(gim. 1932), viena iš pagrindinių „LKB Kronikos“ bendradarbių, Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijos narė. Studijavo Vilniaus pedagoginiame institute, iš kurio buvo pašalinta po 1956 metų įvykių Vengrijoje. 1968 m. baigė Vilniaus universitetą (VU) ir įgijo lietuvių kalbos ir literatūros dėstytojos specialybę. Kurį laiką dirbo VU Istorijos fakultete vyr. laborante, iš šių pareigų atleista dėl religinių įsitikinimų. Vėliau dirbo Respublikinėje bibliotekoje vyr. redaktore. Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijos vyresniosios prašymu 1975 m. vasarą paliko šią darbovietę ir nuvyko į Simną, kur kun. S. Tamkevičius SJ pasiūlė jai prisidėti prie „Kronikos“ leidimo. Ji padėdavo atrinkti medžiagą, tvarkydavo didžiąją dalį rankraščių. 1983 m. suėmus „Kronikos“ vyriausiąjį redaktorių kun. S. Tamkevičių, drauge su B. Mališkaite parengė eilinį leidinio numerį. 1983 – 1989 metais viena iš pagrindinių „Kronikos“ rengėjų. Nepriklausomybės metais dirbo Vilniaus arkivyskupijos Caritas organizacijoje, kurį laiką buvo žurnalo „Caritas“ vieno iš skyrių redaktorė. Šiuo metu dirba Lietuvos jėzuitų provincijos centro kurijoje.


"LKB Kronikos" kryžiaus kelyje

"LKB Kronikos" 16-ame numeryje rašoma, kad vieno tardymo metu KGB tardytojas, nieko neišgaudamas iš šių prisiminimų autorės ses. Gerardos Elenos Šuliauskaitės, nusikeikė: "Ot nachališka moteris! Iš karto matosi, kad skaičiusi instrukciją "Kaip laikytis tardymo metu".

Mane dažnai klausdavo: kaip aš patekau į "Kronikos" redakciją? Labai paprastai. Kadangi buvau Eucharistinio Jėzaus kongregacijos vienuolė, sakydavau, kad mane vyresnieji gali siųsti kur nori. Naudodamasi tokia mano nuostata, vyresnioji paprašė, kad palikčiau darbą valdiškoje įstaigoje. Tada dirbau Respublikinėje bibliotekoje vyr. redaktore. (Prieš tai dėl religinių įsitikinimų buvau atleista iš Vilniaus valstybinio universiteto Istorijos fakulteto vyr. laborantės pareigų.) Iš Respublikinės bibliotekos išėjau 1975 m. liepos ar rugpjūčio mėnesį. Kur mane siųs, kokį skirs darbą dirbti, nežinojau ir neklausinėjau: žinojau, kaip pasakys: tokia ir bus Dievo valia.

Vyresnioji paliepė važiuoti į Simną (Alytaus rajone) pas kun. Sigitą Tamkevičių. Nuvažiavusi nuėjau į kleboniją. Kun. Sigitas Tamkevičius mane paklausė: "Ar žinai, ko atvažiavai?"

Numaniau, kad tai susiję su slapta užduotimi, tačiau tiksliai nežinojau. Atsakiau: "Ne".

Kun. Sigitas Tamkevičius nusijuokė ir paaiškino, kad teks padėti leisti "LKB Kroniką". Mielai sutikau. Kitu atveju - jei būčiau pati pasisiūliusi, - man būtų buvę labai neramu, nes sveikata buvo silpna, jaučiausi esanti bailė ir imtis tokios atsakomybės - dirbti "Kronikos" redakcijoje - kažin ar būčiau išdrįsusi. Dabar, kadangi vyresniųjų valia buvau tam paskirta, jaučiausi labai rami. Netgi džiaugiausi, kad galėsiu padėti, nes dar nuo partizanų laikų mano vaikystės svajonė buvo padėti Bažnyčiai ir Tėvynei.

Darbo pradžia Simne

Prasidėjo darbas. Iš pradžių į Simną važinėdavau. Apsistodavau mažame namelyje ant ežero kranto (Simnas, Dariaus ir Girėno g. 46). Ten gyveno dvi labai religingos, drąsios ir sumanios moteriškės - Julytė Juškauskaite ir Genutė [Eugenija] Dainauskaitė. Pas jas tekdavo išbūti ir po dvi savaites, nes reikėdavo "Kronikai" surinktus rašinius perspausdinti, sutvarkyti ir suredaguoti - patikslinti vietoves, sutikrinti faktus ir pan.

Po aptarimo ir pataisymų viską rašomąja mašinėle perspausdindavau du kartus. Jeigu būdavo plonas popierius, vienu spausdinimu būdavo spausdinama 12 egzempliorių, jei storesnis - 10. Tuomet tuos pirmuosius 20 ar 24 egzempliorius perduodavome tik mums žinomiems žmonėms. Keletą egzempliorių pasilikdavau sau. Juos veždavau į Kauną ir Vilnių. Čia jie toliau būdavo multiplikuojami. Kas ir kur spausdindavo, aš nežinojau. Buvo geriau nežinoti, ko tau nereikia: nei kas, nei ką daro, nei iš ko gauna, nei kam duoda. Tuomet lengviau per tardymus.

Aš taip pat niekam negalėjau pasakyti, ką dirbu. Apie šį mano darbą nežinojo nei mano tėvelis, nei mamytė, nei seserys. Net kongregacijos seserys žinojo tik tos, su kuriomis aš gyvenau ir kurios buvo tiesiogiai susijusios su šiuo darbu.

Iš pradžių Simne aš pažinojau tik kun. S. Tamkevičių ir tas dvi moteriškes, pas kurias gyvendavau ir spausdindavau. Daugiau nieko iš redakcijos nepažinojau.

Kol kun. S. Tamkevičius buvo Simne, viskas buvo paprasta: nuvažiuoji tamsų vakarą ar naktį į Simną, Julytė ar Genutė parneša straipsnius ir dirbi. Išeiti į lauką negalima: sėdi kaip kalėjime ir rašai. Šeimininkės suvokė mums gresiantį pavojų. Labiausiai jos bijojo, kad neatvažiuotų kas iš giminių ir nereikėtų jų vesti į gerąją gryčią, kur dirbdavau. Jos nepaprastai daug padėjo: slėpdavo, maitindavo, saugodavo, kad kas netikėtai neužeitų. Paežere pro namą ėjo takas ir būdavo neramu: užsuks praeivis ar neužsuks? O žmonių pas jas užeidavo. Ypač daug pavasarį. Mat jos augindavo daržoves ir ruošdavo sėklas, todėl pavasarį daugelis ateidavo jų nusipirkti. Kiekvienas toks atėjimas sukeldavo nerimo ir rūpesčio: reikėdavo greitai nutraukti spausdinimą, kad neišgirstų mašinėlės tarškėjimo ir nesuprastų, kad kažkas pas jas yra. Bet, ačiū Dievui, niekada nieko ypatingo nenutiko.

Tiesa, kartą mane, vos atvažiavusią smarkiai išgąsdino... Kaip paprastai, iš autobuso buvau išlipusi miestelio pradžioje - į stotelę nevažiuodavau - ir aplinkiniais takeliais paežere traukiau link jų. Staiga matau: Genutė, išbėgusi į kiemą, gestais man rodo, kad grįžčiau atgal. Suspurdėjo širdis. Apsisukau, grįžau prie ežero ir atsisėdau jo pakrantėje. Sėdžiu ir dėkoju Dievui, kad dar laisva, tikriausiai ten krata...

Buvo dienos metas. Gal po kokios valandos, žiūriu, ateina Julytė. Priėjusi sako: "Ačiū Dievui, kad jūs neatėjote. Buvo milicija..."

O reikalas buvo labai paprastas: prie jų namų pavogė kažkieno paliktą dviratį, todėl milicija atėjo apklausti, ar nematė ko, nepastebėjo?.. Ačiū Dievui, tąsyk viskas baigėsi tik nedideliu išgąsčiu.

Ten gerojoje gryčioje spausdindavau nuo ankstyvo ryto iki vėliausių išnaktų.

Kad niekas neatkreiptų dėmesio, jog tame kambary kažkas yra, vakarais langus uždangstydavome, kad neliktų nė jokio plyšelio. Krosnis visą laiką būdavo paruošta. Degtukai taip pat. Jeigu kas - kad spėčiau sudeginti...

"Kronikos" redaktorius "ištremiamas"

Kun. S. Tamkevičius 1975 m. pabaigoje pagal Religijų reikalų tarybos įgaliotinio J. Rugienio reikalavimą buvo perkeltas į Kybartus klebono pareigoms. Bet "Kronika" kurį laiką ir toliau buvo spausdinama Simne. Išspausdintus leidinius Julija Juškauskaite nuveždavo į Kybartus. Pavojingiau būdavo parsivežti naujam "Kronikos" numeriui rankraščius iš Kybartų į Simną: juk sučiupus rankraštis gali išduoti ir rašiusįjį, ir redaktorių. Todėl kelionė tikrai būdavo rizikinga. O kelionėj kaip kelionėj - visokių nutikimų pasitaikydavo. Pagaliau pajutome, kad tos kelionės pasidarė labai pavojingos. Nutarta, kad geriau ne vežioti, o spausdinti Kybartuose. Iš pradžių spausdinome klebonijoje, paskui pas pažįstamą moterį (tik neilgai). 1980 m. balandžio 17 d. ten suėmė ses. Genutę Navickaitę. Mane Dievas tuomet nuo arešto apsaugojo. Mat, kai Genutė Navickaitė turėjo atvažiuoti pakartotinai perspausdinti numerį, aš irgi pasisiūliau - taip būsią greičiau. Tačiau kun. S. Tamkevičius pasakė: "Ne. Užteks jų vienų. Jūsų nereikia".

Darbas Kybartų klebonijoje

Tada darbas persikėlė į Kybartų kleboniją. Kol atrinkdavome informaciją, ištaisydavome, suredaguodavome ir išspausdindavome pirmuosius 10-20 egzempliorių, būdavo labai įtempto darbo savaitės. KGB sustiprino kunigų Alfonso Svarinsko ir Sigito Tamkevičiaus sekimą. Pasunkėjo ir mano darbo sąlygos. Ačiū Dievui, tada iš lagerio ir tremties jau buvo grįžusi ses. Nijolė Sadūnaitė. Kun. S. Tamkevičius mus su savo automobiliu vėlai vakare paimdavo Vilkaviškyje ar kitame kuriame mieste, atveždavo į savo kiemą, mes kuo slapčiau, kad niekas nepamatytų, įbėgdavome į kleboniją. Prasidėdavo darbas. Kalbėtis nebuvo galima, nes manėme, kad yra įrengtas KGB slaptas pokalbių pasiklausymas. Ir taip visą savaitę! Kartais ses. Nijolė neiškęsdavo ir garsiai nusijuokdavo. Kunigas S. Tamkevičius pagrasindavo pirštu: "Na, na, na! Kai gausit septynerius metus, bus tada..."

Po kun. A. Svarinsko arešto

Po kun. Alfonso Svarinsko arešto pavojus dar padidėjo. Vieną kartą įvyko vadinamasis mūsų redkolegijos posėdis. Redkolegijoje tada jau dirbo seserys Nijolė Sadūnaitė, Bernadeta Mališkaitė ir Birutė Briliūtė. Kun. S. Tamkevičius apibūdino padėtį, įspėjo, kad gali ir jį areštuoti, todėl paskirstė, kas ką tokiu atveju turėtume daryti, kad "Kronikos" leidyba nenutrūktų. Nurodė, kuri turės redaguoti, kuri rinkti informaciją Lietuvoje, kuri veš į Maskvą. Nors jautėme, kad taip gali įvykti, bet vis vien nesinorėjo tikėti. Ir kad tokios pareigos klius, irgi vis dar netikėjome. Man būtų tekęs redagavimas.

Kada Vilniuje Aukščiausiame teisme vyko kun. A. Svarinsko teismas, kun. S. Tamkevičius kasdien važinėjo iš Kybartų į teismą, kaip ir per visus disidentų teismus: nebuvo nė vieno disidentų teismo, kad jis nebūtų dalyvavęs. Ir išbūdavo ten nuo pradžios iki pabaigos. Tai ir kitiems suteikdavo drąsos ir ryžto.

Kun. Sigito Tamkevičiaus areštas

Vykstant kun. A. Svarinsko teismui, mes į salę nebuvom leidžiami, įleisdavo apklausai tik kun. S. Tamkevičių. Visi kiti buvo vaikomi ne tik nuo Aukščiausiojo teismo pastato, bet net Gedimino prospekto gale. Aš su draugėmis buvome milicijos sulaikytos, išvežtos prie Dubingių ir ten paleistos...

Paskutinę teismo dieną beliko tik Aušros Vartuose paremti teisiamąjį.

Aušros Vartuose besimeldžiant, prie manęs priėjo kun. Jonas Kauneckas ir pasakė, kad jis labai norėtų susitikti su kun. S. Tamkevičium tėvo J. Borutos bute Šeškinėje, kur atvykęs kun. Sigitas paprastai apsistodavo. Kadangi aš tą butą gerai žinojau, nutarėme dviese jį palydėti. Buvo penktadienis. Pietūs buvo paruošti tik dviems žmonėms. Kadangi mūsų buvo dvigubai daugiau, pietūs buvo labai kuklūs.

- Na, nieko: kai grįšime iš teismo, gerai pavalgysime, -nusijuokė kildamas nuo stalo kun. S. Tamkevičius.

Po pietų jis su kun. J. Kaunecku nuėjo į teismą vildamasis, kad gal įleis į salę nors skaitant sprendimą, o mes vėl nuėjome į Aušros Vartus. Čia buvo daug žmonių. Daug ir jaunimo. Tai vis atvykę į kun. A. Svarinsko teismą ir negalėję ten patekti. Visi meldėsi. Po kurio laiko iš teismo į Aušros Vartus atėjo kun. J. Kauneckas ir, priėjęs prie Vlado Lapienio, pasakė, kad kun. S. Tamkevičius areštuotas. Aš paprašiau V. Lapienį, kad čia esantiems žmonėms jis paskelbtų šią žinią, taip pat kuriam laikui nuteistas kun. A. Svarinskas. Bet, atrodo, jis pamiršo paskelbti, kiek nuteistas kun. A. Svarinskas, o tik pasakė: "Areštuotas kun. Sigitas Tamkevičius".

Prie pat altoriaus, prie grotelių klūpėjo kun. Jonas Kastytis Matulionis. Išgirdęs šiuos žodžius, jis garsiai sudejavo: "O, Viešpatie!" Stojo tyla, kad, atrodė, visi sulaikė kvėpavimą. Prislėgė, prispaudė visus ta žinia. Toje gūdžioje tyloje suskambo seselės Savijos Aldonos Raižytės balsas: "Pasi-melskime už naują kankinį". Visi pradėjo melstis. Žmonės atsitiesė... Turbūt ne tik mano, bet daugelio širdyse tuomet gimė naujas ryžtas: dabar dar daugiau dirbsime...

Pirmosios valandos po kun. S. Tamkevičiaus arešto

Pasimeldę grįžome į tėvo J. Borutos butą. Ten buvo paliktas ir kun. S. Tamkevičiaus automobilis, kuriuo jis atvažiavo iš Kybartų. Dabar juo į Kybartus turėjo grįžti ses. Virginija Kavaliauskaitė, tuo metu dirbusi Kybartų bažnyčioje, klebonijoje ir labai daug talkinusi mūsų darbe. Ji sielvartavo, kaip parvažiuos į Kybartus, o ypač - kaip pervažiuos per Vilnių. (Mat visai neseniai buvo įsigijusi vairavimo teises ir dar mažai važinėjusi mašina.) Nuramino kun. Algimantas Keina: "Tegul nesirūpina: mes ją palydėsime".

Visi susirinkome į kambarį. Be kunigų, buvo seserys Virginija, Bronė Vazgelevičiūtė, Onutė Šarakauskaitė ir aš. Kun. A. Keina klausia: "Kas dabar bus su "Kronika"? Kas ją leis?.."

Ses. Onutė Šarakauskaitė sako: "Aš ją į Maskvą nuvešiu".

Ses. Virginija: "Aš surinksiu informaciją iš visos Lietuvos".

Aš sakau: "O aš bandysiu redaguoti. Tiktai reikia, kad kas parašytų rimtus įžanginius straipsnius. Visą medžiagą mes sutvarkysime." "O, koks šaunuolis tas kun. Sigitas: jis viską paruošė!" - apsidžiaugė kun. A. Keina.

Pirmasis savarankiškas numeris

Išvažiuodamas į kun. A. Svarinsko teismą, kun. S. Tamkevičius pasakė tėvui J. Borutai (kuris tuomet jį pavadavo Kybartuose): "Jeigu bus bėda, jeigu reikės, - padėk". Mes to nežinojom, o jis iš kuklumo iš karto mums nepasisakė. Todėl naujam numeriui rašinius rengėme mes, seselės. Labai gerą įvadinį straipsnį parašė tėvas J. Boruta. Sutvarkiusi visus straipsnius, nuvežiau numerį peržiūrėti kun. J. Kauneckui, o paskui vienuose atlaiduose sutikusi arkivyskupą (tada dar vyskupą) Julijoną Steponavičių viską jam išdėsčiau. Jis viskam pritarė, palaimino. Taip išėjo pirmasis numeris po kun. S. Tamkevičiaus arešto. Vėliau sužinojus apie kun. S. Tamkevičiaus pageidavimą, kreipdavomės į kun. J. Borutą -nuo tada jis buvo vyr. redaktorius, iki grįžo iš kalėjimo S. Tamkevičius.

Redaktorius kun. J. Boruta SJ

Kun. J. Boruta SJ buvo ne tik vyr. redaktoriuj, bet ir pagrindinis informacijos rinkėjas. Kadangi jis buvo baigęs pogrindinę Kunigų seminariją ir oficialiai sovietinė valdžia neleido jo skirti kunigu į jokią parapiją, jis važinėdavo po visą Lietuvą į atlaidus ir pririnkdavo daug geros informacijos.

Turėdamas labai gerą atmintį, daug ką paskui atkurdavo, o kai ką pasižymėdavo ir raštu. Šie susitikimai su daugybe žmonių buvo itin reikšmingas informacijos šaltinis.

Kai surinktą informaciją sutvarkydavome, paruošdavo-me, duodavome jam peržiūrėti. Jis patikrindavo ir patvirtindavo.

KGB žiedas veržiasi

Kuo toliau, tuo sunkiau darėsi dirbti. Jautėme, kad KGB vis labiau supa iš visų pusių. Kybartuose spausdinti jau buvo neįmanoma. Keletą numerių išleidome Kazlų Rūdoje pas vieną gerą moterį už geležinkelio. Kai KGB ir ten ėmė visiškai lipti ant kulnų, nutarėme visus rankraščius vežti į Vilnių. Spausdinti jau buvo neįmanoma niekur, todėl numerį reikėjo perrašyti ranka. O tai buvo labai pavojinga, nes įkliuvus būtų įkliuvę ir rankraščius rašę žmonės. 73 numerį teko redaguoti naktį, užsidarius vonioje, kad nesimatytų šviesos... Ses. Nijolė Sadūnaitė sutiko visą perrašyti ranka. (Jos rašysena buvo graži ir aiški.) 1987 m. balandžio 1 d. saugumas padarė kratą Marijonos Juzėnaitės bute (Vilniuje, Antakalnio g. 61/2-2, kur gyveno ses. Angelė Jakuntavičiūtė). Čia buvo surasta ir nuo KGB besislapstanti ses. Nijolė Sadūnaitė su ką tik jos pačios perrašytu "LKB Kronikos" 73 numeriu (datuotu 1987 03 19). Kol saugumiečiai įėjo į butą, ji spėjo pasislėpti rūbų spintoje. Su to paties numerio antruoju egzemplioriumi įkliuvo kratos metu atėjusi ses. Bronė Vazgelevičiūtė, jį surado jos rankinuke.

Kad KGB nesuprastų, jog čia sušluota kone visa redkolegija, reikėjo kuo greičiau numerį atkurti ir išleisti. Dalį rašinių atkūrėme, vieno kito gal ir nepavyko prisiminti, tačiau vis dėlto "Kronikos" 73-asis numeris (antrasis variantas) išėjo.

Po kunigų A. Svarinsko ir S. Tamkevičiaus areštų Kybartuose buvo rengiama daug "Kronikos" numerių. Ten dirbusių seserų pasiaukojimas tikrai buvo didvyriškas: aplink sekliai, agentai, o jos... leidžia "Kroniką". Tik vienu metu, kai jau buvo visiškai neįmanoma, buvo padaryta trumpa pertrauka.

Kurį laiką ir aš buvau atitrūkusi nuo aktyvios veiklos: sveikata sušlubavo, o paskui ir visai rimtai susirgau. Tada tik perspausdinti padėdavau ar šiaip kuo patalkindavau...

"Kronikos" perdavimas į Vakarus

Ypač drąsiai, be baimės sutikdavo padėti daktarė Rožė Šomkaitė, gyvenanti JAV. Bet kartą, matyt, mus pasekė: ją, grįžtančią į Ameriką, Maskvoje iškrėtė ir atėmė filmuką, kuriame buvo pogrindžio medžiaga.

"Kroniką" vežti į Maskvą man teko tik keletą kartų. Važinėdavom aplinkiniais keliais: arba iš Kaliningrado (Karaliaučiaus) srities, arba autobusu nuvykdavom į Minską, o iš ten - traukiniu į Maskvą. Tai buvo varginančios kelionės, bet atsargumas to reikalavo. Svarbiausia buvo išvažiuoti taip, kad niekas nepastebėtų: kaip mes sakydavome, kad paskui save neatsivestume "uodegos". Maskvoje nueidavome į sutartą vietą pas disidentus ir jiems perduodavome.

Donelaičio g. 36 namelio sodelyje, kuriame gyvena ses. Julija Kuodytė, stovintis koplytstulpis

Būdavo vargo ir perduodant filmuką užsieniečiams. Sužinai, kad atvažiavo kokio pažįstamo giminaitis, jau ir leki į Kybartus filmuko paimti. Perduodama nežinai, ar sutiks žmogus vežti ar ne. Kad KGB seka tokius dalykus, ne kartą buvome patyrę.

Sesers Julijos Kuodytės užuovėjoje

Buvo Kaune (Donelaičio g. 36, dabar Dobužinskio g. 6) namelis, kuriame gyveno ses. Julija Kuodytė. Tai ten susibėgdavo daug kelelių. Čia rinkdavosi disidentai, jaunimas. Kas pasitarti, o kas pasiguosti... Ten dažniausiai plaukdavo ir "Kronikai" reikalinga informacija. Bet ir čia niekas neklausdavo, iš kur gavai, o atiduodantysis - kur ji nueis. Visi žinojo, kad tai "Kronikai". KGB bandė čia įkišti ir savo provokacinius straipsnius. Bet Dievas saugojo tą namelį ir slėptuvę, kur būdavo saugoma visa gauta medžiaga: jos nepavyko aptikti nė saugumui kratų metu.

Ses. Julija Kuodytė buvo viena iš tų, kuri tikrai pasitikėjo Dievo Apvaizda. Žmonės, išėję iš KGB tardymų, paprastai bijodavo kur nors užsukti, kad neužtrauktų įtarimo tiems žmonėms, nes žinojo, kad saugumo yra sekami. Jie paprastai eidavo tiesiai namo. Buvo viena išimtis: įgąsdinti, įbauginti nebijodavo užsukti tik pas ją, pas seselę Juliją Kuodytę. O ji juos visada priimdavo ramiai: nusijuokdavo, paguosdavo... Kuomet užgriūdavo kratos, areštai, tardymai ir, atrodo, štai štai ir tau artėja eilė, būdavo, nuvažiuoji į Kauną pas ses. Juliją, išsipasakoji, o ji nusijuokia ir taip rimtai pasako: "Yra Dievas, ir ko čia bijoti! Nieko neatsitiks..."

Ir išeini nusiraminęs: net pačiam juokinga, kad taip bijojai - visa baimė išrūko... Savo ryžtu ir pasitikėjimu ji buvo daugeliui drąsos įkvėpėja.

Kai po kunigų A. Svarinsko ir S. Tamkevičiaus areštų reikėdavo tvarkyti "Kronikai" rašinius ir iškildavo neaiškumų, o kun. J. Borutos negalėdavom nutverti, eidavome pas Julytę ir klausdavome: dėti šitą straipsnį ar nedėti, kaip tą ar kitą interpretuoti ir t. t. Jinai visuomet labai aiškiai pasakydavo. Kai derindavome su kun. J. Boruta, pastebėdavome, kad jų mintys beveik visada sutapdavo.

"Kronikos" talkininkai

Ses. Nijolė Sadūnaitė buvo nepamainomas žmogus pogrindžio darbe. Atrodo, ji niekad nieko nebijojo. Visada pasiruošusi padėti ir puldavo kur pavojingiausia. Net kažkaip nenormaliai nebijodavo. Kai vieną kartą atrodė, kad jau saugumas ateina ir visi išsigandome, išsigando ir ji: pabalo. Paskui kažkas ir sako: "Ačiū Dievui, ir ji normalus žmogus - išsigando".

Ses. Monika Gavėnaitė buvo ramybės įsikūnijimas. Juokdavomės, kad jai negalima duoti vežti "Kronikos", nes ji, būdavo, pasiima visą ryšulį "Kronikos" numerių į autobusą, atsisėda ir ramiausiai užmiega: galėtum iš jos tą ryšulį ir pavogti. Ji nežinojo, kas yra baimė. Ir į KGB tardymus eidavo ramiai, nesijaudindama. Šito gero jai kliuvo per akis: juk buvo kun. A. Svarinsko šeimininkė, o ten ramybės niekada nebuvo: kratos, tardymai, vietinės valdžios "vizitai" dėl administracinių nuobaudų ir t. t. Visada būdavo įsisegusi kryželį ir mažytę trispalvę vėliavytę, kurią išnešiojo iki Atgimimo. Jeigu reikėdavo ką nors kur nors staiga pasiųsti, siųsdavo ses. Moniką. Kai 1974 m. areštavo N. Sadūnaitę, tai pirmiausia į Simną "Kronikos" perspausdinti važinėdavo Monika Gavėnaitė. Taip ji išdirbo apie metus, kol aš ją pakeičiau.

Dar paminėčiau ses. Bronę Vazgelavičiūtę, kuri ypač sielojosi dėl mūsų Tautos ir Bažnyčios. Ji buvo nesulaikoma: kur sunkiausia, pavojingiausia, eidavo ji. Kai Vilniuje reikėdavo susitikti su užsieniečiais, irgi dažniausiai eidavo ji. Manęs neleisdavo. Kun. A. Svarinskas sakydavo: "Jums, kurios dirbate redkolegijoje, nereikia lįsti į viešumą". Kai reikėdavo, ji ir man būdavo tarsi priedanga, ginklanešys. KGB irgi, matyt, numanė apie jos darbus: kartą gatvėje praeivis taip trenkė jai į paširdžius, kad ji vos gyva atslinko iki šv. Mikalojaus bažnyčios. Kitą kartą bandė ją sučiupti Žalgirio gatvėje ir gal kur nugabenti, primušti, o gal ir nužudyti, bet ji šoko į gatvės vidurį, tarp mašinų, ir taip pavyko pasprukti. Panašiai yra buvę ne vienai iš mūsų.

Paminėtinas kun. Juozas Zdebskis, kuriuo buvo galima visiškai pasitikėti. Kai buvo areštuotas kun. S. Tamkevičius, su kun. J. Zdebskiu būdavo dažnai tariamasi įvairiais "Kronikos" klausimais. Jis paaiškindavo, duodavo vertingų patarimų, pateikdavo žinių, pavėžėdavo, kur reikėdavo, padėdavo kuo tik galėdamas. Talkino perduodant "Kroniką" ir į Vakarus. Jo įnašas milžiniškas.

Dar iš didžiųjų padėjėjų, globėjų ir rėmėjų žymėtinas vysk. Julijonas Steponavičius. Kai nuvažiuodavau pas jį (kun. S. Tamkevičiaus ar J. Borutos siųsta, o kartais ir pačiai prireikus), jis apie viską klausinėdavo, viskuo domėdavosi, rūpindavosi. Visi mes numanėme, kad esame sekami slaptu pasiklausymu iš butų, todėl kalbėdavome labai tyliai. Ekscelencija kalba, kalba tyliai ir neiškenčia: kad pasakys ką nors garsiai!.. Jis mums buvo didžiausias autoritetas: kai būdavo kas nors neaišku, paskaitai tą vietą, paaiškini jam, ir jis visuomet savo nuomonę pasakydavo tvirtai ir aiškiai: "Štai šitaip!" Atsisveikindamas jis visuomet duodavo pinigų ir įspėdavo: "Tik kad niekas nežinotų ". Net seserys vienuolės! Aš žinojau, kad tai pinigai "Kronikai"...

Dar daug būtų galima vardyti padėjėjų...

KGB sekimas

Mūsų sekimui pirmiausia būdavo užangažuojama arba užverbuojama kas nors iš kaimynų. Paskui - slaptų pasiklausymų įrengimas butuose. Trečia: korespondencijos kontrolė. Ir ketvirta - sekliai.

Kadangi dažnai tekdavo važiuoti į Kybartus ir beveik visada veždavausi kokius nors straipsnius ar žinias, kartą viena sesutė panorėjo mane palydėti į autobusų stotį Kaune. Kai eidavau viena, stengdavausi nesidairyti: "Dievo valia: jei bus krata, tai bus". O tąsyk su ja einant, ji tai vieną, tai kitą pamato. "Mus seka. Tikrai, seka ", - kalba eidama. O aš galvoju: "Gal pasivaideno, gal netiesa?.. Ne, daugiau manęs niekas nelydės: kai einu viena, ramiau - nesidairau ir nieko nematau ".

Vis dėlto vienąkart nutariau stebėti, ar neseka. Reikėjo važiuoti iš savo namų (Vilniuje, Kalvarijų gatvėje) į Kybartus. Ateinu į "Putnos" (dabar "Šatrijos") stotelę ir laukiu troleibuso į stotį. Buvo dienos vidurys, stotelėje vos keletas žmonių. Peržvelgiu juos: nieko ypatingo nematau. Krito į akis viena moteris su krepšeliu rankoje, tarsi išsiruošusi į parduotuvę.

"Palauksiu visų troleibusų, kurie čia pravažiuoja, ir pažiūrėsiu, ar lips ji į kurį", - pagalvojau viena sau. Pravažiavo visų maršrutų troleibusai, ji nelipo nė į vieną. Kada atvažiavo dar vienas penkto maršruto troleibusas (važiuojantis į stotį), aš įlipau. Įlipo ir ji. Troleibuse buvo labai mažai žmonių. Ji įlipo pro galines duris, klest ir atsisėdo laisvoje sėdynėje.

Tačiau iš paskos dar kažkas įlipo ir atsisėdo iš krašto, užtverdamas ją. Įlipau ir galvoju: "Aha, dabar dar pabandysime... " Kai troleibusas nusileido žemyn ir sustojo "Žalgirio" stotelėje, aš šmurkšt ir iššokau iš troleibuso. Ji kaip šoko pro tą šalia jos sėdintį žmogų, kaip puolė pro duris... net į šalia gatvės stovinčio namo sieną atsitrenkė. O aš išlipus stoviu ant šaligatvio krašto ir laukiu. Kai tik visi išlipo ir norintys važiuoti įlipo, prieš užsidarant troleibuso durims, aš vėl šmurkštelėjau atgal į troleibusą, ir durys užsivėrė. Troleibusui pajudėjus žiūriu į ją, kokia bus reakcija? Su baisiu pykčiu ir apmaudu ji kad spjovė į šalį!.. Aišku: praganė sekamąją...

Kitą kartą vidury dienos su visa "Kronikos" naujo numerio medžiaga važiavau iš Kybartų į Simną. Kybartuose įlipau į autobusą "Vištytis - Vilnius". Žmonių buvo labai nedaug, ir aš nuėjau tolėliau, į autobuso galą. Kaip paprastai, tokiais atvejais būni budrus: važiuoji, meldiesi ir... kažko lauki. Dėl savęs - bala nematė, bet dėl kitų, kurių atsiųstą informaciją vežiesi, neramu. Truputį pavažiavus, kažkur už Vilkaviškio, civiliai vyriškiai stabdo mūsų autobusą su kelių milicijos lazdele. Vairuotojas pradėjo labiausiai burnoti: "Kas čia per tipai: vidury reiso, ne stotelėje?!"

Bet sustojo. Kai atidarė duris, vyriškiai paprašė jį išlipti ir persimetė su juo keliais žodžiais. Ir rimo, nurimo vairuotojas, it vandens į burną prisisėmęs. "Aha, saugumas", -manau sau. Kadangi esu mažo ūgio, o sėdynės aukštos, pasislinkau žemyn, kad manęs nematytų. Nuo lauko pusės prisidengiau lango užuolaidėle. Vyrai įlipo į vidų, apsidairė, bet manęs negalėjo pastebėti. Sėdžiu, laukiu ir galvoju: "Matė ar nematė? Mane ar ką kitą čia gaudo? Bet kad gaudo, abejonių nėra..." Savijauta buvo... nekokia. Pagaliau autobusas pajudėjo... 

Atvažiavome į Marijampolę (tuomet Kapsukas), ir matau: tarp stoties ir tos vietos, kur sustoja autobusas, stovi milicijos mašina. (Tada buvo kita autobusų stotis, ir autobusas privažiuodavo prie pat stoties durų.) Man ir blusos apmirė. "Dabar, Dievuli, tai gelbėk, nes, ko gero, jau laukia..." Kaip paprastai, prieš išlipdama truputį pakeičiau savo išvaizdą ir einu. Išlipti reikia, niekur nedingsi. Kai visi žmonės išlipo, aš paskutinioji iššokau ir pro vairuotojo pusę tuojau šmurkštelėjau už autobuso... Toliau man reikia eiti į taksi stovėjimo stotelę, kuri yra prie pat autobusų stoties, nes autobuso į Simną jau nėra. "O jeigu jie manęs laukia? " Pavaikščiojau, pavaikščiojau tolėliau nuo stoties ir atėjau į stotelę. O ten žmonių eilė... Nieko nepadarysi - reikia laukti... Bet Dievas saugojo: palaukiau eilėje, sėdau į taksi ir nuvažiavau į Simną. Taip ir liko neaišku tada: manęs ieškojo ar ne manęs. Ačiū Dievui...

Intencija

Dabar, kai prisimenu tą darbą, pavojų ir atsakomybę, pajuntu, koks Viešpats galingas: Jis moka pasinaudoti paprasčiausiais įrankiais, kad įvykdytų savo darbą. Dievas žmogaus niekada nebando virš jėgų: iš žmogaus reikalauja tik tiek, kiek jis gali pakelti. Gal dėl to ir mane apsaugojo nuo KGB kamerų ir gulagų? Ir jeigu galėjau dirbti "Kronikoje", tai turbūt Viešpats pasirinko mane tik dėl to, kad įrodytų, jog tai buvo Jo valia ir Jo darbas, nes įrankis tikrai buvo netinkamas.

Viskas jau praeityje, bet liko labai mielas šiltas prisiminimas. Mes tada žinojome, kad niekas net iš artimųjų nė nenutuokia, ką dirbame, ir kad šitą žinojimą nusinešime į Amžinybę, todėl buvo tokia gryna tikra ir nemeluota intencija: tik dėl Dievo, dėl Tėvynės...

Ir šiandien, išgirdusi kokio asmens nusiskundimą, kad už kokį gerą jo darbą ar už kalėjimus jis likęs nepagerbtas, šitas skundas kažkokiu disonansu nuskamba mūsų buvusiai intencijai. Tada viskas buvo tikriau ir gryniau... Ir tik vienam Dievui garbė, jeigu Jis per mus kažką gero padarė.