Tegul meilė Lietuvos
Dega mūsų širdyse,
Vardan tos Lietuvos
Vienybė težydi!
AUŠRA
Nr. 56 [96]
Turinys:
L i e t u v a
1986 m. gruodis
1986 m. gruodžio mėn. 2 d. sukanka 100 metų nuo įžymiojo Lietuvos mokslo ir katalikiškosios visuomenės veikėjo prof.dr. PRANO DOVYDAIČIO gimimo.
Galima tik įsivaizduoti, kaip būtų minimas šis garbingas jubiliejus laisvoje Lietuvoje...
Nors ir neilgą laisvės laikotarpi išgyveno Lietuva, tačiau sugebėjo išugdyti nemaža didžių, kilnių ir šventų asmenybių, sugebančių aukotis Dievui, tautai, tėvynei ir žmogui. Mūsų tauta šiandien ir ypač šiandien dėkinga šioms asmenybėms, raginusioms pamilti Aukščiausią Gėrį ir Grožį, savo pavyzdžiu įrodžiusioms kaip reikia "kilti ir kelti."
Nepamirštas šiandien ir prof. Pr. Dovydaitis. O juk kaip stengtasi ištrinti jo asmenybę iš mūsų atminties!.. Tiesa, tarybinėse enciklopedijose jis šiek tiek paminėtas: MLTE apie jį parašyta daugiau magu dvylikatomėje Lietuviškoje TE. (Kažkodėl keturis kartus platesnėje enciklopedijoje apie visus mūsų tautos veikėjus, kuriems , žinoma, čia atsirado vietos, žinios daug skurdesnės).
Šia proga ir surengta vienur kitur kuklūs jubiliejiniai Pr.Dovydaičio minėjimai.
Labiausiai įsimintinas lapkričio mėn. 23 dienos minėjimas Pilviškių bažnyčioje (Vilkaviškio raj.). Ši jubiliejinė Pr. Dovydaičio šventė labai simboliškai sutapo su Kristaus Karaliaus švente.
Minėjime dalyvavo dar likę gyvi Dovydaičių šeimos atstovai, giminės, artimieji, nemaža dalis tikinčiųjų iš įvairių Lietuvos kampelių ir ypač daug jaunimo.
Parapijos klebonas pamokslo metu nušvietė kai kuriuos svarbesnius Pr.Dovydaičio biografijos ir jo turiningos veiklos momentus. Jis, deja, apgailestavo, kad šį minėjimą teko surengti kuklioje provincijos bažnytėlėje, pasinaudojant dar kuklesnėmis prelegento pastangomis ir žiniomis.
Nuo redakcijos.Tą autorės O.G. rinkinio "Laiškai iš Sibiro" spausdiname vieną laišką. Autorė 1948 m. buvo išvežta į Sibirą. Jos vyras jau anksčiau buvo ištremtas į kalėjimą. Dvi mažos dukrelės pasilikusios Lietuvoje. Šio rinkinio laiškai rašyti vienam kunigui.
Mano Tėve,
Yra kūčių šventasis vakaras. Netrukus įsižiebs žvaigždės. Aš jų nematyčiau - langas yra apšalęs, ir bendrai nėra kada dairytis po žvaigždes. Ir jeigu giedotų angelai - jų neišgirsčiau, nes už sienos yra stalių dirbtuvės... O visgi - yra šventas vakaras, ir aš vagiu minutes tarp dviejų atliktų darbų, kad pagalvočiau apie tai.
Laukimo laikas... Dieve, kaip mes laukiame Tavęs, šventasis Kūdiki! Žinau, vieną dieną ateisi čia. Ir aš jau seniai dairausi, kur turėtumei apsigyventi čia atvykęs. Anas kalnas, už kurio leidžiasi saulė - aukštas ir sunkiai prieinamas. Arba kedras: jo viršūnė yra netoli dangaus - Tavęs nepasiektų nedraugiškos Erodo rankos, o mūsų akys ir širdys surastų Tavo pastogę. Yra dar čia maža sala viduryje upės. Bet šiandien man atrodo, kad Tu galėtumėi apsistoti ir čia. Kirvių taukšėjimas Tau primintų senąją Tavo tėviškę. Ir Tu gyventum čia tarp mūsų, kaip anuomet.
Dieve, kaip gera, kad atėjai ne į rūmus, kur reikia praeiti pro daug tarnų ir skambinti daug skambučių. O prakartė yra atvira visiems - net tiems, kurie tik minučių nuotrupomis, tik prabėgomis dirsteli į šiauduose paguldytą Mažąjį. Nakties tamsa, šaltis - Dieve, kaip gera, kad Tu panorėjai dalintis mūsų likimu!..
Pamokslas Šiluvoje. 1986.X.13.
Ekscelencija Arkivyskupe, brangieji broliai kunigai, kilnieji mūsų tikintieji!
Vėl iš įvairių Lietuvos vietovių susirinkome į brangią Šiluvos šventovę -baziliką pagerbti mūsų tautos mylimą Švč. Mergelę Mariją. Čia pasisemti naujų dvasinių jėgų.
Mes ruošiamės dviem didingom istorinėm iškilmėm: 600 metų krikšto jubiliejui ir garbingojo Dievo tarno arkiv. Jurgio Matulaičio-Matulevičiaus beatifikacijai. Praėjusius metus mūsų ganytojai buvo paskelbę Gerosios naujienos metais. Jie buvo skirti pažinti katalikybės istoriją, kokiais keliais ir kokiomis aplinkybėmis katalikybė atėjo į Lietuvą ir ką ji davė lietuvių tautai. Šie, 1986-ji metai, -sąmoningo tikėjimo metai, skirti religiniam sąmoningumui ugdyti. Tai būtina sąlyga mūsų tikėjimui ne tik išsilaikyti, atremiant gyvenimo smūgius, bet ir sklisti su nauja jėga. Ateinantieji - gyvosios dvasios - metai turi jau nešti mūsų sąmoningo tikėjimo vaisius - padėti mums ir kitiems kilti į dvasinio gyvenimo aukštumas ir kelti kitus. Mūsų Tėvynė turi tapti dvasinio gyvenimo oaze, gaivinančia ne tik mus, bet ir plačius ateizmo ir dorinio smukimo sausros išdegintus plotus. Kiekvieni šio trimečio metai kelia visiems - ir tikintiesiems, ir netikintiesiems - gilias problemas; visiems, kam rūpi ne tik amžinoji mūsų tautiečių laimė, bet ir kultūrinis jų gyvenimas bei mūsų tautos ateitis.
Kokias svarbiausias mintis turėjo duoti Gerovės naujienos metai? Jie turėjo atskleisti, kokia nelaimė tautai neturėti krikščionybės, koks laimingas įvykis mūsų tautai buvo Lietuvos krikštas, su kuriuo prasidėjo aukščiausiojo įvairių kultūros sričių.
Su krikščionybe prasidėjo įvairaus lygio mokyklų steigimas. Pirmosios lietuviškos knygos buvo katekizmai, pamokslų rinkiniai, maldaknygės. Atsirado žavingo grožio architektūros statiniai. Lietuvos katalikų bažnyčios tapo neįkainojamos vertės meno kaupėjos. Joms negali prilygti ir gražiausi mūsų laikų kultūros namai. Kai karalių ir didikų rūmuose įsigalėjo lenkų kalba, bažnyčiose Dievo žodis ir giesmės skambėjo lietuviškai. Pirmąsias lietuviškas knygas spausdino vienuolynai - bazilijonų, jėzuitų kunigų misijonierių spaustuvėse. Pirmieji lietuviškos muzikos ugdytojai buvo bažnyčių vargonininkai: Lietuvos muzikų tėvas Juozas Naujalis buvo Kauno katedros vargonininkas, Česlovas Sasnauskas - Kapčiamiesčio vargonininkas, Kipras Petrauskas - Dusetų vargonininkas... Tikroji Lietuvos istorijos dokumentacija prasideda su krikščionybės priėmimu. Reikia manyti, kad mūsų bočiai buvo atlikę daugiau reikšmingų žygių, bet jie dingo nežinomybėje, nes nebuvo vienuolių, kurie būtų įamžinę rašydami kronikas.
Replika
1986 m. lapkričio 15 d. "Tiesoje" etatinis pamfletistas Jonas LUKOŠEVIČIUS iškoneveikė lietuvių išeivius, ginančius savo tautos laisvės bylą VIENOS konferencijoje. Straipsnyje "Ką erzina žodžiai "žmogaus teisės" ir" taika" tarybinis korespondentas lėkštokai pasišaipo iš patriotinių organizacijų aktyvistų (jei partijos šaukliui prisireikė juos išplūsti, regimai jų triūsas atkreipti tarptautinio forumo dėmesį į Lietuvai daromas skriaudas nenuėjo veltui) - ir suveda visą argumentacijos svorį į pagrindinį priekaištą "... a r L i e t u v a p r a š ė", kad išeiviai jai atstovautų... Klausimas iš tikrųjų esminis. Verta panagrinėti jį nuodugniau.
Mokantis vidurinėje mokykloje ir vėliau studijuojant teko pažinti nemažą skaičių vienmečių. Išsikalbėjus paaiškėdavo, kad beveik iš kiekvienos šeimos arba artimiausių giminių kas nors buvo pokario metais represuotas, išvežtas į Sibirą, iš kur grįžo arba negrįžo. Kukliausiais apskaičiavimais – „Stalino klaidų“ (tada, jų darymo metu, vadintų „genialiausia liaudies politika“) dėka buvo ištremta apie 600.000 tautiečių. Vorkutos srityje, Lietuviškosios Tarybinės Enciklopedijos duomenimis, iki šiol tebegyvena 6498 lietuviai tremtiniai. Gerbiamas Jonai Lukoševičiau, ar išdrįsite tvirtinti, kad šita milžiniška tautos masė buvo "nusikaltėliai", "buožės", "išnaudotojai", gavę pagal nuopelnus? Ir čia pat noriu kreiptis į Jus Jūsų klausimu: ar Lietuva prašė, kad jie būtų gyvuliniais vagonais, be maisto, vandens, oro, nėščios moterys, mažamečiai vaikai ir bemirštantys seniai, deportuoti į amžino įšalo platumas? Paklausinėji savo tėvų, giminių - ne, mes neprašėme, sako. Pereini gatve ir iš kaimynų neatsiranda, kas šito būtų prašęs. Išsišneki gamykloje, įstaigoje, studentų bendrabutyje – nė ten tokio prašytojo neatsiranda. Tai kieno valia tai įvyko? Kas šito prašė ir pageidavo?
A.P. SUVALKIETIS
SEINŲ KUNIGŲ SEMINARIJA
(Tąsa. Pradžia Nr. 55)
Seinai prieš Pirmą pasaulinį karą buvo vienas iš lietuviškiausių Lietuvos miestų, lietuviškesnis už Kauną, nekalbant jau apie Vilnių. Šia proga susipažinkime su dviejų kelionių aprašymais į Seinus.
A.Vienuolis. "Mano kelionė į Seinus pas vysk.A.Baranauską"("Židinys" 1938 Nr.5-6).
Tai buvo regis 1899 m. Tais laikais kelionė iš Anykščių į Seinus buvo ne lengvesnė, kaip dabar į Romą; iki Ukmergės 35 varstus reikėjo važiuoti savais arkliais, iš Ukmergės į Kauną diližanu, iš Kauno į Gardiną traukiniu, iš Gardino per Augustavą į Suvalkus, o iš Suvalkų vėl arkliais-diližanu į pačius Seinus./.../ Aš pirmą kartą savo gyvenime važiavau diližanu (iš Ukmergės į Kauną). Keleivių tarpe buvo įvairaus plauko žmonių, ir prastų ir poniškų, bet visi kalbėjo tik poniškai -lenkiškai. Net abu žydai, diližano konduktorius ir vežėjas, taip pat su visais kalbėjo tik lenkiškai./.../ Jei Ukmergėje bent rinkoje vyravo lietuvių kalba, tai jau Pagelažy, o ypač Jonavoje, ir prasti, ir poniški, ir basi, ir batuoti, ir vyžoti, visi kalbėjo lenkiškai ir tik lenkiškai. Aš jau buvau tiek pakąstas Bielionio litvomanijos šalnos, kad išdrįsau ir Jonavos bufete lietuviškai paprašyti arbatos, žydė mane sugėdino, kad aš toks "zacny panie i gada po prostemu".
/.../ Kas mane stebino, tai kad Kaune niekur nesigirdėjo lietuviškai kalbant. (Kaune pernakvojo ir po to turėjo laukti visą dieną. Ta proga apžiūrėjo miestą.-Aut.) Gardine vėl teko laukti visą dieną. Gardine, Augustave ir Suvalkuose (Suvalkuose išlaukė visą dieną) nieko lietuviško nerado. Pagaliau ketvirtą dieną anksti rytą pasiekė Seinus.
/.../ Seinuose susipažinau su Kairiūkščiais. Ypač kas mane aukštaitį stebino, tai kad Seinuose kai kurie rusų valdininkai ir šiaip inteligentai viešai kalbėjo lietuviškai. Ir Kairiūkščių tėvas dėvėjo rusų valdininko uniformą ir visur drąsiai kalbėjo lietuviškai. Kairiūkščio sūnus taip pat gražiai kalbėjo lietuviškai, pataisydavo mano aukštaitiškus barbarizmus. (Seinuose A.Vienuolis išbuvo 3 savaites, jam tada buvo 16 metų. Vyskupo brolio Jono Baranausko duktė Rozalija yra A.Vienuolio motina).
A. Vienuolis keliavo į Seinus kaip "ponas", aprūpintas pinigais, nakvyne, turėjo visus patogumus kelionėje (važiuojant atgal vyskupas jam įdavė 15 rublių).
Kitaip vyko į Seinus 1908 m.kitas mūsų tautos vyras-visuomenininkas, rašytojas, vaikų laikraščių "Žvaigždutės" ir "Kregždutės" redaktorius, Stasys Tijūnaitis (1888-1966).
1908. VI.30 jis išėjo iš namų apsivilkęs trumpa nudryžta sermėgėle. Krepšelyje turėjo duonos gabalą su lašinių trupučiu, rankoje lazdą, ant pečių porą kamašų, nes ėjo basas. Iš mokyklos (buvo baigęs Ukmergės triklasę mokyklą) kapeliono buvo gavęs rublius. (Iki Ukmergės nuo jo tėviškės -7 km). Per Deltuvos miestelį vieškeliu išėjo į Kauno plentą. "Pirmiausia ėjau per Deltuvą, kuri nuo Ukmergės yra atstu 5-6 varstai. Iš Deltuvos pakeliui jau į Pagelažių kaimą - jau ant plento. Nuo Pagelažių į Ukmergę 17 varstų ir į Jonavą tiek pat". Iki Jonavos ėjo pėsčias. Jonavoje pradėjo lyti. Pasamdė vežiką už 1 rublį iki Kauno. Rotušės aikštėje (jau artinosi naktis) rusiškai užklausė policininką, nejauną žmogų, kur galėtų pernakvoti (pasisakė einąs į Seinus egzaminų laikyti). Policininkas įvedė į namus "priešais vyskupo bažnyčios kertinius vartus" ir pristatė šeimininkei, kuri pasakė: "Gerai, berneli, galėsi pas mus pernakvoti. Būk ramus, būsi kaip namie". Šeimininkė padavė vakarienės. Po vakarienės šeimininkės duktė nuvedė jį antrame aukšte ir paguldė į minkštą lovą. Rytą vėl pavalgydino. Tai buvo kokių Stumbrų, lietuvių, šeimyna". Po to Tijūnaitis dar užėjo pas kun. A. Dambrauską, kuris jį maloniai priėmė ir paprašė, kad grįždamas užsuktų.