(Išleidžiant VI Kronikos tomą anglų kalba)
Lietuviai, paskutinieji priėmę krikščionybę europiečiai, atkakliai gynė Vakarų apeigų katalikiškas tradicijas, nežiūrint ilgaamžių persekiojimų. Per devynioliktąjį šimtmetį jie buvo carų politikos aukos, nes carai siekė paversti juos paklusniais Rusijos valdiniais, sunaikindami lietuvių kalbą ir religines tradicijas. Ar ne ironija, šiuometinė Sovietų politika yra visiškai panaši. Jie religiją laiko betiksle, naudodami prievartą ir grasinimus bei versdami tikinčiuosius atsisakyti savo religijos praktikavimo.
Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika pateikia nuostabiai detalizuotą šios sovietinės politikos įgyvendinimo vaizdą Lietuvoje, kuri yra vienintelė Romos katalikų daugumą sudaranti "respublika” Sovietų Rusijoje. (Kronika su atsargumu tvirtina, kad du trečdaliai iš 3,5 milijonų Lietuvos gyventojų dar yra šiandien praktikuojantys katalikai).
Kronika yra leidžiama pogrindyje puikiai organizuoto drąsių korespondentų ir redaktorių tinklo valstybėje, kurioje net ir primityvios spausdintam žodžiui skleisti priemonės yra visiškoje valdžios kontrolėje, visai neprieinamos Bažnyčiai naudotis. Nežiūrint tokių didelių kliūčių, Kronika išeidavo penkiskart per metus nuo pat jos pasirodymo 1972 m. kovo 19 šv. Juozapo šventės dieną. Kai kas tvirtina, kad tai esąs ilgiausiai išsilaikęs periodinis samizdatas Sovietų Rusijoje. Nenuginčijamai ji yra vienintelis pogrindžio leidinys, skirtas dokumentuoti veik keturių milijonų Romos katalikų priespaudai Sovietų Rusijoje.
Aras LUKŠAS
2012 03 23
Praėjusį penktadienį Seime paminėtas 'Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos' 40-metis. Šis pogrindžio leidinys, nenutrūkstamai ėjęs 17 metų iki pat Atgimimo pradžios, tapo vienu svarbiausių neginkluotos lietuvių kovos prieš sovietinę okupaciją epizodų ir vienu ryškiausių švyturių kelyje į Kovo 11-ąją.
Pirmasis "Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos" numeris pasirodė 1972 metų kovo 19 dieną. Nepaisant nelygių jėgų kovoje prieš galingiausią sovietinės propagandos, prievartos bei represijų mašiną, nepaisant visų sovietinio saugumo pastangų palaužti, sukompromituoti ar net fiziškai sunaikinti jos leidėjus, nutildyti tiesos žodžio okupantams taip ir nepavyko. "LKB kronika" reguliariai ir nenutrūkstamai ėjo iki 1989-ųjų, kai nepriklausomybės apyaušriu jos misiją perėmė Sąjūdžio leidiniai ir išlaisvėjusi legali Lietuvos spauda.
Pavojingiausi sistemos priešai
Jaunesnės kartos skaitytojams, nelabai prisimenantiems vadinamojo brandaus socializmo, šaltojo karo ar brežnevinio sąstingio laikus, šiandien gali susidaryti įspūdis, kad svarbiausias "LKB kronikos" tikslas buvo ginti Lietuvos katalikų bažnyčios teises ir kovoti su tikinčiųjų persekiojimu. Iš tikrųjų jos leidėjų ir platintojų branduolį sudarė tiek aukšti dvasininkai, tiek vienuolės ir vienuoliai, tiek pasauliečiai. Tačiau faktiškai leidinio misija buvo kur kas platesnė - istorija susiklostė taip, kad "LKB kronikos" skleidžiamas žodis greitai ir toli peržengė Lietuvos ribas ir tapo svarbiu įrankiu kovoje ne tik už visų sovietų okupuotų, bet ir visos jų imperijos pavergtos Rytų Europos tautų laisvę. Jis tapo rimtu ginklu kovoje tarp sovietinės sistemos ir asmenybės laisve bei pagarba žmogaus teisėms grįstos Vakarų civilizacijos. Tai, kad sovietų vadovybė ir jos represinė mašina KGB kovodama prieš "LKB kroniką" nesibodėjo jokių priemonių, netrukus neatrodys keista net ir jaunesniems skaitytojams, dabar iki galo net neįsivaizduojantiems tuometinės Kremliaus slaptosios tarnybos galybės.
2017-04-16
Arūnas Streikus
Prieš 45 metus parengtas ir išplatintas pirmasis periodinio savilaidos leidinio „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“ (LKBK) numeris tapo iškiliu slenksčiu XX amžiaus Lietuvos istorijoje. Beveik sutapęs su Romo Kalantos susideginimu ir po jo kilusiais neramumais Kaune, šis įvykis ženklina okupacinės sovietų sistemos byrėjimo pradžią, atvedusią į Sąjūdį. Nei patys LKBK leidėjai, nei režimo atstovai tą 1972 m. pavasarį nesitikėjo, kad neišvaizdus, primityviomis priemonėmis išspausdintas žurnalas turės tokį ilgalaikį griaunamąjį poveikį. Didesnis tikėjimas savo jėgomis iš vienos pusės ir augantis nerimas iš kitos atsirado tuomet, kai LKBK, atlaikiusi pirmąją persekiojimų bangą, išeivijos ir religijos laisvės pažeidimus stebinčių užsienio organizacijų pastangomis tapo žinoma ne tik Lietuvoje ar Sovietų Sąjungoje, bet ir visame pasaulyje.
Tokiomis aplinkybėmis vietinis KGB padalinys buvo priverstas sutelkti LKBK sekimui visus turimus resursus, „Kronikos“ ir kitų katalikiškos pakraipos leidinių leidybos sustabdymas tapo neabejotinai prioritetiniu šios tarnybos uždaviniu. Publikuojamo dokumento fragmentas irgi liudija tokio jėgų telkimo ir darbo koordinavimo pastangą. Tai 1978 m. lapkričio pabaigoje parengta pažyma apie LSSR KGB Antrosios valdybos ir Tardymo skyriaus nuveiktus darbus nustatant galimus pogrindžio leidinių rengėjus, daugintojus ir platintojus. Antroji valdyba nebuvo tiesiogiai atsakinga už antirežiminių nuotaikų ir veiksmų neutralizavimą. Tai buvo 5-ojo skyriaus (vėliau tarnybos) uždavinys, o Antroji valdyba vykdė kontržvalgybinę veiklą.
Šviesaus atminimo kunigo Arvydo Žygio įžvalgos apie LKB Kronikos reikšmę buvo rašytos prieš daugiau nei 20 metų, netrukus po Nepriklausomybės atkūrimo ir ruošiantis LKB Kronikos dvidešimtmečiui. Tačiau vargu ar kuris nors vėliau rašytas tekstas taip giliai aktualizuoja sovietmečio psipriešinimo pamokas.
„Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“ – žodžiai, kurių prasmė šiandien nėra iki galo suvokta. Jie reiškia daugiau negu sudėta į kelis šimtus sunkiai įskaitomų senoviškos rašomosios mašinėlės mašinraščio puslapių arba į 10 gražiai suredaguotų ir išleistų tomų. Žodžiai „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“ įprasmina Amžinąjį Žodį, kurio šaltinis yra Amžinoji Tiesa.
Be abejo, nuo šiol bus daug rašoma, analizuojama ir diskutuojama dėl šio istorinio laikotarpio, kurį vadiname Lietuvos pavasariu, naujuoju tautiniu Atgimimu. Bus vertinama Lietuvos Katalikų Bažnyčios įtaka jam, pogrindžio literatūros poveikis išsaugant tautinį identitetą. Atsiras fundamentinių istorijos studijų, kuriose bus teigiama, kad „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“ buvo partizanų pasipriešinimo tęsinys, „Aušros“ laikotarpis XX amžiuje. Bus analizuojama sociologijos ir psichologijos aspektu aptariant istorinę perspektyvą, kultūrinę reikšmę. Be abejo, bus ir kontroversijų. Gali būti teigiama, kad „LBK Kronikos“ veikla buvo vietinė, mažareikšmė, nors įdomi, bet neturėjusi didelės svarbos. Daugelis žmonių, gyvenančių Lietuvoje, šiandien išgirdę žodžius, kurie išreiškia šią svarbią sąvoką, nežino, kaip į ją reikėtų reaguoti. Be abejo, „LKB Kroniką“, kaip istorinį fenomeną, reikia įvertinti ir interpretuoti. Bet ar esama reikšmės, kuri nepriklausytų nuo analizės išvadų, nekirstų atsižvelgus į tai, ar tu gyvenai priespaudoje ar laisvėje, ar buvai pogrindyje, ar prisitaikęs prie okupacijos diktuojamų sąlygų?
Sovietams pavyko per dešimt metų įveikti su ginklu rankose Lietuvos laisvę gynusius partizanus, tačiau per visą okupacijos laikotarpį taip ir nesugebėjo visiškai palaužti tautinio ir religinio pasipriešinimo. Nors didžioji dalis visuomenės palaipsniui prisitaikė prie sovietinio režimo, daugybė žmonių toliau ieškojo būdų, kaip nuo sovietizacijos ir rusifikacijos apsaugoti tautines tradicijas ir vertybes, išlaikyti moralinius ir religinius įsitikinimus.
Pirmąja pamaina partizanams neginkluoto pasipriešinimo kovoje tapo jauniausia karta – moksleiviai ir studentai. Stalininiu ir „atšilimo“ laikotarpiu pogrindžio sąlygomis būrėsi moksleivių ir studentų organizacijos. Kartais jų veikla išaugdavo į atviro pilietinio nepaklusnumo akcijas. Vienos garsiausių – Vėlinių minėjimas 6-ojo dešimtmečio viduryje.
Ir vėlesniais metais dalis jaunų žmonių negalėjo susitaikyti su gyvenimu uždaroje, konservatyvioje ir individo laisvę stipriai varžančioje visuomenėje. Jų jaunatviškas maištavimas dažnai mišo su patriotiniais jausmais. Pro „geležinę uždangą“ jaunimą pasiekė hipių judėjimas. Hipiams mažai rūpėjo politika, tačiau jų laisvės troškimas atsimušdavo į režimo pastatytas sienas, todėl ugdė norą priešintis. Neatsitiktinai nemažai jų kartu su kitais jaunais žmonėmis (studentais, darbininkais) dalyvavo Kauno įvykiuose 1972 m. pavasarį. Tų metų gegužės 14 d. nuolatinėje hipių susirinkimų vietoje – Kauno muzikiniame sodelyje priešais miesto Vykdomojo komiteto pastatą apsipylė benzinu ir susidegino devyniolikmetis Romas Kalanta. Kai kurie liudininkai teigia, kad jis sušuko „Laisvę Lietuvai!“. Žmonės tai įvertino kaip politinį protestą prieš sovietų okupaciją. Per jo laidotuves gegužės 18 d. kilo politinė demonstracija su tautiniais šūkiais. Kelių tūkstančių daugiausia jaunų žmonių eisena pavirto riaušėmis. Protestai tęsėsi ir kitą dieną. Kalantos susideginimas ir po to kilęs masinis bei atviras pasipriešinimas išjudino jaunimą visoje šalyje. Kai kur mėginta surengti panašias demonstracijas, platinti antisovietinius lapelius, suaktyvėjo jaunimo organizacijų kūrimasis. Jaunuoliai kartojo netgi kraštutinę protesto formą - susidegindavo. Vėliau Kalantos auka įgavo didelę simbolinę reikšmę.
Raimundo Šuikos nuotrauka
Septyniasdešimtmečio jubiliejų švenčianti Lietuvos laisvės kovotoja Nijolė Sadūnaitė dabar slaugo ligonius, dirba labdaringus darbus. Dvi jos prisiminimų knygos („KGB akiratyje“ ir „Gerojo Dievo globoje“) sujungtos į vieną pavadinimu „Skubėkime daryti gera“.
1974 m. už „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ dauginimą ir platinimą ji nuteista 3 metams kalėjimo ir 3 metams tremties. 1980 m. grįžusi į Lietuvą vėl rengė kroniką, o 1987–1988 metais vėl buvo tardoma KGB.
Jubiliatė apdovanota Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro Didžiuoju Kryžiumi, Sausio 13-osios medaliu ir Lietuvos nepriklausomybės medaliu.
Buvote geriausia mokyklos sportininkė, bet pasirinkote vienuolės kelią. Ar sunkus buvo toks apsisprendimas?
Pašaukimas yra Dievo malonė. Aš pati nebūčiau nusprendusi. Turėjau gerus tėvus, labai religingus. Nors ir buvo Stalino laikai, sekmadieniais aš eidavau į bažnyčią ir melsdavausi. Bet apie vienuolyną net negalvojau.
1956 m., kai man sukako 18 metų, per šv. Oną atvažiavo vyskupas Julijonas Steponavičius teikti sutvirtinimo. Mano draugė Bronytė Kibickaitė paprašė, kad aš būčiau sutvirtinimo mama. Vyskupas labai gražiai paaiškino, kad reikia prašyti Šventosios Dvasios dovanų, o jei neprašysim, tai galim labai mažai ir gauti. Aš sutvirtinimo sakramentą gavau dar 7 metų neturėdama. Tada kokia ten Šventa Dvasia – žiūrėjau kokia kieno suknytė, batukai. O dabar išgirdusi J.Steponavičių, sakau: Brone, perleisk man pusę Šventos Dvasios, man labai trūksta. Ji sako: gerai, pasiimk, kad tau reikia. Kai ją sutvirtino, aš pajutau: noriu į vienuolyną.
Parengė 
J. Švėgždavičienė
Pokario laikotarpiu, sovietinei valdžiai vykdant dvasinio genocido politiką, varžant žmonių teisę gauti jiems reikalingą informaciją, nemažai būta pasipriešinimo šiai politikai faktų. Apie vėlyvojo sovietmečio metais egzistavusią pogrindžio literatūrą (išskyrus „Kroniką“ bei kai kuriuos kitus periodinius leidinius) rašyta mažai. Šioje publikacijoje aptarsime Telšių katalikiškojo rezistencijos sąjūdžio veikėjų pastangas leisti ir platinti religinę, filosofinę bei kitą literatūrą.
Apie 2 tūkstančius pogrindžio religinės literatūros buvo sukaupta ir platinama Telšiuose. Pogrindžio religinės ir kitokios literatūros bibliotekos egzistavimas Telšiuose prisidėjo prie telšiečio religinės, filosofinės ir tautinės minties brendimo.
Nuo 1977 m. Telšių vikaras J. Kauneckas buvo sovietmečiu draustos literatūros kaupimo ir platinimo organizatorius Telšiuose. Kunigas J. Kauneckas visuomenei gerai žinomas ir kaip aktyvus tikinčiųjų teisėms ginti komiteto (įkurtas 1978 m. ) narys. Jis aktyviai gynė ir telšiečių tikinčiųjų teises („Kronikoje“ Telšiai minimi daugiau negu 60 kartų). Represinė sovietinė valdžia ypatingą dėmesį skyrė „Kronikai“ ir jos leidėjams - nepalyginamai daugiau negu kitiems nelegaliai daugintiems ir platintiems leidiniams bei šios spaudos organizatoriams ir skaitytojams.
1972 m. kovo 19 d. pradėtas leisti žymiausias sovietmečio nelegalus leidinys "Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika". Tai ilgiausiai (iki 1987 m.) leistas, plačiausiai pasklidęs ir aršiausiai KGB persekiojamas pogrindžio žurnalas. Slapčia pasiekdavusi Vakarus "Kronika" griovė sovietų mitus apie komunistinės santvarkos humaniškumą, tikinčiųjų laisvę. Čia buvo pranešama apie valdžios persekiojimus, kratas bei teismus kunigams ir tikintiesiems. Vyriausias leidinio redaktorius bei leidimo koordinatorius iki savo arešto (1983 m.) buvo dabartinis Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius. 1974 m. prie "Kronikos" rengimo bei platinimo prisidėjo garsi disidentų sesuo Nijolė Sadūnaitė. Už "Kronikos" platinimą sesė Nijolė buvo nuteista šešeriems metams _ trejiems tremties ir trejiems lagerio, o išėjusi iš kalėjimo nuolat buvo saugumo akiratyje, persekiojama ir bauginama. Žiūrint į giedrą, maloniai besišypsantį, niekada neapykantos ar pykčio neiškreiptą veidą, negali suprasti, iš kur šioje trapioje moteryje tiek vilties ir stiprybės? Juk Nijolės Sadūnaitės išgyvenimai būtų sunkiai pakeliami stipriam, užgrūdintam vyrui.
"Labai liūdna žiūrėti į šiandienę Lietuvą, bet kai pagalvoji, kas buvo prieš keliasdešimt metų, ir vis dėlto išsikapstėme, suvoki, kad ir dabar išsikapstysime. Dievui nėra nenugalimų dalykų, nors tuomet padėtis atrodė beviltiška. Esame laisva valstybė, tai jeigu būsime sau ištikimi, vienas kitą mylėsime, mums vėl padės Dievas. Šiandien Lietuvą labiausiai naikina pavydas, neapykanta viens kitam, susipriešinimas. O žiniasklaida stengiasi tik apie blogus dalykus rašyti, ne apie tai, kas yra gera. Ji mėgaujasi pačiomis juodžiausiomis blogybėmis. O juk tiek turime šviesių žmonių, tiek daug gražių šeimų, tiek daug pasiaukojimo, artimo meilės pavyzdžių. Tokia juoda propaganda stumia žmones į beviltiškumą"_ pasakojimą apie nueitą kelią _ nuo stropios, sportą mėgusios ilgakojės mokinukės Anykščiuose, per Mordovijos lagerius iki Lietuvos nepriklausomybės pradeda "Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos" leidėja ir platintoja seselė Nijolė Sadūnaitė. Susitikome Varšuvoje, Lietuvos ambasadoje, kur seselė Nijolė Sadūnaitė, kartu su arkivyskupu Sigitu Tamkevičium ir monsinjoru Alfonsu Svarinsku dalyvavo knygos lenkų kalba "Kaip, tarnaujant Dievui, apgauti KGB" pristatyme.
Vienas iš LKB Kronikos iniciatorių ir leidėjų Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius atsako į “Bažnyčios žinių” klausimus.
Bene prieš trejetą metų katalikų radijo “Mažosios studijos” laidose skambėjo polemika: LKB Kronika atliko savo, dabar laikas ją padėti į lentyną. Dvidešimt penkerių metų sukaktis - gera proga dar kartą paklausti, kuo Kronika aktuali šiandien? Kokie pokyčiai ją vertinant įvyko per pastaruosius nepriklausomybės metus?
LKB Kronika buvo savo laikmečio vaikas, gimęs gal kiek pavėluotai, bet ne per vėlai: iki sovietinės imperijos subyrėjimo dar buvo likę 16 metų ir, be to, tuomet niekas nežinojo, kada sutrūks vergovės pančiai. Kronika buvo atsiliepimas į Bažnyčios bei Tautos kančias ir laisvės ilgesį. Be abejo, ji buvo aktualiausia anuomet, kaip vienintelis balsas, aidėjęs laisvame pasaulyje ir skelbęs, kad Tauta pavergta, bet gyva, kad Bažnyčia persekiojama, bet tiki savo prisikėlimu. Kroniką padėti į lentyną ir užmiršti, kas vyko Lietuvoje okupacijos metais, reikštų abejingumą ne tik savo šalies istorijai, bet ir dabarčiai, kuri nepajėgia atsiplėšti nuo skaudžių praeities dienų ir išsigydyti kraujuojančių žaizdų.
Kronika yra aktuali dabarčiai ne tuo, kad joje rasime aprašytus tūkstančius persekiojimo ir pasipriešinimo pavyzdžių, bet tuo, kad ji ir šiandien kviečia būti atsakingiems už laisvę, ragina nė už ką neiti į kompromisus su sąžine ir moko mylėti Tėvynę ir Bažnyčią. Linkėčiau visai dabarties spaudai būti tokiai sąžiningai ir taip skrupulingai fiksuoti dabartį, kaip tai darė LKB Kronika.
Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius
Komunistinis ateizmas ir LKB Kronika
Dvidešimt penkeri metai yra pakankamas laiko tarpas, leidžiantis iš perspektyvos vertinti nueitą kelią. Kadangi jau esu pasakojęs Kronikos atsiradimo ir leidimo istoriją, šį kartą norėčiau pasidalyti viena kita mintimi apie Bažnyčią komunistinio ateizmo ir laukinio kapitalizmo laikotarpiais.
Šiandien kartais kalbama, kad anuomet, sovietiniais laikais, Bažnyčiai buvo beveik lengviau susiorientuoti, ką reikia veikti, nes priešas buvo gerai pažįstamas, reikėjo tik gintis, ir persekiojimo sąlygos tiesiog vertė būti idealistais. Taip gali kalbėti žmogus, neišgyvenęs komunistinio ateizmo siautėjimo. Bažnyčioje visada būna žmonių, kurie eina į sandėrius su sąžine, daro kompromisus, pasimeta ir nežino, ką daryti, bet visada būna ir tokių žmonių, kurie kiekvienoje situacijoje ieško išeities, kaip geriau pasitarnauti Bažnyčiai, ir kurie visada pasirengę labiau klausyti Dievo, negu žmonių. Sovietinės okupacijos metai Bažnyčiai buvo didelių išbandymų metai. Ir ne tik pirmieji pokario metai, kai buvo įkalinta šimtai kunigų, bet ir brežnevinės epochos metai, kai Bažnyčia buvo labai planingai guldoma į karstą.
Tereikia prisiminti beveik visų dvasininkų verbavimą dirbti KGB agentais, grasinimus, šantažą, pasiūlymus, prisiminti fizinį Kunigų seminarijos naikinimą, religinio gyvenimo apribojimą vien kulto apeigų atlikimu, teismus ir baudas už vaikų katechizaciją ir t.t. Šio persekiojimo akivaizdoje anuomet lengviausias buvo toks sprendimas: atlikti tai, kas įmanoma, ir laukti, kol sąlygos pasikeis į gera. Man pačiam vienas aukštas dvasininkas įdavė į rankas prancūzišką knygą ir tarė: mokykis, gal kada nors prireiks! Ši nuostata buvo labai panaši į stovėjimą ant kranto, neveikliai stebint, kaip skandinama tavo motina, ir raminant save, kad nieko neįmanoma padaryti, nebent mokytis prancūzų kalbos (kuri iš tiesų labai reikalinga).
kun. Robertas Grigas
Miela p. Liepa,
Labai džiaugiuosi Jūsų susidomėjimu pogrindžio Lietuva ir Jūsų gražia, taisyklinga lietuvių kalba, kuria parašėte savo laišką. Ypač pradžiugino Jūsų parašytas sakinys: "(pogrindžio spauda) man svarbi, nes man svarbi Lietuva, ir Kronika yra vienas jos portretas". Dievas tepadeda Jums visada išsaugoti šitą šviesų patriotizmą ir jaunatvišką savo tautos meilę!
Pasistengsiu pagal savo žinias ir patirtį nuoširdžiai atsakyti į Jūsų klausimus. Taigi:
- Apie Kroniką sužinojau apie 1975 metus - tada man buvo 15 metų, panašiai kaip Jums dabar! Ji pasiekė, manau, beveik tuo pat metu trimis šaltiniais: per Vatikano radija, kurio, kaip ir kitų Vakarų radijo stočių, mūsų šeima nuolat klausydavosi, per Eucharistijos bičiulių pogrindžio būrelius, į kurių veiklą tuo laiku įsijungiau, ir per tremtinę Juliją Uselytę. Tai buvo nepaprasta asmenybė. Ji gyveno netoli mano tėviškės, Leipalingio miestelio (Dzūkijoje). Būdama studentė, buvo išvežta į Sibirą, ten susirgo erkiniu encefalitu ir buvo paralyžuota - iki pat mirties negalėjo vaikščioti, tik gulėti arba judėti invalido vežimėlyje. Tačiau savo tikėjimo ir valios dėka ji, kai vėliau grįžo į Lietuvą, buvo išsiugdžiusi gilų žmogaus orumo jausmą, savišvietos būdu pasiekė puikaus išsilavinimo, buvo labai kūrybinga. Savo sielos jėga gaivino plačią apylinkę, nepalūžo po iškentėtų kančių, nepataikavo sovietams. Pas ją apsilankydavo kun. Juozas Zdebskis, kiti pogrindžio kovotojai, palikdavo Kroniką, kitų leidinių, ir taip uždraustoji spauda paplisdavo apylinkėje, tarp Bažnyčiai ir Lietuvai ištikimų šeimų ir asmenų, kuriais platintojai pasitikėjo.
- Kronika gaudavau, skaičiau, platinau tarp savo aplinkos jaunimo ir šeimų. Vienu metu (baigęs vidurinę mokyklą ir pradėjęs studijuoti Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute) iš pogrindininkų buvau gavęs rašomąją mašinėlę ir tėviškės palėpėje pats perrašinėjau - dauginau pogrindžio spaudą.
Pokalbis su JAV apsilankiusiu kunigu pranciškonu Julium Sasnausku apie tautos, asmens ir vidinę laisvę
Čikagoje viešėjo kunigas pranciškonas Julius Sasnauskas. Ieškantis, mąstantis, atviras ir poetiškas, jis traukte traukia prie savęs žmones, išsiilgusius tiesos, užduodančius klausimus. Kas yra išganymo kelias? Pražūties kelias? Ką daryti, kad laimėtum amžiną gyvenimą? Atsakymai nėra paprasti, nėra vienareikšmiški, kartais galbūt net paradoksalūs. Jeigu pasirinkai ieškojimų kelia, tai juo ir eini, nes gyvenimas pateikia vis naujus klausimus.
Na, o kokia gi buvo paties kunigo Juliaus Sasnausko kelio pradžią? Mūsų pokalbis apie jaunystę virto pokalbiu apie laisvę - tautos, asmens ir vidinę.
- Jūs įsijungėte į disidentinę veiklą dar mokykloje. Kaip tai atsitiko?
- Pamažu viskas vyko. Nuo jaunumės girdėdavau, kad Lietuva okupuota, kad Tarybų valdžia neteisėta. Nepriklausoma Lietuva buvo idealizuojama… Man niekad nekėlė abejonių Lietuvos statusas, ir kad ta valdžia galbūt nėra amžina. Labai gerai atsimenu Prahos pavasarį - mama išmoko čekų kalbą per mėnesį, kad galėtų klausytis čekų pogrindžio radijo…
- 1968-ieji… Jūs gi buvote visiškai vaikas!
- Man buvo devyneri, bet puikiai atsimenu tą nuotaiką – kaip mes pergyvenome, klausydavomės žinių, kaip tankai važiavo… Jano Palacho susideginimas… Baisu buvo, nors tai vyko toli… Mano mama dirbo valdiškoje įstaigoje – Televizijos ir radijo komitete, bet domėdavosi tais įvykiais, dalindavosi namie su mumis; už Čekoslovakijos ledo ritulininkus sirgdavome… Tai ugdė, rodė, kad galima ne tik tos valdžios nemėgti, bet netgi kovoti su ja. Paskui 1972-ieji, Romas Kalanta… Hipių judėjimas, kurio aš šiek tiek užkabinau, tie laisvės šūkiai, nesipriešinimo, taikos ir meilės – jie plovė sistemos pamatus.
Paskaita, skaityta 1994m. liepos 1 d. Vokietijoje, Drezdene,
Technikos universitete, Katalikų dienose
Kun. Robertas Grigas
Esu čia pakviestas papasakoti apie Lietuvos pogrindžio leidinį "Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika." Visų pirma nuoširdžiai dėkoju Vokietijos krikščionims už pakvietimą ir dėmesį lietuvių ir apskritai Rytų Europos tautų problemoms. Tas dėmesys, prasidėjęs anksčiau negu bandyta reformuoti sovietų sistemą, gerokai parėmė ir mūsų dvasinį atgimimą.
Esu ne mokslininkas. Esu liudytojas kaip tik iš tos kartos, kuri savo kailiu patyrė valstybinę prievartinę ateizaciją ir pradėjo tikinčiųjų dvasinę rezistenciją. Bet mokslui, sakoma, reikia liudytojų.
Kun. Robertas Grigas. Vilnius, 1991 05 04
A.Kairio nuotrauka
Mąstydamas, ką turėčiau Jums pasakyti apie "Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką" kaip istorijos faktą ir visuomenės reiškinį, padariau išvadą, kad pirmiausia turėčiau apžvelgti tas aplinkybes, kurios padėjo atsirasti "Kronikai." Svarbiausi veiksniai būtų šie:
1. Lietuvių tautos ir Bažnyčios padėtis sovietmetyje;
2. "Kronikos" leidimo ir platinimo realijos, tikslai, poveikis Lietuvoje, Sovietų Sąjungoje ir užsienyje, persekiojimo metodai ir jų rezultatai;
3. Asmenybės;
4. Dievo Dvasios dalyvavimas teisioje žmogaus kovoje.
Laisvės gynėjų galerijoje (Seimo I rūmai) eksponuojama fotografijų paroda, skirta Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos 45-osioms leidybos pradžios metinėms paminėti.
Nuotr.: „Tiesa išlaisvina!“ – Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika (fotomontažas).
Kauno arkivyskupo emerito Sigito Tamkevičiaus SJ asmeninis archyvas
Parodoje eksponuojamos Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos leidybos istoriją, jos redaktorius, bendradarbius ir talkininkus, leidinio persekiojimą primenančios istorinės nuotraukos iš Kauno arkivyskupo metropolito Sigito Tamkevičiaus SJ asmeninio archyvo, Genocido aukų muziejaus, Lietuvos ypatingojo archyvo, Lietuvos centrinio valstybės archyvo, fotografo Andriaus Petrulevičiaus asmeninio archyvo.
Ieva URBONAITĖ-VAINIENĖ
Pradėjęs kunigauti arkivyskupas Sigitas Tamkevičius po parapijas važinėjo mopedu. Kai subyrėjo – įsigijo motociklą.
„Anuomet tik retas kunigas turėjo automobilį. Motociklą vairavau vienuolika metų ir tik tarnaudamas Simne iš klebono įsigijau gerokai pavažinėtą „Moskvičių“, – interviu DELFI prisiminė 75 metų sukaktį švenčiantis Lietuvos vyskupų konferencijos vadovas.
Lapkričio 7 dieną gimusio ganytojo gyvenimo detalių pakaktų keliems aštraus siužeto filmams: vos šešiolikos metų – kunigų seminarija, gyvenimo dugnas sovietinėje armijoje, šventimus sekęs draudimas kunigauti, darbas gamykloje ir melioracijoje, „Bažnyčios kronikos“ gimimas, kalėjimas, Sąjūdžio priešaušriu – tremtis.
Paklaustas, už ką labiausiai dėkoja Dievui, ganytojas mini sunkumus, bet visų pirma – mamą.
– Ką Jums reiškė būti jauniausiu iš keturių brolių – dažniau nei kiti apkultu ar labiausiai mylimu?
– Visiškai nepamenu, kad mūsų šeimoje broliai būtų mušęsi, todėl ir aš brolių niekada nebuvau apkultas. Bet neprisimenu ir kažkokių ypatingų sentimentų iš brolių pusės. Artimiau bendravau su tik keleriais metais už mane vyresniu Albinu.
- „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ keturiasdešimtmetės sukakties paženklinimas
- V. Savukynas: „Katalikų Bažnyčios Kronika“ yra greta „Aušros“ ir „Varpo“
- Sovietinės valdžios nekontroliuojama spauda – savilaida
- Pogrindžio kunigai: kelyje į pašaukimą
- Kokios vertybės padėjo tautai išlikti sovietmečiu?
- Dokumentinis filmas apie Katalikų bažnyčios kroniką – unikali KGB filmuota medžiaga ir neįtikėtinos istorijos
- Prokuroras: tyrimas dėl Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos persekiojimo gali trukti iki metų pabaigos
- „Įžvalgos“: apie dantų pastoje Vakarus pasiekdavusią „Lietuvos katalikų Bažnyčios kroniką“ ir bičiulystę su rusų disidentais
- S.Tamkevičius: Lietuvai prikelti reikia žmonių, panašių į Katalikų Bažnyčios Kronikos darbininkus
- KGB kontržvalgyba 1984-aisiais Lietuvoje turėjo šimtus bendradarbių
- I. Degutienė: „Be Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos tautinis atgimimas būtų buvęs kitoks“
- 1972 m. kovo 19-oji: “Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos” gimimas