir paklaus - kas įkūrė Vilniaus universitetą? Kas išleido pirmają lietuvišką knygą ir stovėjo tautinio atgimimo priešakyje? Kokia inkvizicija pasmerkė ir uždraudė, "buržuaziniais pseudomokslais" apšaukė genetiką, kibernetiką? Kokie "raganų medžiotojai" Stalino laikais susidorojo su žymiu tarybiniu mokslininku Vavilovu ir daugeliu kitų? Ne, greičiau sprukti iš šios slidžios temos. Pamokos laikas eina, o dar neįpusėtas turinio dėstymas.
- Bažnytininkai klaidina visuomenę, o ypač vyresniąją kartą, veidmainingai teigdami, kad be tikėjimo į Dievą neįmanoma dorovė, neefektyvus jaunimo auklėjimas. Tuo tarpu gyvenimo faktai nenuginčijamai rodo, kad tik įgyvendinus moralinį komunizmo statytojo kodeksą, žmogus tampa iš tikrųjų doras...
Be abejo, kunigai ekstremistai supažindina tokius, kaip šitas Nelankstūnas, su alkoholizmo, nusikalstamumo, abortų statistika, - zirgė neramios mintys Paklusnučio galvoje, kai liežuvis dirbo jam pavestą darbą. Ir ko gi laukia tarybiniai teismai, seniai laikas užkimšti šmeižikams gerkles! Tikriausiai daug kam žinoma, kad ir mane sūnus privilio, pavakarėm pardavinėdamas tas nelemtas plytas... Ir jeigu ne mūsų pažintis su teisminės kolegijos pirmininku... Ne, geriau palikime moralės klausimus, čia ir taip viskas aišku... Dar paklaus, kodėl prie bažnyčių net per atlaidus milicijos furgonėliai nestovi, o prie kultūrnamų ar prie mokyklose organizuojamų diskotekų - dažnai...
- Šimtmečių bėgyje puikiai susipažinę su žmonių psichologija, dvasininkai mikliai panaudoja meilės, tarpusavio pagalbos poreikį savo juodiems tikslams. Todėl ir krikščionybės idėjiniu centru veidmainingai skelbiama artimo meilė, - atakuoja Paklusnutis. - Tuo tarpu iš tikrųjų Bažnyčia visuomet buvo lojaliausia išnaudotojų sąjungininkė, liaudies skurdo įteisintoja ir kaltininkė...
Beje, kai paskutinį kartą lankiausi Nelankstūno namuose, šeima kaip tik klausėsi Vatikano radijo laidos apie motiną Teresę iš Kalkutos. O ką su tokiu, ims ir leptelės - kiek badaujančių planetos gyventojų pamaitino neveidmainingi artimo meilės skelbėjai - Lietuvos ateistai, kiek Nobelio premijų už tai gavo? Iš tokių, kurie keliais eina apie Šiluvos Mariją ir tokio įžūlumo galima tikėtis! Ir išaiškink tu jiems, kad Bažnyčia tik dangstosi žmonių meilės ir solidarumo šūkiais! Ne, reikia ieškoti silpnesnės vietos šioje prietarų tvirtovėje...
- Tiktai su socialistinės epochos aušra mokslo pasiekimai tapo prieinami kiekvienam mūsų plačiosios tėvynės piliečiui. Panaikintas mokestis už mokslą, įvestas privalomas vidurinis mokymas, aukštosios mokyklos atvėrė duris visiems gabiems mūsų respublikos jaunuoliams. Piliečiai gali netrukdomi studijuoti mėgstamą profesiją ir dirbti pasirinktą darbą... - bėrė tarybinės gerovės grūdus Paklusnutis, ir vėl nervingai grįžtelėjo į Nelankstūno pusę. Deja, mokinio nėra už ką papeikti - nesisukioja, netrukdo kitiems. Tik lūpomis slankioja atlaidi, vos pastebima šypsenėlė. Tikriausiai, užsispyrėlis prisimena savo seserį, tokią pat fanatikę, kuri užpernai penketais išlaikė abitūros egzaminus. Kaip ir buvo nusipelnęs, Paklusnutis įrašė jai į charakteristiką viską pasakančią frazę apie "nesusiformavusią pasaulėžiūrą", ir universitete mergina išgirdo, kad išsvajotąją profesiją matysianti kaip savo ausis. Nieko, tepabraidžiojo po kolūkinio kaimo fermas, teįsitikins, ar ateis tas jos Dievas padėti, - pajuto piktdžiugišką bangą krūtinėje Paklusnutis. Greit susigriebęs, tęsė pamokos dėstymą:
- Bažnyčia, būdama organiškai susijusi su išnaudotojų klasėmis, aktyviai talkininkavo fašistams. Daugelis kulto tarnų savo rankas sutepė nekaltų civilių gyventojų krauju... Žiūrėk, įsistebeilijo koneveikdamas mintyse Nelankstūną Paklusnutis. Aišku, mūsų apylinkėse dar gerai prisimena, kaip klebonas išprašė paleisti keliolika vietinių komunistų, kuriuos vokiečiai karo pradžioje buvo suėmę. Vėliau jį patį už žydų slėpimą fašistai su tūkstančiais kitų kunigų laikė Dachau lageryje. O kai jis be sveikatos sugrįžo, buvo kam pasistengti, kad tasai liaudies mulkintojas aplankytų dar ir baltų meškų tėvynę, kur ir pasiliko jo seni kaulai. Gal iš tiesų neverta ties šia tema sustoti? Reikia susieti praeitį su mokinių kasdienybe, tai įtikinamai veikia!
- Tiktai tarybinės santvarkos metais realiai įgyvendinta sąžinės laisvė, visų piliečių lygybė prieš įstatymą. Garantuota religinių poreikių tenkinimo galimybė, kaip jokioje kapitalistinėje valstybėje gerbiami tikinčiųjų jausmai, jų teisėti reikalavimai...
Tik dabar Paklusnutis ima suvokti, kas taip traukia jo akį į Sauliaus Nelankstūno pusę - labai jau neįprastai baltai švietė plikai nukirptas vaikino pakaušis po 15 parų, kurias mokinys užsidirbo ar tai už eiseną į Šiluvą, ar tai už pasirodymą Lenino prospekte tuo metu, kai Aukščiausiasis teismas svarstė kunigo Sigito Tamkevičiaus bylą... Mokinys Nelankstūnas atidžiai klausosi mokytojo žodžių apie pačią laisviausią pasaulyje sąžinės laisvę ir susimąstęs braukia ranka per pliką pakaušį. Jo veide nesulaikomai plečiasi jau visai nebeslepiama, prieštaraujanti šypsena... Tikriausiai klebono bernas žino ir tai, kad tarybiniais metais Lietuvos tikintieji nukentėjo kur kas skaudžiau, negu per šimtą su viršum carinės priespaudos metų...
Nevalingai virpteli mokytojo lūpa, pliukšteli ant stalo bejėgiškai išmesta knyga.
- Nesišypsok, svoločiau! - ne savo balsu suklykia Paklusnutis. - Saugumui perduosiu!!!
Berniukas pakelia nustebusias akis į pamėlynavusį mokytojo veidą. Tuo tarpu už jo nugaros pabudo šauksmo pažadinta septintoji klasė...
K. APDAIRŪNAS
P.S. Faktas, kad vienoje Telšių raj. mokykloje ateistinę paskaitą skaitęs mokytojas grasino perduoti saugumui mokinį, kuris tuo metu nusišypsojo.