1981 m. birželio 4 d. savo testamente kun. Bronislovas LAURINAVIČIUS rašė: "Norėčiau ilsėtis Švenčionėliuose, bet, jei atsirastų sunkumų, priglauskite ten, kur jums bus patogiau."
Tų pačių metų spalio 23 d. velionis, kalbėdamas su savo parapijiete Brone Steponiene, gyvenančia Adutiškyje, pareiškė: Esu sveikas. Dėl ligų nejaučiu persiskyrimo su šiuo pasauliu. Bet tai gali atsitikti tik dėl blogų žmonių rankos. Tada malonėkite mane priglausti Švenčionėliuose. Visi kunigai laidojasi ten, kur pastato bažnyčią". Bernardą Gerojimą, gyvenantį Švenčionėliuose, Pašto g. Nr.44 kun. B. Laurinavičius sąmoningai prašė: "Bernardai, tave įpareigoju mane palaidoti Švenčionėliuose, nes visas jėgas ir visą sveikatą palikau ten. Jei būtų sunkumų su transportu, paimkite du dviračius vieną greta kito ir ant jų uždėkite karstą; jei tai būtų žiema, atvežkite mane į Švenčionėlius su rogutėmis."
Tiek kun. B. Laurinavičiaus testamentas, tiek jo prietelių pasisakymai neginčijamai kalba apie jo norą būti palaidotam Švenčionėliuose prie jo rūpesčių, vargo ir sumanymo rezultato - Švenčionėlių bažnyčios. Deja, nei velionio giminės, nei jo prieteliai, nei testamento vykdytojai nepajėgė patenkinti žuvusio noro.
Kun. B. Laurinavičius žuvo 1981 m. lapkričio 24 d. (20 val.15 min). Lapkričio 25-tos dienos pavakarį kun. Albertas Ulickas su savo vikaru kun. Edmundu Paulioniu atvažiavo į Adutiškyje esantį kun. B. Laurinavičiaus butą ieškoti žuvusiojo testamento. Jį rado parašytą dviejuose egzemplioriuose. Kun.A. Ulickas vieną egzempliorių pasiėmė, antrą paliko ten, kur jis buvo.
Kol nebuvo rastas kun. B. Laurinavičiaus testamentas, jo giminės - sesuo Julija Radzevičienė, jos duktė Regina Girdauskienė, brolio Antano dukros Jadvyga Pranskinė ir Birutė Laurinavičiūtė - svyravo, kur laidoti. Velionis, būdamas gyvas, yra užsiminęs ir apie tėviškę, jei neįmanoma būtų palaidoti Švenčionėliuose, prie jo pastatytos bažnyčios.
Lapkričio 25-tos dienos vakare, vežant kun. B. Laurinavičiaus palaikus iš Vilniaus į Adutiškį, kun. A. Ulickas įlipo į autobusą Švenčionyse ir su žuvusio giminėmis atvažiavo į Adutiškį. Kun.A. Ulickas perskaitė velionio testamentą. Dabar žuvusiojo giminėms abejonės, kur laidoti, dingo, nes testamente aiškiai pasakyta: "Norėčiau ilsėtis Švenčionėliuose". Giminėms prašant kun.A. Ulicką padėti įvykdyti Velionio valią jis atsakė: "Aš negaliu. Yra testamento vykdytojai." Paklausus, kaip susisiekti su testamento vykdytojais, kun.A.Ulickas paaiškino: "Ketvirtadienį ryte apie 6 val. jie atvyks." Ketvirtadienį prieš pietus vėl buvo klaustas kun.A. Ulickas, kodėl taip ilgai nėra testamento vykdytojų ir pareikštas giminių noras išvežti palaikus iš Adutiškio. Kun. A. Ulickas atsakė: "Jūs vieni nieko nedarykite. Laukite testamento vykdytojų. Jie turi atvažiuoti."
Kun. A. Ulickas gimines mulkino, o pats veikė, kad kun. B. Laurinavičius būtų laidojamas Adutiškyje. Testamento vykdytojai iš anksto nežinojo, kad velionis buvo juos pasirinkęs paskutinei savo valiai vykdyti, o kun.A.Ulickas, turėdamas testamentą, to jiems nepranešė. Nepasakė net tada,kai kun. K.Žemėnas, teiraudamasis apie laidotuves, kun.A. Ulickui telefonu paskambino trečiadienį vėlai vakare. Jis kun. K.Žemėnui paaiškino, kad kun. B. Laurinavičius būsiąs laidojamas penktadienį Adutiškyje. Giminės su tuo sutinkančios. Apie testamentą ir kad kun.K.Žemėnas testamento vykdytojas, nė žodžiu neužsiminė nors testamentą jau buvo radęs. Testamento vykdytojai -kun. A. Keina ir kun. K. Žemėnas- tai sužinojo tik laidotuvių dieną, kai atvyko į laidotuves.
Kun.A. Ulickas patarė kun. B. Laurinavičiaus giminėms nieko nedaryti, laukti testamento vykdytojų, o pats jau ketvirtadienį nurodė Adutiškio parapijos vyrams kurioje šventoriaus vietoje iškasti duobę. Ją iškasti liepė ketvirtadienį. Kun.A.Ulickas įsakė savo vikarui kun. E. Paulioniui, kad jis dar primintų vyrams, jog duobę iškasti būtinai reikia ketvirtadienį. Pradėjus kasti duobę, prie dirbančių vyrų priėjo žuvusio sesuo ir prašė: "Vyrai, nekaskite duobės, dar palaukime." Tie atsakė: "Mums liepė ją iškasti šiandien Švenčionių klebonas." Vienam kunigui kun.A.Ulickas netyčia prasitarė: "Kai viskas bus paruošta, ne kur dėsis, turės laidoti Adutiškyje."
Penktadienį,t.y. laidojimo dienos ryte, priėjo prie kun.K.Žemėno nepažįstama moteris ir sako: "Mums Švenčionių klebonas liepė surinkti kuo daugiau vaikų. Kai atvyks vyskupas, tegul vaikai puola jam po kojų prašydami, kad žuvusį kunigą laidotų Adutiškyje." Tikrai, vaikų buvo surinkta daug.
Kun.A.Ulickas visais frontais veikė, kad tik kun. B. Laurinavičius būtų palaidotas Adutiškyje, o kiti kunigai ir pasauliečiai veikė priešingai.
Penktadienį anksti ryte Švenčionėlių parapijos klebonas kun.K. Gailius kreipėsi į Švenčionėlių miesto vykdomojo komiteto pirmininką V. Vainauską, prašydamas leisti kun. B. Laurinavičių laidoti Švenčionėlių bažnyčios šventoriuje. Pirmininkas V.Vainauskas atsakė neigiamai. Esą jau viskas sutarta, kun. B. Laurinavičius būsiąs laidojamas Adutiškio bažnyčios šventoriuje.
Penktadienį apie 8 val. pas pirmininką V. Vainauską į namus nuėjo Ona Lazauskienė ir Vanda Gerojimienė. Jos kaip giminės (V.Vainausko) tikėjosi su pirmininku nuoširdžiai ir atvirai pasikalbėti. Pirmininkas į kalbas laidotuvių klausimu nesileido. Jos sugrįžo į namus nieko nelaimėjusios.
Joms sugrįžus, susiorganizavo būrys žmonių. Jų tarpe buvo ir V. Gerojimienė. Jie visi kartu nuėjo pas V. Vainauską. Pirmininkas juos į savo kabinetą įsileido ne visus kartu, o tik po vieną. Kiekvienam sakė, jog jis nieko negalįs padaryti. Taip esą valdžios patvarkyta ir sutarta, kad kun. B. Laurinavičius bus laidojamas Adutiškio bažnyčios šventoriuje.
Apie 10 val. keturi vyrai, jų tarpe buvo ir Bernardas Gerojimas, tuo pačiu reikalu nuvažiavo į Švenčionių raj. vykdomąjį komitetą pas patį rajono pirmininką Kuzminą. Tas jų nepriėmė motyvuodamas, kad esąs labai užimtas - rajone vyksta plenumas.
Apie 12 val. iš Adutiškio į Švenčionių raj. vykdomąjį komitetą nuvyko kun. B. Laurinavičiaus testamento vykdytojai ir būrelis giminių. Viso 10 žmonių. Jie visi kartu užėjo pas raj.vykd.kom. pirmininko pavaduotoją Mačionį. Kun.K.Žemėnas perskaitė kun. B. Laurinavičiaus testamente išreikštą norą laidotis Švenčionėliuose. Kun.A. Keina ir giminės prašyte prašė leisti laidoti ten, kur velionis pageidauja. Mačionis paaiškino: "Mes leidžiam kunigus laidoti tik ten, kur jie gyvena ir dirba arba tėviškėje." Kun.K.Žemėnas Mačionį paklausė: "Dėl ko kun. B.Laurinavičiui daroma išimtis? Iki šiol daugelį kunigų laidodavo ten, kur jie pageidavo. Pvz., kan. P.Rauda. Jis gyveno ir mirė Svėdasuose, o jo palaikus priglaudė Utenos kapinės". Dabar Mačionis ėmėsi kito argumento. Girdi, Švenčionėlių bažnyčios šventoriuje nėra palaidotas nė vienas žmogus. Ten laidoti kun. Laurinavičių reikštų sudaryti naujas kapines. Tam esąs reikalingas atskiras raj. vykd. komiteto sprendimas. Į tai kun.K.Žemėnas jam atsakė: "Jeigu negalima laidoti bažnyčios šventoriuje, mes kun. B. Laurinavičių palaidosime pačioje bažnyčioje." Mačionis susinervino, bet patylėjęs pasakė: "Buvo atėjęs vienas iš jūsų, reiškia iš kunigų, ir mes susitarėme, kur jį laidoti. Kadangi kun. Laurinavičius daug pasidarbavo Adutiškyje, todėl ten jis ir bus laidojamas."
Buvusieji pas Mačionį matė, kad nieko nepadės nei jų prašymai, nei argumentai, todėl pakilo išeiti. Kun.K.Žemėnas dar kartą kreipėsi į Mačionį, prašydamas konkretaus atsakymo: "Ką mes turėsime pasakyti vyskupui, kunigams ir tikinčiųjų miniai, kurie laukia mūsų grįžtančių?" Mačionis į tai atsakė: "Pasakykite, kad kun. Laurinavičių laidoti Švenčionėlių bažnyčios šventoriuje neleidžia Švenčionių vykdomasis komitetas."
Delegacija, nieko nelaimėjusi, grįžo į Adutiškį. Pamaldos už kun. B.Laurinavičiaus vėlę artėjo prie pabaigos. Joms pasibaigus, kun.A. Keina iš sakyklos atpasakojo visiems žmonėms pokalbį, vykusį su Mačioniu Švenčionių raj. vykd. komitete. Po to kunigai pasitarė ir norėjo, nežiūrint rajono draudimo, kun. B. Laurinavičiaus palaikus vežti į Švenčionėlius ir ten palaidoti. Bet užprotestavo žuvusiojo sesuo Julija; ji bijojo, kad brolio palaikų neišniekintų, t.y.kad nereikėtų jų iškasti ir antrą kartą laidoti. Važiuoti į Vilnių pas Religijų reikalų tarybos įgaliotinį jau nebuvo laiko. Todėl kun. B. Laurinavičiaus palaikus priglaudė Adutiškio bažnyčios šventorius.
Laidotuvių apeigoms pasibaigus, vyskupai ir kunigai nuėjo į žuvusiojo butą pietų, žmonės išsiskirstė. Prie naujai supilto kapo meldėsi būrelis velionio artimųjų. Žuvusiojo sesuo Julija labai verkė. Vienas kunigas priėjo jos paguosti. Ji nusiskundė, kad kun. A.Ulickas paėmė jos brolio testamentą ir neatiduoda. Kunigas ją pamokė: "Dabar kunigai valgo pietus. Jūs eikite ten ir viešai, visiems girdint, prašykite kun. A.Ulicką, kad jis grąžintų jums brolio testamentą. Jei negrąžins, kreipkitės pas vyskupą." Ji taip ir padarė. Nuėjusi kreipėsi pas kun.A.Ulicką. Tasai neatidavė. Tada kreipėsi pas vysk. Steponavičių, o vyskupas -pas kun.A.Ulicką. Pastarasis vyskupui atsakė: "Valdytojas (kun.Alg. Gutauskas) man liepė jį pristatyti kurijai." Į vysk. J. Steponavičiaus ir kun. A.Ulicko pokalbį įsiterpė vysk. V. SLADKEVIČIUS, kan. Br. Antanaitis, kun. L. Jagminas, kun. A. Keina ir kiti. Tik tada kun.A. Ulickas testamentą grąžino, bet su ta sąlyga, kad bus padarytas testamento nuorašas, kurį jis pristatysiąs kurijai. Suprantama, testamento nuorašo niekas nedarė.
Kunigai ir pasauliečiai, grįždami iš laidotuvių svarstė, kuris kunigas susitarė Švenčionių vykdomajame komitete, kad kun. B. Laurinavičius būtų palaidotas Adutiškyje? Vėliau kun. B. Laurinavičiaus prieteliai pasakojo, kad kai jie kreipdavosi pas kun. A. Ulicką prašydami, kad būtų atsižvelgta į žuvusiojo testamentą ir kad jis būtų laidojamas Švenčionėliuose, kun.A.Ulickas jiems atsakydavęs: "Kas man tas testamentas, jis man visai negalioja. Aš vienas dėsiu visas pastangas, o į Švenčionėlius vežti neleisiu. Mano visi laidotuvių reikalai jau suderinti su rajono valdžia ir Vilniumi. Aš esu dekanas, man viskas pavesta tvarkyti. Jei nesiliausite reikalavę, aš iškviesiu miliciją ir jus sutvarkysiu".
Ne tik šie išsireiškimai, bet ir vien kun. A. Ulicko laikysena laidotuvių metu tikinčius ir net netikinčius labai piktino.
Pagal Lietuvos katalikų papročius, laidojant namų šeimininką, budynės mažiausiai būna dvi paras. Prie mirusiojo palaikų žmonės meldžiasi ir dieną, ir naktį. Jie gieda rožančių, šermenines giesmes, psalmes ir panašiai. Su kun. B. Laurinavičiaus laidotuvėmis buvo kitaip. Tikintieji, net giminės prie jo palaikų negalėjo budėti ir melstis, nes kun. A. Ulickas, atvežus žuvusiojo palaikus trečiadienio vakare, išvarė žmones iš bažnyčios, o bažnyčią nakčiai liepė užrakinti. Jis nepatenkino kun. B. Laurinavičiaus giminių ir prietelių prašymų leisti jiems per naktį budėti prie mirusiojo karsto bažnyčioje. Tuo žmonės labai piktinosi.
Palaidoti žuvusį kunigą buvo labai skubama. Kun. B. Laurinavičius žuvo lapkričio 24 dienos vakare apie 20 val. Ekspertai Vilniuje jo palaikus išlaikė visą parą. Į Adutiškį žuvusiojo palaikus atvežė Lapkričio 25 dienos vakare. Palaidojo lapkričio 27 d. 13 val.
Dauguma Lietuvos tikinčiųjų ir kunigų apie įvyksiančias kun. B. Laurinavičiaus laidotuves Adutiškyje sužinojo tik iš Vatikano radijo. Net dauguma kunigų negavo iš dekano jokio pranešimo. Baltarusijos (kurios siena eina prie pat Adutiškio) tikintieji, kuriems velionis yra daugiau patarnavęs kaip savo parapijiečiams, apie laidotuves beveik nieko nežinojo.
Taip buvo palaidotas kun. B. Laurinavičius, Adutiškio parapijos klebonas ir tėvas, Švenčionėlių bažnyčios statytojas, Helsinkio susitarimus remti Lietuvos visuomeninės grupės narys, daug nusipelnęs Bažnyčiai ir Tautai.
Tikime, kad ateis laikas, kada kun. B. Laurinavičiaus ir jo vienminčių kovota garbinga kova bus laimėta, ir jo testamento valia bus pilnai įvykdyta.
K. ŽIŪRONIS
Pastaba.Straipsnyje vysk. V.Sladkevičiaus pavardė didžiosiomis raidėmis užrašyta atsitiktinai.
Redakcija atsiprašo straipsnio autorių K.Žiūronį, kad ji nepataikė visų jo straipsnyje minimų asmenų pavardžių ir adresų, kuriais autorius rėmė savo teiginius ir žinias.