(Tęsinys. Pradžia 48 nr.)
Į tardymą vesdavo bet kurią dienos valandą. Dažniausiai ryte apie 10 val. Iki 10 val. visi kaliniai turėjo būti nusiprausę ir papusryčiavę. Rytais 6 val. prižiūrėtojas atidarydavo kiekvienos kameros karmušką ir pasakydavo "padjom!" (keltis!). Atsikėlus vesdavo kalinius praustis. Jei pradėdavo nuo pirmos kameros, tai tiems kaliniams reikėdavo skubėti į prausyklą vos atsikėlus. O kurį rytą pradėdavo vesti praustis nuo paskutinės kameros, tai kaliniams, esantiems pirmose kamerose, tekdavo gana ilgai laukti kol juos ves praustis. Laikas nusiprausimui buvo ribotas, prižiūrėtojai ragindavo greičiau praustis. Nors kaliniai vienas kito nematydavo, bet iš šitos vedimo tvarkos, iš laukimo buvo galima suprasti, kiek saugumo kalėjime tuo metu yra kalinių. Man esant jų buvo gana daug.
Prižiūrėtojas, atidaręs karmušką (duryse esantį langelį), pasilenkdavo arba įkišdavo galvą ir rankos mostu pakviesdavo reikiamą kalinį (jeigu kameroje būdavo keli kaliniai – man teko būti vienutėje daugiau kaip mėnesį), kad ateitų arčiau prie langelio. Tada tyliai paklausdavo: "Familija, imia, očestvo?" (Pavardė, vardas, tėvo vardas). Išgirdęs reikiamą pavardę, prižiūrėtojas sakydavo "pošli" - einam, arba "pašli na verch" - einam į viršų (tardymo kambariai virš kalėjimo). Po ilgesnio laiko, kai prižiūrėtojai jau gerai pažindavo kalinį, net nebeklausdavo pavardės, bet tiesiog liepdavo eiti su juo į tardymą. Prižiūrėtojas turėdavo rankoje raštelį su įrašyta kalinio pavarde. Kalinys privalėjo eiti sunėręs rankas už nugaros pirma prižiūrėtojo. Einant nevalia dairytis ir kalbėti. Atrakinus kalėjimo koridoriaus duris, prižiūrėtojas paspausdavo sienoje esantį mygtuką ir laiptinėje užsidegdavo raudona lemputė, o užlipęs laiptais, taip pat įjungdavo raudoną šviesą. Tai signalas, kad laiptais ar koridoriumi yra vedamas kalinys ir tuo metu nei laiptais, nei koridoriumi negalima vesti kito kalinio. Tai daroma tam, kad vienas kalinys nepamatytų kito kalinio. KGB tardyminiame kalėjime yra labai griežta kalinių izoliacija. Man teko čia būti daugiau negu dešimt mėnesių (nuo 1976.X.20 iki 1977.VIII.25). Per tą laiką daug kartų buvau vedamas tardymui, vienai valandai pasivaikščioti, rytą bei vakarą praustis, kas šeštadienį į dušą. Ir per visą tą laiką neteko pamatyti nė vieno kalinio, išskyrus tuos, su kuriais teko būti vienoje kameroje.
Praėjo naktis. Ir vėl spalio 21 d., ketvirtadienį apie 10 val. prižiūrėtojas pamoja ranka... Vėl įprastinė klausimų ir atsakymų procedūra, vėl sugirgžda raktai kameros duryse... Einu nuleidęs galvą, kad nepamatyčiau, ko nereikia, nes prižiūrėtojas griežtai įsakė nieko nesidairyti. Šį kartą atvedė mane į kitą kambarį. Kambary erdvūs du rašomieji stalai, geležiniai seifai. Prie vieno stalo sėdi vyr. tardytojas majoras Urbonas. Prie kito stalo sėdėjo jaunesnis čekistas, kurio pavardės nežinau. Abu stalai netoli lango. Pro šį langą, išmargintą nestoromis grotomis, matyti konservatorijos rūmai. Šiame kambaryje buvau tardomas apie septynis mėnesius. 1977 m. gegužės 25 d. laiške žmonai rašiau: "Parengtinis tardymas jau baigėsi ir belieka laukti tik teismo."
Pasakoja, kad šiuose tardymo kambariuose, ypač Stalino ir Berijos laikais, tardomieji patyrė kraupių dalykų. Kai kuriems čia teko net gyvybę paaukoti (vysk. Borisevičius). Buvo daug tokių, kurie negrįžo iš šių rūmų. Apie tai pasakoja jų giminės, artimieji ir sėdėjusieji vienose kamerose su žuvusiais. Tie pasakojimai - lyg filmai apie drąsą ir išdavystę, apie neapykantą ir kerštą, apie svajones ir viltis, apie vargą ir kančias...
Tardymo kambaryje buvo ir tardymo poskyrio viršininkas Rimkus. Jis perskaitė raštą, jog tardymui sudaryta tardytojų grupė, kurios vadovu skiriamas vyr. tardytojas mjr. Markevičius, o taip pat į šią grupę įeina vyr. tard. mjr. Urbonas ir tard. vyr. leitenantas Matulevičius. Rimkus pasakė, kad man dažniausiai teks susidurti su tard. Urbonu.
- Ar apsigalvojai prisipažinti apie savo antitarybinę veiklą? - klausė Rimkus.
- Taip apsigalvojau. Jūs verčiate melą laikyti teisybe, o teisybę melu ir vis giliau brendate į blogio liūną traukdami ir kitus.
- Mes žinome apie "Kroniką" ir kronikiečius. Ne paslaptis, kad ir pats esi vienas iš jų. Užsispyręs, tyli ir kaip mažas vaikas galvoji, kad savo tylėjimu ką nors laimėsi. Tikrai, Lapieni, nieko nelaimėsi. Taip pat savo tylėjimu nieko nepaslėpsi. Pats prašeisi čia patekti, labai norėjai? Patinka pas mus? - kalbėjo Rimkus. Jis kalbėjo apie tokius dalykus, kurie nieko bendra neturi nei su antitarybiškumu, nei su baudžiamąja byla.
Kodėl jūs šią žiemą (sakė mėnesį ir dieną) važiavote su kunigu Zdebskiu? Kokiais reikalais ten važiavote? Ko ten buvote? Jeigu šitą dalyką žinome, žinome ir apie jūsų veiklą, - sakė Rimkus.
Tikrai tada mes važiavome su kunigu Zdebskiu. Šis faktas byloja, kad saugumo operatyviniai darbuotojai seka kunigus ir pasauliečius ir surinktą medžiagą perduoda saugumo tardymo skyriui. Tokie čekistų veiksmai dažnai pažeidžia tarptautinius susitarimus ir paktus dėl žmogaus teisių.
Rimkui išėjus iš kambario, pradėjo klausinėti Urbonas. Jis pradžioje kalbėjo ramiai, net su užuojauta, pasakojo net tą apie save. Paskui liepė papasakoti savo autobiografiją nuo kūdikystės iki šių dienų.
- Mano autobiografija yra Lietuvos Mokslų Akademijos kadrų skyriuje, nes ten daugelį metų dirbau. Galbūt ji yra ir Kultūros ministerijoje, nes prieš keletą metų įstaiga, kurioje dirbau, su fondais ir etatais buvo perduota Kultūros ministerijai. Paprašykite tų įstaigų ir jums atsiųs mano gyvenimo aprašymo nuorašą, - pasakiau Urbonui.
Bet jis norėjo, kad papasakočiau ne tik apie save, bet ir apie kitus, apie savo pasaulėžiūrą ir įsitikinimus, ką dirbu, ką galvoju, kokie ateities planai ir pan.
Pirmąją tardymo dieną Urbonas kalbėjo gana maloniai, nuoširdžiai, švelniai. Įtikinėjo, kad mano nusikaltimas esąs nedidelis. Jei ką ir padaręs ne taip, tai, tikriausiai, ne savo noru, ne savo iniciatyva, bet kitų patarimu. Todėl jiems ir tenka didesnė atsakomybė.
- Gal tiktų mums dabar šiek tiek pakalbėti ir apie tuos, su kuriais tekdavo susitikti, bendradarbiauti, pasitarti, o kartais gal ir jų patarimų paklausyti. Aš manau, kad mūsų pokalbiai bus nuoširdūs, dalykiški. Juk nenorim vienas kitam nieko blogo. Ieškokim tokių dalykų, kurie mus jungia, o ne tokių, kurie mus skiria. Manau, kad mes surasim bendrą kalbą.
Taigi pirmąją dieną tardytojas Urbonas dėjosi artimu žmogumi.
Kaip ta varna turėdama sūrį snape, gudruolė lapė prašoma parodyti savo "gražų balsą", išsižiojo ir sūris nukrito tiesiai lapei į nasrus, taip ir aš, primiršęs čekistų pinkles ir klastas, papasakojau, kad esu gimęs ir augęs neturtingoje gausioje darbininkų šeimoje (4 broliai ir 2 seserys)...
Aš pradžioje nežinojau, kad net visai nereikšmingas gyvenimo smulkmenas galima panaudoti piktai.
Bandžiau Urbonui aiškinti, jog mes stovime skirtingose pozicijose:
- Esame priešingų pasaulėžiūrų, todėl sunku mums surasti bendrą kalbą. Esu tikintis-katalikas, jūs marksistas-bedievis.
Mums Dievas yra viskas, o jums Dievas yra niekas, iliuzija. Mums religija yra brangiausias dalykas, nes tai santykiavimas su Dievu. Marksistams religija yra opiumas, narkotikai, nuodai... Laisvės apribojimas, primetimas savo įsitikinimų nieko gero neduoda nei valstybei, nei visuomenei. Prievarta niekam nėra leista dorinti žmogų.
Jūs patys nesilaikote tarybinių įstatymų, o reikalaujate, kad eiliniai piliečiai jų laikytųsi. Pvz., čekistai, darydami kratą 1973.XI.20 mūsų bute, paėmė daugelį religinių knygų, bet tik keletą įrašė į kratos protokolą (kratai vadovavo saugumo vyr. leit. Gudas), ir tais savo veiksmais pažeidė LTSR BPK 92 str. Antra, iki šiol negrąžino dalies religinių knygų ir nepaaiškino, kodėl negrąžino; negrąžino ir rašomosios mašinėlės, su kuria dar nieko nebuvau rašęs, nes neseniai ją buvau pirkęs. Negrąžintų knygų sąrašas pridėtas prie 1976.IV.23 pareiškimo TSRS Gen. sekretoriui. O juk čekistai buvo žadėję grąžinti. Ką bendro turi su antitarybiškumu laidotuvių ir gavėnios giesmės, kurių taip pat negrąžino.
Paskui sekė ilga tyla. Tardytojas kažką vis rašė, o aš tylėjau.
Nors marksizmo-leninizmo ideologai sako, jog "Leninas pabrėždavo, kad mes kovojame su religija idėjiniu keliu ir tik idėjiniu keliu - savo žodžiu, savo spauda" (P. Kolonickis, Marksizmas-leninizmas apie religiją, Vilnius, 1951, p.30), tačiau, kaip matome, čekistai idėjinėje kovoje naudoja jėgą, prievartą. Tiesos turi būti ieškoma laisvu tyrinėjimu, o ne prievarta. Nors tardytojas liepė kalbėti apie kitus, tačiau gerai žinodamas, kad neturiu teisės būti išdaviku, tylėjau. Neturiu teisės kitų laisvės kaina ir kančia palengvinti savo dalią. Koks žemas ir nekrikščioniškas yra išdaviko kelias. Išdavikas eina Judo pėdomis.
Artėjant darbo dienai į pabaigą, Urbonas pradėjo pykti, rūstauti už tai, kad neatsakinėju į jo klausimus.
- Kai čekistai panaudojo prievartą, nebeliko prasmės ginti savo idėją žodžiu, nebeliko prasmės atsakinėti į tardytojo klausimus, - pasakiau jam.
Jis pažvelgė į mane piktu žvilgsniu, pakėlė telefono ragelį ir pasakė prižiūrėtojui: "Paimkite iš kabineto."
Taip baigėsi ir antroji tardymo diena.
Kai pasitikėdamas Dievu visur ir visada nuoširdžiai meldiesi, neaptemsta protas, gauni kantrybės, ištvermės bei drąsos net ir sunkiausiose situacijose.
Šiandien penktadienis - Kristaus kančios diena. Beveik prieš du tūkstančius metų Viešpats baisiose kančiose mirė ant kryžiaus už mus. Bet kančia iki šiol tebesitęsia Kristaus mistinio kūno nariuose - gyvojoje Bažnyčioje. Krikščionių kraujas tai vienoje, tai kitoje šalyje tebesilieja. Ne visiems tenka ta garbė būti kankiniais. Tačiau kuriems tenka ta dalia, jie pratęsia atperkamąją Didžiojo Penktadienio Auką. Tokiomis mintimis gyvenau pirmąjį penktadienį saugumo kalėjime. O čekistai, lyg pasityčiodami iš tikinčiųjų, šiandien davė sriubą, kurioje buvo gabaliukai mėsos.
Prižiūrėtojas, atidaręs karmušką-langelį, rankos mostu pakvietė prieiti arčiau. Jis parodė saugumo priimtą nutarimą laikyti mane kaltinamuoju. Liepė perskaityti ir pasirašyti. Kadangi šis nutarimas liečia mane, todėl prašiau duoti man jo nuorašą.
- Pirmiausia, šio nutarimo nuorašo aš neturiu, antra, duoti kaliniams nutarimo nuorašus nepriklauso, - paaiškino prižiūrėtojas.
Šeštadienį mane nuvedė į pirtį. Liepė nusirengti nedideliame koridoriuje. Po to atrakino kambarį, kuriame buvo du dušai. Šiltą ir šaltą vandenį reguliuoja prižiūrėtojas iš koridoriaus. Prausiausi gal 15-20 min. Nusiprausus vėl atrakino duris ir įleido į koridorių, kuriame buvo drabužiai. Apsirengus vėl nuvedė į kamerą.
Šeštadienį į tardymą neveda. Veda valandai laiko pasivaikščioti. Pasivaikščiojimo kameros įrengtos netoli kalėjimo durų, saugumo kieme. Tai nedidelė kamera, turinti keturias aukštas mūro sienas, o vietoje lubų užtiestas vielos tinklas. Įveda kalinius į tą kamerą ir užrakina. Tokių pasivaikščiojimo kamerų yra keletas. Prižiūrėtojas vaikščioja virš kamerų padarytu tilteliu ir iš viršaus stebi kamerose vaikščiojančius kalinius. Garsiai šnekėti čia neleidžiama.
Šeštadienio vakarą ir sekmadienio dieną skiriu mąstymui ir maldai. Maldoje vienijuosi su besimeldžiančiais Aušros Vartuose ir Šv. Mikalojaus bažnyčioje, nes, būdamas laisvėje, ten dažniausiai melsdavausi. Džiaugiausi, kad savo kančia galiu dalyvauti gyvosios bažnyčios statyboje. "Kankinių kraujas yra Bažnyčios sėkla" - sakė Tertulijonas. Jaučiausi laimingas, kad galiu savo kančią jungti su Kristaus kančia. Buvau laimingas ir maldoje, nes malda man teikė daug paguodos.
X
Ir vėl mane veda į tardymą.
Urbonas buvo įsitikinęs, kad jo pusėje yra tiesa. Jis pradėjo kalbėti apie mūsų atsilikusią idealistinę ir savo pažangiąją materialistinę pasaulėžiūrą. Jis man priminė, kad religingumas neapsaugoja nuo nusikaltimo, religiniai prietarai daro didelę žalą žmogui, jie skurdina žmogaus dvasinį gyvenimą... Didžioji dauguma tarybinių žmonių nebetiki Dievu. Religingumas kelia konfliktus tarp tėvų ir vaikų, ardo šeimas... Taigi kova su Dievu vedama ir saugume, - kalbėjo Urbonas.
Išeitų, kad labiausiai esu kaltas dėl to, kad esu katalikas, Kristaus sekėjas. Štai kur mano nusikaltimo šaknys. Kadangi tai buvo ne tardymas, o ateistinė propaganda, todėl bandžiau ir aš ginti savo pozicijas.
- Ne religingumas ardo šeimas, o bedievystė. Jūsų teiginius sugriauna pati tarybinė statistika: 1950 m. buvo jungtuvių 23246, o skyrybų 625, t.y. 2,7%; 1960 m. jau skyrėsi 9% ir 1970 m. skyrėsi 23%. 1975 m. Vilniuje susituokė 4000, išsituokė 1600, t.y. 40% susituokusiųjų. Taigi ateistai, valdžios remiami, griauna tikėjimą, griauna ir šeimas, lieka vaikai našlaičiais, nors abu tėvai dar gyvi.
Kai pamačiau, kad tardytojas savo klausimais siekia ne objektyvios tiesos, bet tik apkaltinimo, man nebuvo prasmės atsakinėti į jo klausimus.
Nuo pat pirmojo apklausos protokolo Urbonas apklausos protokole po kiekvieno klausimo vietoje atsakymo dažniausiai parašydavo "Kaltinamasis Vladas Lapienis į klausimą neatsakė". Baigęs rašyti protokolą, tardytojas atnešdavo jį, padėdavo ant staliuko ir sakydavo: "Prašau perskaityti ir pasirašyti". Protokolo neskaitydavau ir nepasirašydavau, nes jame nebūdavo mano atsakymų. Tardytojas keletą minučių vaikščiodavo po kambarį ir rūkydavo. Surūkęs keletą cigarečių paklausdavo: "Skaitysite, pasirašysite ar ne?" Nesulaukęs atsakymo, pasiimdavo protokolą, sėsdavo prie savo stalo, garsiai jį perskaitydavo ir pasirašydavo. Taip baigdavosi ne tik pirmosios, bet ir daugelis kitų tardymo dienų.
Kai į tardymo kambarį ateidavo Rimkus, tai jis ir klausinėdavo, o Urbonas tylėdavo.
Kai mane areštavo, čekistai atėmė iš manęs visus buto raktus. Kiekvieną tardymo dieną aiškinau tardytojui, kad turėjimas svetimų buto raktų yra šiurkštus pažeidimas Konstitucijos 55 str., kur garantuojama buto neliečiamybė. Prašiau buto raktus grąžinti žmonai. Bet jie vis delsė. Piršosi mintis, kad jiems raktai buvo reikalingi įeiti į butą, nes žmona kiekvieną rytą išeidavo į darbą ir tik vakare grįždavo. Namuose nieko nelikdavo. Sakiau, kad tuo reikalu rašysiu raštą saugumo viršininkui ir prokurorui.
Pagaliau čekistai sugalvojo antrą kartą padaryti mūsų bute kratą. 1976 m. spalio 26 d. grupė saugumiečių, vadovaujant vyr. tard. Urbonui vėl darė kratą (jų vadinamą poėmiu) mūsų bute ir paėmė rašomą ir kalkinį popierių, juosteles rašomosioms mašinėlėms, polietileninius aplankus (giesmių natoms sudėti) ir kitas smulkmenas.
Po daugkartinių prašymų ir reikalavimų, praėjus savaitei ar daugiau laiko, iš manęs paimtuosius buto raktus grąžino žmonai.
X
Štai ir vėl nauja tardymo diena. Urbonas man kalbėjo, kad tarp kunigų pasitaiko ir gerų žmonių. Pvz., Liesys, gyvenęs netoli tardytojo tėviškės (Kaišiadorių raj.). Liesys kai ką gero yra padaręs jo tėvui. Labai norėjo, kad aš patvirtinčiau jo teiginį, jog kun. Liesys yra geras žmogus. Jis net keletą kartų mane paklausė: "Argi netiesa, kad kun. Liesys yra geras žmogus?" O aš tylėjau, netvirtinau, jog kun. Liesys yra geras. Sekančią tardymo dieną tardytojas vertė vertė prisipažinti, kad aš pažįstąs kun. Liesį... Bet kun. Liesio aš tikrai nepažinojau.
Savo gyvenime vadovavausi prigimtine teise, šalies Konstitucija ir tarptautiniais susitarimais dėl žmogaus teisių, o ne ateistų prasimanytais reikalavimais. Todėl aš ir nesuprantu, kuo esu kaltinamas.
Urbonas kalbėjo, kad ir be mano pasakojimo jiems žinoma, jog aš siekiau silpninti Tarybų valdžią, aktyviai dalyvavau ruošiant, dauginant bei platinant "LKB Kroniką"... /Jeigu tardytojas viską žinotų (kaip kad jis sako), tai kam tada klausinėti?/ Be to, tardytojas esą nenori daug vargti su tardomuoju, nelinkęs gaišti ieškodamas absoliučių įkalčių, o apytikrį kaltumą gali surasti ir be įrodymų, be liudytojų, remdamasis operatyvinių organų duomenimis arba ir be jų prielaidomis, savo partine nuovoka... O liudytojų, kurie liudytų prieš kaltinamąjį, čekistai visuomet suras, ir jie paliudys kaip tardytojams "reikia"... Surado ir mano byloje - Žasytį Kazimierą. Kadangi jis liudijo "kaip čekistams reikia", todėl buvo kviečiamas kelis kartus į saugumą apklausai, akistatai ir į teismą. O Salų (Rokiškio raj.) tarybinio ūkio sunkvežimio vairuotoją Šutą čekistai surado ir pakvietė tam, kad paneigtų "LKB Kronikoje" patalpintą žinutę.
Būdavo dienų, kai tardytojai mane "auklėjo" ateistine propaganda, ateistiniu fanatizmu, kuris griauna tiesos, taikos ir žmoniškumo pagrindus.
- Vyskupas Steponavičius gal ir neblogas žmogus, bet mes neleisime jam valdyti Vilniaus vyskupijos. Mes jam nuolaidų nedarysime...
Dauguma kulto tarnų yra lojalūs Tarybų valdžiai. Tai kodėl jūs, Lapieni, būdamas pasaulietis, tik eilinis katalikas, pasukote antivisuomeninės, antitarybinės, neteisėtos veiklos keliu? - klausė Rimkus.
- O kur gi jūs matote mano antitarybiškumą, antivisuomeniškumą?
- Leidime ir redagavime "LKB Kronikos", laikyme ir platinime antitarybinės, šmeižikiškos literatūros: "Aušros", Solženicyno "Gulago salyno", "Kultūrinės represijos Lietuvoje" ir kt. - porino Rimkus.
Jis nepagarbiai kalbėjo apie uolesniuosius kunigus, juos šmeižė, degė neapykanta dvasininkams. Jie tai darė norėdami, kad aš pasipiktinčiau dvasios vadais, pradėčiau juos smerkti... Jei Viešpats liepia mylėti kiekvieną žmogų taip, kaip save, tai argi kunigas yra menkesnis už kitus žmones, kad mes galėtume jų nemylėti ir negerbti? Sakydamas, kad aš leidžiu ir redaguoju "LKB Kroniką", Rimkus melavo.
Kovingieji ateistai, neįskiriant nė čekistų, kovoja prieš Bažnyčią stengdamiesi diskredituoti dvasininkiją. Jie tai daro net tardymo kambariuose.
- Religija dvasininkijai buvo priemonė darbo žmonių sąmonei tamsinti ir nuodyti, tikinčiosios liaudies priespaudai stiprinti, - sakė Rimkus.
Jei tik kuris kunigas atlieka savo pareigas, gina Bažnyčios teises, užtaria tikinčiuosius - apšaukiamas antitarybininku, ekstremistu, šmeižiku, užsiimančiu politika ir pan. Kadangi ir saugumo kambariuose vedama pikta kova su Dievu, iškoneveikiami dvasininkai, todėl kiekvieno tikinčiojo pareiga ginti savo tikėjimą bei dvasininkiją net ir saugume būnant.
X
Po eilinių mandagumo klausimų "Kaip sekasi? Kas naujo? Kaip jaučiatės? Ar jau papusryčiavot?" Urbonas pradėdavo tardymą.
Jau pirmosiomis tardymo dienomis tardytojui pasakiau:
- Man atrodo, būtų išmintingiau, mažiau laiko sugaištumėt, jei nekviestumėt manęs į tardymus.
- Ar jūs atsakinėsit į klausimus ar ne, ar jūs pasirašinėsit tardymo protokolus ar nepasirašinėsit, mes vis tiek kviesime į tardymus, vis tiek rašysime apklausos protokolus, - atsakė Urbonas.
Iš jo atsakymo aš supratau, kad tardymo skyriui rūpi ne parengtinio tardymo esmė, bet jo formalioji pusė.
Ne kartą Urbonas tardymo metu man sakė, kad jam jau gerai žinoma, jog aš leidžiąs ir redaguojąs "LKB Kroniką" ir aktyviai dalyvaująs leidžiant bei platinant kitą antitarybinę literatūrą ir vertė mane prisipažinti padarius jo nurodytus nusikaltimus.
XX partijos suvažiavimas konstatavo, kad Stalino asmenybės kulto laikotarpiu, daugelis nekaltai suimtųjų, negalėdami pakelti kankinimų, "prisipažindavo" kaltais. Nejaugi vėl saugumo tardytojai grįžta prie socialistinio teisėtumo pažeidimų, kuriuos taip ryžtingai pasmerkė XX partijos suvažiavimas? Jeigu ne, tai kodėl verčiame prisipažinti prie to, ko niekad nesi padaręs?
- Jei nenori kalbėti, tai imk popieriaus lapą ir rašyk. Rašyk iš kur gavai "LKB Kroniką" bei kitą antitarybinę literatūrą, - ragino tardytojas.
Bet aš nieko nerašiau, nes žinojau, kad rašymas nieko nepadės. Tylėjau daugelį dienų. Tylėjau, kai tiesą sakė ir kai melavo; tylėjau, kai pyko, barė, tylėjau ir kai maloniai kalbėjo. Tylėjau ne todėl, kad būčiau psichiškai nenormalus, iš baimės, iš nežinojimo, ką sakyti ar dėl abejojimo savo teisumu, bet kad pamačiau, jog tardytojams visai nerūpi tiesa. Pamačiau, kad siekiama apiplėšti ir nužmoginti žmogų. Pamačiau, kad kalbėdamas daugiau sau pakenksiu.
Tardytojas mane piktai barė:
- Gaminai ir platinai šmeižikišką literatūrą, žeminančią tarybinę valstybę ir visuomeninę santvarką, šmeižei Tarybų valstybės politiką religijos klausimu - nusikaltai, o dabar tyli...
Urbonas mane tikino, kad "LKB Kronikoje" tendencingai surinkta medžiaga, norima įteigti žmonėms, kad pas mus persekiojami tikintieji...
Girdėdamas tokią neteisybę negalėjau tylėti:
- Nors nesu nei "LKB Kronikos" leidėjas, nei jos redaktorius, tačiau esu skaitęs ją ir galiu drąsiai pasakyti, kad į "Kroniką" talpinama ne tendencingai surinkta medžiaga, o tik maža dalelė diskriminacijos, neteisybės faktų, kuriuos daro katalikams valdžios remiami privilegijuoti bedieviai. Ateistai nenori, kad jų nedori darbai būtų demaskuoti. Jiems būtų geriau, kad visuomenė apie jų piktus darbus nieko nežinotų. Ką padarysi, kad kankintojų ir kankinių norai nesutampa...
- "Kronika" - ne mažos saujelės darbas ir balsas, kaip jūs teigiate, o Lietuvos tikinčiųjų, gausios visuomenės balsas, kurį turite išgirsti ir išklausyti! Šį balsą galima nutildyti tik likvidavus tikinčiųjų diskriminaciją, persekiojimus, tik suteikus tikinčiajai visuomenei pilną tikėjimo laisvę. Ateistai sudaro tautos mažumą, bet jie savo rankose turi valdžią ir ja piktnaudžiauja, represuoja tikinčiuosius, reiškia jiems neapykantą. "Kronika" yra tarsi nedidelis veidrodis, parodantis valdiškų bedievių daromas skriaudas tikinčiajai visuomenei. Argi galime kaltinti veidrodį, kuris parodo tarybinio gyvenimo tikrovę? Ne represinių priemonių, ne prievartinių operacijų plėtimas prieš tikinčiuosius, o demokratinės reformos, jų tarpe teisė vesti ir religinę, o ne tik ateistinę propagandą - lygių teisių visiems gyventojams suteikimas yra realus būdas konfliktinėms situacijoms likviduoti.
Tardytojas mane kaltino, kad aš, siekdamas susilpninti Tarybų valdžią, parašiau 1974.I.4, 1974.VII.12, 1975.IV.15, 1976.IV.23 šmeižikiškus pareiškimus sąjunginiams bei respublikiniams valstybiniams ir partiniams organams, kuriuose žeminau TSRS valstybinę ir visuomeninę santvarką, kad šiuos pareiškimus "dėjau" į "Kroniką" tikslu juos paskleisti, kaupiau ir platinau antitarybinę medžiagą ir t.t., ir t.t.
Kadangi šie kaltinimai nėra pagrįsti įrodymais, o tik prielaida, todėl į juos neatsakiau. Tačiau, jeigu kaltinamojoje išvadoje jie bus paminėti, galėsiu teisme įrodyti jų nepagrįstumą.
Tardytojas teigė, kad aš galiu eiti į bažnyčią, ramiai melstis ir nesikišti į politiką.
- Kaip aš galiu eiti į bažnyčią, jeigu jūs uždarėte mane į kalėjimą ir neišleidžiate?.. O dėl politikos, tai Kristus mums mokė: "Atiduokite tai, kas ciesoriaus - ciesoriui, o kas Dievo - Dievui" (Mt 22,21). Jūs gi reikalaujate dalį, priklausančią Dievui, atiduoti ciesoriui. Kai mes šito jūsų neteisėto reikalavimo neišpildome, mus apkaltinate kišimusi į politiką. Be to, kova prieš blogį nėra politika. Ir tikinčiųjų teisių gynimas taip pat nėra politika.
X
Urbonas 1976 m. spalio mėnesio pabaigoje pasakė:
- Jums bus leidžiama rašyti kiekvieną mėnesį po vieną laišką. Aš tuojau parašiau žmonai laišką ir jame paminėjau tardytojo pažadą. Ji apsidžiaugė. Parašiau žmonai spalio, lapkričio, gruodžio ir sausio mėn. po vieną laišką. O žmona sausio mėnesį savo laiške rašė, kad ji iš manęs vieną laišką gavo lapkričio 23 d., o kitą - sausio 11 d. Vadinasi, du mano laiškus čekistai konfiskavo ir apie tai man nieko nesakė. O juk Urbonas tardydavo mane kiekvieną savaitę po kelis kartus, apie laiškų konfiskavimą puikiai žinojo, nes visi laiškai ėjo per jo rankas.
Urbonas ne kartą man sakė, kad laiškuose galime rašyti tik apie buitinius reikalus. Apie mūsų dienotvarkę, maitinimąsi bei gyvenimą izoliatoriuje ir apie tardymą rašyti negalima. Kadangi tų "negalima" buvo daug, todėl nežinodavau ką ir berašyti.
1976 m. lapkričio mėnesį Urbonas man sakė:
- Jeigu jūs tardymo metu neatsakinėsite į klausimus, nepasirašinėsit apklausos protokolų, mes neleisime rašyti laiškų.
- Neleisite - aš apsieisiu ir be laiškų, - pasakiau Urbonui.
Apie šį tardytojo ketinimą parašiau žmonai. Laiško tardytojas išsiųsti neleido.
Nors mano butas nuo saugumo kalėjimo buvo visai netoli (gal nė kilometro nebuvo), tačiau laiškai keliaudavo savaitę ir ilgiau... Štai aš padaviau Urbonui 1977 m. vasario 6 d. laišką išsiųsti, o po 18 dienų (vasario 24 d.) jis man laišką grąžino ir pasakė: "Cenzūra jūsų laiško nepraleido." O ta "cenzūra" buvo pats Urbonas, nes dar lapkričio mėnesį man pasakė: "Aš esu pagrindinis jūsų tardytojas, todėl man teks peržiūrėti jūsų laiškus."
1976 m. gruodžio 25 d. laiške žmonai (ji laišką gavo 1977.I.11) prašiau išrašyti iš Maldyno (išleisto 1968 m.) rytmetinę maldą. Ji šią maldą savo laiške įrašė. Tardytojas Urbonas tą jos laišką su rytmetine malda man tik parodė ir tuojau paslėpė sakydamas: "Šio laiško jums duoti negalima, jį grąžinsime atgal siuntėjui." Ar jis norėjo iš manęs pasityčioti, ar, būdamas ateistas, nekenčia maldų ir nenori, kad ir kiti melstųsi, ar turėjo kokius kitus motyvus, -aš nesupratau.
Vėliau, grįžęs į laisvę sužinojau, kad daug man rašytų laiškų: žmonos, giminių bei pažįstamų - konfiskavo ir nei man, nei siuntėjams apie tai nepranešė. Ar tai pagarba žmogui?! Yra posakis: kaip šauksi, taip ir atsišauks. Kaip valdžia elgiasi su savo krašto piliečiais, taip ir jie elgiasi su valdžia.
X
Tardytojas Urbonas mane įtikinėjo, kad laisvėje būdamas nusikaltau visuomenei, todėl liaudis jau dabar mane smerkianti, o kai sužinosianti plačiau apie mano antitarybinę, šmeižikišką veiklą, dar labiau nuo manęs nusigręš, visai pasmerks mane. Nusigręš nuo manęs net ir tikintieji, piktinsis, net pirštais badys... Nieks neparašys nė laiško. O kai grįšiu į laisvę, esą niekas nenorės su manimi susitikti ir kalbėti, bet kai pamatysią einantį gatve, žmonės pereisią į kitą gatvės pusę...
(Čia noriu pastebėti, kad, grįžęs į laisvę, 1981 m. liepos mėnesį eidamas Vilniaus gatvėmis Viršuliškių rajone netoli parduotuvės "Saturnas", pamačiau visai arti priešais ateinantį tardytoją Urboną, norėjau jį pasveikinti, pasakyti "labą dieną", bet kai tik Urbonas mane pamatė, staigiai pasuko į šalį ir labai greitais žingsniais, beveik bėgte nubėgo šalin nuo manęs. Taigi, tardytojas bėgo nuo buvusio savo tardomojo, kuris po penkių metų nelaisvės grįžo į savo namus Vilniuje. Nė vienas žmogus, išskyrus tardytoją Urboną, nuo manęs nebėgo, nėjo į kitą gatvės pusę ir niekas nuo manęs nenusigręžė).
Priminiau, kad tardytojas nesivargintų su tokiomis prognozėmis, nes jos gali neišsipildyti. Lietuvos tikinčioji visuomenė manęs nesmerks, nes aš ne tik savo, bet ir jos interesus gyniau. O apie ateistus, kurie sudaro gyventojų mažumą, pasakyti nieko negaliu.
- Gerai pagalvokite, tardytojau, kad, bekalbant liaudies vardu, besidangstant liaudies skraiste, ryt poryt jūsų pačių bei jūsų veiklos nepasmerktų liaudis, jūsų darbų nepavadintų antiliaudiniais, kaip XX partijos suvažiavimas pasmerkė Stalino epochos veiklą konstatuodamas: "Buvo prileisti rimti tarybinio teisėtumo pažeidimai, dėl kurių nekaltai nukentėjo daug tarybinių žmonių". Jūs, gindami mažumos neteisėtus veiksmus, o gyventojų daugumai palikdami teisę vargti, tylėti ir kentėti, vedate šalį į aklavietę. Siekdami užslėpti gyvenime pasitaikančias negeroves, darote meškos paslaugą. Krikščionis privalo ginti save ir kitų teises ir laisves, ypač religijos laisvę, kuri yra visų kitų laisvių pagrindas. Taikstydamasis su pareigūnų savivaliavimais, jis negali atlikti savo pareigų Dievui, Tėvynei, bendruomenei.
- Jūs pažeidinėjote tarybinius įstatymus! - tvirtino Urbonas.
- Kai valdžios skatinami bei remiami ateistai persekioja katalikus ir jų vaikus, kai bedieviai kišasi į Bažnyčios vidaus gyvenimą, kai neteisėtai suimami kunigai ir tikintieji, - kiekvieno kataliko šventa pareiga pasipriešinti tokiems neteisėtiems veiksmas, nes: "Gerbti piliečių asmenybę, saugoti jų teises ir laisves - visų valstybinių organų ir pareigūnų pareiga" - skelbia Konstitucijos 57 str.
Jūs sakėte, kad stovite tarybinių įstatymų sargyboje, veikiate ne savo, bet valstybės vardu. Bet jums atrodo, kad valstybė - tai ateistai, o tikintieji ir kitokių pažiūrų piliečiai yra žemesnės kategorijos žmonės, kuriuos ir reikia atitinkamai traktuoti. Šitaip darydami jūs kurstote nesantaiką ir dalijate visuomenę į dvi dalis: privilegijuotus ateistus ir beteisius tikinčiuosius...
Tardytojas mane subarė:
- Jeigu jums duodi valią, tai jūs ir čia užsiimate antitarybine agitacija!
X
Saugumo kalėjimo kamerose, kuriose man teko būti, kratos buvo daromos ne rečiau kaip kartą į savaitę. Dažniausiai kratų metu išvesdavo iš kameros ir uždarydavo į boksą (siaura dėžė, kurioje vos telpa žmogus). Tačiau būdavo ir tokių dienų, kai nevesdavo į boksą, o kratos metu reikėdavo stovėti kameroje, prie durų. Kratydami išversdavo patalynę, apčiupinėdavo drabužius, braukydavo jų siūles, apžiūrėdavo kiekvieną daiktą, esantį spintelėje, lentynoje. Jei rasdavo dienoraščius, atimdavo ir atiduodavo tardytojams. O tie kai kada grasindavo net karceriais.
Prižiūrėtojai ne visi buvo vienodi. Vienas kitas buvo žmoniškesnis. Bet buvo ir tokių, kurie kibdavo prie kiekvieno menkniekio, mesdavo užgaulų žodį. Vienas iš tokių, vesdamas į prausyklą, kai atsilikau nuo kito, daug jaunesnio kalinio, griebė mane už rankos ir, grieždamas iš pykčio dantimis, suriko:
- Ja tebia naučių! (Aš tave pamokysiu!) - ir užsimojęs kumščiu vos susilaikė nesmogęs į veidą. Jis kibdavo ir prie kitų kalinių dėl kiekvieno menkniekio. Buvo ir daugiau žiaurių prižiūrėtojų, kuriems kalinių kančios sudarydavo malonumą. Jie nuožmiai vargindavo kalinius.
Saugumo kalėjime izoliacija ir drausmė buvo labai griežta. Jeigu tik su kitu kaliniu, esančiu toje pačioje kameroje, pradedi garsiau kalbėti, prižiūrėtojas jau ir daužo raktais į kameros durų spyną. Koridorius išklotas kilimu, kad nesigirdėtų kai vaikščioja žmonės. Išvedus pasivaikščiojimui, vienas kalinys garsiai sučiaudėjo - už tai jį nuvarė atgal į kamerą. Garsiai kosėti irgi drausdavo.
Kalėjime yra daug šnipų. Kalbėtis čia kur kas pavojingiau, negu laisvėje. Mat čekistai bei kalėjimų administracija stengiasi pasiklausyti įtaisytais pasiklausymo įrengimais, bet priverčia ir kai kuriuos kalinius pranešinėti apie savo nelaimės draugus.
Beveik kiekvieną kartą tardytojas pradeda klausinėti su paruoštu iš anksto klausimų lapu. Nuo tų klausimų priklauso ir atitinkama nuotaika: arba rūsčiai barasi, arba maloniai kalba. Bet tikslas vienas - apkaltinti tardomąjį ir išgauti žinias apie draugus, pažįstamus, bendradarbius...
X
1976 m. gruodžio mėn. Urbonas man sako:
- Kaip matote, sakiau tiesą, jog jūs leidote ir redagavote "LKB Kroniką". Jūs izoliuotas, ir "Kronika" jau nebepasirodo, nebeleidžiama.
Tik po to, kai pasirodė "LKB Kronikos" 25 numeris, nustojo mane kaltinti jos leidimu ir redagavimu, o kaltino tik dauginimu ir platinimu.
Kitą dieną tardytojas autoritetingai tvirtino, kad aš prieš karą ir vokiečių okupacijos metais gyvenau jėzuitų vienuolyne Kėdainiuose ar Kražiuose. Nors šis jo tvirtinimas neturėjo jokio ryšio su baudžiamąja byla, tačiau tardytojui pasakiau, kad nesu girdėjęs, kad kada nors tuose miesteliuose būtų buvęs jėzuitų vienuolynas. Tai kaip aš ten galėjau būti?..
Parengtinio tardymo eigoje buvo aiškiai matyti, kad tardytojas visai nepaiso LTSR BPK 18 str., kur pasakyta: "Teismas, prokuroras, tardytojas ir kvotėjas privalo imtis visų įstatymo numatytų priemonių, kad būtų visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai ištiriamos bylos aplinkybės, privalo išaiškinti tiek kaltinamąjį kaltinančias, tiek jį teisinančias aplinkybes." Mano byloje tardytojas aiškino tik mane įkaltinančias ir sunkinančias aplinkybes ir ignoravo teisinančias bei lengvinančias aplinkybes. Kad tai nebūtų tušti žodžiai, pateiksiu keletą faktų:
1. Prieš II pasaulinį karą ir pirmosiomis Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karo dienomis (1941 m.) aš gyvenau ir dirbau Pažaislyje. Ten gyveno ir dirbo Marija Jančiauskaitė (brigadininkė), Ražukas Jonas, Stanelis Povilas, Žasytis Kazys, Rašukaitė Agota, B. Patricija. Parengtinio tardymo metu visi jie buvo pakviesti į saugumą apklausimui. Visi jie (išskyrus K. Žasytį) liudijo objektyviai, teisingai - nei prieš mane, nei už mane. Tačiau šių penkių liudytojų objektyvūs parodymai tardytojams nepatiko, todėl jų daugiau nei apklausimui, nei akistatai, nei į teismą nebekvietė. O K. Žasyčio aiškiai melagingi, tendencingi parodymai prieš mane saugumo tardytojams patiko, todėl jie kvietė jį dar kartą į saugumą apklausai, kvietė akistatai, kvietė duoti parodymus ir į teismą. O jis davė melagingus parodymus prieš mane todėl, kad mūsų santykiai buvo nekokie. Dar Pažaislyje gyvenant, ne kartą aš Žasyčiui sakiau: "Kazimierai, kam tu vilioji iš vienuolyno Macelytę? Argi maža pasauliečių mergaičių? Be to, ji už tave daug vyresnė ir mokytesnė. Ji yra mokytoja, o tu paprastas darbininkas. Ji visai tau netinka į žmonas. Pasiieškok mergaitės pagal save..." Už tokius priekaištus K. Žasytis pyko. Jis net savo parodymuose saugumui pasakė: "Kai Lapienis apsigyveno Tauragėje, aš nenorėdavau su juo susitikti, nes man atrodė, jog jis nori sužinoti, kaip aš su buvusia vienuole gyvenu."
Anie penki liudytojai pirmosiomis karo dienomis gyveno ir dirbo drauge su manimi, todėl kiekvieną mano žingsnį neblogiau žinojo už K. Žasytį. Jonas Ražukas ir Povilas Stanelis net gyveno su manimi viename kambaryje. Tai kodėl jų objektyvūs, teisingi parodymai buvo ignoruojami? Kodėl K. Žasyčio melagingi parodymai buvo įrašyti į mano baudžiamąją bylą? Savaime peršasi išvada, kad teisėtvarkos darbuotojai ieškojo ne teisybės, bet susidorojimo, todėl ir iš liudytojų laukė tik kaltės "įrodymų", o ne objektyvios tiesos.
K. Žasytį, kaip buvusį bendradarbį, aš mylėjau ir myliu, o už jo melagingą parodymą, už jo nuodėmes aš gedėjau ir liūdėjau. Taigi, išėjo pagal šv. Rašto žodžius "Neteisingi liudytojai sukilo prieš mane ir mane smerkė dėl dalykų, kurių aš ir žinote nežinojau" (pagal Psalmę 34).
2. Kai dirbau LTSR Mokslų Akademijoje, Istorijos-etnografijos muziejuje, to muziejaus direktoriaus pavaduotoja Agota Jankevičienė 1963.VII.13 išdavė charakteristiką, kurioje rašoma: "Lapienis Vladas aktyviai dalyvauja visuomeniniame darbe, yra draugiškas ir principingas". Perskaitęs šią charakteristiką, vienas čekistas saugumo komitete 1973.XI.21 pasakė: "Ta komunistė Jankevičienė durna boba, kad tokiam niekšui išdavė gerą charakteristiką." Ši charakteristika ir dabar pateko į čekistų rankas, tačiau jie, norėdami mane apkaltinti ir pasmerkti, nepasitenkino šia charakteristika. Todėl jie, mane areštavę, parašė muziejui raštą, prašydami, kad komunistė Jankevičienė atsiųstų naują charakteristiką jau daugiau kaip 10 metų nedirbančiam muziejuje(!), dabar kalinamam saugumo kalėjime Lapieniui Vladui... Jankevičienė suprato (o gal vyras, daug metų dirbęs saugumo komitete vyr. tardytoju papulkininkio laipsnyje, patarė), kad dabar Vl. Lapieniui netinka išduoti teigiamą charakteristiką. Todėl dabar charakteristikoje ji rašo: "Lapienis Vladas visuomeninėje veikloje nedalyvavo, su kolektyvu ryšių nepalaikė". Šią charakteristiką antspaudavo, pasirašė ir atsiuntė saugumo komiteto tardymo skyriui... Tai kas, kad tai melas, juk "morališka yra visa tai, kas padeda kurti komunistinę visuomenę." (V. Prokofjevas. Religija mokslo ir pažangos priešas, Vilnius, 1954.p.54). Abi viena kitai prieštaraujančios charakteristikos buvo padėtos ant tardytojo Urbono rašomojo stalo, o vėliau jos buvo padėtos ant teisėjo stalo. Nei tardytojas, nei teisėjas neaiškino, kodėl šios charakteristikos viena kitai prieštarauja.
Šie du faktai akivaizdžiai byloja, kad tardytoją, prokurorą ir teisėją domina ne objektyvi tiesa, o tik kaltinančios ir sunkinančios mane aplinkybės. Tokių faktų būtų galima paminėti ir daugiau. Šie faktai rodo, kad teisinės apsaugos organai nesilaiko teisėtumo. O juk įstatymas yra visiems įstatymas - jis įpareigoja ir tardytojus, ir teismo organus jų laikytis.
Tardytojas niršdavo, užvirdavo pykčiu, kad neatsakinėjau į jo klausimus, kuriais siekiama ne tiesos, bet tik apkaltinimo. Atsisakydamas prisipažinti kaltu, lyg būčiau norėjęs jį patį išversti iš kojų. Tada visos priemonės mane palaužti, jų nuomone, buvo geros. Kai žmogus pasirenka heroišką tylą, kad širdies šventovė liktų saugi, ištikima Dievui, tada smurtininkai griebiasi prievartos ir fiziniais varginimais bei kankinimais savo auką nori sugniuždyti, suluošinti. Už tai, kad atsisakiau būti nusikaltimo bendrininku, man buvo sudarytos itin sunkios kalinimo sąlygos. Uždarė daugiau negu mėnesiui vienutėje ir pradėjo su manimi daryti kažkokius eksperimentus. Gretimos kameros (joje tuo metu kalinių nebuvo, nes, beldžiant į sieną, nieks niekada neatsiliepdavo) duris čekistai vis atidarydavo (girdėdavosi jas rakinant) ir įeidavo ten žmogus. Ką jis darydavo toje kameroje, aš nežinau. Tačiau kai tik ten įeidavo, netrukus pradėdavau jausti stiprius galvos skausmus. Netrukus galvoje atsirado ūžesys. Po keleto dienų pradėjo vis dažniau ir dažniau tekėti kraujas iš nosies. Kai dieną tekėdavo kraujas, atsiguldavau aukštielninkas - kraujas nustodavo tekėjęs; naktį, kai tik užmigdavau, pajusdavau, kad nuo kraujo drėgna pagalvė. Pradėjau bijoti staigių bildesių. Kai tik rakindavo gretimos kameros ar pasivaikščiojimo aikštelių duris, aš išsigąsdavau. Kad negirdėčiau staigių bildesių, užsikimšdavau ausis vata ir užsidėdavau žieminę kepurę su ausinėmis. Ir taip dieną ir naktį būdavau su žiemine kepure. Kepurę nusiimdavau tik eidamas praustis ir pas tardytoją. Be to, visas kūnas pradėjo niežėti, tarsi sirgčiau niežais. Kai pasikasydavau, atsirasdavo žaizdelės, kurios ilgai neužgydavo. Kraujo spaudimas pasidarė per žemas.
Rusų rašytojas F. Dostojevskis savo knygoje rašo: "Kas yra ragavęs valdžios, to neriboto viešpatavimo, valdžios ir pilnos galios pažeminti pačiu didžiausiu pažeminimu kitą būtybę, turinčią Dievo paveikslą ir panašumą, tas jau neišvengiamai darosi nebe ponas nebe valdovas savo jausmams. Tironystė yra įprotis, ji turi galią vystytis, ji išsivysto galiausiai į ligą. Aš tvirtinu, kad visų geriausias žmogus gali iš įpročio sužiaurėti ir apkvaišti, virsti žvėrimi. Kraujas ir valdžia svaigina; vystosi nuožmumas, palaidumas; protui ir jausmui darosi prieinami ir pagaliau malonūs patys nenormaliausi reiškiniai. Žmogus ir pilietis žūva tirone amžinai; grįžti į žmogiškąjį orumą, atgailą, atgimimą darosi beveik neįmanoma. O dar, be to, savivaliavimo pavyzdys, jo galimumas, veikia užkrečiamai ir visą visuomenę - tokia galimybė masina. Jei visuomenė abejingai žiūri į tokį reiškinį, tai ir jos pačios pamatai jau yra paliesti šio antkričio. Vienu žodžiu, kūno bausmių teisė, duota vienam žmogui prieš kitą, yra viena iš visuomenės opų, yra viena iš pačių galingųjų priemonių panaikinti žmoguje bet kokiam pilietiškumo gemalui, bet kokiam jo daigui ir tikra priežastis būtinam ir neišvengiamam jo suirimui." (F. Dostojevskis, "Užrašai iš mirusiųjų namų", Vilnius, 1964, p.250-251). Gyvenant laisvėje, o ypač būnant kalėjimuose ir priverčiamojo darbo lageriuose, gyvenimo tikrovė šimtus kartų patvirtino šių F. Dostojevskio teiginių teisingumą.
Į mano kamerą pradėjo ateidinėti saugumo felčerė. Kalėjimo administracija davė keletą švarių pagalvės užvalkalų ir liepė nelaukiant šeštadienio sukruvintus pakeisti švariais. Kalėjimo viršininkas Petrauskas pasiūlė parašyti pareiškimą, prašant leisti pasivaikščioti papildomai dar vieną valandą. Tačiau aš tokio pareiškimo nerašiau, nes, nubėgus kraujui, jaučiau silpnumą, todėl pasivaikščiojimui ir vienos valandos buvo per daug.
Apie tai, kad pašlijo mano sveikata, rašiau 1976 m. gruodžio 25 d. laiške žmonai. Tačiau, kad sveikata pašlijo nuo jų daromų eksperimentų, laiške rašyti negalėjau, nes tokį laišką tikrai būtų konfiskavę.
Pašlijus sveikatai, ne kartą klausiau tardytoją Urboną, ar, kaliniui mirus, atiduoda jo kūną namiškiams palaidoti? Bet tardytojas niekad į šį klausimą neatsakė. Mirti nebijojau, nes mirtis man būtų tik laimėjimas.
Nors aš neprašiau, tačiau mane nuvežė į Lukiškių kalėjimą pas gydytoją. Lukiškių kalėjimo gydytoja rusė daugiau teiravosi apie mano nusikaltimą, negu apie mano sveikatą. Girdėjau, kaip gydytoja sakė saugumo kalėjimo felčerei, atvežusiai mane į Lukiškių kalėjimą, jog mano kraujo spaudimas per žemas. Iki arešto kartais mano kraujo spaudimas būdavo per aukštas, bet niekados nebuvo per žemas. Tą pačią dieną mane vėl parvežė į saugumo rūsį.
Girdėjau kalbant, kad čekistai labai pyksta, jei kas numiršta anksčiau, negu jiems reikia - juk iš lavono nieko nebeišgausi, nieko nesužinosi. O žinoti jiems labai rūpi...
Galbūt čekistai galvojo, kad tokiais varginimo eksperimentais palauš, jų žodžiais tariant, mano užsispyrimą, tylėjimą ir pradėsiu prisipažinti kaltu, pradėsiu kalbėti apie save ir kitus žmones. O gal jie turėjo ir kitus motyvus.
Kai buvo pakviestas pas tardytoją Markevičių Jaškūnas dėl kratos metu pas jį rastos "LKB Kronikos", ten buvęs Rimkus Jaškūnui pasakė: "Jeigu Lapienis nebūtų užsispyręs kaip senas ožys, jam būtų daug lengviau." H. Jaškūnas, po tardymo grįžęs į kamerą, tuos Rimkaus žodžius man pasakė.
Peršasi išvada, kad laikas parengtiniam tardymui skiriamas faktiškai ne nusikaltimui išaiškinti, bet tardomąjį išvarginti, išsekinti, palaužti jo valią. Kartais kildavo klausimas: negi vėl atgyja Stalino laikų žiaurūs teisėtumo pažeidimai? Iš tikrųjų, kai nusigręžiama nuo Dievo, nepaisomi ir doroviniai nuostatai.
Buvo pagrindo bijoti, kad medicinos priemonės nepasidarytų įrankiu saugumo kerštui įvykdyti. Todėl parašiau prokurorui pareiškimą, kuriame nurodžiau, jog LTSR BPK 461 str. sakoma, kad neleidžiama taikyti nuobaudų, kuriomis siekiama daryti kaliniams fizinių kančių arba žeminti žmogaus orumą. Todėl prašiau imtis įstatymo numatytų priemonių, kad nebūčiau suluošintas, nes tapęs invalidu, būsiu našta ne tik šeimai, bet ir valstybei. Šio pareiškimo nuorašą buvau pasilikęs kameroje, bet prižiūrėtojai jį paėmė. Po pareiškimo įteikimo praėjus mėnesiui laiko, LTSR prokuroro vyr. padėjėjas Bakučionis atėjo į mano kamerą pasikalbėti dėl šio pareiškimo. (Pagal BPK 128 str. į pareiškimą turėjo reaguoti po trijų, vėliausiai po 10 dienų...)
Gyvendamas vienutėje, buvau gerokai sugniuždytas fiziškai, bet neaptemo protas, nesusilpnėjo valia. Viešpats pasidarė man dar artimesnis, labiau veikė Jo malonė. Kartojau šias eilutes:
Bet, jeigu gyvas aš išeisiu,
Jei laisvė vėl nusišypsos -
Aš vėl kovos idėjas skleisiu
Didžiosios Viešpaties tiesos!
Urbonas kelis kartus man patarė parašyti motyvuotą pareiškimą tardymo skyriaus viršininkui pulk. Kisminui prašant pakeisti kitu tardytoju. Bet aš tokio pareiškimo nerašiau, nes buvau įsitikinęs, kad nuo to mano padėtis nepagerės.
Ar dėl mano pareiškimo prokurorui, ar dėl to, kad negavo norimų rezultatų, 1976 m. gruodžio mėn. mane perkėlė į kitą kamerą, kurios langai buvo į saugumo kiemo pusę. Tada buvo aišku, kad nuo eksperimentų buvo atsisakyta. Po to mano sveikatos būklė palaipsniui ėmė gerėti, nors tardymai, maistas ir kitos gyvenimo sąlygos pasiliko tos pačios. Mano laikysena tardymo metu irgi pasiliko ta pati: neprisipažinau kaltu, neatsakinėjau į klausimus, nepasirašinėjau tardymo protokolų.
X
Toje kameroje mane apgyvendino su kaliniu. Šis kalinys sakėsi esąs Antanas iš Kauno, 25-mečio gatvės. Jį kaltino už valiutą. Gyrėsi esąs geras katalikas, lankąs bažnyčias, gerai pažįstąs kun. Zdebskį, buvęs net jo teisme Kapsuke. Gražios esančios Kapsuko ir Kybartų bažnyčios. Labai norėjo, kad ir aš tas bažnyčias pagirčiau: "Ar jums patinka Kybartų, Kapsuko Bažnyčios?" - klausė manęs. Bet aš nieko į tai neatsakiau. Mano pasyvumu buvo labai nepatenkintas. Ko nepasakosi tardytojui, nepasakok ir kameros draugams - toks dėsnis turėjo galios saugumo kalėjimo kamerose. Antanas man įrodinėjo, kad kun. Zdebskis tardyme labai gerai gynėsi, kalbėjo, aiškino, įrodinėjo, todėl teismas jam paskyrė mažą bausmę. Jis patarė ir man netylėti, kalbėti, gintis. "Jeigu tu tylėsi, nesiginsi, tai tardytojui, teismui atrodys, kad esi kaltas ir paskirs didesnę bausmę". Jo patarimai buvo panašūs į tardytojų patarimus. Visa tai griovė pasitikėjimą juo. Kartais jį išvesdavo neva tardymui. Tačiau grįžęs į kamerą nepasakodavo apie tardymą, tik patarinėdavo man kaip aš turiu laikytis tardymo metu. Tai buvo saugumo talkininkas, kalinių žargonu kalbant - "stukačius" (beldikas).
Jis labai rūkydavo, todėl didelė nikotino dozė tekdavo ir man. Sėdėdavome per dienų dienas paskendę dūmuose. Nors palei lubas buvo atdaras mažas langelis, bet visą laiką kameroje būdavo daug dūmų. Jis pats vargdavo ir mane vargindavo.
Nors jis talkininkavo čekistams, bet šį klystantį žmogų mylėjau ir elgiausi su juo bičiuliškai. Pusę produktų gautų iš namų ir pirktų iš saugumo parduotuvės (leidžiama pirkti iki 10 rb. mėnesiui) atiduodavau jam. Su juo teko gyventi apie mėnesį laiko.
Kartą Urbonas paklausė, ar gerai mes sugyvename.
- Jis didelis pypkorius ir saugumo tardytojams talkininkauja... Sugyvename neblogai, - atsakiau tardytojui.
- Niekas jo neprašo talkininkauti, - piktai atrėžė Urbonas. Tačiau sekančią dieną mane iškėlė į kitą kamerą. Atsisveikinant tas vadinamas Antanas graudžiai verkė...
Mane nuvedė į kamerą, kurios langai į konservatorijos pusę. Apgyvendino su kaliniu Luckum, Marijos Jurgutienės broliu. Marijos vyras, konservatorijos dėstytojas Jurgutis, išvykęs į užsienį, pasiprašė politinės globos JAV. Ten jis ir pasiliko gyventi. Jo sesuo Marija dirbo konservatorijoje bibliotekos vedėja. Tačiau, kai tik jos vyras Jurgutis pasiliko Amerikoje, Mariją Luckaitę-Jurgutienę atleido iš darbo.
- Tarybų valdžia, atleisdama Mariją iš darbo ir palikdama ją su mažu vaiku be duonos kąsnio vien už tai, kad jos vyras pasiliko JAV, pasielgė nežmoniškai, - kalbėjo Luckus.
Luckus žemo ūgio, taisyklingų veido bruožų, neturintis nė 25-erių metų amžiaus. Jo motina gyveno Vilniuje. Prieš areštą jis dirbo spaustuvėje linotipininku. Jį teisė Vilniaus miesto Spalio raj. liaudies teismas. Pasakojo, kad, darant pas jį kratą, rado ginklą - pistoletą. Jį tardė vidaus reikalų ministerijos tardytojas. Teismas bylą nagrinėjo keletą dienų. Kiekvieną dieną, grįžęs vakare iš teismo, pasakodavo apie teismo eigą. Kai teisėjas jį paklausė, kodėl dauguma jo parodymų labai skiriasi nuo liudytojų parodymų ir nuo jo paties parodymų, duodamų teisminio tardymo metu, Luckus teismui paaiškino, kad parengtinio tardymo metu tardytojas jam sakydavęs: "Jeigu tu neprisipažinsi kaltu ir nepasirašysi tokių protokolų, kokius aš parašau, tau bus paskirta mirties bausmė, t.y., būsi sušaudytas". Bijodamas mirties bausmės, pasirašydavau tardymo protokolus, kokius surašydavo tardytojas, nekreipdamas dėmesio, kas juose parašyta. Taigi apklausos protokoluose yra ne mano parodymai, bet tardytojo kūryba...
Kartą sėdžiu kameroje užsimąstęs. Luckus, pamatęs mane susirūpinusį, sako: "Nenusimink, patekti anan pasaulin nereiks pačiam rūpintis - čekistai tuo pasirūpins..."
Prieš paskutiniąją teismo dieną Luckus sakė, kad prokuroras paprašė teismą jam skirti 10 metų laisvės atėmimo. Kai buvo paskelbtas teismo nuosprendis, Luckaus į kamerą nebeatvedė, daugiau su juo nebesusitikome. Su juo vienoje kameroje kalėjome daugiau negu mėnesį.
Luckų nuteisus, mane perkėlė į kitą kamerą, kurios langai buvo į saugumo pastatų kiemą. Netrukus į šią kamerą atkėlė Henriką Jaškūną, areštuotą 1976 m. gruodžio mėn. prieš pat Kalėdas.
Prieš areštą Jaškūnas gyveno su žmona ir dviem dukrelėm Jonavoje. Vyresnioji dukra mokėsi Jonavos vidurinėje mokykloje, vienuoliktoje klasėje, o jaunesnioji - technikume. Jaškūno tėvas gyvenęs Panevėžyje, buvo batsiuvys, komunistas pogrindininkas. Todėl ir sūnus Henrikas pokario metais dirbo milicijoje Panevėžyje. Ten bedirbant ir buvo suimtas. Nuteistas 25 m. laisvės atėmimo. Bausmę atliko Vorkutoje, anglių kasykloje. Po Stalino mirties, iškalėjęs apie 10 m., buvo paleistas į laisvę. Grįžus į Lietuvą, valdžia jam neleido apsigyventi Panevėžyje, todėl apsigyveno Jonavoje. Sakėsi esąs savamokslis, bet turėjo literatūrinių gabumų. Rašydavo lietuviškai ir rusiškai. Taip pat mokėjo piešti. Savo samprotavimus valstybės valdymo bei tvarkymo klausimais rašydavo į sąsiuvinius, perduodavo čekistams ir prašydavo, kad siųstų į Maskvą vyriausybei. Jį tardė ypatingai svarbių bylų vyr. tardytojas papulk. Koveliovas.
Jaškūnas kameroje kalbėdavo:
- Komunistai eina senosios Rusijos carų pėdomis, tik prisidengę, tarsi skraiste, socializmu. Pradžioje bolševikai paskelbė carų sudarytas slaptas sutartis, kurių liaudis nežinojo, ir patys žadėjo tokiomis priemonėmis nesinaudoti. Bet taip buvo neilgai. Netrukus jie pradėjo veikti kaip ir carai, tik intensyviau: sekimas, papirkimai, slapti susitarimai, represijos ir t.t. Partijos XX suvažiavimas tai pripažino. Kadangi buvo panašūs tikslai, todėl ėmėsi ir panašių priemonių. Leninas pripažino mažoms tautoms teisę savarankiškai apsispręsti ir išstoti iš Tarybų Sąjungos. VIII-me partijos suvažiavime vienas iš bolševikų partijos vadų pasakė: "Visa išpūsta apsisprendimo teisė neverta supuvusio kiaušinio"...
Mūsų kamera buvo apie 5 m. ilgio ir apie 3 m. pločio. Joje būdavo karšta ir tvanku. Nors būdavome išsirengę kaip vasaros metu Palangos pliaže, bet vistiek buvo per karšta. Nuo tvankumo ir šilumos būdavau kaip apsvaigęs. Neatsimindavau vakare, ką valgiau pietums. Kodėl šią kamerą žiemą vasarą taip kaitino, aš nesuprantu. Be to, dar ir dvokdavo. Pirmiausia, kampe stovi parašė (naktipuodis). Į jį įpildavo vandens su kalkėmis, uždengdavo plastmasiniu dangčiu, bet vis tiek nesulaikydavo parašės kvapo. Dvokė ir žmonių prakaitas. Mes prakaitavome nuo karščio ir nuo vargingo gyvenimo. Dvokė ir iškvėpuotas oras. Pagaliau čia buvo ir kalinių duona, mėsa ir kiti produktai. Karštyje ir drėgmėje viskas greit pėlėjo ir gedo. Viskas liejosi į bendrą dvoką. Turėjom pakankamai duonos, bet oro, oro, oro... stigo! Dusdavome, nebuvo kuo kvėpuoti. Dėl oro trūkumo ir miegas būdavo labai prastas.
Kartą į mėnesį kameron ateidavo kalėjimo viršininkas ir paklausdavo:
- Gal turite kokių klausimų, pageidavimų?
- Kameroje labai karšta, tvanku, ventiliacija neveikia! - sakydavome jam. O jis palinguoja galva, kartais nusišypso ir išeina. Kiekvieną rytą iš prausyklos plastmasinėje šiukšlių dėžėje atsinešdavome šalto vandens ir plaudavome grindis, bet vistiek buvo tvanku ir karšta.
- Štai kunigai Zdebskis, Tamkevičius vežinėja automobiliais, o žmonės suimti vargsta... Kur jų krikščioniška sąžinė, kad taip elgiasi su tikinčiaisiais? Ateitų pas prokurorą, išsiaiškintų ir nereikėtų čia žmonėms vargti, - sakė Rimkus Urbono tardymo kambaryje.
- Ne todėl tikintieji žmonės vargsta kalėjimuose, kad kunigai neateina į prokuratūrą... O todėl, kad jūs varžot tikėjimo laisvę ir savo įsitikinimus brukat prievarta žmonėms, - pasakiau Rimkui.
- Gal jums kunigai pažadėjo dangaus kampelį, kad juos ginate?
- Mes juos giname dėl tiesos, o ne dėl dangaus kampelio, - atsakiau Rimkui.
- Jeigu norite leisti laikraštį ar kitokį leidinį, kreipkitės į Ministrų Tarybą, prašykite leidimo, o ne pasislėpę pogrindyje rašomąja mašinėle rašyti "LKB Kroniką" ar kokį kitą leidinį, - mokė Rimkus. - Tarybų Sąjungoje yra pilna religijos laisvė, niekas tikinčiųjų bei dvasininkų nepersekioja...
- Kodėl su jumis taip sunku susikalbėti? - klausė tardyt. Urbonas. - Pavyzdžiui, man teko atlikti parengtinį tardymą dėl valiutos operacijų taisyklių pažeidimo, tai daug lengviau su jais galima susikalbėti.
- Aš tarnauju Dievui, o jūs ir jūsų valiutininkai tarnaujate tai pačiai mamonai, todėl jums ir lengviau su jais susikalbėti. Kai jūs žmonių nediskriminuosite ir neniekinsite dėl religijos, ir mums bus nesunku susikalbėti. Mes norime taikingai gyventi su visais žmonėmis, - paaiškinau Urbonui.
- Štai apklausos protokolas, kuriame yra Kastyčio Jono Matulionio parodymai. Ką apie šiuos parodymus gali pasakyti? Ar juos patvirtini, ar juos paneigi? - klausė Urbonas.
- Matulionis yra čia pat, izoliatoriuje, todėl kai jis akistatoje duos savo parodymus, tai galėsiu patvirtinti arba paneigti. Šio protokolo neskaitysiu ir nieko į jį neatsakysiu, - pasakiau tardytojui.
- Tai ką, galvoji, kad jo parašas netikras? Žiūrėk, po savo parodymais jis pasirašė, - supykęs kalbėjo Urbonas.
- Jeigu bus duota akistata su Matulioniu, tai į jo gyvus žodžius galėsiu atsakyti, - pakartojau savo žodžius tardytojui.
Tardytojas palaukė keletą minučių, priėjo, paėmė nuo staliuko Matulionio apklausos protokolą. Ir nei akistaton su Matulioniu nesuvedė, nei tuo klausimu su manim daugiau kalbėjo. Išvada, kad patiems čekistams tie Matulionio parodymai buvo nesvarbūs, arba jie buvo suklastoti.
Kartą, kai Rimkus aiškino apie religijos laisvę mūsų šalyje, bandžiau paneigti jo neteisingus teiginius:
- Kokia čia gali būti kalba apie religijos laisvę, kai uždrausta religinė spauda, katalikiškos organizacijos, vienuolynai, kai Konstitucijoj paneigta religinės propagandos teisė, kai religinės bendruomenės neturi nuosavybės teisės, kai maldos namai, kulto reikmenys ir visas tikinčiųjų religinės bendruomenės turtas nusavintas valstybės, o jos pačios neteko juridinio asmens teisių, kai Vilniaus ir Kaišiadorių vyskupai nušalinti nuo pareigų be teismo nuosprendžio jau daugelį metų vargsta tremtyje, kai uždaryta daugelis Vilniaus ir Kauno bažnyčių, jos paverstos galerijomis, muziejais, sandėliais, kai neleidžiama statyti naujos bažnyčios, nei užbaigti pradėtosios, kai griaunami kryžiai ir naujų neleidžiama statyti, kai nuolat valdžia kišasi į Katalikų Bažnyčios vidaus gyvenimą bei Kunigų seminariją, kai visaip diskriminuojami tikintieji...
Taip man bekalbant, Rimkus išėjo iš kambario. Urbonas pradėjo įpykęs bartis:
- Jūs ir čia būdamas užsiimate antitarybine agitacija! Mes jus sutvarkysim! pasodinsim į karcerį...
Kuo kaltinamasis tvirtesnis savo įsitikinimuose, tuo žiauriau jis tardomas. Tačiau ir be to teko pajusti nemažai tarybinio tardymo ir tarybinio kalėjimo "malonumų".
Iš tardytojų reikalavimų man buvo aišku, kad esu kaltinamas ne už patį tikėjimą, bet už savo įsitikinimų išpažinimą viešai, garsiai. Vadinasi, aš galiu melstis laisvai, bet kad girdėtų vien tik Dievas... Savo tikėjimą turiu slėpti net nuo artimųjų. Bet, jei aš nenutyliu tų neteisybių ir persekiojimų, kuriuos kenčia to paties tikėjimo žmonės-katalikai, esu kaltinamas šmeižikiškais prasimanymais, žeminančiais tarybinę santvarką, siekimu silpninti Tarybų valdžią.X
Kai 1977 m. pradžioje mano bendrabylis prašneko, tada mano adresu pasipylė nauji kaltinimai.
Po Naujų metų tardytojas lyg susirūpinęs man sako:
- Esi katalikas, tikintis, norintis kitiems padėti, padaryti gera žmonėms. Dabar kaip tik yra gera proga krikščioniškam gerumui parodyti. Dėl jūsų gali skaudžiai nukentėti Adelė. Jeigu jūs nepapasakosite apie ją, ką žinote, ji tikrai nukentės. Nesupratau, apie kokią Adelę jis kalba, kodėl ji turi nukentėti ir kuo aš čia dėtas. Todėl neiškentęs paklausiau:
- Apie kokią Adelę kalbate?
- Jūs vaidinat, kad nežinote. Tai jūsų gera pažįstama Ruzgienė iš Utenos. Ji jums viską perrašydavo rašomąja mašinėle, - atskleidė Urbonas. Tardytojas sakė netiesą. Pirmiausia, ji man rašė labai mažai. O ir iš to kai ką esu davęs per savo pažįstamą, kuris ją geriau pažinojo, negu aš. Be to, aš žinojau, kad ji Ruzgienė, o jos vardo iki šio laiko nežinojau.
Tardytojas mane graudino, kad ji esanti senyva pensininkė, menkos sveikatos, dažnai serganti, labai gera...
- Bet, jeigu jūs apie ją nieko nepasakosite, nieko nepaaiškinsit, mums neliks kitos išeities, kaip tik ją suimti. Ji bus suimta tik dėl jūsų kaltės, nes jums talkininkavo, ką tik davėte, viską perrašinėjo, o dabar nenorite jai padėti, traukiate ją į kalėjimą...
O aš vis tylėjau.
- Kur jūsų krikščioniškoji sąžinė? Kur artimo meilė, jei savo užsispyrimu, savo tylėjimu pražudysite Adelę? Gailėsitės, bet bus per vėlu. Savo tylėjimu nieko nenuslėpsite, tik pakenksite Adelei ir sau. Nesuvokiate, kiek mes žinome apie tai, kad esate įtraukęs ją į antitarybinę veiklą. Jūsų artimieji, pažįstami perduoda mums faktus, ką esat padaręs, nes jie nusigręžė nuo jūsų, pamatę jūsų antitarybinę veiklą, - kalbėjo Rimkus.
Rimkus ir Urbonas Ruzgienę vadina tiesiog Adele, graudina mane, mėgindami paveikti mane į plepumą. O aš buvau kietas kaip akmuo ir nepratariau nė žodžio, nes žinojau, kad savo kalba tik pakenksiu Ruzgienei. Be to, nieko antitarybinio nesu davęs jai rašyti, tad nėra prasmės man kalbėti ir aiškinti.
Panašia klasta ir pinklėmis čekistai prigavo ir Ruzgienę - dorą, sąžiningą moterį. Ji pasakė čekistams, kad turi rašomąją mašinėlę, kuri šiuo metu padėta pas giminaičius. Pagal jos nurodymus čekistai nuėjo pas giminaičius, padarė kratą ir, radę rašomąją mašinėlę, konfiskavo. Ją pačią kelis kartus kvietė liudytoja į saugumą Vilniuje ir į teismą.
X
1977 m. vasario 2 d. Urbonas atneša nutarimą kratai daryti, padeda ant staliuko, prie kurio aš sėdžiu ir sako:
- Štai nutarimas kratai daryti rytoj pas Bronę Šeštokaitę, gyv. Vilniuje, Prževalskio gatvėje bus daroma krata.
Ir visą laiką tardytojas žiūri į mane. O aš sėdžiu kaip mumija, nežiūriu nei į tą raštą, nei jo skaitau. Urbonas, valandėlę pasėdėjęs, atsikelia nuo kėdės, užsidega cigaretę, nervingai vaikšto po kambarį.
- Tai ką, nenori skaityti nutarimo, neįdomu?
- Man užtenka ir savų rūpesčių. Jūs juokaujate, ar sugalvojote iš manęs pasityčioti? Kiek rašėte nutarimų, kiek daug darėte kratų ir niekad man nerodėte. Tai kodėl dabar aš turiu skaityti?
Tardytojas, surūkęs keletą cigarečių ir pamatęs, kad aš to nutarimo neskaitau, juo nesidomiu, paėmė jį nuo mano staliuko ir padėjo ant savo stalo. Apie Šeštokaitę ne tik tą dieną, bet ir vėliau niekad neužsiminė. Tik baigus tardymą, susipažindamas su bylos medžiaga, mačiau Matulionio apklausos protokole klausimą: "Ar jūs, kai lankydavotės pas Šeštokaitę, ten sutikdavote Lapienį Vladą?" Matulionio atsakyta, kad pas Šeštokaitę manęs niekad nematęs.
Po penkių metų, grįžęs iš Sibiro, sužinojau, kad 1977 m. vasario 3 d. pas Šeštokaitę čekistai darė kratą.
- Sovietiniame gyvenime kai kurie dalykai vadinami netikrais vardais. Pvz., kalėjimas vadinamas izoliatoriumi, tarsi žmogus ne kalinamas, bet tik izoliuojamas; rašant kaliniams laiškus, kalėjimo pavadinimas maskuojamas, pvz., nerašoma "Jakiškių kalėjimas" bet 0-0 12/36; priverčiamojo darbo lageriai - pataisos darbų kolonijomis arba perauklėjimo įstaigomis; proletariato diktatūra pasivadino socialistine visaliaudine valstybe ir t.t. - pasakiau Urbonui.
Jis užjaučiamai palingavo galva, atseit, kodėl aš toks paikas... Ir vėl pradėjo įrodinėti, kad aš politikoje nieko neišmanau... Aš dar papildžiau, kad po monarchijos atėjo gryna diktatūra, kuri dangstosi demokratinėmis formomis, kad jėga besiremianti valdžia save vadina demokratija, žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių atėmimą vadina pilnutine laisve, tikinčiųjų diskriminaciją vadina lygiateisiškumu...
Tardytojas atsistojo, žiūrėjo pro langą, gąsdino mane, vis rūkė. Pagaliau pakėlė telefono ragelį ir paliepė:
- Zaberite etovo iz kabineta... Tardytojai reikalauja pasakyti visą teisybę, nemeluoti, už melagingus parodymus net primena atitinkamus straipsnius ir nurodo bausmę, o pats kiek įmanydamas meluoja ir visi tie straipsniai jam netaikomi. O mums nė į galvą neateina, kad paklaustume, kas gi jam už melavimą? Jis mums meluoja, kiek tik nori, pateikia melagingus liudijimus, suranda liudytojus, kurie sutinka meluoti, gali klastoti faktus, gali klastoti protokolus su padirbtais parašais - ir visa tai vadinama sumaniu parengtinio tardymo metodu...
Tardytojas melavo tvirtindamas, kad aš leidžiu ir redaguoju "LKB Kroniką", melavo, kad aš talkininkauju leidžiant kitus pogrindžio leidinius; melavo sakydamas, kad aš pirmosiomis karo dienomis kovojau prieš besitraukiančius tarybinius karius ir net verte vertė tuo prisipažinti; melavo sakydamas, kad aš esu pažįstamas su kun. Liesiu ir Utenos miesto gyventoju V. Šeduikiu; melavo tvirtindamas, kad aš gyvenau jėzuitų vienuolyne Krakėse...; melavo teigdamas, kad antitarybinės literatūros platinimui panaudojau savo rašomąją mašinėlę, kurią vėliau perdaviau Ruzgienei, kai iš tikrųjų ji rašė savo pirkta rašomąja mašinėle; melavo tardytojas tvirtindamas, kad žmona nebus kviečiama liudyti į teismą; melavo, kad Lietuvoje yra pilna religinė laisvė ir niekas tikinčiųjų nepersekiojo ir t.t. ir t.t.
Juk įstatymas yra visiems įstatymas. Jis įpareigoja ir tardymo organus jų laikytis. Melas yra visiems melas - jis žemina ir čekisto autoritetą. Ar nebūtų teisinga, kad ir tardytojams už nesąžiningumą, už melavimą pritaikytų BK aštuntojo skyriaus nusikaltimo teisingumui bent vieną straipsnį? Tikriausiai tada tardytojai ir prokurorai, pabuvę už grotų ar spygliuotų tvorų po keletą metelių, pradėtų ne tik reikalauti iš eilinių piliečių paklusnumo įstatymams, bet ir patys jiems paklustų.
Būdavo tokių dienų, kai tardytojas, baigęs rašyti apklausos protokolą anksčiau negu baigdavosi darbo diena, pats jį perskaitęs ir pasirašęs, padėdavo į savo rašomojo stalo stalčių ir pasakydavo:
- Šiandien tardymas baigtas.
Tačiau jis neskambindavo prižiūrėtojams, kad mane paimtų į rūsį, bet pradėdavo mane politiškai auklėti. Kalbėdavo apie tai, kad Tarybų valdžios metais pasiekti milžiniški laimėjimai, esą likviduotas neraštingumas, daug žmonių baigė aukštąjį mokslą, išvystyta pramonė, vyksta sparčios statybos, suklestėjęs kultūrinis gyvenimas, darbo žmonės dar niekad taip gerai negyvenę, kaip tarybinėje santvarkoje ir t.t.
- Kodėl jūs tarybiniame gyvenime matote tik blogį? Komunistų partija auklėja žmones idėjiškai, ji visada kovojo ir kovoja su religiniais prietarais vadovaudamasi humaniškais siekiais, kad visi šalies piliečiai išsivaduotų iš iliuzijų pasaulio. Todėl dauguma tarybinių žmonių, matydami religijos žalą, jau nutraukė ryšius su ja, didžioji dauguma jau nebetiki Dievu, - sakė Urbonas.
- Ne gėris, bet blogis atneša žmonėms vargus, nelaimes, kančias, todėl mes privalome su blogiu kovoti, kelti jį viešumon, o ne maskuoti. Akivaizdžiai matosi antireliginės propagandos vaisiai: besaikis girtavimas, šeimų irimas, žmogžudystės, savižudybės, vagystės, plėšikavimai, negimusios gyvybės žudymas, chuliganizmas, prievartavimai ir kitos blogybės. Apie tai liudija tūkstančių tūkstančiai žmonių, patalpintų už grotų bei spygliuotų vielų, ne tik suaugusių, bet ir nepilnamečių. Argi nematote, kad, nepaisant didžiulės armijos draugovininkų, kontrolierių, milicijos bei čekistų, yra tiek daug nusikaltimų. Jei taikstysimės su blogybėmis, kur mes nueisime? Kadangi blogybės veda žmones į pražūtį, todėl aš apie jas ir kalbu, - pasakiau tardytojui.
X
Akistaton buvau suvestas su liudytojais: Žasyčiu Kaziu ir Ruzgiene Adele bei Pranckūnaite Ona.
Ligi pavasario buvo apklausti beveik visi liudytojai, ir parengtinis tardymas ėjo į pabaigą. Turėdamas daugiau duomenų apie bylos eigą, žinodamas kai kurių liudytojų parodymus, turėdamas tikslą ginti tiesą bei tikinčiosios visuomenės interesus nuo pavojingo kėsinimosi, pradėjau atsakinėti į kai kuriuos tardytojo klausimus ir pasirašiau keletą protokolų. Neprisimenu, kiek jų pasirašiau, nes dienoraščių lapelius prižiūrėtojai iš manęs atėmė.
Kai pamačiau, kad mano atsakymus tardytojas užrašo netiksliai, paprašiau, kad savo klausimus jis duotų man raštu, o atsakymus parašysiu pats, nes mano atsakymų redagavimas priklauso ne jam, bet man pačiam. Parašiau atsakymus gal porai ar daugiau protokolų, nes daugiau tardytojas nebedavė man iš anksto klausimų, todėl nebegalėjau iš anksto suformuluoti savo atsakymą. Tada jis pats pradėjo rašyti mano atsakymus į jo klausimus. Baigęs rašyti tardymo protokolą, duodavo perskaityti ir pasirašyti. Viename iš jų pastebėjau, kad mano parodymus tardytojas užrašė neteisingai, todėl protokolo pabaigoje padariau atitinkamą prierašą ir pasirašiau. Sekančią dieną, parašęs apklausos protokolą, paklausė:
- Ar rašysi prierašą ir ką įrašysi?
Atsakiau:
- Įrašysiu tai, kas man atrodys reikalinga.
- Aš neleisiu, kad savo įrašais gadintum man protokolus, - pareiškė Urbonas ir supykęs paėmė nebaigtą skaityti ir nepasirašytą protokolą.
Urbonas mano atsakymus pradėjo formuluoti taip, kad kaip nors galėtų mane apkaltinti. Be to, mėgino daug kartų užduoti tuos pačius klausimus, formuluodamas juos kitais žodžiais ir stebėdamas, ar nesuklysiu, neprasitarsiu daugiau, nepasakysiu kitaip, negu anksčiau buvau kalbėjęs. Tačiau aš dažniausiai tylėdavau.
Čekistai įtikėję savo neklaidingumu.
- Mes nekaltų nesuimam, - sakė Rimkus. Vėliau tą patį kelis kartus pakartojo ir Urbonas. Susipažįstant su byla, taip tvirtino ir tardytojas Markevičius. Deja, kitokios nuomonės buvo XX ir sekantis partijos suvažiavimas... Daugumą iš tų, kurie buvo nekaltai represuoti, vėliau reabilitavo ir jų vardais net pavadintos gatvės, jiems pastatyti paminklai... O man saugumo tardytojai dažnai aiškindavo, kad valstybės saugumo organai tik gina revoliucijos iškovojimus, saugo valstybę nuo vidaus ir užsienio priešų, kad saugumas niekad neklydo ir neklysta - dirba be broko...
Net XX partijos suvažiavimas nutarė, kad reikia imtis tokių priemonių, kad nebūtų vėl leista savavaliauti ir veikti neteisėtai. Keletą kartų prašiau tard. Urboną, kad man leistų naudotis Visuotine žmogaus teisių deklaracija, bet jis man neleido. O juk 1975 m. Helsinkyje vykusio Saugumo ir bendradarbiavimo Europoje pasitarimo Baigiamajame Akte, kurį pasirašė ir Tarybų Sąjunga, pasakyta: "Dalyvaujančios valstybės gerbs žmogaus teises ir pagrindines laisves, įskaitant minties, sąžinės, religijos ir įsitikinimų laisvę, nepaisant lyties, kalbos ir religijos. Jos skatins, kad būtų efektyviai įgyvendinamos pilietinės, politinės, ekonominės, socialinės, kultūrinės ir kitos teisės bei laisvės, kurios visos išplaukia iš žmogaus asmenybei būdingo orumo ir yra esminės jo laisvam ir visiškam vystymuisi...
Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių srityje dalyvaujančios valstybės veiks pagal JTO įstatų tikslus bei principus ir pagal Visuotinę žmogaus teisių Deklaraciją. Jos taip pat vykdys savo pareigas, kaip jos nustatytos tarptautinėse deklaracijose ir susitarimuose šioje srityje, įskaitant ir tarptautinius paktus dėl Žmogaus teisių, jeigu jie jas įriša." (Helsinkio pasitarimo rezultatai, Vilnius, 1975, p.23). Tarybų Sąjungos vyriausybės pasirašytus tarptautinius susitarimus dėl žmogaus teisių Lietuvos čekistai ignoruoja.
(B. d.)