(Tęsinys. Pradžia 48 nr.)
/Toliau VI. Lapienis savo Memuaruose pateikia keturių pareiškimų tekstus. Kadangi jie buvo anksčiau paskelbti pogrindžio spaudoje, todėl čia su jais nesupažindiname. -Red./
ETAPU Į MORDOVIJOS KONCLAGERIUS
1977 . rugpjūčio 25 d., po pietų prižiūrėtojai mane nuvedė 1 prie pirties esantį kambarį ir nukirpo trumpai plaukus. Tai buvo ženklas, kad iš Vilniaus saugumo tardymo kalėjimo netrukus veš į bausmės atlikimo vietą - griežtojo režimo konclagerį (valdžios pareigūnų vadinamą griežtojo režimo pataisos darbų kolonija). Nukirpus plaukus į kalėjimo kamerą atėjo saugumo tardyminio kalėjimo viršininkas majoras Petrauskas ir kalinių saugojimo pamainos vyresnysis saugotojas praporščikas Kosikas.
Kalėjimo viršininkas Petrauskas iš manęs paėmė nebaigtą rašyti pareiškimą Lietuvos TSR Aukščiausiajem teismui, kuriame nurodžiau, kad baudž, bylos Nr.8-3 1977 г. liероs 25 d. nuosprendis moraliai neteisingas ir kartu neturintis juridinio pagrindo, todėl negali būti vykdomas. Toki nuosprendį galima vertinti kaip piktavališką veiksmą. Jie paėmė iš manęs visus rankraščius. Sakė, kad persiunčiamuose kalėjimuose rusai neperskaitysią lietuviškai ir atimsią šiuos rankraščius, o saugumu esą pilnai galima pasitikėti. Saugumas visus šiuos rankraščius nusiųs į bausmės atlikimo vietą. Tačiau Petrauskas savo pažado neištesėjo - į konclageri Mordovijoje šių rankraščių neatsiuntė, Būdamas 3-me konclageryje parašiau Vilniaus saugumo tard.kalėjimo viršininkui pareiškimą, kuriuo prašiau savo pažadą išpildyti - paimtuosius rankraščius man atsiųsti. Tačiau nei rankraščių, nei atsakymo aš negavau.
1977 m. rugpjūčio 25 d. vakare, temstant prižiūrėtojai davė man kepaliuką forminės duonos, truputį cukraus ir kelias labai sūrias žuvis. Nuvedė į kratų kamerą, išvilko nuogai, pražiodė, liepė ištiesti rankas, pasilenkti ir t.t. lyg būčiau vedamas į turgų parduoti... Išglamdę, pirštais išbraukę apatinius ir viršutinius drabužius, numetė man po kojų ir liepė apsirengti. Batus taip pat nuodugniai apžiūrėję liepė apsiauti. Tada perdavė mane konvojininkams-kareiviams. Šie nepasitikėjo saugumiečių daryta krata. Jie taip pat viską pakartojo. Po jų kruopščiai padarytos kratos išvedė mane į saugumo kiemą, pasodino į automašinos, kalinių vadinamos "voronok" (varnelė) boksą ir užrakino duris. Po to atvedė į "voronoką" O. Pranckūnaitę. Į "voronoką" susėdo ginkluoti kareiviai su vilkiniais šunimis ir nuvežė į Lukiškių kalėjimą. Čia, papildę "voronoką" kriminaliniais kaliniais (atvežtais iš Kaliningrado srities ir iš Lietuvos), sutemus nuvežė prie Vilniaus geležinkelio stoties. Išlaipinę iš "voronokų", konvojininkų vyresnysis perspėjo: jeigu kas bandys žengti į šalį, bus šaunamas be perspėjimo ir liepė visiems gulti ant žemės. Po keleto minučių įsakė stoti ir skubiai žygiuoti per bėgius į kitą geležinkelio pusę, prie Dzūkų gatvės. Iš visų pusių mus lydėjo ginkluoti kareiviai su vilkiniais šunimis. Prie Dzūkų gatvės mus įlaipino į grotuotą vagoną, kalinių vadinamą "Stolipinu". Netrukus vagonus su kaliniais prikabino prie pašto vagonų, ir traukinys pajudėjo Leningrado kryptimi. Su ašaromis akyse kartojau:
Su Dievu, brangioji Tėvyne,
Su Dievu, ir Vilniau gražus!
Palieku tave nusiminusią,
Gyvenime mano brangus...
...........................
Mylimoji Aušros Vartų Marija,
Palaimink kelionę į ten ir atgal!
Išdegink nelaisvės skausmo žarijas
Mano būtyje ir nuodėmes vėl.
Traukinys paprastai yra žmonių džiaugsmui, o jie paverčiami pabaisomis, kai veža žmones, patalpintus už geležinių grotų, nykiau negu gyvulius ar plėšriuosius žvėris, kuriuos veža neužrakintus ir be ginkluotų sargybinių. Traukinys tampa pabaisa, nes veža ne linksmą ir puošnią publiką, o nudriskusius, apleistus ir morališkai suniekintus savo motinų vaikus, savo krašto piliečius. Pro traukinio kamerų grotas žvelgia išblyškę ir sugrubę veidai kalinių, katorgininkų ir nutremtųjų. Pamačiau, kad daugelio žmonių gyvenimas tikrai apverktinas. Šie nelaimingieji dažnai prašo sargybinių vandens, nes suvalgius sūrių žuvų, labai norisi gerti, o konvojininkai neskuba išpildyti kalinių prašymus.
Kur jie veža kalinius? - Ogi anapus teisės ir teisybės, anapus humanizmo, žmoniškumo, tolyn nuo tėvynės ir gimtųjų namų bei artimųjų žmonių, tolyn nuo civilizacijos bei kultūros, į nesvetingus kraštus, o neretai ir į Sibiro ar sunkias klimatines sąlygas.
Traukinyje dauguma kriminaliniai kaliniai. Jų kalbos ir keiksmai šiurpūs. Visa tai girdint savaime ateina į galvą mintis, kad šios šalies piliečiai yra labai nužmoginti. Jeigu tokią publiką pamatytų ir jų kalbas išgirstų partijos ir vyriausybės vadovai, tai jie gal suprastų, į kokią pražūtį yra stumiami šie žmonės? Gal matydami tokias šiurpias savo darbų pasekmes, greičiau atsisakytų marksizmo ir ateizmo?.. Juk žmonėms atimama ne tik amžinybė, bet ir šis žemiškasis gyvenimas.
Gretimųjų kamerų kaliniai prašė manęs maisto. Su jais dalinausi savo ištekliais. Tik, deja, buvau gavęs 5 kg siuntinį, o alkanų kalinių buvo labai daug... Šiame vagone buvo vežami kaliniai iš Kaliningrado srities kalėjimo taip pat iš Vilniaus Lukiškių kalėjimo. Beveik visi kaliniai tarp savęs kalbėjo ir keikėsi rusiškai. Gal 4 ar 5 tebuvo lietuviai. Daugiausia jų buvo vežama į šiaurę, nes Pskovo geležinkelio stotyje nedaug tebuvo išlaipinta. Visi išlaipintieji tilpo į vieną "voronoką".
P s k o v o k a l ė j i m e
Prieš auštant mus atvežė voronoku į didžiulį Pskovo kalėjimą. Čia vėl pedantiška krata. Atėmė diržus, petnešas, o iš kai kurių kalinių net ir arbatą. Po kratos nuvedė į sandėlį ir davė labai seną, sudėvėtą, nešvarų čiužinį. Kai paprašiau paklodės, nes šalta miegoti, tai prižiūrėtojas pasakė, kad tranzitu vežamiems kaliniams patalynė neduodama.
Pskovo kalėjime mane apgyvendino labai prastoje kameroje: drėgnos sienos aprasojusios, dvokia, nes užsikimšęs unitazas, grindys betoninės, ištrūpėjusios, geležinė lova įbetonuota į grindis. Langas su namurninku (antvožu), kameroje ir dienos metu prieblanda, nes lempa silpnai tešviečia. Todėl nei dieną, nei naktį skaityti negalima. Be to už lango netoli yra kito pastato siena. Lietuvoje kai kuriose fermose kiaulės laikomos geresnėse patalpose, negu man teko būti Pskovo kalėjimo kameroje. (Laikraštyje buvo rašoma, kad Šalčininkų rajono "Merkio" kolūkyje akį rėžė kiaulidės nepaprastai dideli langai, bet, sakė, erdvė ir šviesa dar nė vienam gyvuliui nepakenkė...). O savo piliečiams tiek Vilniaus saugumo kalėjimo rūsyje (kuriame teko išbūti 10 mėnesių), tiek Pskovo kalėjime visą laiką prieblanda. Taigi Lietuvoje kiaulės labiau vertinamos, negu žmonės.
Iš visų pusių girdėjosi stiprūs bildesiai. Taip kaliniai, beldami į duris, kviečiasi nadziratelius. Matyt, jokios signalizacijos nėra. Girdėdamas tokius bildesius, aš pradėjau dainuoti. Vilniaus saugumo kamerose ne tik dainuoti, bet ir garsiai kalbėti drausdavo. Dainavau lietuviškas liaudies dainas: "Lietuva brangi", "Gražių dainelių daug girdėjau", "Leiskit į tėvynę", "Užaugau Lietuvoj" ir kitas. Prižiūrėtojai dainuoti nedraudė. Jiems buvo keista, kad kitose kamerose plūstasi, keikiasi, daužo kamerų duris, o čia žmogelis ramiausiai sau vienas dainuoja. Pradėjo žiūrėti pro "vilkelį" ar kartais aš neišprotėjau, kad tokioje prastoje kameroje dainuoju. Kai jie, atidarę "karmuškę", paklausė, kodėl toks linksmas, kodėl dainuoju, atsakiau poeto žodžiais: "Ir varguos lai broliai dainuoja, kančia nemažės nuo verkimo." Turbūt suprato, nes daugiau neklausinėjo, o pradėjo su manimi net elgtis švelniau ir mandagiau kalbėti. Jaučiau, kad jie pradėjo mane gerbti.
Maistas Pskovo kalėjime labai prastas: duona forminė, labai prastų miltų, karti, samtelis sriubos, kartais joje plaukioja keletas gabalėlių bulvių, o kartais keli lapeliai kopūstų ir vanduo. Pietums panaši sriuba ir samtis skystos kruopų košės; nei sriuboje, nei košėje nematyti jokių riebalų. Kaliniai pasakojo, kad jauni žmonės, pagyvenę tokiose sąlygose, dažniausiai po trejų metų suserga tuberkulioze ar kitomis ligomis ir po kurio laiko miršta.
Dienos metu vienai valandai vesdavo tarsi į verandą pasivaikščioti. Pasivaikščiojimo aikštelė yra ant kalėjimo stogo. Ten vaikščiojant prisiminiau K. Jakubėno eilių posmą:
"Žinau čia kiekvieną kalinį,
Pažįstu rūstų sargą.
Visi čia vagys, žmogžudžiai –
Čia nusidėjėliai ir vargas.
Bet aš žinau tikrus vagis
Ir žmogžudžius tikruosius.
Kitiems jie kala pančius,
Leidžia įstatymus.
Jie nevaikšto čia verandoje,
Grandžių sunkiųjų neneša.
Teisėtai vagia jie,
Teisėtai žudo...
Jie sėdi valdžioje
Ir partijų viršūnėse.
Kariauja, pešas, riejasi
Pikčiau, nei šunys jie.
O ant kalėjimo stogo yra veranda.
Ten vaikšto nelaimingos aukos –
Kas dieną tris valandas –
Aukos negeros tvarkos..."
/Pastaba: Tarybiniuose kalėjimuose pasivaikščioti leidžiama tik vieną valandą. V.L./ (K.Jakubėnas. Dundanti žemė, Vilnius, 1972)
Įžūliai duryse sukasi nadzirateliaus raktas. Paniuręs korpusinis su ilgu sąrašu. Pavardė, vardas, tėvo vardas? Gimimo metai? Straipsnis? Terminas?... Pasiruošk su daiktais! Skubiai! Etapas! Nežinia kur važiuojam... Viešpatie, palaimink šią kelionę!
Ir vėl pedantiška krata, grąžina petnešas, diržus. Nuvarę į kitą kamerą, išduoda kiekvienam kaliniui po porą saujų labai sūrių kilkių, po porą kepaliukų forminės duonos, 20 ar 40 gr. cukraus ir liepia pasirašyti už šiuos produktus. Sutemus, lydimi ginkluotų kareivių su vilkiniais šunimis, buvome nuvežti į geležinkelio stotį. Ten išlaipino iš voronokų ir suvarė vėl į grotuotą traukinį. Čia kaliniai buvo vežami ne tik iš Leningrado bei Kaliningrado srities, bet ir iš Novgorodo, Pskovo ir kitų vietovių. Kalinių buvo net keli vagonai.
Vėl naujos pažintys, vėl keiksmai, nešvankios kalbos... Traukinys pajudėjo Jaroslavlio kryptimi.
Valgant sūrias kilkes labai norėjosi gerti. Kaliniai nuolat prašė konvojininkus vandens, tačiau davė tik prieš rytą. Prieš auštant vagonus su kaliniais atkabino nuo traukinio ir šilumvežis šiuos vagonus nuvarė į mišką. Miške kaliniai vagonuose išbuvo visą dieną ir tik sutemus vagonus vėl prikabino prie traukinio.
Kaip keista, jog liaudies valdžia bijo savo liaudies... Savo piliečius, nusikaltusius "liaudžiai", veža tik naktimis... Mus vežė visą naktį.
J a r o s l a v l i o k a l ė j i m e
Ankstų rytą mus išlaipino iš vagono ir atvežė į didžiulį Jaroslavlio kalėjimą.
Čia teko susidurti ir kalbėtis su įvairiausių Rusijos vietovių, daugelio nacijų kriminaliniais kaliniais. Jie manęs klausinėjo, už ką aš tokiame amžiuje patekau į kalėjimą. Jiems atsakiau, kad esu nubaustas pagal LTSR BK 68 str. I d. (RSFSR 70 str.) (antitarybinė agitacija ir propaganda) esu politinis kalinys. Tada butovikai (kriminaliniai kaliniai) manęs paklausė, kiek aš nužudęs partinių bei valstybinių darbuotojų? Jiems atsakiau, kad nesu nė piršto prie jų pridėjęs. Jie man atkirto: "Tai už ką tave areštavo, už ką nuteisė?" Jiems atsakiau, kad čekistai, darydami pas mane kratą, rado "LKB Kroniką". Šis leidinys gina tikinčiųjų teises. Be to jie dar rado keletą knygelių bei brošiūrų, kurias vadina antitarybinėmis, nes jos parašytos be valdžios leidimo, be partijos sutikimo. O aš jas laikiau kaip informaciją, kurios valstybė visuomenei neteikia. Tada jie pasakė, kad aš esu ne valstybinis, o popierinis nusikaltėlis...
Dauguma Jaroslavlio kalėjime sutiktų kalinių jau buvo teisti po keletą kartų. Jų klausdavau: "Sakykite, jūs buvote po keletą ar keliolika metų vadinamosiose pataisos darbų kolonijose, ar jus tos kolonijos pataisė?" Nė vieno neradau, kuris būtų pasakęs, kad jį tos kolonijos būtų pataisiusios. Priešingai, visi paklaustieji tvirtino, kad tos vadinamos pataisos darbų kolonijos juos dar labiau sugadino. Kai kurie iš jų net gyrėsi, kad jie konclageriuose (kolonijose) dar labiau pakėlė savo "kvalifikacijos" lygį – vagys žadėjo, išėję į laisvę, dar kvalifikuočiau vogti, kad jų nepagautų; plėšikai žadėjo dar gudriau plėšikauti. O jau grobstymą iš valstybės aruodo ar kišenės jie net neskaito nusikaltimu ir t.t. Taigi tos kolonijos ne taiso žmones, bet dar labiau juos gadina. Tad ar ne tiksliau būtų jas vadinti priverčiamojo darbo kolonijomis, nes ten beveik visus šiek tiek darbingus žmones verčia dirbti. Arba reikėtų vadinti žmonių varginimo, kankinimo kolonijomis, nes vargo ten tikrai daug patiriama.
Tačiau teko ten sutikti ir intelektualų. Jie tarp savęs kalbėjo, kad skelbiama apie dvidešimtojo amžiaus žmogaus didybę ir grožį, tačiau matome žmogaus fizinį ir moralinį bejėgiškumą. Koks skaudus paradoksas. Mačiau tą tarybinį, išdidų žmogų uždarytą kalėjime, o vėliau mačiau patalpintą už spygliuotų vielų prie priverčiamojo darbo... Kaip keista, kad tūkstančių tūkstančiai žmonių kamerose ir lagerių barakuose girdi dainuojant per garsiakalbius: "Aš kitos tokios šalies nežinau, kur taip laisvai kvėpuotų žmogus". Ar begalima labiau pasityčioti iš žmogaus? Žmogus iš esmės yra laisva, suvereni, nepriklausoma būtybė. Bet štai pikti žmonės, pažeisdami prigimtinę teisę, piktnaudžiaudami valdžia, tą suverenią būtybę – žmogų ima į savo rankas ir naudoja kaip priemonę ar medžiagą savo nuožiūra, net savo nedoriems tikslams. Priešindamasis tam, turi visą gyvenimą trankytis po kalėjimus, katorgas, konclagerius, kurie apstatyti šnipais, vilkšuniais, sargybiniais, nuolat įkinkytas į vienokios ar kitokios baudžiavos neišbrendamo ir nepakeliamo darbo jungą, negalėdamas nei ką nori veikti, nei kur nori gyventi, nei ką nori valgyti. (Beje, maistas Jaroslavlio kalėjime daug prastesnis, negu Vilniaus saugumo kalėjime).
Vieną vakarą atėjo korpusinis su sąrašu. Pavardė, vardas, tėvo vardas? Gimimo metai? Straipsnis? Terminas? Skubiai su daiktais! Etapas! Ir vėl kelionė nežinoma kryptimi! Krata. Gaunu kepaliuką forminės duonos, kelias sūrias žuvis, truputį cukraus. Palydėti ginkluotų sargybinių ir vilkšunių, atsidūrėme prie "Stolypino" (grotuoto traukinio). Kalinių vagone buvo privaryta tiek daug, kad nebuvo nė kur atsisėsti. Teko stovėti. Kaip žmonės sako, kaip silkių statinėje! Traukinys važiavo Ivanovo kryptimi, o iš čia – Gorkio kryptimi. Traukinyje kiti kaliniai, naujos pažintys.
G o r k i o k a l ė j i m e
Iš Gorkio geležinkelio stoties mus keliais voronokais nuvežė į labai didelį Gorkio kalėjimą. Čia, kruopščiai iškratę, paėmę daiktus į sandėlį, mane apgyvendino labai didelėje kameroje su žmogžudžiais, plėšikais, vagimis ir prievartautojais. Iš abiejų pusių metalinės dviejų aukštų lovos. Kai mane čia apgyvendino, nebuvo nė vienos tuščios lovos. Šiame kalėjime visiems kaliniams davė patalynę, nesiaiškindami kaip kituose kalėjimuose, kad tranzitu vežamiems kaliniams patalynė nepriklauso. (Pskovo ir Jaroslavlio kalėjimuose patalynės nedavė). Maistas Gorkio kalėjime buvo daug geresnis, negu Pskovo bei Jaroslavlio kalėjimuose.
Kameroje kaliniai virdavo arbatą, vadinamą "čefyru", todėl būdavo labai daug dūmų. Dūmai labai aitrūs, nes arbatai virti kaip kurą naudojo laikraščius, knygas arba drabužius... Oras slogus, dusinantis. Lovų galuose buvo pririšti kalinių duonmaišiai, kuriuose jie laikydavo duoną ir kitus būtiniausius reikmenis.
Prie kameros durų buvo unitazas. Jis buvo atviras. O nuo unitazo už penkių-šešių žingsnių stovėjo didelis stalas, ant kurio kaliniai valgydavo. Kadangi kameroje kalinių buvo labai daug, tai vieni kaliniai prie stalo valgydavo, o kiti tuo pat metu naudodavosi unitazu... Kartais prie jo tekdavo net pastovėti eilutėje... Galima įsivaizduoti, koks kameroje buvo oras!..
"Pasiruoškite į pirtį!" – šaukė nadziratelius. Visus kameros vyrus vedė ilgais koridoriais, laiptais aukštyn, žemyn. Priėjus pirties prieškambarį, kalinys-pirtininkas padavė geležinius žiedus, ant kurių turėjome sukabinti savo apatinius drabužius ir atiduoti į vadinamą prožarką (karštą kamerą) išdeginimui, kad nebūtų parazitų.
Rūbų kaitinimo (deginimo) paprotį T. Sąjungoje buvo įvedęs Leninas revoliucijos metais, kai visoje šalyje pradėjo siausti dėmėtoji šiltinė. Tada jis pasakė: "Arba utėlės nugalės komunizmą, arba komunizmas utėles". Ši "geniali" jo mintis tebevykdoma ir dabar kalėjimuose ir lageriuose...
Taigi apatinius rūbus sudėjome ant geležinių žiedų ir atidavėme pirtininkui. Jis mums davė geležinį žetonėlį, kad rūbai atiduoti į "prožarką". Praustis po šiltu dušu mums leido gal 15-20 min. Nusiprausę išėjome per kitas duris ir stojome į eilę, kad gautume apatinius drabužius. Atnešė juos karštus, o geležiniai žiedai buvo taip įkaitinti, kad negalėjome jų nė į rankas paimti. Tačiau mums grąžino nebe tuos baltinius, kuriuos pridaviau. Didesnio ūgio kaliniai, gavę mažo ūgio kalinių baltinius, negalėjo jų apsivilkti ir turėjo eiti į kameras be baltinių.
Į politinius kalinius "butovikai" (kriminaliniai) žiūrėjo su pagarba. Jų atamanas (vadas) neleido manęs skriausti.
Kai pabuvojau etapiniuose traukiniuose, persiunčiamuosiuose kalėjimuose, savo akimis pamačiau, kiek daug Tarybų Sąjungoje yra kalinių, o ypač kriminalinių! Sovietinėje spaudoje retai terašoma apie žmogžudystes, apiplėšimus, vagystes, išprievartavimus, tarsi jų būtų labai mažai. O dabar savo akimis pamačiau milžinišką kalinių armiją. Užtvindyti jais ištisi Rusijos plotai. Vien tik Gorkio kalėjime sakė esant per 10 tūkstančių. O juk tokių kalėjimų Tarybų Sąjungoje yra daug!..
Būdamas laisvėje matydavau, kas yra afišuojama garbės lentose, parodų salėse, kas skelbiama statistikos biuleteniuose, kas rašoma spaudoje, rodoma televizijos bei kino ekranuose, girdėdavau, kas kalbama per radiją. O dabar, būdamas už grotų, bendraudamas su kaliniais, išvydau kitą pasaulį, pamačiau tai, kas slepiasi už tų garbės lentų, parodų bei oficialiai skelbiamų statistikos duomenų, už blizgančių stendų, už masinės informacijos priemonėmis skelbiamos informacijos plačiajai visuomenei, savo krašto liaudžiai.
Materialistinio amžiaus žmogų vargina ir žudo ne tiek turtas ar jo stoka, kiek rūpestis juo. Tai materialistinio auklėjimo žymė, o taip pat ir bausmė. Dabartinis žmogus yra pažemintas visomis tomis materialinių vertybių kūrimo, gamybos pastangomis, kurios užgožia ir išstumia visas kitas.
Aprūpinti rytdienai medžiaginėmis vertybėmis tarnauja ir taupomosios kasos, paskolos lakštai, socialinis draudimas, privalomasis draudimas, draudimas nuo nelaimingų atsitikimų, draudimas nuo stichinių nelaimių, turto draudimas ir t.t., net visa valstybės santvarka tam tikslui tarnauja. Bet ar žmogus dabar saugesnis ir labiau aprūpintas? Anaiptol. Tikėjimą ir pasitikėjimą Dievo Apvaizda atmetus, ateities netikrumas dar labiau graužia žmogaus širdį.
Egzistencijos centre turi stovėti ne daiktas, ne materija, bet mūsų asmuo, mūsų siela. Kai egzistencijos centre žmogus pastatė turtą ar daiktą, pats žmogus atsidūrė pakraštyje, pats pavirto daiktu... Tai materialistinio žmogaus skaudus pralaimėjimas ir pažeminimas.
Kitas pažeminimas dabartiniam žmogui teko už jo proto puikybę.
Prancūzų darvinistas Du Boy-Reymond paviršutiniškiems mokslo entuziastams pareiškė: "Vienpusiškas mokslo vertinimas susiaurina protą ir įspraudžia į siaurą akiratį, kurio pasėkoje lieka pigus realizmas".
Lengvapėdiškai atmetus Kristaus apreikštas tiesas apie žmogaus kilmę ir jo gyvenimo prasmę, tiesas, kurias patikrino ir patvirtino tūkstantmetė žmonijos istorijos patirtis, vien dėl to, kad kitaip mokė Darvinas ar teigė Stalinas (!), lieka priimti kaip visažinančią išmintį blūdą, kurį jau dabar gabena į makulatūrą. Tai žmogaus pažeminimas, o taip pat Dievo bausmė už žmogaus proto puikybę.
Kodėl tiek daug kalinių? Ogi todėl, kad dabartinio žmogaus skurdas ir bejėgiškumas labiausiai pasireiškia dorovės srityje, nes sužeistas ir sužalotas pats žmogaus orumo centras – siela. To skurdo vaisiai aiškiausiai matosi žvelgiant už grotų.
Baisiausi nusikaltimai – tai žmogžudystės ir plėšikavimas. Tai tarsi maras. Jo aukos randamos po nakties gatvėse ar namuose. Ši "epidemija" kalba apie didelį žmogaus nuvertinimą. Kiek daug etapiniuose traukiniuose ar persiunčiamuose kalėjimuose teko sutikti šios rūšies kalinių!
Kita epideminio pobūdžio dvasios liga - vagystės. Net ir saugumo kalėjimo prižiūrėtojai ne kartą man sakė: nevažiuok į lagerį su geresniais drabužiais, nes traukiniuose ar persiunčiamuose kalėjimuose vis tiek tave apvogs. Sakykite, kokiais laikais ir kokioje valstybėje yra buvę tiek vagių ir vagysčių, kaip mūsų šviesiaisiais, didingais išvaduoto žmogaus garbės laikais?.. Ir kaip tą skaudžiai gėdingą reiškinį suderinti su dabartinio žmogaus didybe ir garbės manija?
Masinį pobūdį turi ir kitos mūsų gyvenimo negerovės – alkoholizmas ir ištvirkimas. /.../
Didžiulį pulką kalinių surikiavo Gorkio kalėjimo kieme. Konvojaus viršininkas perspėjo kalinius, kokių priemonių bus imtasi prieš tuos, kurie bandys išeiti iš rikiuotės. Atsidarė milžiniški geležiniai Gorkio kalėjimo vartai, ir iš visų pusių spaudžiami ginkluotų sargybinių ir vilkšunių per bėgius ėjome prie vagonų kaliniams vežti. Susėdus, traukinys pajudėjo Mordovijos kryptimi. Čia vėl kaliniai perka iš konvojininkų arbatą. Jie moka kareiviams po 5 rb. už 50 gr. arbatos pakelį, kuris parduotuvėse kainuoja tik 38 kap. Argi tai nėra kalinių apiplėšimas? Ir kaip tokią prekybą suderinti su sovietiniais įstatymais? Nors kaliniams pinigai turėti draudžiama, nors kalėjime daromos kratos, bet kaliniai pinigus vis dėlto nuslepia...
R u z a j e v k o s k a l ė j i m a s
Auštant traukinys jau buvo Mordovijos sostinėje Saranske. Netrukus pasiekėme ir Ruzajevką. Geležinkelio stotyje visus kalinius susodino į "voronokus" ir vežė į tolokai nuo miesto esantį Ruzajevkos kalėjimą. Čia, rūpestingai iškratę, išdavė tik čiužinius (patalynės nedavė) ir suvarė į kameras. Kamerose nebuvo lovų, o tik ištisiniai dviejų aukštų narai. Prisiminė B. Brazdžionio-Želionio eilės:
Duonos kąsniai, juodos kruopos avižinės,
Narų lentos, durų spynos geležinės,
Šaltos sienos, dienos purvinos, vienodos –
Gyvas supelysi, rodos.
....................
O krūtine! Tu vėl kovai sutvirtėji.
Mes – eiliniai surakinti prometėjai,
Mes vis nešime į laivą kaitrią ugnį,
Nors iš požemių, bedugnių.
/Į ateitį žvelgiu, 1959, p. 30/
Turbūt dėl to, kad šis kalėjimas pastatytas laukuose, arti nėra gyvenamųjų namų, todėl languose nėra antvožų ir pro langus patenka saulės šviesa, matosi mažas dangaus lopinėlis, pylimas bei aukštos tvoros. Saulės šviesa mus labai džiugindavo: ir melstis buvo lengviau, ir nuotaika buvo geresnė. Nei Vilniaus saugumo kalėjime, nei Pskovo, Jaroslavlio bei Gorkio kalėjimuose saulė į kameras nepatekdavo. Kaip liūdna, kad kaliniams neleidžiama džiaugtis net saulės šviesa!..
Ruzajevkos kalėjime visai neatsižvelgdavo į kalinių skaičių, ryte duodavo po pilną baką (apie pusantro kibiro) arbatos. Tiesa, arbata tai murzinas vanduo.
Maistas Ruzajevkos kalėjime geresnis, negu Pskovo ar Jaroslavlio kalėjimuose, bet prastesnis, negu Gorkio kalėjime.
Kameroje pasivaikščioti beveik negalima, nes maža vietos. Kamera labai ilga, vienoje pusėje per visą kambarį dviejų aukštų mediniai gultai, o viduryje įbetonuotas stalas ir iš abiejų pusių įbetonuoti suolai. Praėjimai yra labai siauri, todėl kaliniams visą laiką tenka gulėti ar sėdėti ant narų. Tualetas nuo gyvenamosios patalpos neizoliuotas... Šiame kalėjime teko išbūti savaitę laiko.
Iš Ruzajevkos į Potmą mus vežė ne naktį, kaip iki šiol, bet dieną.
P o t m o s k a l ė j i m e
Išlipus iš voronokų, dar nemažą kelio gabalą teko eiti aptvertu spygliuotomis vielomis taku iki kalėjimo vartų.
Šiame kalėjime tvarka prasta. Kalėjimas nešvarus, gultuose pilna blakių. Administracijai, matyt, negaila "liaudies priešų" -tegul nusikankina. Naktį blakės neduoda miegoti - geria kalinių kraują, kurio pas juos ir taip maža. Pasivaikščioti išvesdavo į mažą kiemą, prie pat tualeto, todėl oras labai dvokdavo, nesinorėdavo nė pasivaikščioti. Kameros langas, kaip ir kituose Rusijos kalėjimuose, kuriuose man teko būti (išskyrus Ruzajevkos), buvo su antvožu, todėl saulės spinduliai neįeidavo. Vienas prižiūrėtojas mordvinas kalinius labai bardavo ir keikdavo pačiais negražiausiais žodžiais.
Mitome kruopomis ir labai sūriomis kilkėmis.
Potmos kalėjime jau sutikau politinių kalinių. Jų buvo net iš Lietuvos. Su jais teko gyventi net toje pačioje kameroje. Jie dainuodavo:
Gal kalėjime mirsiu,
O gal lageriuos tenai,
Bet gyvuosius kova mūsų
Ves į pergalę tikrai!
Prižiūrėtojas pasakojo, kad Mordovijos autonominėje respublikoje gyvena apie milijoną gyventojų, o jos teritoriją sudaro apie 26 tūkst. kvadr. kilometrų. Jis sakė, kad Mordovijoje yra daugiau kaip dvidešimt konclagerių (kalinių kolonijų) įvairiausių rūšių, pradedant bendruoju režimu ir baigiant katorginiais režimais (vadinamais speclageriais). O kur dar Saransko, Ruzajevkos, Potmos kalėjimai. Aš buvau 19-ame konclageryje, Lesnoj gyvenvietėje.
Lietuvoje dabar taip pat daug daugiau yra valgančių valdišką duoną, negu prieš karą. Tai Lukiškių, Šiaulių kalėjimai, Vilniaus, Alytaus, Kapsuko griežtojo režimo konclageriai, Panevėžio moterų konclageris, Pravieniškių konclageris, kuriame yra bendrojo, sustiprinto režimo zonos, o taip pat alkoholikams zonos (administracijos darbuotojai pasakojo, kad šiuo metu vien tik Pravieniškių konclageriuose yra daugiau, negu 5 tūkst. kalinių). O kiek yra už grotų, už spygliuotų užtvarų nepilnamečių Vilniaus, Čiobiškio, Veličionių (už Naujos Vilnios) ir kitose kolonijose. O kur dar spec. profesinės technikos mokyklos, arba spec. vidurinės mokyklos (Juodšiliuose ir kt.), kur mokiniai gyvena beveik kalinių režime, valgo valdišką duoną...
Užsienio duomenimis šiuo metu Tarybų Sąjungoje kalėjimuose ir lageriuose yra keturi milijonai kalinių, iš jų apie 10 tūkst. politinių. O kur dar nepilnamečiai, paaugliai...
Būnant Potmos kalėjime, beveik kiekvieną dieną girdėdavosi pro langą, kaip šaukdavo pavardėmis atvarytuosius (pavardėmis) etapu kalinius, arba rikiuodavo išvežimui į kitus kalėjimus ar konclagerius.
Lietuvos TSR Pataisos darbų kodekso 13 str. pasakyta: "Izoliuoti nuo kitų nuteistųjų, taip pat atskirai laikomi nuteistieji už itin pavojingus valstybinius nusikaltimus". Tačiau nei konvojininkai, nei kalėjimų administracijos šių įstatymų visai nepaiso, juos ignoruoja, nes kalėjimuose, traukiniuose mane vežė ir laikė drauge su kriminaliniais kaliniais.
Bendrai, kriminaliniai kaliniai manęs neskriaudė. Jie tik dažnai prašydavo maisto, nes buvo gerokai išalkę. Savo maistu dalindavausi su jais. Nesuprantu, kodėl taip prastai maitina kalinius?
Juk jie, būdami sotesni, geriau dirbtų, būtų atsparesni ligoms, mažiau mirtų nelaisvėje, mažiau grįžtų į laisvę suluošintų žmonių. Kriminaliniai kaliniai irgi keiksnoja tokią santvarką, kuri įstūmė juos į tokį vargą, kančias, paskatino eiti klystkeliais.
Vilniaus saugumo kalėjimo prižiūrėtojai mane tikino, kad, patekęs į lagerį, atsigausiąs, sveikata ir savijauta pagerėsianti.
Tačiau čia atvykus paaiškėjo, kad jis sekė netiesą. Čia sudarytos tokios gyvenimo sąlygos, kad sveikata gali tik pablogėti, bet ne pagerėti.
B a r a š e v o k o n c l a g e r y j e
Kai grotuotas Mordovijos konclagerių traukinys, važiuodamas iš Potmos, po keletos valandų sustojo prie galutinės Baraševo stoties ir sargybiniai liepė išlipti iš vagono, pasijutau pagaliau atvažiavęs į paskyrimo vietą. Vienuolikos mėnesių laikotarpis, praleistas Vilniaus, Pskovo, Jaroslavlio, Gorkio, Ruzajevkos ir Potmos kalėjimuose bei etapiniuose traukiniuose, gerokai prailgo ir įkyrėjo.
Įsivaizdavau, kad lageryje patalpos bus erdvios, bus daug vienminčių, su kuriais be baimės pasidalinsiu mintimis, kad bus didelis kiemas, kuriame galėsiu laisvai, netrukdomas pasivaikščioti, mąstyti. Tačiau taip galvodamas aš labai klydau.
Trečias konclageris (pataisos darbų kolonija) randasi Baračevo gyvenvietėje, Tonguševo rajone, Mordovijos ATSR. (Mordovskaja ASSR, Tenguševskij rajon, posiolok Baraševo ŽX 385/3-5.) Tai didžiulis griežtojo režimo konclageris, turintis net 5 zonas - penkis aptvėrimus. Kiekviena zona - tai tarsi atskiras konclageris, nes kiekviena iš jų aptverta dviem spygliuotų vielų tvoromis ir dar dviem ar trim mūro ar lentų tvoromis. Kiekviena zona turi savo sargybos bokštelius, kuriuose dieną naktį budi ginkluoti sargybiniai-kareiviai. Kiekviena zona atskirta nuo kitos taip toli, kad vienos zonos kaliniai negalėtų susikalbėti su kitos zonos kaliniais.
Zonos viduje budi nadzirateliai - praporščikai arba seržantai. Be to, dar yra zonos viršininkas, vadinamas "načalnik učastka". Tačiau visų šių zonų administracija bendra: vienas konclagerio viršininkas ir keli jo pavaduotojai - pavaduotojas režimo reikalams (kalinių vadinamas načalnik po režimu), pavaduotojas operatyviniam darbui (načalnik operčasti), pavaduotojas specskyriui (načelnik spec.otdela), pavaduotojas politiniams reikalams (zampolit), pavaduotojas gamybos reikalams (načalnik po proizvodstvu), pavaduotojas tiekimo-aprūpinimo reikalams (čis), buhalterija ir kiti skyriai bei įvairūs pareigūnai, priklausomai nuo konclagerio dydžio ir gamybos pobūdžio. Pavaduotojai turi majorų, kapitonų ar net leitenantų laipsnius.
Dar yra būrių viršininkai, dažniausiai turi kapitonų ar leitenantų laipsnius. Be to, dar yra civiliai tarnautojai, dirbantieji gamybos meistrais ir kitokiose pareigose.
Taigi konclagerių administracijos yra labai daug. Apie konclagerių sąrangą pasakojo seni konclagerininkai, o vėliau ir prižiūrėtojai.
Nors Baraševe iš traukinio išlaipino nemažai kalinių, tačiau daugumą jų nuvedė į kitas zonas. Mane ir vieną išprotėjusį kalinį iš katorginio konclagerio (jų drabužiai dryžuoti) ginkluoti kareiviai nuo traukinio pėsčiomis atvedė į penktą zoną. Čia kareiviai paspaudė skambutį, ir viduje budintieji kareiviai atrakino vienas storas duris ir kitas grotuotas. Įėjome į vachtą (sargybinę). Kareiviai mus ir mūsų dokumentus perdavė budinčiam nadzirateliui praporščikui. Gavę parašą, kad mus pridavė, atlydėjusieji sargybiniai išėjo.
Budintis paskambino, kad atneštų mums kalinių drabužius. Tuo metu mus kruopščiai iškratė, apžiūrėjo kiekvieną daiktelį. Atskirai liepė dėti daiktus, kuriuos bus galima pasiimti su savimi į zoną, kitus -reikės atiduoti į sandėlį, esantį už zonos.
Atėjo moteris su mums skirta apranga. (Atnešė medvilninius kalinio drabužius, kerzinius aulinius batus, autus ir kalinio kepurę). Prižiūrėtojas įsakė nusivilkti nuosavus drabužius ir apsivilkti kalinio drabužiais ir apsiauti kerziniais kalinio batais. Mums persirengus, atėjo moteris. Ji mūsų drabužius surašė, įkainavo ir davė mums šiuos sąrašus pasirašyti. Mūsų nuosavus drabužius ji įkainavo labai pigiai, pavyzdžiui, mano paltą, už kurį mokėjau 120 rb.,ji įkainavo tik 2 rb., kostiumą, už kurį buvau mokėjęs 130 rb,ji įkainavo 1 rb 50 kap., o apatinius drabužius, kepurę, šaliką, megztinį įkainavo kapeikomis. Įkainavo taip pigiai gal todėl, kad dingus paltui, kostiumui ar kuriam kitam daiktui, kaliniui būtų už juos sumokėta tiek, kiek įkainuota.
Išprotėjusiam kaliniui įsakė nusivilkti dryžuotus katorgininko drabužius ir apsivilkti tokiais pat, kaip ir mano.
Prižiūrėtojas dar paklausė katorgininką, pagal kokį straipsnį jis nubaustas. Šis atsakė: "Na rastrel", t.y. "sušaudyti".
Yra kalinių, kuriems mirties bausmė po keletos mėnesių ar net po metų, po pusantrų buvo pakeista katorga (speclageriu) penkiolikai metų. Jie pasakojo; kai tik jų kameros duryse sprakteldavo raktas, jie labai išsigąsdavo, nes galvodavo, kad jau dabar juos ves sušaudyti. Todėl per tą laikotarpį, kol jiems mirties bausmė buvo pakeista, kai kurie jų nebegalėdavo užmigti, ne vienas jų net išprotėjo. Dėl ko valdžia taip luošina savo krašto piliečius, kaliniams nesuprantama.
Kai mus perrenginėjo kalinių drabužiais, buvo jau šaltokas ruduo, todėl prašiau, kad leistų man apsivilkti nuosavais šiltesniais baltiniais, bet prižiūrėtojas neleido. Jam visai nesvarbu žmogaus sveikata.
Po profesionaliai pedantiškos kratos, persirengus kalinio drabužiais, prižiūrėtojas mus nuvedė į zonoje esantį baraką ir parodė lovą, kurioje reikės miegoti.
Barako sienos aptrupėjusios, suskilusios. Lovos sustatytos greta po dvi, o tarp jų stovi nedidelė spintelė, skirta dviems kaliniams. Spintelė maždaug dviejų sprindžių aukščio ir tiek pat pločio. Lovos sustatytos trimis eilėmis. Vaikštant grindys smarkiai siūbuoja, todėl vidurinės eilės lovos kilnojasi. Grindys, matyt, sudėtos iš nesausų lentų, todėl jose nemaži plyšiai. Kai kur matosi ir žiurkių landos. Naktimis žiurkės bėgioja po baraką. Vieną naktį, man užmigus, žiurkė bėgo per veidą, todėl gerokai nugąsdino. Kaliniai_didesnius plyšius užkaldavo, bet žiurkės kitoje vietoje prasigrauždavo. O prausykloje jos net muilą apgrauždavo.
Šiame barake buvo nyku. Į mane žvelgė suvargusių kalinių liūdni veidai. Vienas iš jų man sakė: "Tai ir tu atėjai čia su mumis vargą vargti..." Dauguma kalinių suvargę senukai, ligoniai. P.Paulaitis gimęs 1904 m., moldavas ir gruzinas Eliberašvili dar senesni. Gruzinas beveik aklas. Prašydavo mane, kad paskaityčiau jam laikraštį. Jis buvo baigęs užsieniuose du universitetus, moka keletą Vakarų Europos kalbų, bet, būdamas lageryje, apako.
Kalinys Luferavas-išprotėjęs. O vienas senas ukrainietis iš Lvovo visą laiką sirgo ir nuolat dejuodavo.
Kaliniai lietuviai, sužinoję, kad aš taip pat lietuvis, ėjo prie manęs ir kalbino lietuviškai. Tai buvęs mokytojas iš Jurbarko, Petras Paulaitis, esantis kalėjimuose ir lageriuose daugiau kaip trisdešimt metų; buvęs žemdirbys-ūkininkas Daugys Jonas iš Nemunėlio Radviliškio parapijos (Biržų raj.), bevalgantis tarybinio kalinio duoną dvidešimt penktus metus. Tai labai ramaus būdo žmogus. Tačiau sunkios kalėjimo bei konclagerių sąlygos anksti pakirto jo sveikatą, jį suluošino. Čia gyveno ir buvęs mokytojas Kukė Jonas iš Valkininkų parapijos (Varėnos raj.), nuteistas penkiolika metų griežto režimo konclagerio. Šie lietuviai kaliniai labai svetingai mane sutiko. Jie vaišino mane arbata, klausinėjo apie žmonių gyvenimą Lietuvoje, nes jau daug metų jie laikomi Rusijos kalėjimuose ir lageriuose, labai pasiilgę savo gimtojo krašto, savo artimųjų. Mes kalbėjomės iki jiems reikėjo eiti į darbą.
Jie sakė, kad trečiojo konclagerio vienoje zonoje esą per tūkstantį kriminalinių kalinių. Kitose dvejose zonose yra politinės ir kriminalinės kalinės-moterys. Dar vienoje zonoje yra vyrų ligoninė. O penktoje zonoje patalpinti politiniai kaliniai-vyrai. Čia yra daugelio tautybių kaliniai: latviai, ukrainiečiai, baltarusiai (gudai), rusai, lietuviai, gruzinai, armėnai, moldavai ir kt.
Šioje zonoje kalėjo žmonės už įvairius tikrus ir tariamus nusikaltimus: tai buvę karo belaisviai, buvę išvežti darbams į Vokietiją, tarnavę vokiečių daliniuose, emigrantai ir Raudonosios armijos kariai, dirbę vokiečių įstaigose (karo metu), partizanavę ir kitaip kenkę tarybų valdžiai.
Berdiajevas bolševizmą, teisingiau sakant, jo režimą pavadino naujaisiais viduramžiais. Teisybė, iš formaliosios pusės žiūrint, galima rasti bendrų bruožų. Kaip viduramžiais, taip ir tarybinėje santvarkoje oficialiai tėra galimas tik vienas galvojimo būdas. Vadinasi, galima būti komunistu, "simpatizuojančiu", bepartiniu, bet neprieštaraujančiu. Visos kitos srovės turi būti ne tik dezorganizuotos, bet ir visai išnaikintos. O kas bando prieštarauti, gali ilgiems metams netekti laisvės. Ar tai ne viduramžių požymiai?
Didžiausią kalinių dalį sudaro žmonės apkaltinti padarę nusikaltimus karo metais. Dauguma iš tų kalinių buvo pataikūnai konclagerio administracijai ir čekistams.
Šiame barake buvo labai gero būdo kalinys rusas, kalinių vadinamas Kolia (berods, Černenka) ir gruzinas Eliberašvili. Jie abu buvo nuteisti mirties bausme. Po metų ar pusantrų jiems mirties bausmę pakeitė katorga 15 metų; pusę bausmės ten atlikus, jie buvo perkelti į griežto režimo konclagerį.
Gruzinas Elibarašvili pasakojo, kad prieš areštą jis gyvenęs Paryžiuje, kaip emigrantas. Ten būdamas, jis raštu pasiklausė TSRS AT Prezidiumo, ar jis nebūsiąs baudžiamas, jeigu atvyks į Tarybų Sąjungą. Gavęs užtikrinimą TSRS ATP, kad nebūsiąs baudžiamas, sėdo į nuosavą automobilį ir iš Paryžiaus atvažiavo į Maskvą. Tačiau tarybinė valdžia savo žodžio neišlaikė. Kaip tik jis atvyko į Sąjungą, buvo areštuotas ir nuteistas mirties bausme. Tokiu Tarybų valdžios elgesiu, aišku, jis buvo nepatenkintas...
Kitas buvęs mirtininkas, Kolia, man ir kitiems kaliniams aiškino: "Būk čia mažiausias - geriau tave vertins; buvę "ponai" kelia tik nepasitenkinimą ir pyktį, žadina kerštą bei atsiskaitymo aistrą. Stenkis nelįsti viršininkams į akis nei pataikavimu, nei priešiškumu. Nerodyk neapykantos išdavikams, šnipams, konclagerio administracijos talkininkams (stukačiams). Nelaikyk keršto savo širdyje nei prieš administraciją, nei prieš kalinius-administracijos talkininkus, nes jie nelaimingi. Tačiau su jais artimai ir nebendrauk. Stenkis, kiek galėdamas, kaliniams padėti, o ypač skriaudžiamiems. Stenkitės mylėti ir gerus ir prastus žmones". Šis kalinys Kolia dirbo vachtoj dnevalnu (tvarkiniu), o taip pat ir kirpėju.
Dievas padarė stebuklą šv. Pauliaus atsivertimui, bet nedarė jokio stebuklo, kad išgelbėtų jį iš kalėjimo. Matyt, kančia buvo reikalingesnė, kad pašventintų tautų apaštalą.
Būdamas kalėjimuose ir konclageriuose pajutau, kad didžiausias mūsų draugas kančiose yra Kristus. Jis visuomet yra šalia mūsų. Mums kenčiant Jis yra mumyse. Mūsų kančią Jis pašventina savo krauju, palaimina ir įprasmina. Kentėdami su Kristumi, mes daromės geresni. Kenčiant vieniems, be Kristaus, - sako Thamer Tot, mūsų siela gali susirgti ir apkarsti, ji gali piktai užkietėti. Tuo tarpu kentėdami su Kristumi, galime džiaugtis kaip ir šv. Paulius. Tada pasirodo nuodėmę naikinanti ir sielą gydanti Kristaus kentėjimų jėga, ir taip kentėjimų pragaras pasikeičia nuskaistinančia skastyklos ugnimi. Kristus nėra šaltas mūsų kančios stebėtojas, bet mūsų kančios laimintojas, suteikiąs tiek jėgos ir pagalbos, kiek reikia pakelti kančiai. Tik reikia tikėjimo ir pasitikėjimo.
Penktoje zonoje sutikau daug gerų žmonių. Tai jau minėtas Paulaitis Petras, armėnas Jerevano politechnikos studentas Arikianas Parui, ukrainietis iš Lvovo inž. Dasiv, ukrainietis žurnalistas, buvęs kokio tai laikraščio redaktorius Viačeslavas Černovolas, rusas Nikolajus Černenka, gruzinas Elibarašvili, lietuvis Daugys Jonas, latvis Liepinš ir kt.
Tačiau buvo ir sovietkolektyvo narių. Tai aktyvas vidaus "tvarkai palaikyti. Jie uoliai talkininkauja konclagerio administracijai ir čekistams. Jų pavardes žinau, tačiau dėl tam tikrų priežasčių, nenoriu jų čia vardinti. Gal kai kurie iš jų susipras ir pasitaisys. Tie žmonės pranešinėdavo pareigūnams kitų kalinių pokalbius, susibūrimus, elgesį, ar kaliniai nekalba su sargybiniais, ar nedaro ko nors draudžiamo ir tt. Tačiau pastebėjau, kad net šnipai nenori turėti reikalų, vengia drauge būti su kitais šnipais. Jie nori draugauti su sąžiningais kaliniais.
Penktos zonos viršininkas, vadinamas "načalnik učastka", baltarusas majoras Aleksandrovas. Tai aukšto ūgio, labai kūningas, dideliu pilvu tiesioginis kalinių viršininkas. Kaliniai pasakojo, kad prieš tai dirbo veterinarijos felčeriu. Pasižymėjo ne išmintimi, bet savo nuožmumu, piktomis akimis, dar piktesne "šypsena". Jis buvo niūrus, be jokio gailesčio. Už menkiausią nepaklusnumą skaudžiai bausdavo net ir savo talkininkus. Jo manymu, jei patekai į penktą zoną,-esi itin pavojingas valstybinis nusikaltėlis. Aleksandrovas buvo labai kerštingas. Kaliniai labiausiai jo bijodavo, dažniausiai juo skųsdavosi. Ėjo kalbos, kad prieš kurį laiką jis dirbo kitoje zonoje su kriminaliniais kaliniais, tačiau savo nuožmumu jiems taip įkyrėjo, kad kaliniai kėsinosi su juo susidoroti. Tai sužinojusi lagerio administracija, perkėlė Aleksandrovą į penktąją zoną prie politinių kalinių. Labiausiai kalinius baugindavo jo lūšiškas žvilgsnis. Kai tik jis ateidavo į zoną, savo darbo kambarį, sovietkolektyvo nariai ir kiti talkininkai eidavo pas jį su informacijomis apie kitus kalinius.
Trečiojo lagerio viršininkas, kuris buvo daug žmoniškesnis, kartais aptramdydavo nežabotus Aleksandrovo išpuolius.
Draugystė tarp prižiūrėtojų (nadziratelių) ir kalinių beveik neįmanoma. Prižiūrėtojams dažnai kalama į galvą, jog visi kaliniai yra aršūs liaudies priešai, nekenčią Tarybų valdžios. Daugelio jų rankos net suteptos nekaltų žmonių krauju. Todėl reikia kalinių nekęsti. To moko marksizmas: neapkęsk priešo!
Buvo vienas prižiūrėtojas, kuris savo neapykanta ir žiaurumu kaliniams prilygdavo Aleksandrovui. Abu labai džiaugdavosi, jei kurį kalinį nubausdavo karceriu, PKT- pomeščenije kamernovo tipa (kalinį pusei metų uždarydavo į kamerą).
Trečiojo konclagerio penktojoje zonoje kaliniams maistas buvo labai prastas. Jį gamino to paties konclagerio kitos zonos kriminalinės kalinės, o mums atveždavo arklio traukiamu vežimu geležiniuose bakuose-termosuose. Maistą atveždavo labai nevienodu laiku. Pvz., pusryčius kartais atveždavo 9 val., kartais 10 val. ar net 11 val. ir dar vėliau. Panašiai būdavo su pietumis ir vakariene. Kaliniai klausdavo prižiūrėtojus, kodėl taip yra. Jie paaiškindavo, kad arklys būdavo užimtas prie kitų darbų.
Sriuba dažniausiai būdavo labai prasta. Vakarienei paprastai duodavo žuvienės. Tai į vandenį supilta smulki žuvis su viduriais ir žvynais, įdėta truputis bulvių, kartais ir kruopų. Gaudavosi karti, juoda sriuba. Jei kuriam kaliniui į dubenėlį patekdavo bulvių, tai tik jas išsigraibydavo, o sriubos nevalgydavo.
Košė būdavo avižinė, kartais miežinė; kartą į savaitę duodavo manų košės. Tada visi puldavo prie langelio, kad tik jos gautų. Maisto dalintojas buvo Petras Paulaitis. Jis visiems dalindavo po lygiai. Kartais išdalindavo visą manų košę - net sau nepasilikdavo. Konclagerio administracijos ir čekistų talkininkams leisdavo pirkti iš lagerio parduotuvės maisto už 7 rb., 9 rb ar net daugiau per mėnesį. Be to jiems leisdavo gauti ir papildomai siuntinių, todėl jie minėtos sriubos niekad nevalgydavo. Jie valgydavo duoną su margarinu ir gerdavo arbatą.
Duoną kepdavo iš labai prastų miltų. Kaliniams buvo leidžiama pirkti maisto produktų: nedirbantiems ar neįvykdžiusiems plano - mėnesiui už 5 rb., įvykdžiusiems planą už 7-9 ar net už 11 rb. Parduotuvėje būdavo margarino, arbatos, retkarčiais obuolių marmelado, pigių saldainių. Kai kada būdavo aliejaus bei baltos forminės duonos.
Nuo tokio maisto kaliniai silpo, dažnai sirgdavo. Kai zonoje pasirodydavo medicinos sesuo, tai dauguma kalinių stodavo į eilę prie jos darbo kambario, tikėdamiesi gauti kokią medicininę pagalbą, vaistų.
Kai kaliniai skųsdavosi zonos viršininkui, kad prastas maistas, jis atkirsdavo, kad kaliniai nė tokio maisto yra neverti. Didesnioji dalis kalinių maitindavosi iš parduotuvės pirktais produktais. Vargas būdavo tiems kaliniams, kuriems už mažiausią prasižengimą uždrausdavo pirkti produktus. Šios bausmės neišvengiau ir aš.
Nuo prasto maisto pradėjau sirgti, širdies srityje atsirado skausmai, dažnai skaudėdavo galvą, ir kitos ligelės pradėjo mane varginti. Žadėjo guldyti į ligoninę.
Daugis Jonas, gyvavęs tarybiniuose kalėjimuose ir konclageriuose 25 metus, tapo suluošintas. Jam iš parduotuvės produktus nupirkdavo P.Paulaitis. Kai tik sužinojo zonos viršininkas Aleksandrovas, uždraudė jam pirkti produktus Daugiui. Aleksandrovas nekenčia kalinių, kurie dėl senatvės, suluošinimo ar ligų nebegali dirbti, nes esą valstybei iš jų nesą jokios naudos. Geriau būtų, kad jie greičiau mirtų...
Ligonių maistą dažniausiai skirdavo ne tikriems ligoniams, kaip Daugis, Luferavas, ukrainietis iš Lvovo, bet administracijos talkininkams Kuzmičiukui, Marinenkai ir kitiems pataikūnams.
Kalinius, kurie Aleksandrovui nepataikavo, užtardavo skriaudžiamus kalinius, dažnai bausdavo. Pvz., armėnas Arikianas, ukrainietis Černovolas dažnai patekdavo į karcerį. PKT-kalėjimą, dažnai netekdavo teisės pirkti produktus, neleisdavo pasimatyti su namiškiais.
Penktoji zona, tai siauras pailgas žemės sklypelis apie pusantro šimto žingsnių ilgio, apsuptas lyg erškėčių vainiku keturguba tvora (dviem spygliuotų vielų ir dviem medinėm tvorom su signalizacija. Tai išorinis aptvaras. Viename aptvaro gale pastatytas nedidelis namukas, vadinamas vachta (sargybinė), visada saugoma ginkluotų kareivių. Šiame namelyje būna budintis nadziratelis, čia pat svečių kambarys, kuriame leidžiama kaliniams pasimatyti su namiškiais. Aptvaro kampuose sargybų bokšteliai, kuriuose dieną naktį stovi ginkluoti sargybiniai. Prie vachtos įtaisyti stiprūs geležiniai vartai, kurie visada būna užrakinti ir saugomi; juos atrakindavo tik pagal reikalą.
Anapus geležinių vartų žmonės gyveno įprastą gyvenimą (žinoma, tarybinį...); čia buvo atskiras pasaulis, nieką kitą nepanašus savo įstatymai, apranga, įpročiai, papročiai. Tai vargstančių ir kenčiančių namai.
Įėjus į aptvarą matosi keletas trobesių. Kairėje išilgai aptvaro ilgas vienaaukštis barakas, kurio viename gale salė politiniams užsiėmimams ir kinui; per barako vidurį koridorius, jo dešinėje pusėje kalinių valgomasis, toliau prieškambaris (jame kaliniams leidžiama rūkyti), už jo - zonos viršininko Aleksandrovo darbo kambarys; koridoriaus kairėje - kalinių prausykla, mažas bibliotekos kambarėlis, čekisto kambarys, sanpunktas. Toliau per visą baraką kalinių gyvenamoji patalpa. Už gyvenamosios patalpos yra gamybinė patalpa, kurioje stovi siuvamos mašinos, kuriomis kaliniai siuva darbines pirštines. Netoli aptverto sklypo galo stovi nedidelis medinis namukas, vadinamas kaptiorka (sandėliukas), kuriame kaliniai laiko nuosavus daiktus. Pačiame aptvaro gale dešinėje pusėje, stovi nedidelis pastatas, kuriame yra katilinė, pirtis ir parduotuvė.
Priešais didįjį baraką ryte ir vakare kaliniai stoja į rikiuotę patikrinimui, skrupulingi saugotojai skaičiuoja ar visi kaliniai yra aptvare. Tik ukrainietis Černovolas reikalavo politinių kalinių statuso. Jis nestodavo į rikiuotę patikrinimui ir nenešiojo kairėje pusėje prisiūtos juostelės, su įrašytu kalinio vardu ir pavarde. Bet už tai dažnai jį bausdavo karceriu, kalėjimu ir kitomis bausmėmis.
Aplinkui tarp trobesių ir tvoros dar buvo vietos. Nedarbo metu aplink baraką kai kurie kaliniai vaikštinėdavo. Aš irgi ten vaikštinėdavau, mąstydavau, meldavausi.
Buvo tokių, kurie į nelaisvę pateko prieš 30 ar 25 metus (P.Paulaitis, J. Daugis, keletas rusų). Tada jie buvo dar jauni, o dabar jau pasenę, suvargę, pražilę...
Šiuose namuose išbuvau trejus metus. Visko juose mačiau, pergyvenau. Jeigu pats juose nebūčiau pagyvenęs, apie visa tai nebūčiau turėjęs nė mažiausio supratimo.
Kai tik įžengiau į konclagerio baraką, mane kaliniai klausė "Kakoj srok?" (Kiek metų esu nubaustas?) Atsakiau jiems, kad nubaustas trims metams griežtojo režimo konclagerio ir dviems metams nutrėmimo. Jie man atsakė: "Eto detskij srok." (Tai vaikiška bausmė). "Dvadcat piat, piatnadcat pri sovetskoj vlasti normalno.." (dvidešimt penki, penkiolika prie Tarybų valdžios normalu). Jie mane tikino, kad aš per tris metus nepažinsiąs gerai tarybinio kalinio gyvenimo.
Kaliniai, kurie čia buvo patekę už veiksmus, padarytus karo metu, mažai kalbėjo. Beje, ir smalsauti nebuvo mados. Nebent tik šiaip prorečiais ką nors pašneka iš neturėjimo ką veikti.
Vienas iš sunkiausių man dalykų yra tai, kad per visą kalinimo laiką nė valandos negalėjau pabūti vienas. Ar darbo, ar gyvenamoje patalpoje reikėjo būti tarp daugelio žmonių.
Dauguma žmonių čia pamokyti, raštingi; nemažai yra ir su aukštuoju išsilavinimu, bet širdyse daug neapykantos, niūrūs, pavydūs, greiti įsižeisti. Buvo ir tokių, kuriems kalinio vardas buvo tarsi koks garbės titulas. Jie tuo net didžiavosi. Nežinau, ar bent vienas kalinių širdyje jautėsi neteisus.
Po darbo, vakare susėsdavo kaliniai lošti domino, "kortomis", šaškėmis ar šachmatais. Belošdami dažnai susipykdavo, vienas kitą plūsdavo. Vaidai tarp kalinių neretas reiškinys.
Dauguma kalinių dirbdavo tik varu verčiami, todėl ir dirbo prastai, buvo tingūs. Prievartiniai darbai kalinius darė dar blogesniais. Pusę darbo užmokesčio atskaitydavo konclagerių administracijai išlaikyti. Iš likusios pusės darbo užmokesčio atskaitydavo už maistą, už drabužius, avalynę.
Bendra nuotaika konclageryje- lyg į pamazgų duobę būtum patekęs ar pragaro prieangyje atsidūręs...
Mane kaip senyvo amžiaus (įkopusį į aštuntąją dešimtį) ir silpnos sveikatos, visą rudenį į darbą nevarė. Tačiau 1977 m. gruodžio pradžioje nusiuntė į kalinių ligoninę. Prieš siunčiant į ligoninę nuodugniai iškratė, leido pasiimti tik aliumininį dubenėlį, puoduką ir aliumininį šaukštą. Ten manęs gydytojas nė neapžiūrėjo, o tik paklausė už ką esu nubaustas, kiek metų paskyrė kalėti, iš kokios respublikos, kokios tautybės ir šį tą apie sveikatos stovį. Viso gydytojo kabinete užtrukau tik kelias minutes.
Nors konclagerio ligoninėje manęs beveik negydė, bet joje susitikau su kaliniais intelektualais, atvežtais iš spec. konclagerio ir iš 19-to lagerio, esančio Zubo-Poliansko raj., gyvenvietėje Lesnoj. Vienas iš speclagerio tai gana išmintingas ukrainietis Dasiv, prieš areštą dėstęs vienoje Ukrainos aukštojoje mokykloje. Pažinau Rusijos vokietį iš 19-to konclagerio. Už tai, kad jis labai norėjęs ir daręs pastangų išvykti į Vokietiją, netekęs laisvės 25-eriems metams. Kitas ukrainietis gyvena nelaisvėje jau daugiau kaip 20 metų. Jo brolis gyvena Kanadoje ir stengiasi jį išvaduoti. Stalino laikais šis kalinys sėdėjo su kun. Račiūnu vienoje kameroje. Daugiausiai susidraugavau su praktikuojančiu kataliku ukrainiečiu mokytoju. Su juo kalbėdavomės religinėmis temomis. Jis sakė: "Gerasis Dieve, tik dabar supratau, kad leidai tą vargą, tą panieką, tą kančią tam, kad aš dvasiškai sutvirtėčiau ir tapčiau kilnesnis".
Konclagerio darbuotojai pasakojo, kad jiems griežtai uždrausta pasakoti apie gyvenimą konclageryje net ir namiškiams, šeimoje. Nebent tik iš geros pusės. Panašiai rašė ir Balys Sruoga "Pagrindinis visų koncentracijos lagerių veiklos dėsnis - rūpintis, kad niekas pasauly nesužinotų, kas ir kaip vyksta už spygliuotų užtvarų". /B.Sruoga. Raštai,V.t.p.21, V,1957/
(B. d.)