Norint turėti aiškesnį supratimą apie tremtį (ištrėmimą, nutrėmimą), tenka šiek tiek nukrypti nuo temos ir papasakoti nors labai glaustai "Gulago salyno" žodžiais, kurie paimti iš senųjų Rusijos istorijos šaltinių.
Kaip ir kitose šalyse tremtis Rusijoje nepavėlavo.
Rusijos imperijoj jau prie Aleksiejaus Michailovičiaus 1648 m. Visuotinio Susirinkimo Nuostatais (Sobornym Uloženijem) tremtis buvo įstatymu įteisinta. O Petras I jau trėmė tūkstančius žmonių. Valdant carienei Elžbietai mirties bausmė būdavo pakeičiama nutrėmimu ilgiems metams arba net tremtimi iki mirties. Vėliau Rusijoj tremtis buvo pradėta suprasti ne tik ištrėmimu iš gimtojo krašto į Sibirą, bet ir sunkiems darbams, vadinamiems katorga. 1822 m. vadinamu Aleksandro Ustavu (nutarimu) siuntimas į Sibirą sunkiems darbams-katorgai buvo įteisinta įstatymu kaip tremtis.
1863 m. pradėjo žmones tremti į atskirtą nuo žemyno vandenyno Sachalino salą, jos dykumas. Ir taip Rusijoj kiekvienais metais vis daugiau žmonių buvo tremiama. Vėliau pradėjo ištremti žmones iš Rusijos imperijos į užsienį.
Čechovas rašo, kad caro valdymo laikais žmonėms, kurie tremtyje gerai elgdavosi, tremties laiką sutrumpindavo ir jie tapdavo visai laisvi. Telikdavo tik vienas apribojimas: negalėdavo grįžti į tą vietovę, kurioje gyveno prieš ištremiant.
Paskutiniame šimtmetyje tremties bausmę skirdavo teismas arba buvo tremiami administracijos.
Tremties sąlygos keisdavosi: tai sunkėdavo, tai lengvėdavo. Iš P. F. Jakubovičiaus ir Levo Tolstojaus žinome, kad su žmonėmis, vežamais į tremtį už politinius nusikaltimus, konvojininkai ir persiunčiamųjų kalėjimų administracija elgdavosi negarbiai. Net ir su kriminaliniais kaliniais, kurie būdavo vežami drauge su politiniais kaliniais, etapo konvojaus komanda elgdavosi pagarbiau, todėl kriminaliniai nusikaltėliai politinius tremtinius gerbė.
XX a. pradžioje tremtis už politinius įsitikinimus skiriama administracijos, tapo tuščiu formalumu (Gučkovas). Nuo 1906 m. Stolypinas ėmėsi priemonių visiškai ją likviduoti. Tik bolševikai, paėmę valdžią į savo rankas, tremtį vėl Rusijoje atgaivino, išplėtė, sustiprino.
Kas tai buvo caro laikais tremtis, vaizdžiai parodo Radiščevo tremtis. Ust Ilimsko gyvenvietėje jis nusipirko dviejų aukštų medinį namą (tarp kitko – už 10 rb.) ir gyveno su savo mažamečiais vaikais ir giminaite. Jis gyveno taip, kaip jam patiko, be jokių varžymų, niekas jo nekontroliavo. Jis galėjo laisvai važinėti po visą Ilimsko sritį. Dirbti jo niekas nevertė.
O tarybų valdžia, kuri smerkia caro režimą kaip žiaurų ir nežmonišką, ir pati skelbiasi esanti humaniška, mane už politinius įsitikinimus 1979 m. nutrėmė į Severo-Jeniseisko rajono Tejos gyvenvietę (apie 700 km nuo Krasnojarsko į šiaurę) ir per prievartą apgyvendino TEMS bendrabutyje, kur gyventojai dažnai girtavo, o pasigėrę triukšmaudavo. Aš dėl to negalėdavau ramiai pailsėti. Vietos gyventojai sutiko mane priimti gyventi pas save, bet milicija neleido. Milicija visą laiką liepė man įsidarbinti, nors niekas manęs į darbą nepriėmė, nes turėjau 73 metus amžiaus ir buvau antros grupės invalidas. Labai dažnai sirgdavau, sunku buvo priprasti prie atšiauraus šiaurės klimato, kur temperatūra žiemos metu siekdavo iki 60 laipsnių šalčio. Be to, milicija man uždraudė be jos leidimo nė žingsnio nežengti iš Tejos gyvenvietės. Net į Severo-Jeniseisko rajoną, kuriam priklausė ši gyvenvietė, be milicijos leidimo aš neturėjau teisės nuvykti.
Tremtį Puškino Michailovske įsivaizduoja daugelis ten pabuvojusių ekskursantų. Panaši tremtis buvo ir daugelio carinės Rusijos rašytojų ir veikėjų Turgenevo, Spasko-Lutovicko, Aksakovo, Trubeckojaus ir kitų.
Omsko laikraščiai, ypač "Stepių kraštas" atspausdindavo tokius tremtinių straipsnius, kokių Rusijos cenzūra niekados nepraleistų. Netgi Zlatousto sukilėlius Omsko tremtiniai aprūpindavo savo laikraščiu. Dėka tremtinių Krasnojarskas tapo radikaliu miestu.
Tokia lengva tremtis buvo taikoma ne tiktai įžymiems asmenims.
Ją patyrė ir daugelis XX a. revoliucionierių. Ypač jos nebijojo bolševikai. Stalinas, keturis kartus pabėgęs iš tremties, penktą kartą buvo ištremtas į... pačią Vologdą. Vadinms Pobelskis už aštrius priešvalstybinius straipsnius buvo ištremtas iš Tambovo į Saratovą. Įsivaizduokit, koks bausmės griežtumas!.. Nors ir tokia, pagal dabartinį mūsų supratimą labai lengva tremtis (nereikėjo bijoti, kad teks badauti), tačiau tuo metu ir ji buvo sunkiai priimama.
Daugelis revoliucionierių prisimena, kaip liguistai buvo sutinkamas kalėjimo pakeitimas tremtimi. Kalėjime buvo aprūpinti duona, pastoge, šiluma, o tremtyje teks gyventi vienam tarp svetimų, reikės rūpintis duona ir pastoge. Bet kada nereikia duona ir pastoge rūpintis, būna dar blogiau, siekiant išvengti "Siaubas dykaduoniavimo"... Baisiausia yra tada, kai žmonėms tenka nieko neveikti. Daugelis iš nusivylimo pradeda girtuokliauti... Tremtis pavojinga tuo, kad tremtiniams pakeista dirva, jie išblokšti iš įprasto gyvenimo vėžių, nutrauktos šaknys, nutraukti gyvi ryšiai su artimaisiais.
Atrodo, kodėl varginanti ir nepakeliama buvo tremtis Radiščevui? Bet kai jam grėsė pakartotina tremtis, jis iš baimės nusižudė.
Puškinas iš Michailovsko, šio žemiškojo rojaus, kuriame, atrodo, buvo galima gyventi, 1824 m. spalio mėnesį rašė Žukovskiui: "Išgelbėk mane nors pilim, nors Solovkų vienuolynu." Tai buvo ne tuščias išsireiškimas, nes jis ir gubernatoriui rašė, prašydamas pakeisti tremtį pilimi. Mums, sužinojusiems, kas tai yra Solovkai (Solovkų konclageriuose teko kalėti ir vysk. T. Matulioniui, Rusijos kunigams ir daugeliui pasauliečių), nuostabą kelia tai, kokiame nusivylime, kaip suerzintas buvo poetas, kad galėjo palikti Michailovską ir prašytis į Solovkų sales. Niūri tremtis – tai gyvenimas nepanašus į gyvenimą, tai klaiki tuštuma, tai – didelis praradimas.
Priespaudos priemonių sąraše tremtis buvo kokioje ketvirtoje vietoje... "Šviesioji" revoliucija buvo užsimojusi panaikinti visokią priespaudą, taigi ir tremtį. Tačiau vos tik pradėjusi žengti pirmuosius netvirtus žingsnius, dar nesubrendusi, revoliucija suprato, kad nors ji tremtį pasmerkė kaip carinės priespaudos priemonę, bet ir pati "pažangiausia" santvarka be tremties negali apsieiti.
Gal pora ar tris metus po revoliucijos tremties nebuvo. O po to prasidėjo deportacija-ištrėmimas nepageidaujamų asmenų.
Jau liaudies didvyris Tuchačevskis, vėliau tapęs maršalu, 1926 m. rašydamas žurnale "Taika ir revoliucija" (Nr. 7/8, p. 10) apie kovą su kontrrevoliucionierių maištais apie 1921 m. Tambovo gubernijoj, įrodinėjo, kad tremtis labai reikalinga, net būtina. Buvo nutarta organizuoti banditų (t.y. partizanų) šeimų trėmimą plačiu mastu. Buvo organizuojami konclageriai, kur iš anksto tos šeimos buvo uždaromos. Tiktai "patogumas" revoliucijos priešus sušaudyti, vietoj to, kad kažkur juos vežti, kelyje saugoti, valgydinti, apgyvendinti ir vėl saugoti, sulaikė nuo įvedimo reguliariosios tremties. Sulaikė nuo reguliariosios tremties iki karinio komunizmo pabaigos.
Jau 1922 m. spalio 16 d. NKVD buvo sudaryta trėmimui pastovi Komisija. Ji turėjo tremti "socialiai pavojingus asmenis, antitarybinių partijų veikėjus", t.y. visų partijų, išskyrus bolševikų.
Dažniausia buvo tremiama trims metams. Tokiu būdu praėjus jau beveik trejiems metams po revoliucijos, t.y. dvidešimtaisiais metais, tremčių institucija jau veikė įprastai ir nuosekliai. Tiesa, iš pradžių baudžiamoji tremtis dar nebuvo atnaujinta. Tačiau buvo sugalvoti vadinamieji pataisos darbų lageriai, kurie vėliau buvo pavadinti pataisos darbų kolonijomis, juose ir buvo patalpinta dauguma nusikaltėlių.
Politinis nutrėmimas tapo patogesnis, nes dabar, nesant opozicinės spaudos, niekas neiškeldavo jo viešumon. Be to, palyginus su karinio komunizmo sušaudymais, trejų metų nutrėmimas atrodė kaip labai gera auklėjimo priemonė. Bet iš tų "auklėjimo priemonių" žmonės į gimtąsias vietas retai besugrįždavo. O jei sugrįždavo, juos tremdavo iš naujo. Žmonės buvo tremiami iš vienos vietos į kitą, ir paskutinė tremtis pasibaigdavo mirtimi. Valdžios klastingos užmačios paaiškėjo negreit. Valdžia, jei galėtų, iš karto sunaikintų visus jai nepritariančius. Todėl kol kas tuos tremiamus žmones ne iš gyvenimo ištrindavo, bet tik iš žmonių atminties.
Sovietinės valdžios tremtis buvo lengvai atnaujinta dėl to, kad nebuvo užmiršti dar carinės Rusijos tremtinių praminti keliai į Sibirijos, Archangelsko, Vologdos ir kitas vietoves. Sovietinė valdžia, kai tik prisijungė prie Tarybų Sąjungos platųjį Kazachstaną, tuojau panaudojo jo platybes trėmimams. Ji surado ir Sibire ir kitose vietovėse atokesnių vietų.
Anksčiau carinė valdžia tremtinius turėjo pati išmaitinti. Ji nedrįso versti tremtinius didinti nacionalinį produktą. Ir profesionalai revoliucionieriai priverstinį darbą laikė pažeminimu.
Jakutijoj gyvenantieji politiniai tremtiniai turėjo teisę turėti 15 dešimtinių žemės, t.y. 65 kartus daugiau, negu dabartinis kolchoznikas. Tremtiniai revoliucionieriai nebuvo suinteresuoti žeme. O jakutai buvo ja suinteresuoti. Jie nuomavo tremtinių žemę, mokėjo revoliucionieriams žemės rentą, atsiskaitydavo produktais ir arkliais. Be to, valstybė mokėjo savo politiniam priešui kas mėnesį po 12 rublių maistpinigių ir 22 rb. apsirengimui. Lepešinskis rašo (savo straipsnyje "Persilaužimas"): "Leninas, būdamas tremtyje Sušenske, gaudavo kas mėnesį maistpinigių po 12 rublių." O pats Lepešinskis gaudavo 16 rb., nes buvo ne paprastas tremtinys, o tremtinys tarnautojas (činovnik). Sibire viskas buvo 2-3 kartus pigiau, negu kitose Rusijos vietose, todėl valdiškas išlaikymas buvo net su perteklium. Pavyzdžiui, V. Leninas, būdamas tremtyje, nejautė jokio nedatekliaus, todėl galėjo visus tris metus užsiimti revoliucijos teorija. Revoliucionierius Martovas rašo, kad, būdamas tremtyje, jis už butą ir maistą mokėjo šeimininkui po 5 rb. mėnesiui, o už likusius iš valdžios gautus pinigus jis pirko knygas ir taupė pinigus pabėgimui. Anarchistas A. P. Uljanovas sako, kad būdamas tremtyje (Turchansko krašte, kur jis buvo drauge su Stalinu), jis turėjo pirmą sykį gyvenime atliekamų pinigų... Iš tų pinigų dalį jis pasiųsdavo mergaitei, su kuria susipažino keliaudamas, ir tik būdamas tremtyje, jis galėjo nusipirkti kakavos. Geras gyvenamas namas kainavo 12 rb. Niekas iš politinių kalinių nejautė nedatekkliaus. Piniginį išlaikymą gavo visi administracijos siunčiami tremtiniai.
Su tokiomis carinės Rusijos įvestomis "nesveikomis" tremties sąlygomis sovietinė valdžia nenorėjo taikstytis. 1928 m. II-as Visos Rusijos suvažiavimas pripažino esančią tremties sistemą nepatenkinama ir kalbėjo apie "organizavimą tremtiniams kolonijų" izoliuotose nuošaliose vietovėse, o taip pat apie įvedimą nuosprendžių, nenurodančių, kada baigiasi tremties laikas, t.y. apie betermines tremtis. 1929 m. buvo nutarta organizuoti tremtis priverčiamiems darbams. Kas nedirba tas nevalgo. Tai socializmo principas. Tik šiuo principu tegalėjo būti organizuojama socialistinė tremties sistema. Sovietinė valdžia stengėsi išguiti iš žmonių širdžių tokią buržuazinę galvoseną, kad tremtinių išlaikymu turi rūpintis valstybė. Žinoma, iš karto toks reikalavimas buvo nelengvas sovietinei valdžiai įgyvendinti, tačiau palaipsniui jį įgyvendino.
1927 m. tremtiniams eserams ir esdekams mokėjo po 6 rb. mėnesiui, o trockistams – po 30 rb. (juk vis dėlto jie savi, bolševikai). Tačiau pinigų vertė dabar buvo jau nebe tokia, kaip caro laikais. Dabar už mažą kambarėlį reikėjo mokėti po 10 rb. mėnesiui. Be kortelės vienas kilogramas duonos kainavo 3 rb. O kas ėjo į darbą, tiems GPU neleido mokėti ir šių pašalpų.
N u t r ė m i m a s
1978 m. spalio 18 d. mane iš Mordovijos 19-to konclagerio Zubo-Poliansko rajone, Lesnoj gyvenvietės prižiūrėtojai nuvedė į voronoką - "juodvarnį" – mašiną kaliniams vežioti. Viduje "juodvarnis" gali būti paprastas metalinis kėbulas – tuščias aptvaras. Gali jis turėti suolus apie visas sienas. Tai ne patogumas, bet dar blogiau, nes grūda tiek žmonių, kiek tik telpa stačiomis, vieną prie kito, kaip silkes statinėje. Gali voronokai turėti boksą – siaurą metalinę spintą vienam žmogui. Gali būti visas voronokas padalytas vien tik boksais, t.y. dešinėje ir kairėje voronoko vienutės (boksai), tarsi spintos, jos užrakinamos kaip kameros, o koridoriuje sėdi sargybiniai su vilkiniais šunimis.
Kai kareiviai varo kalinius į voronoką, garsiai šaukia: "Greičiau lipkit! Greičiau lipkit! Paskubėkit!" Jie ragina tam, kad kaliniai negalėtų žvalgytis, galvoti apie pabėgimą. Jie kalinius grūda taip, kad jie beskubėdami su savo maišais įstringa duryse, net galvas užsigauna į staktą. Paskutiniam lipant į voronoką, užtrenkia grotuotas vidines geležines duris ir išorines duris.
Voronoku veža ne tik keletą, bet ir keliolika valandų. Pvz., A. Terlecką vežė Magadano srityje net 18 valandų. Kai mus vežė iš Javaso į 19-tą konclagerį arba iš jo į Javasą per duobes ir medžių šaknis, tai taip mėtė, kad kaliniai galvas susitrankė į lubas ir gerokai aplamdė šonus. Teko ne kartą pagalvoti, kad stolypine (kalinių vagone) daug geriau važiuoti. Ne kartą mačiau, kaip voronoke blatnieji atimdavo iš kitų kalinių geresnius drabužius, pirštines, kepures ar kitus daiktus. O jeigu kuris pasipriešina, nenori duoti, tai gauna mušti ir vistiek turi atiduoti. Kartais veždavo mus taip suspaustus, kad nutirpdavo rankos ir kojos.
Nesuprantu, kodėl blatniesiems kalėjimų administracija bei konvojininkai taip nuolaidūs, kodėl jų nesudraudžia? Ar jų bijo? Ar nori, kad kaliniai būtų apiplėšiami? Kaliniai sako, kad blatnieji valstybei yra artimesni, negu kiti kaliniai, todėl jų savivaliavimus toleruoja ir net gina.
Javase mums liepė išlipti iš voronoko ir bėgte bėgti į stolypiną. Iš Javaso mus nuvežė į Potmos "peresilką". Čia per visą didelę kamerą ištisiniai mediniai dviejų aukštų gultai (narai). Kamera apytamsė, dieną naktį prieblanda. Davė neva čiužinius, o iš tikrųjų ten buvo ne čiužiniai, o tik maišai su keletu saujų susitrynusių medžio drožlių. Maistas Potmoje labai prastas. Gerai, kad šiame kalėjime tik keletą parų teko mums būti.
Iš Potmos vėl į geležinkelio stotį, stolypiną su kriminaliniais kaliniais.
Kaliniai sėdėjo patamsyje suspausti ir kai kurie valgė duoną, kramtė duonos kriaukšleles... Kai kurie kaliniai, nusipirkę iš konvojininkų po 5 rb. pakelį (50 gr.) arbatos, ją vagone virdavo ir dar rūkydavo, todėl visas vagonas paskęsdavo dūmuose, atrodė lyg degtume.
Kelionė kalinių vagonais buvo ilga. Juos prikabindavo prie pašto vagonų. Kaliniai skiriasi nuo kitų traukinio keleivių dar ir tuo, kad jie nežino, kur eina traukinys ir kokioje stotyje jiems reikės išlipti, nes bilietų jie neturi ir maršruto lentelių ant vagonų jie nemato.
Kai kada juos laiko taip toli nuo perono, kad net ir vietiniai nesusigaudo, kur randasi. Keletą valandų sėdi uznikai (kaliniai) kamšatyje ir laukia manevruojančio garvežio, laukia iki nuveš kalinių vagoną prie suformuoto sąstato.
Vagonų langai uždaryti, tai garsiakalbių nesigirdi. Kai konvojininkai griežtai laikosi įstatymų, tai iš jų nieko nesužinosi apie traukinio maršrutą. Pervargęs palįsdavau po suolu ir užmigdavau, nors čia garsiau bildėdavo ratai. Antrą ir trečią aukštą paprastai užimdavo blatnieji. Kai pradaro langą, tai nuo vidurinės lentynos pro grotas ir koridoriaus grotas bei langą kai kada matosi stotys ir mažas plotelis dangaus. Kai kada įlipa koks nors kalinys, kurį veža į teismą ir jis pasako, kokia kryptimi važiuoja traukinys. Neretai ir iš jo mažai ką sužinai, nes persiunčiamuose kalėjimuose gali kalinį pakreipti visai į kitą pusę.
Štai kaip rašo F. F. Jakubovičius apie 1900-tuosius metus (Knygą išleido norėdami parodyti anuos tamsius carizmo laikus...): "Aš bijau ir pagalvoti, ką man būtų tekę pergyventi, jei būčiau atsidūręs bendroje kalinių kameroje su kriminaliniais kaliniais arba voronoke su jais. Konvojaus ir etapo karininkai elgėsi su manimi ir su mano draugais ypatingai mandagiai... Būdamas politinis, aš keliavau į katorgą tiesiog komforto etape, naudojausi atskira nuo kriminalistų patalpa, turėjau vežimą, ir pūdas bagažo buvo vežamas bagažu..."
Štai, kokie buvo laikai – maišyti politinius kalinius su kriminaliniais atrodė beveik nusikaltimas! Politinių kalinių iš bendro katilo ir nemaitino, o duodavo jiems maistpinigius ir maistą atnešdavo iš valgyklos. Bolševikas Olminskis (1899 m.) netgi nenorėjo priimti ligonio davinio – jam atrodė netinkamas. O dabar mūsų šalyje, kur anot tarybinės Konstitucijos "sukurtos galingos gamybinės jėgos, pažangus mokslas ir kultūra, kurioje nuolat kyla liaudies gerovė, susidaro palankesnės sąlygos asmenybei visapusiškai vystytis", kiekvienam kaliniui duodama, neatsižvelgiant ar jis politinis, ar kriminalinis, parai po kepaliuką prastos forminės duonos, po saują labai sūrių kilkių arba sūrių žuvų ir po 20 gr. cukraus. Tai vadinamas sausas davinys.
Carizmo laikais Butyrkose kalėjimo viršininkas atsiprašė už nadziratelių, kam šis kreipėsi į politinį kalinį-bolševiką Olminskį "tu": "...pas mus retai būna politiniai, nadziratelis nežinojo..." Taip rašė Jakubovičius.
Skirti politinius kalinius nuo kriminalinių reiškia gerbti juos kaip lygius varžovus, reiškia pripažinti, kad žmonės gali būti skirtingų pažiūrų.
"Pas mus visi kriminaliniai, politinių kalinių nėra" – aiškino man dar būnant saugumo tardymo kambariuose saugumiečiai tardytojai ir prokuroras Bakučionis.
Nors man nuo pat suėmimo dienos buvo pareikštas kaltinimas, jog esu traukiamas baudžiamojon atsakomybėn pagal Lietuvos TSR BK 68 str. (Agitacija ir propaganda, kuri siekia pakirsti ar susilpninti Tarybų valdžią), t.y. iš pat pradžių buvau apiformintas kaip politinis kalinys, tačiau mane laikė drauge su kriminaliniu kaliniu Luckum jau saugumo tardymo izoliatoriuje daugiau negu mėnesį ir tuoj po teismo nuo 1977 m. liepos 25 d. iki rugpjūčio 25 d. mane patalpino saugumo rūsyje su dviem jau nuteistais kriminaliniais kaliniais.
Taigi jau saugumo rūsyje patyriau šį žeminantį sulyginimą su kriminaliniais kaliniais, vėliau beveik visuose etapų vagonuose bei persiunčiamųjų kalėjimų kamerose teko būti su jais drauge, taip pat "voronokuose" bei didžiuliuose Gorkio, Jaroslavlio kalėjimuose.
Juk 10 mėnesių mane vargino, niekino tik mėlynkepuriai. Aš maniau, kad visi mano priešai ir niekintojai liko anapus grotų ir spygliuotų vielų, laisvėje, o šitoje pusėje grotų – tik bendros nelaimės draugai. Tačiau pasirodė, kad klydau.
Kai tik mane įlaipino į kalinių vagoną, blatnieji paklausė: "Otiec, za što tebe pasadili?" Atsakiau: "Za politiku." – "Skolko ubili komunistov?" Atsakiau – "Ni odnovo." Tada sekė mano politikos įvertinimas: "Eto politika – gav..." Vadinasi žmogžudžiai, plėšikai savo politiką grindžia tik savavališka prievarta. Labai norėtųsi, kad ir komunistai nesivadovautų piktumu, neapykanta, kerštu. Dažnai ir jie siekia jei ne sunaikinti kitaip galvojantį žmogų, tai nors apriboti jo laisvę arba prievarta primesti jam savo įsitikinimus, kurie iš esmės prieštarauja laisvės įgyvendinimui.
Blatnieji stolypine tuojau manęs paklausė, ar aš neturiu ko nors valgyti, ar neturiu arbatos... Jie žiūri į tave kaip voras į musę patekusią į voratinklį. Jų voratinklis – grotos, už kurių patekai...
Vadinami butavikais dažniausia guli ant viršutinių "lentynų" ir planuoja politinių kalinių apiplėšimus. Jų kūnai tatuiruoti, dauguma kalėjime nepatyrė badavimo, nebent nuo kokios ligos ar dažnai vartojamų narkotikų. Jie iš manęs pavogė viršutinius baltinius, pirštines, batus... Į lagerį nuvykau tik su tapkėmis. Drabužius ir maisto produktus aš pats jiems atidaviau. Jie aiškino, kad lageryje daiktus vis tiek atims.
Kai Gorkio kalėjime vienas butavikas norėjo iš manęs atimti paskutinius daiktus, tai drauge su manimi vykstantieji į Mordovijos konclagerius butavikai neleido jam tai padaryti. Tikriausiai Mordovijos butavikai patys vėliau norėjo tuos daiktus iš manęs atimti, todėl anam vagiui neleido.
Butavikai tarp savęs kalbėdavo kalėjimų bei lagerių žargonu. Neįpratusiam labai sunku suvokti, ką jie tarp savęs kalba. Kai kurie tarp savęs kalbėdavo savo nacionaline kalba, tačiau keikdavosi beveik visada rusiškai.
Su normaliais žmonėmis galime pasikalbėti, galima juos įtikinti ar nesutikti su jų nuomone. Tačiau užkietėję butavikai nepaiso nei prašymų, nei įsakymų, nei dėkingumo, nei žmoniškumo. Pas juos patekęs pamatai, kad daugelis dalykų yra anapus žmogiško bendravimo normų. Jų tarpe tarsi pranyksta visi žmogiško bendravimo dėsniai. Užkietėjusiems butavikams negalima nei patarti, nei paprašyti, nei atsisakyti, nei prieštarauti, nei uždrausti. Jei esi drąsus ir stiprus, gali nedelsdamas gintis nuo užpuoliko kumščiais. Jeigu juos nugalėsi, jie nuo tavęs pasitrauks. Bet dažniausiai butavikų būna keli arba keliolika. Argi visus juos nugalėsi?.. Kriminaliniai kaliniai gali tave sumušti, sunkiai sužaloti panaudodami net peilį, ir už tai jiems nieko nesako.
--------------------
REDAKCIJOS PASTABA. Šių memuarų pabaigos "Aušros" redakcija dar neturi. Lauksime jos, nes trokštame paskelbti viską, ką tik Vl. Lapienis suspėjo parašyti.
Turimo memuarų rankraščio paskutinio lapo antroje pusėje paties autoriaus ranka yra parašytos kelios eilutės, kuriomis laikinai ir nutraukiame "Tarybinio kalinio memuarų" publikavimą:
"Beveik visi bendrabučio gyventojai girtuokliaudavo. Taip elgėsi ir komendantė komunistė bei kitos bendrabučio darbuotojos. Negerdavo tik bendrabučio budinčioji Viktorija (pavardė neįskaitoma - red.). Labai stebėdavosi bendrabučio gyventojai ir net milicijos darbuotojai, kad aš negeriu alkoholinių gėrimų. Jiems mano atsisakymas gerti kėlė didelį nusistebėjimą ir nerimą. Jie ne kartą man sakė, kad aš esu tarybinės visuomenės priešas, su manim reikia susidoroti, nes esu visuomet blaivus..."
