Tegul meilė Lietuvos
Dega mūsų širdyse,
Vardan tos Lietuvos
Vienybė težydi!
AUŠRA
Nr. 55 [95]
Turinys:
L i e t u v a
1986 m. spalis
RUOŠIAMAS TEISMINIS SUSIDOROJIMAS SU ALGIRDU PATACKU
1986 m. gegužės 22 d. Valstybės saugumo komiteto darbuotojai kartu su savo parankiniais taip vadinamais kviestiniais - padarė eilę kratų Kauno m. ir Kauno raj. katalikų butuose. Kratos buvo vykdomos tariamai tiriant bylą Nr. 08-... -86 dėl "šmeižtiškos literatūros gaminimo ir platinimo Vilkaviškio mieste", o tikrumoje, kaip vėliau paaiškėjo, norint sudaryti bylą katalikų veikėjams Kaune. Prokuroro sankcija kratoms vykdyti buvo duota 1986 m. gegužės 20 d. (pasirašė Novikovas).
Kratyti buvo sekantys katalikų atstovai, daugiausia kauniečiai (kratyto ar tardyto asmens gyvenamoji vieta nenurodyta, jei jis gyvena Kaune).
1. PATACKAS Algirdas, inžinierius. Kratą darė Saugumo komiteto tardymo skyriaus vyr. tardytojas majoras Rainys kartu su kitais 3 saugumiečiais (kratoje taip pat dalyvavo "kviestiniai" Dzenis Gintaras, gyv. Kaune, Vytenio g. 12-54, ir Kumstis Artūras, gyv. Kaune, TSRS 50-mečio pr.,41-29). Krata tęsėsi nuo 7 val. 40 min. iki 10 val. 50 min. Paimta daug religinės ir tautinės, istorinės ir kitokios literatūros: J.Cicėno "Paskutinė auka", brošiūra "Kunigui Ambraziejui Jakavoniui", straipsnis-laiškas vyskupams "Krikščionybė ir skaistybė" (5 egz.), keletas vieno lapo apimties bukletų "Kunigo Ambraziejaus Jakavonio atminimui", straipsnių rinkinys "ETHOS - baltų kultūra ir savimonė", mašinėle atspausdinti K. Bradūno eilėraščiai, rankraštis "Lietuvos krikštas kaip esminis baltų istorijos posūkis", istorinių šaltinių-vertimų iš lotynų kalbos ir kitų kalbų rinkinys "Kultūra ir civilizacija (I t.), savilaidinė knyga "Seinų-Suvalkų kraštas", Lietuvos žemėlapis, kino juosta, 7 magnetofoninės juostos ir kasetės, gyd. Pov. Butkevičiaus, J.Bieliauskienės nuotraukos, pal.Mykolo Giedraičio paveikslinė nuotrauka, didelis medinis senas kryžius (darytas amžiaus pradžioje žymaus liaudies skulptoriaus V.Svirskio). Po kratos Patackas Algirdas nuvežtas į saugumą ir tardytas 9 val.
2. PATACKAS Antanas, buvęs žemės ūkio akademijos docentas. Kratą darė Vilniaus saugumo komiteto darbuotojai plk. Česnavičius ir papulk. Pilelis su trimis kitais saugumiečiais. Dalyvavo dar du "kviestiniai". Krata tęsėsi 6 val. Paimta per 40 objektų, tarp jų savilaidinė literatūra: "Birštono- prelato K.Olšausko byla", "Kunigas Ambraziejus Jakavonis, 1886-1986 (3 egz.), "Motiejus Gustaitis", "Seinų-Suvalkų kraštas", "Palaimintasis Mykolas Giedraitis, 1485-1985", "Vyskupas Mečislovas Reinys" įvairūs užrašai, ranka ir mašinėle rašyti, kišeninis kalendorius 1984 m. su užrašais, daug fotonuotraukų, rašomoji mašinėlė. Pas Patacką Antaną krata daroma antrą kartą. Pirmą kartą buvo kratytas 1977 m. balandžio mėn po to, kai 1976 m. jis buvo atleistas iš darbo už tai, kad Baltarusijos TSR lietuviams padėjo išlaikyti jų tėvų kalbą. Po kratos (dabartinės) nuvežtas į saugumą buvo tardomas apie leidinius "Kun. Ambrasiejus Jakavonis", "Atskirtoji Lietuva" (kuriuos, saugumiečių tvirtinimu, galėjo parašyti Antanas Patackas) ir ryšius su Baltarusijos lietuviais.
1981 m. birželio 4 d. savo testamente kun. Bronislovas LAURINAVIČIUS rašė: "Norėčiau ilsėtis Švenčionėliuose, bet, jei atsirastų sunkumų, priglauskite ten, kur jums bus patogiau."
Tų pačių metų spalio 23 d. velionis, kalbėdamas su savo parapijiete Brone Steponiene, gyvenančia Adutiškyje, pareiškė: Esu sveikas. Dėl ligų nejaučiu persiskyrimo su šiuo pasauliu. Bet tai gali atsitikti tik dėl blogų žmonių rankos. Tada malonėkite mane priglausti Švenčionėliuose. Visi kunigai laidojasi ten, kur pastato bažnyčią". Bernardą Gerojimą, gyvenantį Švenčionėliuose, Pašto g. Nr.44 kun. B. Laurinavičius sąmoningai prašė: "Bernardai, tave įpareigoju mane palaidoti Švenčionėliuose, nes visas jėgas ir visą sveikatą palikau ten. Jei būtų sunkumų su transportu, paimkite du dviračius vieną greta kito ir ant jų uždėkite karstą; jei tai būtų žiema, atvežkite mane į Švenčionėlius su rogutėmis."
Tiek kun. B. Laurinavičiaus testamentas, tiek jo prietelių pasisakymai neginčijamai kalba apie jo norą būti palaidotam Švenčionėliuose prie jo rūpesčių, vargo ir sumanymo rezultato - Švenčionėlių bažnyčios. Deja, nei velionio giminės, nei jo prieteliai, nei testamento vykdytojai nepajėgė patenkinti žuvusio noro.
Kun. B. Laurinavičius žuvo 1981 m. lapkričio 24 d. (20 val.15 min). Lapkričio 25-tos dienos pavakarį kun. Albertas Ulickas su savo vikaru kun. Edmundu Paulioniu atvažiavo į Adutiškyje esantį kun. B. Laurinavičiaus butą ieškoti žuvusiojo testamento. Jį rado parašytą dviejuose egzemplioriuose. Kun.A. Ulickas vieną egzempliorių pasiėmė, antrą paliko ten, kur jis buvo.
1986 m. pr. Lietuvos knygynuose pasirodė albumas "Vilniaus Universitetas dailėje". Leidinys atspausdintas Jugoslavijoje. Reikia pripažinti, kad albumas techniniu ir meniniu atžvilgiu išleistas gana gerai. Tačiau kai kurios turinio vietos labai nemaloniai nuteikia skaitytoją.
Nežinia kokiais jausmais ar politiniais sumetimais vadovavosi albumo sudarytojai, neišdrįsę pilnai charakterizuoti kai kurių Vilniaus Universiteto dėstytojų? Nejaugi "kunigo", "vyskupo", "dvasininko" terminai pasidarė tolygūs necenzūriškiems išsireiškimams ar keiksmažodžiams, kad jų nebegalima pridėti prie atitinkamo asmens pavardės? Gal tai sąmoningas Vilniaus Universiteto supasaulietinimas, siekiant sumenkinti Katalikų Bažnyčios vaidmenį Universiteto kūrimosi stadijoje ir tolimesnėje jo veikloje?
Artėjantis Lietuvos Krikšto jubiliejus kažkam ne prie širdies. Todėl nemalonu, kad dirbtinai prikergto V.Kapsuko vardo universitetas pasirodys seniau buvęs perdėm katalikiškas.
Pažvelkime į kai kuriuos tekstus:
223-ji iliustracija Jonas Mačiulis-Maironis-poetas. Liet. Universiteto garbės profesorius ir literatūros garbės daktaras, Liet. Universitete dėstęs liet. literatūrą. Jo lyrikos rinkinys "Pavasario balsai" darė įtaką visai XX a. pr. lietuvių poezijai.
O kur pasidėjo "kunigas"-"prelatas"? Kodėl niekada tarybinėje spaudoje nepamirštama atitinkamai tituluoti Olšauską, Cirtautą, Skvirecką ir kt.?
K. MÉTA
A Š A R A R I E D Ė S
Kokį žiedą nusiskinti?
Kokį kelią pasirinkti?-
Kad žavėtų akeles
Ar kad žeistų kojeles?..
Eiti dieną? Eiti naktį?
Širdžiai įsakyt neplakti?
Susigrumti su audromis?
Apsisiausti liepsnomis?
Alpsta siela alkana...
Ar kova juokų daina?
Kas patars? Ir kas atspės? -
Vien tik ašara riedės...
A. P. SUVALKIETIS
Turinys:
Iš Sūduvos-Suvalkijos istorijos.
Sūduvos-Suvalkijos gyventojai.
Augustavas ir jo apylinkės.
Gardino apylinkės.
Suvalkai.
Suvalkų apylinkės.
Vyžainis.
Vygriai.
Seinų apylinkės.
Beržininkas.
Seinai - lietuvių kultūrinis centras.
Seinų kunigų seminarija.
Švietimas ir kultūrinė veikla Seinuose prieš I pasaulinį karą.
Seinų lietuvių veikla I pasaulinio karo metu.
Punskas.
Kovos dėl Pietinės Suvalkijos 1919-1920 metais.
Seinų-Suvalkų kraštas Lenkų valdžioje.
Tarpukario laikotarpis (1920-1939 m.).
Iš Seinų-Suvalkų krašto lietuvių gyvenimo kronikos.
Suvalkų trikampis (1939-1944 m.).
Seinų-Suvalkų kraštas po II pasaulinio karo.
Lietuvių kalbos reikalai bažnyčioje.
Nebaigta byla.
S u v a l k i j a, 1983 m.
IŠ SŪDUVOS - SUVALKIJOS ISTORIJOS
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) laikais jos vakarinė siena ribojosi su Rytprūsiais,o toliau į pietus su Lenkija. Lietuvos valstybėje buvo Suvalkai, Augustavas, Balstogė. Ši Lietuvos dalis, į kurią įėjo minėti miestai, priklausė Trakų palatinatui (vaivadijai). 1569 m. Liubline lenkai, pasinaudodami sunkia Lietuvos padėtimi (Lietuvai grasino ir grobstė jos žemes Maskvos carai), ne tik primetė jai nelaimingą uniją, bet dargi prievarta prisijungė Ukrainą ir nedidelį gabalą LDK žemių vakaruose, vadinamą Palenkę. Nuo tada Balstogė pateko Lenkijos pusėn, o Augustavas, kadangi nauja siena ėjo Netės (ėetos) upe, liko padalintas: miestas liko Lenkijos, o kapinės Lietuvos pusėje. Metos upė įteka į Bebrą.
Po paskutinio Lietuvos-Lenkijos valstybės padalijimo 1795 m. visa Lietuvos valstybės Užnemunė, pradedant nuo Kauno (Aleksoto) iki Suvalkų, Augustavo ir toliau į pietus esanti teritorija atiteko Prūsijai. Iš visos Užnemunės, dar pridėję Balstogės, Lomžos ir kitus pavietus (apskritis) net iki Vyslos pietinėje Rytprūsių dalyje, vokiečiai sudarė Naujųjų Rytprūsių provinciją. Šioje provincijoje buvo sudaryti du departamentai (apygardos): Balstogės ir Plocko. Lietuviškoji Užnemunė priklausė Balstogės departamentui. Naujoje provincijoje buvo įvesta vokiška tvarka (įstatymai, administracija). Kraštą stengtasi vokietinti, įkurdinti kolonistus, paskirti vokiečiai valdininkai.
Kad Užnemunės gyventojai katalikai nepriklausytų Žemaičių ir Vilniaus vyskupijoms, Prūsijos valdžia pasirūpino 1798 m. įsteigti Vygrių vyskupystę, tiesiog priklausomą nuo popiežiaus, nepavaldžią bažnytinei hierarchijai Rusijoje. Vėliau (1818 m.) Vygrių vyskupystės centras iš Vygrių buvo perkeltas į Seinus.